Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ieškiniu (1 t., e. b. l. 60–63) prašė priteisti iš atsakovės 20 180,23 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakove nebuvo sudarę santuokos, tačiau kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį nuo 2010 m. Atsakovės vardu panaudojant ieškovo lėšas 2013 m. už 42 000 Lt (12 164,04 Eur) buvo įgyta gyvenamoji patalpa ir dalis žemės sklypo, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Kauno r. Vėliau buvo atliekamas turto remontas, į kurį, šalims ketinant gyventi kartu ir sukurti šeimą, buvo investuotos ieškovo lėšos. Iš viso ieškovas į atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą ir/ar jo įrengimą ir/ar apstatymą investavo apie 70 000 Lt (apie 20 000 Eur) savo asmeninių lėšų. Iš jų dalis (20 180,23 Eur) buvo pervesta į atsakovės sąskaitą, dalis panaudota perkant baldus ir įrangą (2014 m. gegužės 19 d. – baldų dalis už 2 400 Lt (695,09 Eur), santechnika ir radiatoriai – už 2 693,95 Lt (780,22 Eur), baldai – už 8 570 Lt (2 482,04 Eur)). 2016 m. gruodžio mėnesį ieškovui grįžus iš Norvegijos šalys susipyko. Atsakovė geruoju atsisakė grąžinti lėšas, kurias ieškovas buvo panaudojęs jos vardu registruoto turto, baldų, įrangos įgijimui ir/ar pagerinimui. Atsakovė turėtų kompensuoti 20 180,23 Eur. Atsakovės veiksmai, nepripažįstant savęs kaip skolininkės ir negrąžinant ieškovo jai pervestų lėšų, gali būti laikomi nesąžiningu siekiu praturtėti kito asmens sąskaita. Atsakovė atsiliepimu (1 t., e. b. l. 73–76) prašė ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad atsakovė priėmė gyventi ieškovą 2010 m., jam atlikus laisvės atėmimo bausmę, nors tik 2011 m. balandžio 7 d. jis išsituokė su savo sutuoktine. Šalys nevedė bendro ūkio. Nekilnojamąjį turtą atsakovė įsigijo asmeninės nuosavybės teise pagal 2013 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Turto kainą pardavėjoms sumokėjo atsakovės tėvas. Ieškovo bankinis pavedimas iš Norvegijos atliktas 2013 m. gruodžio 10 d., t. y. praėjus 9 mėn. po turto įsigijimo. Nurodytu laikotarpiu šalys gyveno Lietuvoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Lietuvoje ieškovas per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pagal darbo sutartį niekur nedirbo, nėra duomenų, kad būtų gavęs pajamų. Atsakovė grįžusi iš Norvegijos 2014 m. buvo įsidarbinusi ir Lietuvoje. Šalims dirbant Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje jų pajamos buvo panašios. Ieškovo atžvilgiu buvo užvestos ir vykdomos 4 vykdomosios bylos, todėl pervesdamas pinigus atsakovei jis siekė išvengti išieškojimo. Šalims 2013 m. gyvenant kartu Norvegijoje būtent iš atsakovės darbo užmokesčio buvo išskaitomas užmokestis už gyvenamosios patalpos nuomą. Ieškovo pervestos lėšos buvo naudojamos pragyvenimui ir būtiniems ieškovo poreikiams tenkinti. Visas statybines medžiagas, įrangą, baldus atsakovės butui ji nusipirko pati už savo uždirbtus pinigus.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 19 d. sprendimu (3 t., e. b. l. 131–140) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 2 000 Eur ir valstybei 4,05 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Teismas nustatė, kad šalys gyveno toje pačioje gyvenamojoje patalpoje Lietuvoje ir užsienyje, dirbo ir gavo pajamų. Šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas atsakovei ir pervedinėjo pinigines lėšas. Šalims nutraukus bendrą ūkį lėšos toliau nebuvo pervedinėjamos. Viso bendro gyvenimo metu ieškovas nereiškė reikalavimų ir pretenzijų dėl pinigų panaudojimo.Šalių susitarimas apėmė jų kasdienių poreikių tenkinimą. Ieškovo atžvilgiu buvo vykdomi išieškojimai, todėl labiau tikėtina, kad lėšos į atsakovės sąskaitą buvo pervedinėjamos siekiant išvengti jų nurašymo. Šias lėšas atsakovė naudojo šeimos, namų ūkio išlaidoms dengti. Jas padalinus 50 mėn., išeina 402 Eur vienam mėnesiui, o tai nėra ženkli suma prisidedant prie bendro šeimos ūkio. Be to, dalis lėšų buvo pervedama ieškovo sūnaus išlaikymui.Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad šalys siekė įgyti bendrą turtą. Tik atsakovė arba jos tėvas atliko visus veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto įsigijimu, jo remonto organizavimu ir finansavimu. Įsigyjant nekilnojamąjį turtą šalys lėšų neturėjo, įsigijimą organizavo ir finansavo atsakovės tėvas. Būtent atsakovės tėvo iniciatyva buvo atlikti buto remonto darbai. Šią aplinkybę patvirtino darbus atlikęs A. M., kuris pirko ir darbams atlikti reikalingas medžiagas. Į bylą atsakovė taip pat pateikė PVM sąskaitas–faktūras, kurios patvirtina, kad jos vardu buvo pirkti įvairūs daiktai, reikalingi buto įrengimui. Nors ne visuose dokumentuose įvardintas pirkėjas, teismas sprendė, kad už prekes apmokėjo įsigijimo dokumentus turinti atsakovė.Nors ieškovas pateikė pinigų priėmimo kvitą Nr. 8082363, patvirtinantį apmokėjimą už baldus, teismas sprendė, kad šis įrodymas nepagrindžia ieškovo svaraus indėlio prisidedant prie šeimos gerovės kūrimo. Be to, 2015 m. liepos 1 d. atsakovė įsigijo automobilį Opel Insignia, kurio įsigijimui, ieškovo teigimu, atsakovė ėmė paskolą, o dalis lėšų panaudota iš šalių bendrų pinigų. Teismas nustatė, kad atsakovė 2017 m. perleido automobilį ieškovui už 100 Eur, o byloje pateikti duomenys, kad ieškovas minėtą automobilį pardavinėjo už 7 300 Eur. Automobilio perleidimą už simbolinę kainą teismas vertino kaip kompensaciją ieškovui už prisidėjimą prie šeimos buities sąlygų gerinimo.

Apeliaciniu skundu (3 t., e. b. l. 147–153) ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas be pagrindo sprendė, kad tarp šalių susiklosčiusi situacija neatitinka nepagrįsto praturtėjimo teisinio santykio. Nors ieškovas atsakovei lėšas pervesdavo savo noru, jos buvo investuojamos į atsakovei priklausančio turto pagerinimus. Ieškovo teisių pažeidimas atsirado tada, kai atsakovė, iškrausčiusi ieškovą pasiliko naudotis jo lėšomis sukurtais patogumais ir iš jo lėšų įgytais daiktais. Nuspręsdamas, kad šalis siejo jungtinės veiklos santykiai, teismas išėjo už ieškinio ribų. Be to, konstatavęs jungtinės veiklos faktą, teismas privalėjo nustatyti konkretų turtą, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Teismas nepagrindė, kokių konkrečiai šeimos poreikių tenkinimui buvo naudojamos lėšos, atsakovės gautos jungtinės veiklos pagrindu. To nepadarydamas teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).Ieškovas neginčija, kad nekilnojamąjį turtą atsakovė įsigijo atsakovės tėvo lėšomis. Ieškovas įrodinėja, kad turto remontui ir apstatymui buvo naudojamos jo lėšos. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė šią aplinkybę iš dalies pripažino. Į bylą pateikta susirašinėjimo medžiaga atskleidžia atsakovės poziciją, kad pinigus ji grąžins tik jei juos priteis teismas. Atsakovės tėvas taip pat pripažino į turto remontą lėšų neinvestavęs. Č. M. mokėjo už kai kuriuos buto remonto darbus todėl, kad ieškovas didžiąją laiko dalį dirbo užsienyje, kur uždirbo lėšas, skirtas buto remontui, kurios buvo pervedamos į atsakovės banko sąskaitą, todėl fiziškai negalėjo organizuoti remonto darbų.Aplinkybė, kad ieškovas šalims pradėjus gyventi skyrium nutraukė mokėjimus į atsakovės sąskaitą, nesudaro prielaidos teigti, jog iki tol piniginės lėšos buvo naudojamos bendrai, šeimos poreikiams tenkinti. Šalims susipykus ir atsakovei išvarius ieškovą iš buto, atsisakius grąžinti į butą investuotas lėšas, joks protingas, apdairus asmuo netęstų mokėjimų už buto remontą ir apstatymą.Teismas nevertino ieškovo pateiktų kvitų, patvirtinančių, kad jis savo piniginėmis lėšomis prisidėjo prie buto būklės pagerinimo ir apstatymo. Kita vertus, atsakovė neįrodė, kokiu tikslu ir kam panaudojo jai persiųstas lėšas. Į bylą pateikti duomenys apie 180 Eur panaudojimą ieškovo sūnaus išlaikymui. Duomenų apie kitų lėšų panaudojimą pragyvenimui ar kitiems ieškovo poreikiams tenkinti nėra. Teismas ieškovo atsakovei perduotą sumą be pagrindo dalino iš 50 mėn. Didžiąją laiko dalį ieškovas gyveno užsienyje