- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-01
- Bylos Nr.
- e2-1585-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00004-2009-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- D. S., I. S.
- Ieškovas
- V. K., N. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. S. ir I. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą, civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir N. K. ieškinį atsakovams D. S. ir I. S. dėl sutarties nutraukimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3343-104/2011, užbaigtoje įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartimi, ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3343-104/2011 bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Išnagrinėtoje byloje atmestas ieškovų (pirkėjų) ieškinys atsakovams (pardavėjams) dėl 2008 m. balandžio 18 d. buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo dėl sutarties esminio pažeidimo.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi ieškovų prašymą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovų prašymą tenkino ir atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-3343-104/2011 dėl sutarties nutraukimo iš esmės pažeidus sutartį, bylą grąžino pakartotinai nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. nutartimi įpareigojo ieškovus ir atsakovus į teismo depozitinę sąskaitą lygiomis dalimis įmokėti 242 Eur eksperto darbui apmokėti. Teismas nurodė, kad siekiant nustatyti ginčo buto perdangos būklę, reikalingos specialios žinios, todėl teismo posėdyje buvo apklaustas kitoje tarp šalių vykstančioje byloje šio buto perdangos ekspertizę atlikęs ekspertas T. M.. Už dalyvavimą teismo posėdyje ir paaiškinimų teikimą ekspertas pateikė 242 Eur sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovus ir atsakovus įpareigojo lygiomis dalimis šią sumą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 90 str., 91 str. 1, 2 d.).Atsakovai 2016 m. birželio 30 d. padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarties, prašydami ją panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti ieškovus į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 242 Eur eksperto darbui apmokėti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarties. Teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką teismo nutartimi dėl lėšų ekspertizės išlaidoms padengti sprendžiamas tik galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo klausimas, todėl toks procesinis sprendimas nepriskiriama prie nutarčių, kurių apskundimas numatytas CPK 100 straipsnyje. Teismo nutartis, kuria nustatytas užstatas ekspertizės išlaidoms padengti, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/210). Skundžiama nutartimi nebuvo galutinai išspręstas bylinėjimosi išlaidų, taip pat ir išlaidų ekspertizės išlaidoms padengti, paskirstymo tarp šalių klausimas. Šis klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės, atsižvelgiant į CPK 93 str. nuostatas. Atsižvelgiant į teismų praktiką, į tai, kad CPK specialiai nenustatyta, jog teismo nutartis, kuria asmuo įpareigojamas sumokėti užstatą už ekspertizę, gali būti skundžiama, taip pat į tai, kad tokia nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, teismas sprendė, kad ši nutartis negali būti apeliacijos objektu (apie teisę skųsti tokią teismo nutartį skundžiamoje nutartyje nurodyta klaidingai), todėl atskirąjį skundą atsisakė priimti (CPK 315 str. 2 d. 3 p).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovai (toliau – apeliantai) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti atsakovų 2016 m. birželio 30 d. atskirąjį skundą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas išnagrinėjo atskirojo skundo priėmimo klausimą pažeisdamas CPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – atskirasis skundas gautas teisme 2016 m. liepos 1 d., o nutartis dėl atsisakymo jį priimti paskelbta tik 2016 m. liepos 8 d. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2016 m. birželio 27 d. nutartyje šalys buvo įpareigotos įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 242 Eur avansą eksperto darbui apmokėti. 2016 m. birželio 27 d. nutartyje joks avansas nėra minimas ir jo iš esmės negali būti, nes ekspertas jau buvo apklaustas kaip liudytojas dar 2016 m. birželio 20 d. įvykusiame teismo posėdyje ir jo metu pateikė 242 Eur sąskaitą už dalyvavimą teismo posėdyje bei paaiškinimų teikimą. Teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2010, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl užstato būsimos ekspertizės išlaidoms apmokėti. Nagrinėjamoje byloje jokia ekspertizė nebuvo atliekama, ekspertas buvo tik apklaustas kaip liudytojas dėl kitoje byloje atliktos ekspertizės. Todėl nesuprantami teismo motyvai, kuriais remiantis atsisakyta priimti atskirąjį skundą. Teismas, spręsdamas atskirojo skundo priėmimo klausimą, privalėjo vadovautis CPK 90 straipsnio 1 dalies, 91 straipsnio 3 dalies, 190 straipsnio nuostatomis, kurios nurodo, kad šalis, pateikusi prašymą iškviesti liudytojus ar ekspertus, privalo apmokėti jų išlaidas.2016 m. kovo 24 d. vykusiame teismo posėdyje prašymą iškviesti liudytoją ekspertą T. M. pateikė ieškovų atstovai. Teismas, tenkindamas šį ieškovų atstovų prašymą, privalėjo vadovautis CPK 90 straipsnio 1 dalimi bei 3 dalimi, o priimant skundžiamą nutartį privalėjo vadovautis CPK 91 straipsnio 4 dalimi bei CPK 190 straipsniu. Nė viena iš aukščiau nurodytų CPK nuostatų nenumato tokio liudytojo ar eksperto išlaidų paskirstymo, koks yra nurodytas 2016 m. birželio 27 d. nutartyje, todėl teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovus įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą eksperto darbui apmokėti. Atsakovų 2016 m. birželio 30 d. atskirasis skundas atitinka visus CPK reikalavimus, todėl turėjo būti priimtas ir nagrinėjamas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarties, kuria tiek ieškovai, tiek atsakovai (apeliantai) įpareigoti į teismo depozitinę sąskaitą lygiomis dalimis įmokėti 242 Eur eksperto darbui apmokėti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šiame kontekste pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 27 d. nutartyje nurodė, jog ji gali būti skundžiama apeliacine tvarka, o skundžiama nutartimi jau paneigė jos apskundimo galimybę. Tačiau bet kuriuo atveju tai neturi įtakos darant galutines išvadas klausimo, ar gali būti skundžiama nutartis, kuria šalys įpareigotos apmokėti už eksperto dalyvavimą teisme, išsprendimui, nes, viena vertus, teismas negali uždrausti apskųsti įstatymų numatytas atvejais apeliacine tvarka skundžiamą nutartį, kita vertus, negali leisti apskųsti apeliacine tvarka neskundžiamos nutarties. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2016 m. birželio 27 d. nutarties pagrįstumo iš esmės vertinimas nėra šio apeliacinio proceso dalykas. Todėl atskirojo skundo argumentai, susiję su ta nutartimi apeliantams nustatyto įpareigojimo nepagrįstumu, šioje apeliacinėje byloje nėra teisiškai reikšmingi, jie būtų reikšmingi tik nagrinėjant apeliantų atskirąjį skundą dėl paminėtos nutarties, jei būtų nutarta, kad atskirąjį skundą dėl jos priimti atsisakyta nepagrįstai. Įvertinus tai, apeliacinės instancijos teismas dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su 2016 m. birželio 27 d. nutartimi kitais aspektais, išskyrus jos apskundimo (ne)galimumą, nepasisako. CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato sąlygas, (tik) kurioms ar bent vienai iš jų esant pirmosios instancijos teismo nutartis gali būti apskundžiama apeliacine tvarka atskirai nuo teismo sprendimo: 1) kai CPK numato tokį atvejį (kitaip tariant, kai CPK normos tiesiogiai nurodo apie nutarties tam tikru klausimu apskundimą), 2) kai teismo nutartis užkerta kelią tolimesnei bylos eigai. Todėl būtent šių sąlygų (ne)egzistavimo nustatymas lemia išvadas ir apie skundžiamos nutarties pagrįstumą. Skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2010, kurioje buvo aiškinamos CPK 90, 100 straipsnių nuostatos. Apeliantai teigia, kad šia kasacinio teismo nutartimi negalima vadovautis, nes