- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-09
- Bylos Nr.
- 1A-262-497/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45887-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vitalija Norkūnaitė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. R. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir byla nutraukta.
D. R. perduota pagal laidavimą laiduotojui S. Z., nustatant dviejų metų laidavimo terminą.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta D. R. naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2017 m. rugsėjo 7 d.
Konfiskuotas D. R. priklausantis automobilis Mercedes Benz C200 CDI (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) VIN kodas (duomenys neskelbtini).
D. R. nuteista už tai, kad ji 2017 m. rugsėjo 6 d. apie 17.49 val. Vilniuje, Papilėnų – Vydūno gatvių sankryžoje, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mercedes Benz C200 CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta 2,82 promilių etilo alkoholio). Šiais savo veiksmais D. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Vadovaujantis BK 40 straipsniu, D. R. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Apeliaciniu skundu nuo baudžiamosios atsakomybės atleista D. R. prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Mercedes Benz C200 CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), konfiskavimas, taip pat pakeisti nuosprendžio dalį, kuria D. R. perduota pagal laidavimą laiduotojui S. Z. dvejų metų terminui, ir nustatyti vienerių metų laidavimo terminą. Apeliacinį skundą nuo baudžiamosios atsakomybės atleista D. R. grindžia tokiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas apeliantei baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs aktualią teismų praktiką, kad tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimas galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, pateisinančioms šios priemonės taikymą. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra. Nustatęs pagrindą atleisti apeliantę nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirdamas turto konfiskavimą, teismas nesilaikė nuoseklumo ir nesivadovavo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto teisine prigimtimi ir baudžiamojo poveikio priemonių paskirtimi tokiais atvejais. Specialiosios teisės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams užtikrina pusiausvyrą tarp kaltininko interesų ir valstybės intereso užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją. Atsižvelgiant į tai, 3 000 Eur vertės automobilio, kuris yra šeimos turtas ir skirtas tenkinti visų šeimos narių, tarp jų ir mažamečio vaiko, poreikius, konfiskavimas suvaržo apeliantės teises labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Paskirtas dviejų metų laidavimo terminas yra per ilgas. Teismas savo sprendimo skirti dviejų metų laidavimo terminą visiškai nemotyvavo ir tokiu būdu pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Byloje nėra duomenų, kurie rodytų didesnį apeliantės pavojingumą ir sudarytų pagrindą nustatyti apeliantei ilgesnį nei vienerių metų laidavimo terminą. Priešingai, byloje nustatyta, kad apeliantės padaryta veika buvo atsitiktinė. Byloje esantys duomenys apie apeliantės asmenybę, jos socialiniai ryšiai, įstatymų laikymasis iki nusikalstamos veikos padarymo, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, leidžia pagrįstai spręsti apie nedidelį apeliantės pavojingumą, todėl teismui nebuvo teisinio pagrindo nustatyti jai ilgesnį laidavimo terminą nei minimalus.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu D. R. gynėjas jos apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos D. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad savo procesinį sprendimą taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio, kaip nusikaltimo priemonės) konfiskavimą, teismas grindė tuo, kad pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, o itin svarbių aplinkybių, dėl kurių turto konfiskavimas yra akivaizdžiai neproporcingas, teismas nenustatė. Nors apylinkės teismo motyvacija taikyti BK 72 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę nėra visiškai tinkama, tačiau procesinis sprendimas iš esmės yra teisingas. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad D. R. pirmosios instancijos nuosprendžiu buvo ne nuteista, o, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už vairavimą transporto priemonės (jai priklausiusio automobilio „Mercedes Benz C200 CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) esant apsvaigus nuo alkoholio, ir baudžiamoji byla jai nutraukta.Apeliantė teisi, skunde teigdama, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs taisyklę, kad tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimas yra teismo diskrecijos klausimas ir galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, pateisinančioms tokios priemonės taikymą.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. O BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai atleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų – ir turto konfiskavimas. Taigi šio baudžiamojo įstatymo nurodytais atvejais baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia ar nekelia pavojaus visuomenei jo palikimas asmens dispozicijai, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). Kartu pažymėta ir tai, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad egzistuoja ir kita kasacinio teismo praktika, pagal kurią, esant požymių, jog BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą padaręs asmuo savo elgesiu kėlė padidintą pavojų sau ir aplinkiniams, automobilio konfiskavimas gali būti taikomas. Pavyzdžiui, kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio padidinto pavojaus požymiai gali būti itin stiprus apsvaigimas nuo alkoholio, realios grėsmės sukėlimas kitiems eismo dalyviams ar kitiems asmenims.Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pagrindas taikyti turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę - apeliantės turto konfiskavimą, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. R. vairavo jai priklausantį automobilį Mercedes Benz C200 CDI (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Apeliantės kraujyje nustatyta 2,82 promilių etilo alkoholio ir tai beveik du kartus viršijo 1,5 promilės ribą, esant kuriai kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, t. y. jai nustatytas sunkus girtumo laipsnis. Be to, apeliantė automobiliu vežė iš vaikų darželio atsiimtą savo mažametį sūnų, tuo sukeldama didelę grėsmę ne tik sau, bet ir savo vaikui. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė savo veiksmais sukėlė padidintą pavojų, jai priklausančios transporto priemonės konfiskavimas neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 278 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevenciją. Be to, ši baudžiamojo poveikio priemonė tarpusavyje suderinama su kita apeliantei paskirta baudžiamojo poveikio priemone – draudimu naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams ir 6 mėnesiams, kurios terminas yra mažesnis už įstatymu numatytos trukmės vidurkį. Įvertinus visumą nagrinėjamos bylos aplinkybių, apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia teiginių, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas, būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Rezoliucinė dalis
Pirmosios instancijos teismas, atleidęs apeliantę nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nustatė 2 metų laidavimo terminą. Apeliantės įsitikinimu, šis terminas yra per ilgas ir apeliaciniame skunde prašo jį sutrumpinti per pusę - iki 1 metų. Tačiau teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo reikalavimą atmeta, nes argumentų, sudarančių pagrindą keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje, apeliaciniame skunde nenurodyta. BK 40 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų. Jau minėta, jog baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad D. R., nors praeityje nebuvo teista ir administracine tvarka nebausta, kad dirba, charakterizuojama teigiamai, padarytą veiką vertina neigiamai, dėl jos padarymo prisipažino ir gailisi, tačiau visgi elgėsi itin neatsakingai ir tyčia padarė pavojingą ir nusikalstamą veiką – būdama neblaivi, kai neblaivumas beveik du kartus viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė, iš darželio vežė savo vaiką, tuo sukeldama didelę grėsmę ne tik sau ir savo mažamečiam sūnui, bet ir aplinkiniams bei jų turtui. Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantė, rodo jos didesnį pavojingumą. Todėl šias aplinkybes vertinant su apeliantę teigiamai charakterizuojančiais duomenimis, apylinkės teismas turėjo pagrindą nustatyti įstatyme numatyto laidavimo termino vidurkį – 2 metus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas 2 metų laidavimo terminą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pagrindo keisti nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, D. R. taikydamas BK 72 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę bei nustatydamas laidavimo terminą 2 metams, iš esmės tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Priešingoms išvadoms padaryti apeliantė nenurodė pagrįstų argumentų, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria :
Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos D. R. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 31 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.