Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9.1; 1.1.8.9.2; 1.1.10.1; 1.2.4.6.2.1; 1.2.14.3.2.2; 1.2.22.9.2; 2.4.1.6; 2.4.6.1

2023 m. lapkričio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Motiejūno ir nuteistojo A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį – 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus su:

1) įpareigojimu per 8 (aštuonis) mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) įpareigojimu visą bausmės atlikimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) įpareigojimu visą bausmės atlikimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 48 straipsnio 6 dalis);

4) draudimu visą bausmės atlikimo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas);

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, A. P. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, apimant švelnesnę – 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, ir A. P. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. P. paskirti galutinė 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3, 4 dalimis, A. P. paskirtos galutinės 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas ir nustatyta, kad A. P. po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant privalo atlikti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį.

Atlikus 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, likusios neatliktos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams be intensyvios priežiūros, paskiriant A. P.:

1) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas);

2) pareigą per 8 (aštuonis) mėnesius nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 5 dalies 6 punktas);

3) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas);

4) pareigą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 5 dalies 10 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas A. P. taikytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. rugpjūčio 27 d. 22 val. iki 2022 m. rugpjūčio 28 d. 14 val. 11 min., nuo 2023 m. kovo 10 d. 15 val. 15 min. iki 2023 m. kovo 11 d. 14 val. 58 min. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

A. P. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. P. taikomos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o jį pradėjus vykdyti panaikintinos.

Iš A. P. nepriteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 27 d. apie 21.15 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,81 promilių neblaivumas), konflikto metu su sugyventine J. D., paėmęs keptuvę, tyčia vieną kartą trenkė jai į kairį antakį, taip sukėlė nukentėjusiajai J. D. fizinį skausmą, taip savo veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sugyventinę J. D..

2. Taip pat A. P. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2023 m. kovo 10 d. apie 14:00 val., adresu Vilnius, Dariaus ir Girėno g. 5E, būdamas parduotuvėje-bare „Gėrimai pigiau“, nukreipęs į pardavėjos L. K. pusę pramoninės gamybos (Taivanas) 4,5 mm (.177) kalibro pneumatinį pistoletą ASG CZ 75 P-07 Duty Nr. 21C79823, skirtą šaudyti 4,5 mm skersmens rutulio formos (BBS tipo) kulkomis, skirtą pramogai – karinius veiksmus imituojančiam šratasvydžio („airsoft“) žaidimui žaisti, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu (toliau – ir Įstatymas) ir Ekspertų komisijos daiktų ir įrenginių modelių ginklams, ginklų priedėliams, šaudmenims, jų dalims ir konkrečiai jų kategorijai priskirti 2020 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 5-IN-1 ginklams nepriskiriamas (gamintojas nurodo, kad iššautų kulkų energija yra 1 – 1,4J) (2023 m. kovo 27 d. specialisto išvada IBPS-V-85061-3), reikalavo pinigų ir alaus, tačiau savo veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji L. K. trenkė jam per galvą pagaliu, po to jis pasišalino iš įvykio vietos, taip, panaudodamas specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, pasikėsino apiplėši žmogų.

3. A. P. išteistinas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kaltinus jį tuo, kad jis 2021 m. vasaros pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Gariūnų turgavietėje, Vilniuje, Gariūnų g. 70, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo nešaunamuosius ginklus, kurie, remiantis 2023 m. kovo 27 d. specialisto išvada (IBPS-V-85061-3), yra pramoninės gamybos (Kinija), 5,5 mm (.22) kalibro B3-3 modelio pneumatinis šautuvas Kandar Nr. 2319229956065013D, skirtas šaudyti pneumatiniams ginklams skirtomis 5,5 mm (.22) kalibro kulkomis, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu yra priskiriamas C kategorijos pneumatiniams nešaunamiesiems ginklams, ir pramoninės gamybos (JAV) 4,5 mm (.177) kalibro, PM 49 modelio pneumatinis pistoletas Borner Nr. 18D15336, skirtas šaudyti 4,5 mm (.177) pneumatiniams ginklams skirtomis BBS tipo kulkomis, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu priskiriamas prie D kategorijos pneumatinių nešaunamųjų ginklų (gamintojas nurodo, kad iššautų kulkų kinetinė energija yra iki 3J), kurie buvo rasti ir paimti 2023 m. kovo 10 d. kratos metu adresu (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Egidijus Motiejūnas (toliau – ir prokuroras, valstybinis kaltintojas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) dalyje dėl A. P. išteisinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį panaikinti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai) ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – A. P. pripažinti kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir paskirti 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, A. P. paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesne 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, apimant švelnesnes 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmes, ir A. P. paskirti subendrintą bausmę 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Likusią Skundžiamo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