joje buvo pasisakyta kitu – dėl užstato būsimos ekspertizės išlaidoms apmokėti - nagrinėjamoje byloje aspektu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ši aplinkybė neteikia pagrindo padaryti kitokią išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas. Šiame kontekste pažymėtina, kad iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusioje CPK 90 straipsnio redakcijoje, kai buvo priimta minėta kasacinio teismo nutartis, buvo numatyta, kad už ekspertizės atlikimą (kaip ir už eksperto iškvietimą) mokamas „užstatas“, o šiuo metu galiojančioje redakcijoje – „avansas“ (užstatą tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo užtikrinimui reglamentuoja CPK 101-103 straipsniai). Tiek avanso už ekspertizės atlikimą, tiek už eksperto iškvietimą mokėjimą, jo paskirstymo taisykles šalims, teisines pasekmes nesumokėjimo atveju reglamentuoja ta pati norma - CPK 90 straipsnis. Todėl apeliantai teisūs, kad priimant 2016 m. birželio 27 d. nutartį turėjo būti vadovaujamasi būtent šia norma. Tačiau iš jos 3 dalies matyti, kad avanso nesumokėjimas už eksperto iškvietimą (kaip ir už visų kitų procesinių veiksmų, nurodytų CPK 90 straipsnyje, atlikimą) neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, teismas toliau nagrinėja bylą neatlikęs veiksmų, už kurių atlikimą turėjo būti sumokėtas avansas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad 2016 m. birželio 27 d. nutartis, net ir nepriklausomai nuo jos (ne)įvykdymo, savaime užkerta kelią bylos nagrinėjimui iš esmės (beje, nagrinėjamu atveju neužkirto ir faktiškai, dar daugiau, procesinis veiksmas, kuriam atlikti avansas turėjo būti sumokėtas, buvo atliktas) ir dėl to galėtų būti skundžiama (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėtos bylos proceso stadijoje sumos ekspertams, ekspertinėms įstaigoms dar nebuvo išmokėtos, kasaciniam teismui apskųsta nutartimi sprendžiamas tik galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo klausimas, todėl tokios nutarties negalima laikyti nutartimi, kuria pasisakoma dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Dėl to spręsta, kad tokia nutartis nepriskiriama ir prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 100 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju situacija yra iš esmės ta pati – šalys (taip pat) CPK 90 straipsnio pagrindu buvo tik įpareigotos lygiomis dalimis įmokėti 242 Eur į teismo depozitinę sąskaitą, iš kurios lėšos ekspertui bus išmokėtos vėliau. Pastebėtina, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad galutinai bylinėjimosi išlaidų klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės. Vien aplinkybė, kad įpareigojimas sumokėti avansą už eksperto iškvietimą nebuvo nustatytas anksčiau, t.y. 2016 m. birželio 27 d. nutartis priimta jau po to, kai ekspertas dalyvavo teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CPK 90 straipsnio prasme nepaneigia mokėjimo kaip avanso (nors ir vėliau nustatyto sumokėti) esmės ir paskirties. Todėl spręstina, kad ir nagrinėjamos bylos atveju negalima pripažinti 2016 m. birželio 27 d. nutarties apskundimo galimybę remiantis CPK 100 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad nutartys, priimtos dėl bylinėjimosi išlaidų, gali būti skundžiamos atskiruoju skundu. CPK 90 straipsnyje nurodytais klausimais priimtų nutarčių apskundimo galimybė nėra numatyta. Dėl paminėtų motyvų darytina išvada, kad CPK nenumato galimybės apskųsti tokio pobūdžio (2016 m. birželio 27 d.) nutartį atskirai nuo teismo sprendimo (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 2016 m. birželio 27 d. nutartis neatitinka nė vienos iš CPK 334 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, dėl kurios ji galėtų būti skundžiama atskirai nuo teismo sprendimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti atskirąjį skundą dėl 2016 m. birželio 27 d. nutarties, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, dėl ko ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336-338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.