ir save išlaikė pats. Ieškovas atsakovei pervesdavo tik sutaupytas sumas. Per nurodytą laikotarpį Lietuvoje ieškovas gyveno apie 17 mėn. Be to, grįžęs į Lietuvą ieškovas vertėsi įvairiomis veiklomis pagal verslo liudijimus, dirbti jį buvo priėmęs ir atsakovės tėvas.Atsiliepimu (3 t., e. b. l. 175–180) į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad ieškovas nereiškė reikalavimo dėl nuosavybės teisių į butą ir neginčijo 2013 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas vertino, ar nekilnojamas turtas buvo įsigytas ir remontuojamas panaudojant ieškovo lėšas, t. y. buvo sukurtas jungtinės veiklos pagrindu, atsižvelgė į šalių bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, gaunamus uždarbius, kiekvieno iš sugyventinių prisidėjimą prie bendro ūkio savo darbu ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kadangi ieškovo pervedimai į atsakovės sąskaitą daryti nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. spalio 16 d., teismas pagrįstai pervestas sumas dalino iš 50 mėn. Ieškovas pripažino lėšas pervesdavęs dėl to, kad jų nenurašytų antstoliai. Šios lėšos buvo naudojamos ieškovo poreikiams. Atsakovė vien tik ieškovo sūnaus išlaikymui atliko mokėjimus 13 kartų, iš viso sumokėdama 1 020 Eur sumą. Ieškovas jokių įrodymų apie savo indėlį į atsakovės buto įsigijimą ir jo remontą nepateikė. Liudytojo Č. M. parodymai apie tam tikrą ieškovo darbą remontuojant atsakovės butą neprieštarauja teismo išvadai, kad tas darbas nesudarė svarios reikšmės. Teismas nustatė, kad pinigų priėmimo kvitą Nr. 8082363 2 400 Lt (695,09 Eur) sumai apmokėjo ieškovas, tačiau ieškovas neįrodė, kad reikšmingai prisidėjo perkant ar remontuojant butą. Teismas pagrįstai sprendė, kad kompensacija ieškovui tapo automobilio jam perdavimas už simbolinę kainą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Byloje kilo ginčas dėl pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą egzistavimo. Ieškovas nurodė, kad gyvendamas kartu su atsakove laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2016 m. spalio 16 d. pervedė į jos sąskaitą 20 180,23 Eur, kuriuos atsakovė investavo į savo nekilnojamąjį turtą ir taip nepagrįstai praturtėjo, kadangi šalims pradėjus gyventi skyrium turtas liko atsakovei. Atsakovė, neginčydama pinigų pervedimo fakto, pažymėjo, kad pervestos lėšos buvo panaudotos pragyvenimui ir ieškovo poreikių tenkinimui, nekilnojamojo turto įsigijimas ir pagerinimai buvo finansuoti atsakovės ir jos tėvo lėšomis, todėl atsakovė negali būti laikoma praturtėjusia ieškovo sąskaita. Įvertinusi į bylą surinktus įrodymus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą, aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018). Vadovaujantis CPK 12–13 straipsniuose įtvirtintais rungimosi ir dispozityvumo principais, CPK 178 straipsnyje apibrėžta įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, šių prielaidų egzistavimą privalo įrodyti reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo reiškiantis ieškovas. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pinigines lėšas ieškovas atsakovei pervedė savo iniciatyva. Kaip matyti iš į bylą pateiktų mokėjimų pavedimų kopijų (1 t., e. b. l. 4–29; 34–36, 45–50), lėšos buvo pervedamos ieškovui esant užsienyje. Į bylą surinkti duomenys apie ieškovo atžvilgiu užvestas vykdomąsias bylas (1 t., e. b. l. 97–98; 3 t., e. b. l. 73–77) patvirtina atsakovės poziciją, kad lėšas į atsakovės sąskaitą ieškovas pervesdavo siekdamas išvengti priverstinio išieškojimo. Nei teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nei teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 9 min. 00 sek. iki 46 min. 15 sek.) ieškovas neginčijo aplinkybės, kad dirbant Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje uždirbtas lėšas į atsakovės sąskaitą jis pervesdavo prieš grįždamas į Lietuvą, kadangi jo sąskaitos buvo areštuotos dėl vykdomų priverstinių išieškojimų. Ieškovas taip pat neįrodinėjo aplinkybės, kad lėšos buvo pervedamos esant