4.1. Apeliaciniame skunde nurodomi pirmosios instancijos teismo motyvai dėl A. P. išteisinimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį. Skundžiamu nuosprendžiu įvertinta, jog A. P. parodymai, kurių tariamai nepagrindžia jokie kiti byloje surinkti įrodymai, yra nepakankami pripažinti, kad nuteistasis padarė veiką, numatyta BK 258 straipsnio 2 dalyje, t. y. neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą, o baudžiamasis įstatymas nenustato baudžiamosios atsakomybės už nešaunamojo ginklo ar kitokio žmonėms žaloti pritaikyto daikto laikymą. Su tokiu pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu prokuroras nesutinka. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei apylinkės teismui pateikti duomenys, kurie vėliau apylinkės teismo pripažinti įrodymais, pagrindžia A. P. pareikštą kaltinimą. Pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai pagrindžia aplinkybę, jog nuteistasis pats prisipažino įgijęs ginklus, ginklai faktiškai buvo įsigyti, ginklai laikyti nuteistojo gyvenamojoje vietoje, ginklų įsigijimas buvo neteisėtas. Surinkti duomenys gali būti vertinami kaip tiesioginiai bei netiesioginiai įrodymai, vienas kitam neprieštaraujantys bei kartu objektyviai pagrindžiantys A. P. pareikštą kaltinimą. Kartu apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, susijusi su įrodymų vertinimu bei BK 258 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-237-689/2018, Nr. 2K-P-181/2008, Nr. 2K-180-628/2021, Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-14- 895/2015, Nr. 2K-343-719/2018, Nr. 2K-161-303/2023, Nr. 2K-180-628/2021).

4.2. Valstybinis kaltintojas pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu A. P. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu buvo rasti du pneumatiniai ginklai – pramoninės gamybos pneumatinis šautuvas Kandar ir pneumatinis pistoletas Bomer. Nuteistasis neneigė, jog šie du ginklai priklauso jam. Ši tyrimo metu užfiksuota aplinkybė patvirtina, jog A. P. turėjo įgijęs jam priklausančius ginklus. Kaip paaiškinta pirmosios instancijos teismo Skundžiamame nuosprendyje, nusikalstamos veikos dalyko, nustatyto BK 258 straipsnio 2 dalyje, įgijimu laikytini veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo užvaldo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. Todėl nagrinėjamu atveju sprendžiama, jog nuteistasis savo žinioje turėjęs bei laikęs įvardintus du ginklus faktiškai juos buvo užvaldęs.

