Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Giedrei Jegorovaitei, dalyvaujant atsakovo atstovui O. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovui bankrutavusiam AB bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašo ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais, taip pat prašo netenkinti ieškovės prašymo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apie bylos nagrinėjimą ieškovei pranešta tinkamai (b.l. 162), tačiau į bylos nagrinėjimą neatvyko, prašymų nepateikė, todėl byla išnagrinėta ieškovei nedalyvaujant (CPK 246 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2010 m. spalio 28 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialiosios dalies 3 p. 6 pastraipoje nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 p. ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe Aprašymą ir Santrauką. Aprašymo 8 p. nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Aptarnavimo sutartyje ieškovė pasirašytinai patvirtino, kad atsisako suteikti bankui FPRĮ 22 str. 7 dalyje nurodytą informaciją ir supranta, kad jos atsisakymas pateikti Priede Nr. 1-F išvardintą informaciją neleis bankui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. 2011-04-07 ieškovė su atsakovu sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr.S009143, pagal kurią ieškovė įsigijo 10.900,00 Lt vertės indėlio sertifikatą su 2.8 proc. fiksuota metine palūkanų norma. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui AB bankui Snoras iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.

Teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 gavimo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimdamas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (S), kurioje buvo pateiktas prašymas ESTT, išnagrinėjo kasacinę bylą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal V. G. ieškinį atsakovui BAB bankas „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei pagal ieškovo V. V. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal V. V. N. ieškinį atsakovui BAB bankas „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Šioje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad pagal IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalį draudėjas būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai, suprantamai turi informuoti ne tik apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą, bet ir apie IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Indėlių direktyvos nuostatas, nustatė pareigą draudėjui, nagrinėjamos bylos atveju – Bankui, ne tik informuoti būsimus klientus apie finansiniam produktui taikytiną draudimo apsaugą, bet ir aiškiai bei suprantamai informuoti klientą tais atvejais, kai ši apsauga nėra taikoma. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodyta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuostata neatitinka IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų aiškiai informuoti klientą apie finansiniam produktui taikytiną draudimo. Atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos pirmiau pateiktą išaiškinimą, kad ieškovo įsigytam indėlių sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga, nelieka aplinkybės, dėl kurios ieškovas V. G. būtų galėjęs klysti ar būti suklaidintas, nes jis turi teisę į draudimo išmoką, todėl nelieka pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu ir taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija plačiau dėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentų dėl suklydimo nepasisako. Pripažinus, kad pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorius dėl suklydimo nėra pagrindo, apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina: ieškinys, pareikštas CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, tenkintinas iš dalies pripažįstant, kad nuo bankroto bylos iškėlimo Bankui (2011 m. gruodžio 7 d.) ieškovas V. G. yra įgijęs teisę į 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų draudimo išmoką.

Pagal CPK 4 str. vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris jau yra suformavęs teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (2016 m. sausio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 5 d. nutartis Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. Nr. 3K-3-13-969/2016) (CPK 4 str., LR Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), todėl teismui šiuo atveju nukrypti nuo šios praktikos nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į po ieškinio pareiškimo suformuotą kasacinio teismo praktiką, ieškinio reikalavimo pripažinti dėl suklydimo ir apgaulės ieškovės su atsakovu 2011-04-07 sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį pripažinti negaliojančia tenkinti nėra pagrindo. Tačiau ieškinio padavimo metu materialinis ieškinio reikalavimas grąžinti sumokėtą 10.900,00 Lt sumą į ieškovės indėlio sutarties pagrindu atidarytą atsakovo sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) buvo iš esmės pagrįstas. Ieškovė turėjo materialinį teisinį interesą pripažinti, kad įsigyti indėlio sertifikatai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal IIDĮ 3 straipsnio 1 dalį, t.y. indėliai yra draudimo objektas. Šis reikalavimas, sprendžiant iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016-03-16 pažymos Nr.05-463, įvykdytas pervedant 3.211,83 EUR draudimo išmoką AB SEB banke atidarytą banko sąskaitą. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu patenkino ieškinio reikalavimą, todėl ir ši aplinkybė sudaro pagrindą ieškinio reikalavimą atmesti visiškai. Ieškinio reikalavimo įvykdymas nesudaro pagrindo pripažinti, kad teikiant ieškinį nebuvo ieškinio pagrindo bei dalyko ir todėl byla turėjo būti nutraukta.

Ieškovė patyrė 1.210,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias ji sumokėjo advokatui prieš paduodama ieškinį (b.l. 153, 157).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Minėto straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Neribota bylinėjimosi išlaidų paskirstymo galimybė numatyta CPK 94 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovė, nors iš esmės suprasdama ar turėjusi suprasti, kad po draudimo išmokos išmokėjimo jos pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas, tačiau vis tiek jį palaikiusi, o ne inicijavusi bylos užbaigimą nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (bylą nutraukiant), pati prisiėmė iš to kylančias pasekmes bei rezultatą, jog jos patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti atlygintos. Dėl minėtų priežasčių teismas sprendžia, jog yra pagrindas prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmesti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 263, 268 – 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1,2, 1.5, 1.6, 1.137 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškovės D. M. ieškinį.

Netenkinti ieškovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą