Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio, Reginos Pocienės,

asmeniui, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, E. M. ir jo gynėjui advokatui Gediminui Skaisčiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties, kuria pripažinta, kad E. M., būdamas nepakaltinamas padarė įstatymu uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

3. Apygardos teismas įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas, išklausęs ekspertės Jolantos Didžiokienės paaiškinimus padarė išvadą, kad E. M. ligos pobūdis – (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini), jo padarytos įstatymo uždraustos veikos pavojingumas – žmogaus nužudymas, jo paties socialinis pavojingumas yra tokio lygmens, kad jam turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (duomenys neskelbtini) (BK 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

7. Skundžiama apygardos teismo nutartimi E. M. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – nustačius, kad jis, būdamas nepakaltinamas, padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. kad jis 2020 m. lapkričio 30 d. apie 14.30 val. gyvenamojo namo virtuvėje peiliu sudavė du smūgius savo motinai A. M., taip padarydamas jai durtinę – pjautinę kiauryminę kairės pažasties žaizdą su kairiojo plaučio sužalojimu bei durtinę – pjautinę kiauryminę pilvo kairės pusės žaizdą su blužnies sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, ko pasėkoje nukentėjusioji nuo durtinių – pjautinių sužalojimų visumos mirė.

8. Teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, pirmosios instancijos teismo nutartį patikrina tiek, kiek to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino E. M. psichikos būklę, jo paties ir jo padarytos veikos pavojingumą visuomenei, dėl to netinkamai parinko E. M. priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokie apeliantės teiginiai nepagrįsti.

10. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, asmenims teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

11. Kaip skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė ir apygardos teismas, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (žr. Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galimai pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, Nr. 2K-87-697/2021).

12. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. M. veiką, nurodytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarė būdamas nepakaltinamas, ir paskyrė jam BK 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini). Priverčiamosios medicinos priemonės rūšį pirmosios instancijos teismas parinko atsižvelgdamas į byloje pateiktas ekspertų rekomendacijas, teisiamajame posėdyje apklaustos ekspertės J. Didžiokienės paaiškinimus bei įvertinęs asmens psichikos sutrikimus (nustatytas (duomenys neskelbtini)), padarytos uždraustos veikos pobūdį ir pavojingumą (žmogaus nužudymas), E. M. asmenybės pavojingumą.

13. Pirmas kriterijus parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Taigi, teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977 m. gruodžio 15 d.). Svarbu ir tai, kad pagal EŽTT praktiką psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.). Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (žr. D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.).

14. Iš byloje esančio Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) 2021 m. vasario 23 d. – kovo 4 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-4/2021 matyti, kad E. M. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini), dėl kurio jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. E. M. ir šiuo metu serga (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini), negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiame akte nustatyta ir tai, kad dėl savo psichikos būsenos E. M. negali visiškai aiškiai suprasti teisiškai svarbių jam inkriminuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybių, turinčių reikšmės ikiteisminiam tyrimui bei bylos nagrinėjimui teisme, negali adekvačiai suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės, savarankiškai realizuoti savo procesinių teisių ir pareigų. E. M. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis (t. 2, b. l. 192–196). Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl atliktos ekspertizės ar gautų ekspertizės rezultatų teisėtumo.

15. Pirmosios instancijos teismo posėdyje viena iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių J. Didžiokienė, patvirtinusi ekspertizės išvadą, paaiškino, kad E. M. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, kuris buvo diagnozuotas jam gerokai anksčiau nei padaryta uždrausta veika, anksčiau jis buvo gydytas (duomenys neskelbtini). E. M. reikalingas gydymas, tačiau sunku įvertinti, kiek jis gali tęstis. Pasak ekspertės, tokių ligonių kaip E. M. elgesys yra neprognozuojamas, nėra galimybės pasakyti, kaip asmuo elgsis skirtingose situacijoje, todėl dėl jo psichikos būsenos, neprognozuojamo elgesio yra laikoma, kad jis yra socialiai pavojingas asmuo. Atsižvelgdami į E. M. padarytos uždraustos veikos, jo susirgimo pobūdį, į tai, kad patalpintas į ekspertizės įstaigą A. M. nebuvo agresyvus, nebuvo stebėta neprognozuojamo jo susijaudinimo, jis papasakojo savo matymus, išgyvenimus, jie (ekspertai) rekomendavo E. M. stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis (t. 3, b. l. 45 lapo antra pusė).

16. Kaip jau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021). Šiuo atveju apygardos teismo skundžiama nutartimi nustatyta, kad E. M. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. nužudė savo artimą giminaitę – motiną. Ši įstatymo uždrausta veika pagal Baudžiamojo kodekso skirstymą, vertinant jos pavojingumo laipsnį, yra priskiriama prie labai sunkių nusikalstamų veikų (BK 11 straipsnio 6 dalis). E. M. veiksmais buvo sukeltos negrįžtamos pasekmės – atimta kito asmens gyvybė. Taigi, nėra abejonių, kad E. M. įvykdyta uždrausta veika pagal savo pobūdį yra itin pavojinga. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamos veikos pavojingumas negali turėti esminės įtakos parenkant priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, nes priešingu atveju pati priemonė taptų bausme.