4.3. Pažymima, kad A. P. ginklai yra įgyti neteisėtai. Vadovaujantis 2023 m. kovo 27 d. specialisto išvada (IBPS-V-85061-3), A. P. pneumatinis šautuvas Kandar Nr. 2319229956065013D yra priskiriamas C kategorijos pneumatiniams nešaunamiesiems ginklams, o pneumatinis pistoletas Bomer Nr. 18D15336 yra priskiriamas D kategorijos pneumatiniams nešaunamiesiems ginklams. Įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinta, kad C kategorijos ginklus galima įsigyti tik turint leidimą laikyti ginklus ir, atsižvelgiant į tikslą, leidimą nešiotis ginklus. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog A. P. leidimo ginklui (pneumatiniam šautuvui Kandar) neturėjo, todėl vadovaujantis Įstatymu, jo įsigyti negalėjo. Nuteistasis dar ikiteisminio tyrimo metu apklausos metu parodė, jog ginklus 2021 metų vasarą įsigijo Gariūnų turgavietėje. Nurodoma, jog Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog prekiauti ginklais gali turintys licenciją ar rašytinį sutikimą prekiauti civilinėje apyvartoje ginklais, ginklų priedėliais, šaudmenimis, jų dalimis. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje taip pat pažymėta, kad draudžiama įsigyti ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis, išskyrus šaltuosius D kategorijos ginklus, iš asmenų, kurie neturi teisės verstis prekyba civilinėje apyvartoje ginklais, ginklų priedėliais, šaudmenimis, jų dalimis ar tarpininko veikla. Nagrinėjamu atveju, atlikus tyrimą, negauta duomenų, jog kaltinamasis įsigijęs ginklus būtų gavęs dokumentus, iš kurių būtų galima spręsti apie pardavėjo teisę parduoti ginklą. Todėl spręstina, jog A. P. įvardintus ginklus įsigijo dviem neteisėtais būdais: 1) neturėdamas leidimo C kategorijos ginklui; 2) nepaisydamas draudimo ir neįsitikindamas, jog ginklus perka iš juos pardavinėti teisę turinčio asmens.

4.4. Kartu cituojami A. P. ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. balandžio 4 d. ir 2023 m. balandžio 6 d. duoti parodymai ir pabrėžiama, kad A. P. parodė, jog pats įsigijo, t. y. nusipirko ginklus. Vadovaujantis A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei prisipažinimu pačiam įsigijus ginklus, jo atžvilgiu buvo suformuotas ir palaikomas kaltinimas padarius veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje. Pažymima, jog nors Skundžiamame nuosprendyje teismas akcentavo, kad A. P. teisiamojo posėdžio metu tik abstrakčiai parodė tam tikras galimo nešaunamųjų ginklų įgijimo aplinkybes, kad pirko juos iš parduotuvės, tačiau šie parodymai nevertintini kaip esminiai ir pakeičiantys kaltinimo kvalifikavimą. Nuteistojo pakeisti parodymai ir juose nurodytos ginklų įsigijimo aplinkybės lyginant su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, vertinami tik kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl ginklų įsigijimo iš netinkamo asmens. Pabrėžiama, kad įvertinus nuteistojo parodymų kaitą bei išsamumą, svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, jog A. P. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, jog pats įsigijo įvardintus ginklus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. P. parodymus, privalėjo atkreipti dėmesį ne į parodymuose esančių detalių kaitą, o būtent į esminę aplinkybę, jog nuteistasis prisipažino nusipirkęs ginklus (BK 258 straipsnio 2 dalis).

4.5. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, esą abstrakčių kaltinamojo (nuteistojo) parodymų nepagrindžia jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Vadovaujantis teisine logika bei faktu, jog nėra gauta prieštaringų duomenų, sprendžiama, kad A. P. parodymus, jog jis įgijo šautuvą Kandar bei pistoletą Borner, patvirtinta jo paties gyvenamojoje vietoje kratos metu rasti šie ginklai. Duomenų, jog ginklai kitokiu būdu bei pagrindu būtų atsiradę pas nuteistąjį namuose nėra. Akivaizdu, jog aptariami ginklai savaime, be įgijimo veiksmo A. P. žinioje neatsirado. Nesuprantama Skundžiamame nuosprendyje nurodyta išvada, jog abstrakčių kaltinamojo (nuteistojo) parodymų, kurių tariamai nepagrindžia jokie kiti byloje surinkti įrodymai, nepakanka pripažinti, kad jis padarė veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis BK 258 straipsnio 2 dalimi būtina nustatyti daikto neteisėto įgijimo faktą, kas pasak teismų praktikos, yra neteisėtas daikto užvaldymas. Nagrinėjamoje byloje faktiškai bei teisiškai pagrįsta, jog A. P., neturėdamas teisės įsigijo ir pas save namie laikė (t. y. užvaldė) du ginklus, su kuo pats nuteistasis pagal parodymus sutinka. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisingos bei neteisėtos, neatitinkančios bylos faktinių aplinkybių.

