Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ir atsakovės akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties dalį ieškinio priimti, o kitą dalį atsisakyti priimti civilinėje byloje Nr. e2-2372-577/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Orlen Lietuva“ dėl skolos priteisimo ir sutarties pažeidimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Šalys 2009 m. sausio 19 d. Geležinkelių transporto paslaugų sutartyje Nr. SP-13 buvo susitarusios, kad ginčai virš 50 mln. Lt nagrinėtini Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Ginčas iš esmės yra kilęs dėl kainos apskaičiavimo tvarkos nuo 2014 m. sausio 1 d. Nuo šios datos mokėtina ginčytina kaina viršija 50 mln. Lt, todėl visi ieškovės reikalavimai dėl skolos už visą ginčo laikotarpį nagrinėtini Vilniaus komercinio arbitražo teisme, kuriame jau yra nagrinėjamas ginčas. Ieškovė neteisingai skaičiuoja ginčo sumą, nepagrįstai ją prilygina ieškinio sumai.Ieškovė, siekdama išvengti sutartyje nustatyto susitarimo dėl arbitražo, nepagrįstai atsakovės skolą išskaido į atskirus laikotarpius ir inicijuoja atskiras bylas.

Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas. CPK ir CK kaip galimą pažeistų teisių gynimo priemonę teisme numato galimybę pripažinti konkrečias teises. CK 1.138 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, vienu iš nurodytų būdų, vienas jų – teisių pažeidimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškiniu dėl pripažinimo ieškovas prašo pripažinti kokią nors savo subjektinę teisę arba pripažinti konkrečios pareigos nebuvimą. Tokio ieškinio patenkinimas sukelia ieškovui tiesiogines teises ar pareigas – ieškovas įgyja galimybę realizuoti savo teisę ar netenka pareigos vykdyti prievolę.Atsakovė nuo 2014 metų sausio mėnesio atsisako apmokėti PVM sąskaitas-faktūras visa jų apimtimi, dėl ko susidarė nepriemoka, kuri šiuo metu viršija 25 mln. Eur. Ieškovė kreipėsi į teismą siekdama išspręsti ginčą, ar atsakovė atliko esminį sutarties pažeidimą, t. y. ar atsakovė turi pareigą apmokėti už suteiktas paslaugas visa apimtimi. Priešingai nei sprendė teismas, patenkinus ieškininį reikalavimą, tai turės teisinius padarinius – ieškovė turės teisę rinktis, nutraukti sutartį, sustabdyti jos vykdymą ar rinktis kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Ieškovės atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl atsakovės skundo

Ginčo esmė – teismo nutarties priimti ieškovės ieškinį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamos įgyvendinimo sąlygos. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindais. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui.

Nagrinėjamu atveju šalys 2009 m. sausio 19 d. Geležinkelių transporto paslaugų sutartyje Nr. SP-13, dėl kurios iš esmės kilo ginčas, buvo susitarusios, kad ginčai per 50 mln. Lt nagrinėtini Vilniaus komercinio arbitražo teisme.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nenagrinėjo kilusio ginčo pobūdžio, apimties, nesprendė, ar ginčas patenka į arbitražo kompetenciją, neišsiaiškino atsakovės požiūrio ir valios dėl ginčo nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme.

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu egzistuoja pagrįstos abejonės dėl vykstančio proceso teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti žemesnės instancijos teismo nutartį ir klausimą dėl proceso teisėtumo perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar teisėtai buvo iškelta bei nagrinėjama byla (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-599-1-2010, 2014 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-171/2014 ir kt.).

CPK nėra nustatyta, kad dėl teismo nutarties, kuria ieškinys priimtas, gali būti paduotas atskirasis skundas. Be to, skundžiama teismo nutartis neužkerta tolimesnės bylos eigos, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, kilus ginčui dėl ginčo teismingumo, jo priskirtinumo arbitražo teismui, atskirasis skundas gali būti paduodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012 ir kt.).

Dėl paminėtų priežasčių sprendžiama, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta netinkamai pritaikius ir išaiškinus CPK normas, dėl to yra neteisėta ir naikinama. Klausimas dėl ieškinio priėmimo perduodamas teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Dėl ieškovės skundo

Ginčo esmė – teismo nutarties atsisakyti priimti dalį ieškovės ieškininių reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškinio turinį, skundžiamos nutarties motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas pripažinti, kad atsakovė padarė esminį sutarties pažeidimą, savaime nesukels jokių tiesinių pasekmių.

CPK 5 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Ginčo teisenos tvarka ši teisė realizuojama pareiškiant ieškinį, kuris turi atitikti jam keliamus turinio ir formos reikalavimus. Ieškovas privalo tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kurie apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas. Nors ieškovė atskirajame skunde teisingai nurodo, kad CK 1.138 straipsnyje yra išvardinti civilinių teisių, kurias įstatymo nustatyta tvarka gina teismas, gynimo būdai, vienas kurių – reikalavimas pripažinti teises, neteisingai aiškina ir interpretuoja pareikšto reikalavimo pobūdį ir jo teisines pasekmės. Ieškinys dėl teisės pripažinimo – tai ieškinys, kai ieškovas prašo, kad teismas patvirtintų, pripažintų tam tikrą jo teisę (pvz., ieškinys dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo) arba pripažintų tam tikrus materialiuosius teisinius santykius (pvz., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu). Tokiu ieškiniu ieškovas prašo pripažinti kokią nors savo subjektinę teisę arba pripažinti konkrečios pareigos nebuvimą – jį patenkinus ieškovas įgyja tiesiogines teises ar pareigas – galimybę realizuoti savo teisę arba netenka pareigos vykdyti prievolę.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė konstatuoti faktą – pripažinti atsakovės veiksmus iš esmės pažeidžiančius sutartį. Toks ieškininis reikalavimas nėra ieškinio dalykas, nes nenurodomas reikalavimas, kurio patenkinimas reikštų ieškovės teisių apgynimą. Skundžiama nutartis neužkerta galimybės ieškovei teikti argumentus dėl esminio sutarties pažeidimo, nurodyti faktinį pagrindą nagrinėjant ieškinį dėl skolos priteisimo. Iš esmės ginčas yra kilęs dėl kainos už suteiktas paslaugas apskaičiavimo. Taigi išsprendus ginčą dėl skolos priteisimo, bus atsakyta, ar atsakovė, mokėdama tik dalį kainos, nepažeidžia savo sutartinių įsipareigojimų.

Dėl ieškovės nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties.

Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša

Atsakovė, remdamasi CPK 10 straipsnio 2 dalimi, prašo bylos medžiagą pripažinti nevieša.

Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka sprendžiant klausimą dėl ieškinio priėmimo, faktinės aplinkybės, susijusios su šalių tarpusavio komerciniais santykiais, netiriamos tiek ir taip išsamiai, kad galėtų būti atskleista komercinė paslaptis ar pažeistos sutarties konfidencialumo sąlygos. Atsakovė turi teisę pateikti prašymą dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant bylą iš esmės.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties dalį – priimti ieškinį, panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą skundžiamos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.