17. Vertinant byloje esančius duomenis apie E. M. asmenybės pavojingumą sutiktina, kad šiuo metu dėl jam diagnozuoto psichikos sutrikimo, jo padarytos įstatymo uždraustos pavojingos veikos, E. M. kelia grėsmę aplinkiniams. Byloje apklausti nukentėjusieji, E. M. artimieji giminaičiai bei šeimos nariai I. M. (t. 3, b. l. 45–46), R. M. (t. 3, b. l. 46; t. 1, b. l. 31–32) bei R. V. (t. 3, b. l. 46) pripažino, kad E. M. maždaug prieš metus iki įvykio pradėjo keistai elgtis, teigė, kad jį filmuoja, seka, nukentėjusioji A. M. keletą kartų siūlė jam kreiptis į medikus, buvo paguldžiusi jį į ligoninę, tačiau, jų žiniomis, E. M. gydytis atsisakė, vaistų negėrė. I. M. teigė, kad brolio elgesys jai šiek tiek kėlė baimę, nes jis kartais būdavo agresyvus, ne kartą yra sudaužęs savo telefoną. Tačiau priešingai nei teigia prokurorė apeliaciniame skunde, iš liudytojų parodymų turinio galima spręsti, kad iki nagrinėjamo įvykio realaus pavojaus liudytojai nejautė, E. M. niekada nebuvo naudojęs prieš juos ar kitus asmenis smurto. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų apie E. M. smurtinį ar agresyvų elgesį kitų asmenų atžvilgiu iki byloje nagrinėjamo įvykio. Be to, vertinant asmens pavojingumą taip pat būtina atsižvelgti ir į paties asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, savo ligos vertinimą, motyvaciją gydytis. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. M. pripažino, kad jam reikalingas gydymas, nurodė vartojantis vaistus. Be to, E. M. teigimu, grįžęs iš (duomenys neskelbtini) dėl savo sveikatos būklės jis pats buvo kreipęsis į medikus. Šią aplinkybę patvirtino ir minėtame ekspertizės akte užfiksuoti duomenys, kad E. M. 2019 m. liepos 30 d. ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo konsultuotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ psichiatro, diagnozavus (duomenys neskelbtini) jam buvo skirtas gydymas medikamentais; iš VšĮ (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos istorijos matyti, kad 2020 m. kovo 6 d. E. M. taip pat kreipėsi į gydytojus, diagnozavus (duomenys neskelbtini) jis buvo nukreiptas psichiatro konsultacijai; VšĮ (duomenys neskelbtini) asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje užfiksuotais duomenimis, E. M. 2020 m. kovo 6 d. buvo apžiūrėtas priėmimo skyriuje, diagnozė: „(duomenys neskelbtini)“; 2020 m. kovo 11 d. – 2020 m. kovo 16 d. gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini), diagnozė: (duomenys neskelbtini), tačiau tolesnio gydymosi atsisakė (t. 2, b. l. 193 lapo antra pusė). Be to, kaip jau anksčiau minėta, ekspertė J. Didžiokienė nurodė, kad būdamas (duomenys neskelbtini) ekspertiniame skyriuje E. M. su gydytojais bendradarbiavo, papasakojo savo matymus, išgyvenimus, o jo elgesys nebuvo agresyvus. Taigi, aptartos aplinkybės apie E. M. elgesį iki pavojingos veikos padarymo ir po to, byloje esantys duomenys apie tai, kad jis iki nagrinėjamo įvykio pats buvo kreipęsis į medikus dėl savo psichinės būklės leidžia spręsti, kad E. M. gana kritiškas savo psichinei būsenai, o jo smurtinis elgesys padarant įstatymo uždraustą veiką buvo vienkartinio pobūdžio.

18. Teismo posėdyje ekspertė J. Didžiokienė taip pat paaiškino, kad paskyrus priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis asmenys yra gydomi griežtesnėmis stebėjimo sąlygomis nei bendrojo stebėjimo sąlygos, gydymo trukmė yra ilgesnė, taikomas uždaras gydymo būdas. Tuo tarpu griežto stebėjimo sąlygomis gydymas trunka dar ilgiau, ligoniai laikomi uždaresnėmis ir griežtesnėmis sąlygomis, juos stebima intensyviau. Pasak ekspertės, (duomenys neskelbtini) yra priverstinio gydymo įstaiga, todėl visi joje gydomi asmenys nuolat prižiūrimi. Teismo posėdyje dalyvavęs E. M. patvirtino, kad jam šiuo metu taikomas tinkamas gydymas, jis gydomas užtikrinant jo izoliaciją, dėl jam taikomų stebėjimo sąlygų išeiti iš palatos ir vaikščioti po ligoninės teritoriją jis negali.

19. BK 98 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį, t. y. pagal poreikį gali taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-628/2021). Šiuo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą ekspertizės aktą ir ekspertės J. Didžiokienės paaiškinimus, E. M. elgesį tiek iki pavojingos veikos įvykdymo, tiek ir po jos, požiūrį į jam taikomą priverstinį gydymą, taip pat įvertinusi ir tai, jog E. M. padaryta veika priskiriama prie labai sunkių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog E. M. Panevėžio apygardos teismo skundžiama nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis nėra pakankama siekiant apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų R. M. pavojingų veikų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skundžiama Panevėžio apygardos teismo nutartimi E. M. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskirta teisėtai ir pagrįstai, todėl paliktina galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Valdemaros Chodorcevičienės apeliacinį skundą atmesti.