konkrečiam susitarimui dėl to, kam jos turėtų būti panaudotos. Ieškovas neginčijo ir lėšų panaudojimo teisėtumo, t. y. neįrodinėjo fakto, kad ieškovė į jos sąskaitą pervestas lėšas būtų prieš ieškovo valią panaudojusi su ieškovu nesuderintiems asmeniniams poreikiams tenkinti. Kaip nurodė ieškovas apeliaciniame skunde, kol šalys gyveno kartu, jokių pretenzijų atsakovei jis neturėjo, jo teisės, ieškovo tvirtinimu, buvo pažeistos tuomet, kai pradėjus gyventi skyrium atsakovė ieškovui negrąžino gyvenant kartu išleistų ieškovo pinigų. Nurodytos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad tarp šalių egzistavo susitarimas tiek dėl lėšų, kurias reikalaujama grąžinti, perdavimo, tiek ir dėl jų panaudojimo.Aiškindamas tokio šalių susitarimo pobūdį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys vedė bendrą ūkį, kartu tenkino einamuosius poreikius, kurie neapėmė investicijų į nekilnojamąjį turtą. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentą, kad konstatuodamas šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos pirmosios instancijos teismas išėjo už reiškiamo reikalavimo ribų, teisėjų kolegija pažymi dvi reikšmingas aplinkybes. Viena vertus, tokiu būdu ieškovas aiškiai įvardijo savo poziciją dėl bylos nagrinėjimo ribų. Ieškovas vienareikšmiškai nurodė, kad jis nemano kartu su atsakove kūręs bendrąją nuosavybę, kaip tai numatyta CK XV skyriuje (kartu įsigydamas nekilnojamąjį turtą arba bendromis lėšomis pagerindamas atsakovei priklausantį turtą) ir nereiškia reikalavimo priteisti jam bendromis lėšomis sukurto turto dalį ar kompensaciją už atsakovei liekančią didesnę bendro turto dalį. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad reiškiamą reikalavimą ieškovas sieja su atsakovei perduotų piniginių lėšų suma, bet ne su jos turto vertės padidėjimu dėl į jį investuotų bendrų lėšų. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis) ir CPK 135 straipsnio 1 dalies 2–4 punktų nuostatomis, pagal kurias ieškovui tenka pareiga apibrėžti reiškiamą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą, ieškinio pagrįstumą vertino būtent nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo aspektu. Kita vertus, pasisakydamas dėl to, kad šalys vedė bendrą ūkį, pirmosios instancijos teismas neišėjo už pareikšto reikalavimo ribų, nes šią aplinkybę įvertino tik kaip faktą, paneigiantį ieškovo argumentus dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo. Kasacinis teismas suformavo teisės aiškinimo taisyklę, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinės teisės gynybos būdų atžvilgiu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014, 2017 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017), todėl gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai nesuponuoja kito teisių gynimo būdo prioritetiškumo. Atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl daiktinių teisių į turtą padalijimo, tik pripažino nepagrįstu ieškovo reikalavimą grąžinti atsakovei perduotas pinigų sumas, kaip naudojamas be teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti savo piniginius praradimus, nulėmusios atsakovės praturtėjimą. Kaip matyti iš ieškinio turinio, reikalavimo sumą ieškovas sieja su bendra jo į atsakovės banko sąskaitą atliktų mokėjimų suma, neįvertindamas aplinkybės, kad už atliekamus pervedimus buvo skaičiuojami pervedimo mokesčiai (3 t., e. b. l. 102–110). Daugeliu atvejų į šiuos mokesčius buvo atsižvelgiama nurodant pervedamą sumą (pvz., į atsakovės sąskaitą įskaityta 5 002 NOK suma 2016 m. vasario 10 d. ar 15 002 NOK suma 2016 m. kovo 4 d., vėliau 2 NOK sumą nurašant kaip mokestį už lėšų pervedimą). Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, kad visos jo atsakovei perduotos lėšos buvo investuotos į atsakovės turtą. Priešingai, į bylą pateiktuose atsakovės sąskaitos išrašuose (3 t., e. b. l. 102–110) užfiksuotas ne tik piniginių lėšų įnešimas į sąskaitą, bet ir jų pervedimas ieškovui (pvz., 2 700 NOK pervedimas 2016 m. rugsėjo 13 d.) ar ieškovo motinai I. Š. (pvz., 160 Eur pervedimas 2016 m. birželio 30 d.). Be to, kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (2 t., e. b. l. 90–91), atsakovė pervesdavo pinigines lėšas buvusiai ieškovo sutuoktinei, vykdydama asmeninę ieškovo prievolę išlaikyti ieškovo nepilnametį vaiką. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė, sąskaitų išrašuose užfiksuota bendra pervestų lėšų suma sudaro ne 180 Eur, kaip nurodyta ginčijamame sprendime, bet 1 020 Eur. Sąskaitų išrašuose užfiksuotos įvairios einamosios išlaidos bei pinigų išgryninimo faktai. Atsakovė teikdama paaiškinimus teismo posėdyje nurodė, kad išgrynintos lėšos buvo naudojamos ieškovo pragyvenimui, taip pat dalis jų buvo naudojama naujoms kelionėms vykstant užsidirbti į užsienį finansuoti (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 00 min. 00 sek. iki 1 val. 10 min. 00 sek.). Apeliaciniu skundu teismo išvadą dėl pragyvenimui reikalingų lėšų ieškovas ginčijo tik iš dalies, nurodydamas, kad atsakovei pervestos lėšos galėtų būti dalijamos ne visam 50 mėn. laikotarpiui, per kurį lėšos buvo pervedamos, bet 17 mėn. laikotarpiui, kai ieškovas gyveno Lietuvoje, kadangi dirbdamas užsienyje ieškovas save išlaikė pats, atsakovei pervesdamas tik sutaupytus pinigus. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie leistų spręsti, kad tarp išvykų užsidirbti užsienyje gyvendamas Lietuvoje ieškovas turėjo kokių nors pajamų. Jei atsakovė grįžusi į Lietuvą įsidarbindavo (1 t., e. b. l. 79–84), tai ieškovas jokių duomenų apie draudžiamąsias pajamas nepateikė (1 t., e. b. l. 85–86). Nors ieškovas nurodė pagal verslo liudijimą vykdęs ūkinę veiklą (2 t., e. b. l. 77–81), jis neįrodė pinigų iš šios veiklos gavimo fakto (CPK 178 straipsnis). Šios aplinkybės leidžia vertinti kaip pagrįstą atsakovės argumentą, kad grįžęs į Lietuvą ieškovas pragyvendavo būtent iš atsakovei pervestų lėšų. Ieškovas neneigė aplinkybės, kad išgrynintos lėšos buvo naudojamos bendriems poreikiams tenkinti, nurodė pats prisidėjęs prie atsakovės sūnaus išlaikymo (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 9 min. 00 sek. iki 46 min. 15 sek.). Be to, ieškovas įvardijo ir papildomas aplinkybes, susijusias su jo turėtomis išlaidomis. Ieškovas nurodė prie gyvenamojo namo, kuriame yra atsakovei priklausantis butas, pastatęs pavėsinę, taip pat išbetonavęs namo kiemą. Kartu ieškovas pripažino, kad tame pačiame daugiabučiame name butą turi ir jo motina, jog pavėsinė yra pastatyta atsakovei nepriklausančiame žemės sklype, o betono danga, kaip statinys, nėra registruota kaip atsakovės nuosavybė (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 29 min. iki 1 val. 31 min.). Šias aplinkybes teismui patvirtino ir atsakovė (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 00 min. 00 sek. iki 1 val. 10 min. 00 sek.) bei liudytojai I. Š. (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 8 min. 30 sek. iki 29 min. 30 sek.) ir Č. M. (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 31 min. 25 sek. iki 51 min. 30 sek.), jos užfiksuotos ir į bylą pateiktose nuotraukose (3 t., e. b. l. 90–101, 111).Apibendrindama nutarties 16–19 pastraipose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nenuginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, jog dalis ieškovo atsakovei pervestų lėšų buvo panaudota einamosioms (pragyvenimo) išlaidoms, šalių bendriems ir ieškovo asmeniniams poreikiams tenkinti, taip pat išlaidoms, nepadidinusioms atsakovei priklausančio turto vertės. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ir ginčijamo sprendimo motyvų, kad ieškovas neįrodė, jog būtent jo atsakovei pervestos lėšos buvo naudojamos atsakovei priklausančiam turtui įsigyti ar pagerinti, pagrįstumo. Atsakovės į bylą pateikti duomenys apie darbą užsienyje (1 t., e. b. l. 91–96, 99–116, 131–139; 2 t., e. b. l. 111–113, 133–135) patvirtina, kad atsakovė vykdavo užsidirbti panašiais laikotarpiais kaip ir ieškovas bei dirbdavo panašiomis sąlygomis. Kad atsakovė savo pajamomis prisidėdavo prie bendrų poreikių tenkinimo, patvirtina nurodytuose dokumentuose užfiksuotos išskaitos iš jos darbo užmokesčio gyvenamosios patalpos nuomai. Atsakovės sąskaitos išrašai taip pat patvirtina, kad į atsakovės Lietuvoje atidarytą banko sąskaitą buvo pervedamos ir jos pačios uždirbtos lėšos (3 t., e. b. l. 102–110). Kadangi sugrįžusi iš užsienio atsakovė įsidarbindavo Lietuvoje (1 t., e. b. l. 79–84) ir turėjo pragyvenimo šaltinį, savo užsienyje uždirbtas lėšas ji galėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą. Ieškinyje reiškęs pretenzijas, kad dalis jo pervestų lėšų buvo panaudota atsakovės vardu įsigyjant nekilnojamąjį turtą, tiek bylos nagrinėjimo metu (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 9 min. 00 sek. iki 46 min. 15 sek.), tiek ir apeliaciniame skunde ieškovas pripažino, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigytas atsakovės tėvo lėšomis. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikti mokėjimo dokumentai (1 t., e. b. l. 89–90), taip pat Č. M. parodymai teismo posėdžio metu, kad gyvenamąją patalpą atsakovei nupirko jis ir sumokėtų pinigų jam nei ieškovas, nei atsakovė negrąžino, jis šių pinigų grąžinimo nereikalauja (2018 m. sausio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 31 min. 25 sek. iki 51 min. 30 sek.). Reikšminga teismas pripažįsta ir aplinkybę, kad turtas ne tik buvo įregistruotas atsakovės vardu, bet ir viešajame registre buvo užfiksuotas turto įgijimas asmeninėn atsakovės nuosavybėn (1 t., e. b. l. 31–33, 37–40, 44).Tvirtindamas, kad ieškovo atsakovei pervestos lėšos buvo panaudotos atsakovei priklausančio buto remontui, jis nepateikė pakankamai šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Į bylą pateiktuose dokumentuose, susijusiuose su medžiagų buto remontui įsigijimu, ieškovas nenurodytas nei kaip prekių gavėjas, nei kaip mokėtojas (1 t., e. b. l. 117–130; 2 t., 114–115, 119, 121, 132). Teikdamas parodymus teismo posėdžio metu Č. M. patvirtino ne tik organizavęs remonto darbus, bet ir juos finansavęs (2018 m. sausio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 31 min. 25 sek. iki 51 min. 30 sek.), tam išleidęs apie 20 000 Lt. Aplinkybę, kad santechnikos (vandentiekio, nuotekų ir šildymo sistemų) įrengimo darbus užsakė ir apmokėjo atsakovės tėvas, patvirtino šiuos darbus atlikęs A. M. Jis taip pat nurodė pats už iš Č. M. gautus pinigus supirkęs darbams atlikti reikalingas medžiagas (2018 m. sausio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 2 min. 5 sek. iki 8 min. 30 sek.). Aplinkybių, kad ieškovo atsakovei perduotos lėšos buvo naudojamos kompensuoti Č. M. išlaidas, ieškovas neįrodinėjo.Vienintelis į bylą ieškovo pateiktas įrodymas, kuriuo jis įrodinėja faktą, kad jo lėšomis buvo finansuojamas atsakovei priklausančio buto remontas, yra 2013 m. spalio 31 d. sąskaita 2 693,95 Lt (780,22 Eur) sumai, už kurią buvo pirkti radiatoriai ir kitos medžiagos (1 t., e. b. l. 3). Šioje sąskaitoje prekes priėmusiu asmeniu įvardijamas būtent ieškovas, sąskaita apmokėta prekių priėmimo dieną, todėl egzistuoja reali tikimybė, kad prekėms įsigyti buvo naudojamos ieškovo lėšos.Įvertinusi į bylą pateiktus duomenis apie baldų ir buitinės technikos įsigijimą, teisėjų kolegija pažymi, kad didžioji dalis įsigijimo dokumentų yra parengta atsakovės vardu (2 t., e. b. l. 107–110, 116–118, 136), dalį pirkimų finansavo atsakovės motina (2 t., e. b. l. 120). Ieškovas pateikė duomenis, kad jis apmokėjo sąskaitas už baldus 8 570 Lt (2 482,04 Eur) ir 2 400 Lt (695,09 Eur) sumoms (1 t., e. b. l. 43, 51–52). Įvertinusi šiuos duomenis byloje reiškiamo reikalavimo kontekste, teisėjų kolegija pažymi kelias reikšmingas aplinkybes. Pirma, ieškovas neginčijo jo motinos teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, kad pinigus baldams įsigyti (11 000 Lt) paskolino būtent I. Š., kuri laikosi pozicijos, kad už šiuos baldus atsakovė yra skolinga būtent jai (2018 