4.6. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog A. P. pozicija, esą jis nežinojo, kad ginklus įsigyja neteisėtu būdu, vertinama dviprasmiškai, tačiau itin kritiškai. Vertinant nuteistojo tariamą nežinojimą apie reikalavimus ginklų įsigijimui, cituojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtina nuostata ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 180-628/2021). Atkreipiamas dėmesys ir į veikos pavojingumą, t. y. kaltinamasis ketino realiai naudoti ginklus, kaip pats ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog juos pirko mokymosi tikslais, o duomenų, patvirtinančių A. P. narystę, dalyvavimą kažkokio pobūdžio edukacinėje, praktinėje veikloje, susijusioje su ginklų naudojimu, nėra.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu skirtą realią 6 (šešių) laisvės atėmimo bausmę, ženkliai ją sumažinant, o esant galimybei ir visiškai atidedant visą paskirtą bausmę nustatytam laikotarpiui, arba skirti švelnesnę nei nurodyta sankcijoje bausmę.

1.1. Apelianto A. P. vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į svarbias faktines aplinkybes, susijusias su apelianto sveikata ir jo padaryta nusikalstama veika. Dėl pablogėjusios sveikatos būklės A. P. visiškai negali kilnoti daugiau kaip 15 kg., lankstytis per liemenį ar atlikti stereotipinius jėgos reikalaujančius kairės plaštakos ir riešo judesius, ką patvirtina pridedamas dokumentas. Atsižvelgiant į tai, A. P. buvimas laisvės atėmimo vietoje bus apsunkintas ne tik pačiam apeliantui, bet ir pataisos namų administracijai. Pažymima, kad vadovaujantis baudžiamojoje byloje esamais bei papildomais pateikiamais medicininiais dokumentais, apeliantui yra diagnozuota ir (duomenys neskelbtini). Šis faktas taip pat apsunkins nuteistojo buvimą laisvės atėmimo vietoje bei suteiks papildomų sunkumų ir pataisos namų administracijai, nes (duomenys neskelbtini) progresuojant, gali tapti sunku normaliai judinti sąnarius bei net ir sumažėjus (duomenys neskelbtini) keliamiems skausmams, sąnarių diskomfortas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Vėlesni (duomenys neskelbtini) priepuoliai gali trukti ilgiau ir paveikti daugiau sąnarių.

1.2. Nuteistasis teigia, jog bausmei keliami tikslai bei teisingumo principo efektyvus ir veiksmingas įgyvendinimas gali būti pasiekti ir neskyrus tokio ilgo 6 (šešių) mėnesių realaus laisvės atėmimo laikotarpio, kadangi yra galimybė, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, kurių reikalavimus apeliantas atitinka, bausmės vykdymą atidėti ženkliai daugiau, nei atidėjo pirmosios instancijos teismas. Be kita ko, tą leidžia daryti ir BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatos.

1.3. Apeliaciniame skunde itin išsamiai dėstomi teoriniai BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio taikymo aspektai, analizuojamas teisingumo principas, keliamas klausimas dėl galimybės kartu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 75 straipsnio nuostatas, ir daroma išvada, jog BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas atidedant bausmės vykdymą turėtų būti galimas, nes tiek minimų straipsnių, tiek viso BK viena iš pagrindinių paskirčių – teisingos bausmės paskyrimas.

1.4. A. P. vertinimu, pirmos instancijos teismas galėjo atsižvelgti į byloje surinktus įrodymus, t. y. apelianto prisipažinimą, jo nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą ikiteisminiam tyrimui ir teismui, padarytos turtinės žalos, kurią reikėtų atlyginti, nebuvimą, nesamą teistumą, sveikatos būklę ir t.t., ir skirdamas bausmę labiau atsižvelgti į teisingumo principo taikymą šiame procese, bei taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas.

6. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

7. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė savo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu, kadangi prieš bylą pradedant nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, paaiškėjo naujos aplinkybės ir yra pateikti tai pagrindžiantys duomenys. Pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą prokuroras neįžvelgė, prašė palikti Skundžiamą nuosprendį be pakeitimų, nes apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatas ir tinkamai pritaikė BK 75 straipsnį. A. P. teismo posėdžio metu paaiškino, kad labai gailisi dėl padaryto, turi daug sveikatos problemų ir prašė nebausti laisvės atėmimo bausme. Apelianto gynėjas apeliacinį skundą palaikė jame išdėstytų argumentų pagrindu ir prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, pritaikant švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtu ir šioje dalyje teismo procesas nutrauktinas.

Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Minima baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apeliantų reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinio skundo

9. Baudžiamojo proceso įstatymas numato apelianto teisę apeliacinį skundą atšaukti (BPK 316 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BPK 316 straipsnio 3 dalimi, prašymai dėl skundų atšaukimo gali būti paduoti iki teismo pranešimo posėdžių salėje apie nuosprendžio ar nutarties paskelbimo laiką ir vietą. Atšaukus apeliacinį skundą, teismas palieka skundą nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukia (BPK 316 straipsnio 5 dalis). Iš minėtų normų turinio analizės matyti, kad aukštesnės instancijos teismas negali nepriimti prašymo atšaukti apeliacinį skundą, jeigu toks prašymas paduotas iki teismo pranešimo posėdžių salėje apie nuosprendžio ar nutarties paskelbimo laiką ir vietą, taip pat negali jo atmesti.

10. Nagrinėjamu atveju prokuroras Egidijus Motiejūnas savo apeliacinį skundą atšaukė, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, proceso dalyviai – nuteistasis ir jo gynėjas, tokiam prašymui neprieštaravo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis BPK normomis, palieka prokuroro apeliacinį skundą nenagrinėtą ir šioje dalyje teismo procesą nutraukia.

Dėl nuteistojo A. P. apeliacinio skundo

11. Apeliaciniame skunde neginčijama A. P. kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, taip pat neginčijamos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės bei šių veikų kvalifikavimas pagal minėtus BK straipsnius. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis ginčija paskirtos bausmės klausimą, prašydamas apsvarstyti galimybę, vadovaujantis BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskirti švelnesnę bausmę, dėl ko aukštesnės instancijos teismo ir pasisakoma.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo motyvus nuteistajam paskiriant atitinkamos rūšies ir dydžio bausmę ir išklausiusi proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bylą bei bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, tinkamai vertino faktinius duomenis, teisingai nustatė nagrinėjimam klausimui reikšmingus faktus, o taip pat tinkami aiškino ir pritaikė teisės normas. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas.

13. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl skundo argumentų, pirmiausiai pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

14. Nagrinėjo klausimo kontekste svarbu akcentuoti, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, kurios paskirtis – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1–2 dalys). Vieningą bausmės paskirtį sudaro visų šių tikslų visuma. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai bei kaltininko asmenybei. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1–2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020).

15. Pagal baudžiamuosius įstatymus ir galiojančią teisminę praktiką bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Nagrinėjamu atveju iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. P. paskirdamas bausmes, tiek jas bendrindamas, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių, nustatančių BK bendrosios dalies straipsnių, reikalavimų nepažeidė. Nuteistasis A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Už fizinio skausmo sukėlimą savo šeimos nariui pagal BK 140 straipsnio 2 dalies sankciją numatyta viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė. Nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad asmeniui, padariusiam šį nusikaltimą, gali būti paskirtas išimtinai tik laisvės atėmimas iki septynerių metų. Ši nusikalstama veika, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį priskiriama sunkiems tyčiniams nusikaltimams.

16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmių nuteistajam skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmių nuteistajam skyrimui reikšmingas aplinkybes. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat nustatė vieną atsakomybę sunkinančių aplinkybę, t. y. kad nusikalstamas veikas apeliantas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apylinkės teismas įvertino, kad A. P. tiesiogine tyčia padarė du nusikaltimus – vieną baigtą žmogaus sveikatai (BK 140 straipsnio 2 dalis), ir vieną nusikaltimą – plėšimą (BK 180 straipsnio 2 dalis), pasikėsino padaryti. Kartu buvo įvertinti ir apeliantą charakterizuojantys duomenys, t. y. A. P. amžius, kad jis nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba), negydytas dėl priklausomybės ligų ir psichiatrijos ligoninėje (2 t., b. l. 165, 166), baustas administracine tvarka ir visas paskirtas pinigines nuobaudas sumokėjęs (2 t., b. l. 146–152). Taip pat apylinkės teismas atsižvelgė, jog apelianto teistumas išnykęs (praeityje trauktas baudžiamojon atsakomybėn už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą – plėšimą), taip pat praeityje (2017 m. lapkričio 22 d.) jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, susitaikius su nukentėjusiąja J. D. (2 t., b. l. 155–160). Buvo įvertinta ir tai, jog nuteistasis A. P. 2020 m. balandžio 28 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl smurto panaudojimo prieš tą pačią nukentėjusiąją J. D. ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiąją, nepraėjus vienerių metų laikotarpiui vėl nusikalto pasikėsindamas padaryti plėšimą. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė ir į apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, t. y. apelianto turimas sveikatos problemas, nuoširdų gailėjimąsi, ir įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad skirti A. P. mažesnę bausmę, negu numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, taikant 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai apeliantui už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta laisvės apribojimo bausmė, o už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje – vienintelė sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurių dydžiai nustatyti mažesni nei bausmių rūšies vidurkiai. Apygardos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės – skiriamos bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio. Taip pat apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 3, 4 dalimis, konstatavo, jog nuteistajam A. P. gali būti taikomas dalinis laisvės atėmimo bausmės atidėjimas. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, dėl kurių nusprendė iš dalies atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatydamas įstatyme įtvirtintą minimalią – 6 mėnesių (BK 75 straipsnio 3 dalis), nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį. Žemesnės instancijos teismas vertino apelianto vieno iš padarytų nusikaltimų (plėšimo) stadiją, t. y. A. P. pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą, jo padarymo aplinkybes, taip pat įvertino, jog apeliantas neteistas, yra vyresnio amžiaus, atsiprašė savo sugyventinės J. D., su kuria ir toliau gyvena, kita nukentėjusioji L. K. pretenzijų nuteistojo atžvilgiu neišreiškė. Teisėjų kolegija, įvertinusi Skundžiamo nuosprendžio išsamius ir motyvuotus argumentus, daro išvadą, jog A. P. paskirta tiek subendrinta bausmės rūšis, tiek jos dydis, tiek sprendimas iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra pagrįstas.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. P. prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, neskirti tokio ilgo 6 (šešių) mėnesių realaus laisvės atėmimo laikotarpio ir dėsto aplinkybes, į kurias, jo nuomone, turėtų būti atsižvelgiama, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui, jo veiksmais nėra padaryta turtinės žalos, taip pat turi būti atsižvelgiama į jo sveikatos būklę, neturimą teistumą. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. P. bausmės rūšį ir dydį, taikydamas dalinio bausmės vykdymo institutą, jau atsižvelgė į visas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes. Iš esmės jokių naujų aplinkybių apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos proceso metu nuteistasis neišdėstė.

18. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų visumos, suteikiančios pagrindą svarstyti apie švelnesnės, nei įstatyme nustatyta, bausmės paskyrimą taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje paprastai gali būti skiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-150-511/2022). Taigi nagrinėjamu atveju prieš aptariant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nuteistajam A. P. taikymo galimybę, būtina nustatyti, ar yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio nuostatas.

19. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015). Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas bei susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė bausmė, negu numatyta įstatyme, gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinųjų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-289/2011).

20. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinųjų BK 62 straipsnio nuostatų taikymo sąlygų. Nors ir nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taip pat A. P. padarytomis nusikalstamomis veikomis nebuvo sukelta turtinė žala, kuri galėtų būti pašalinta ar atlyginta, tačiau kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, nuteistasis savo noru neatvyko pas teisėsaugos institucijas ir nepranešė apie padarytas nusikalstamas veikas. Priešingai, apie A. P. padarytas nusikalstamas veikas pranešė nukentėjusiosios J. D. bei L. K., be to, nuteistojo parodymai neturėjo žymesnės reikšmės išaiškinant jo paties padarytus nusikaltimus. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. apklaustas dėl nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pirminėje apklausoje tik iš dalies pripažino savo kaltę (2 t., b. l. 71–73, 74), dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, viso ikiteisminio tyrimo metu kaltės dėl visų įtarime (vėliau ir kaltinime) nurodytų veiksmų nepripažino (2 t., b. l. 100–102, 103, 108–110, 111, 116–117, 118). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių. Taip pat, kaip jau ir minėta, pirmosios instancijos teismui nustačius tik vieną nuteistojo A. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi, nagrinėjamu atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

21. Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyta BK 62 straipsnio taikymo pagrindų, o A. P. apeliaciniu skundu prašo skirti jam švelnesnę bausmę, teisėjų kolegija, pritardama Skundžiamo nuosprendžio motyvams netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, aptars švelnesnės bausmės nuteistajam taikymo galimybę, įvertindama visas reikšmingas aplinkybes šiam klausimui spręsti. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K-491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-40-648/2020, Nr. 2K-125-689/2021). Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos matyti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos bylose tada, kai vadovaujantis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parenkama švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-976/2021).

22. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistasis A. P. Skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl vieno nesunkaus nusikaltimo padarymo ir dėl pasikėsinimo padarytą vieną sunkų nusikaltimą. Nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo gailėjosi, tačiau pažymėtina, jog tai buvo įvertinta kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, skiriant bausmes, dėl to nesudaro pagrindo dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį. Baudžiamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių A. P. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą vertinti, kaip mažesnį nei įprastą tokių nusikalstamų veikų rūšinį pavojingumą. Be to, nors nuteistasis ir teigia, jog padėjo ikiteisminiam tyrimu, vis tik, tokių duomenų, patvirtinančių A. P. argumentą, baudžiamojoje byloje nėra. Šio procesinio sprendimo 20 punkte jau buvo minėta, jog apeliantas nepadėjo ikiteisminiam tyrimui išsiaiškinti nusikaltimų, pats savanoriškai pas teisėsaugos pareigūnus nevyko ir nepranešė apie savo padarytas nusikalstamas veikas, o iš esmės atlikęs visus kaltinime nurodytus veiksmus pripažino tik apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu.

23. Kartu apeliaciniame skunde teigiama, kad situacijos išimtinumą bei A. P. asmenybę skiriant švelnesnę bausmę turi lemti tai, kad jis nėra teistas. Teisėjų kolegija pagrindo abejoti, jog veikų padarymo metu A. P. buvo neteistas, neturi, tai pagrįstai nurodyta ir Skundžiamame nuosprendyje. Vis tik, nagrinėjamu atveju apelianto asmenybę būtina įvertinti ne tik per baudžiamąjį teisinį santykį, kuris reikšmingas laikant asmenį nusikaltusiu pirmą kartą, o taip pat ir per nuteistojo priešingo baudžiamiesiems įstatymams elgesio bei polinkio daryti naujas nusikalstamas veikas prizmę. Nustatyta, kad ankščiau, t. y. 2017 m. lapkričio 22 d. A. P. jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jam susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu (2 t., b. l. 155–160). Po ko, dėl analogiškos smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos prieš tą pačią nukentėjusiąją J. D., apelianto atžvilgiu 2022 m. rugsėjo 14 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas vėl buvo nutrauktas, A. P. ir J. D. susitaikius (1 t., b. l. 13–17; 2 t., b. l. 155–160), ir nepraėjus metams apeliantas padarė naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 2 dalyje, dėl ko baudžiamasis procesas atsinaujino ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje (1 t., b. l. 21–24). Be to, nagrinėjamų, kaip ir ankstesnės, veikų metu, nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta A. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nukentėjusios L. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, jog nuteistojo A. P. asmenybė bei elgesys negali būti vertinami teigiamai. Nukentėjusioji L. K. parodė, kad A. P. pažįsta iš senesnio įvykio, kuris buvo prieš pora metų. Tada A. P. atėjo pas ją, taip pat į barą, su medžiokliniu šautuvu ir tuo metu buvo ištraukęs ginklą, ir grasino kitiems klientams, bet tada policijos nekvietė. A. P. labai piktybiškas, konfliktinis, labai nemalonus žmogus (1 t., b. l. 100–102, 103). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės liudija, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo spontaniškos, A. P. priešingas teisei elgesys tinkama linkme nesikeičia, jis vis pakartotinai nusikalsta ir tai atskleidžia nepakankamai savikritišką požiūrį į savo veiksmus.