m. sausio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 8 min. 30 sek. iki 29 min. 30 sek.). Antra, kaip nurodyta nutarties 12 pastraipoje, nepagrįsto praturtėjimo faktas turi egzistuoti tuo metu, kai reiškiamas reikalavimas. Ieškovas reikalavimo sumą sieja ne su įsigytų baldų verte tuo metu, kai pasibaigė šalių bendras gyvenimas, bet su baldų įsigijimo kaina. Kadangi įsigijimo momentą ir šalių išsiskyrimą skiria dviejų metų laikotarpis, dėl nusidėvėjimo baldų vertė yra sumažėjusi, todėl spręsti, kad atsakovei liko būtent ieškovo nurodomos vertės turtas, nėra pagrindo. Trečia, nutarties 12 pastraipoje taip pat nurodyta, kad reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo reiškiantis asmuo turi neturėti galimybės savo teises apginti alternatyviu būdu. Ieškovas teikdamas paaiškinimus įvardijo įvairius daiktus, kuriuos išsikraustydamas jis pasiėmė su savimi (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 9 min. 00 sek. iki 46 min. 15 sek.). Manydamas, kad atsakovei liko ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančių daiktų arba didesnė dalis (didesnės vertės) vedant bendrą ūkį įsigyto turto (namų apstatymo ir apyvokos daiktų), ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl jam priklausančio turto išreikalavimo ir/ar turto pripažinimo bendrąja nuosavybe ir jo padalijimo (CK 3.232 straipsnis, 4.80 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 24–25 pastraipose nurodytas aplinkybes, susijusias su ieškovo išlaidomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nepakankamomis, kad patvirtintų ženklų ieškovo prisidėjimą prie atsakovės turto pagerinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendra tokių išlaidų suma sudaro 3 957,35 Eur (780,22 Eur + 2 482,04 Eur + 695,09 Eur), bet to, kaip nurodyta nutarties 25 pastraipoje, spręsti, kad dėl šių išlaidų būtent tokia suma buvo padidėjusi atsakovei likusio turto vertė šalims pradėjus gyventi skyrium, nėra pagrindo. Šiuo turtu kurį laiką naudojosi ir pats ieškovas, taip tenkindamas savo poreikius. Be to, į bylą pateikti įrodymai, susiję su automobiliu Opel Insignia, patvirtina, kad naudos iš bendro ūkio vedimo šalims pradėjus gyventi skyrium gavo ir ieškovas. Automobilis 2015 m. liepos 1 d. buvo įsigytas už 2 000 Eur ir po įsigijimo remontuotas, papildomai investuojant mažiausiais 550 Eur (2 t., e. b. l. 137–138). Ieškovas pripažino aplinkybę, kad automobiliui įsigyti buvo naudojamos atsakovės sudaryta kredito sutartimi (2 t., e. b. l. 122–127) pasiskolintos lėšos, taip pat bendros šalių lėšos (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 9 min. 00 sek. iki 46 min. 15 sek.). Atsakovas taip pat nurodė, kad įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį jis neprisiima, laikosi pozicijos, kad tai asmeninė atsakovės prievolė. Kaip matyti iš sutartyje pateikto kredito mokėjimo grafiko, įmokas atsakovė turės mokėti iki 2020 m. liepos 28 d., ne tik dengdama kredito likutį, bet ir mokėdama sutartines palūkanas. Į bylą taip pat pateikta 2017 m. vasario 6 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis (3 t., e. b. l. 61), kuria atsakovė automobilį ieškovui pardavė už 100 Eur. Ieškovas teismo posėdžio metu neginčijo aplinkybės, kad sutartyje nurodyta kaina neatitinka automobilio rinkos vertės (2017 m. lapkričio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 9 min. 00 sek. iki 46 min. 15 sek.). Į bylą atsakovė pateikė įrodymus (3 t., e. b. l. 62–67), kad ieškovas šią transporto priemonę siekė parduoti už 7 300 Eur, jog VšĮ „Emprekis“ duomenų bazėje nurodyta vidutinė tokios transporto priemonės kaina yra 5 970 Eur. Automobilis buvo parduotas tada, kai šalys jau gyveno skyrium, todėl tokios sutarties, kuria už simbolinę kainą perleidžiamas vertingas turtas, sudarymą, pasiliekant prievolę grąžinti kreditą, kuris (ar jo dalis) buvo panaudotas automobiliui įsigyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip susitarimą dėl kompensacijos ieškovui šalims pradėjus gyventi skyrium. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytu argumentu, kad į bylą pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga (3 t., e. b. l. 3–57) negali būti vertinama kaip atsakovės prievolės ieškovui pripažinimas. Atsakovės 2016 m. gruodžio 25 d. rašyta SMS žinutė (3 t., e. b. l. 55), kad 15 000 Eur ji mokės tik jei priteis teismas, o iki tol ieškovas negaus ir automobilio, tik patvirtina, kad šalys nesusitarė dėl to, kaip turėtų būti dalijamas turtas pradėjus gyventi skyrium. Be to, šios žinutės turinys tik papildomai patvirtina nutarties 26 pastraipoje pateiktą išvadą dėl automobilio perleidimo ieškovui kaip kompensacijos. Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti savo finansinių praradimų, atsakovės praturtėjimo ir priežastinio ryšio sąlygų (CPK 178 straipsnis), todėl reikalavimas taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą negali būti tenkinamas. Atsižvelgdama į auksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesu

2018 m. balandžio 26 d. teisme gautu prašymu (3 t., e. b. l. 185–186) atsakovė prašo skirti ieškovui 1 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, pusę šios baudos sumokant atsakovei. Prašyme pažymima, kad ieškovo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės prieštarauja ankstesnei ieškovo pozicijai, jog tarp jo ir atsakovės buvo susiklostę ilgalaikiai santykiai, kad jie vedė bendrą ūkį nuo 2010 m. Atsakovės nuomone, tokiais savo prieštaringais teiginiais ieškovas klaidina teismą, nepagrįstai prašo taikyti nepagrįsto praturėjimo institutą.CPK 95 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 792 baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2682/2013).Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovo veiksmai formuluojant apeliacinio skundo motyvus gali būti kvalifikuojami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Pateiktas apeliacinis skundas yra argumentuotas, jame nurodyti nesutikimo su teismo priimtu sprendimu motyvai. Vien šių motyvų nepagrįstumas nepatvirtina ieškovo piktnaudžiavimo procesu fakto, todėl taikyti ieškovui įstatyminę sankciją nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Atsakovė pateikė teismui rašytinius įrodymus (3 t., e. b. l. 187–189), kad už atsiliepimo į skundą parengimą ir pateikimą ji advokatui sumokėjo 430 Eur, už prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesu paskyrimo parengimą ir pateikimą – 120 Eur. Kadangi prašymas dėl baudos paskyrimo buvo atmestas, atsakovė neturi teisės reikalauti su jo parengimu susijusių išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 4 dalis), atsakovei iš ieškovo priteisiamas 430 Eur atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas, kurio suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyto maksimalaus priteistino atlyginimo dydžio (CPK 93, 98 straipsniai). Už elektroninėje byloje pateiktą apeliacinį skundą, kuriuo reikalaujama patenkinti 20 180,23 Eur turtinį reikalavimą, turi būti sumokėtas 454 Eur žyminis mokestis (20 180,23 Eur * 3 proc. * 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 ir 7 dalys). Paduodamas apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 100 Eur, likusios 354 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 21 d. nutartimi (3 t., e. b. l. 169–170). Vadovaujantis CPK 84 straipsniu, atidėjus žyminio mokesčio dalies mokėjimą, pareigos sumokėti žyminį mokestį klausimas išsprendžiamas teismui priimant procesinį sprendimą. Atmetus apeliacinį skundą, visos su jo pareiškimu susijusios išlaidos tenka ieškovui, todėl nesumokėta žyminio mokesčio dalis (354 Eur) priteisiama valstybei iš ieškovo (CPK 96 straipsnis). Kadangi byla nagrinėta elektronine forma, teismai neturėjo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 430 Eur (keturių šimtų trisdešimties eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Priteisti iš ieškovo R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 354 Eur (tris šimtus penkiasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.