24. Kartu apeliantas akcentuoja, kad jo sveikatos būklė, taip pat leidžia spręsti švelnesnės bausmės skyrimo galimybę. Aukštesnės instancijos teismas sutinka, jog minima aplinkybė yra svarbi ir turi būti įvertinta tiek parenkant bausmės rūšį, tiek ir nustatant jos dydį, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau nuteistojo sveikatos būklė ir (ar) su tuo susijusios problemos pačios savaime nėra ir negali būti vertinamos kaip išimtinės, leidžiančios skirti mažesnę bausmę, nei įstatyme numatyta žemiausia bausmės riba. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ir Lietuvos Aukščiausias Teismas formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, jog paprastai į kaltininko asmenybę apibūdinančias, jo šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nelemia išvados, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-489/2023). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, esant būtinumui nuteistajam gydytis, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra garantuojama tinkama sveikatos priežiūra ir gydymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnyje numatyta, kad laisvės atėmimo vietose paslaugas teikia laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai, o kai laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo šių paslaugų teikimą bausmės atlikimo vietos patalpose pagal sudarytas sutartis užtikrina savivaldybės, kurios teritorijoje yra bausmės atlikimo vieta, pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Antrinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios neteikiamos specializuotame laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padalinyje, ir tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugos nuteistiesiems teikiamos arčiausiai esančiose ir atitinkamas paslaugas galinčiose suteikti valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą.

25. Jokių kitų aplinkybių, kurios kažkaip išimtinai apibūdintų nuteistojo A. P. asmenybę arba jo padarytas nusikalstamas veikas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Nuteistasis nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą jas vertinti kaip išskirtines, ir rodančias sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimo neproporciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. P. paskirta bausmė atitinka teisingumo principą ir yra proporcinga nuteistojo asmenybei bei nusikalstamų veiksmų pavojingumui. Neigiamos pasekmės yra laikytinos adekvačiais padariniais padarytoms nusikalstamoms veikoms ir vien tai, kad paskirtos bausmės rūšys yra nepriimtinos A. P., nesant jokių kitų išskirtinių aplinkybių, savaime nėra pagrindas teigti, jog nuteistajam paskirta neadekvati bausmė. Aptariamu atveju akivaizdžiai konkuruoja nuteistojo interesai patirti kuo mažiau suvaržymų bei praradimų dėl padarytų nusikalstamų veikų bei valstybės ir visuomenės interesai, kurie įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirtos bausmės švelninimas nepasiektų jos paskirčiai keliamų tikslų ir bausmė nebūtų pakankamai efektyvi, siekiant teigiamai paveikti apeliantą A. P..

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

26. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2023 m. spalio 19 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus patikslinta pažyma Nr. APD-2023-14881 dėl 75 eurų išieškojimo iš nuteistojo A. P. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

27. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, taigi siekiant įgyvendinti apeliantų teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto valios. Taip pat nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog apeliacinis procesas buvo pradėtas ne tik nuteistojo A. P. iniciatyva, bet ir valstybinio kaltintojo, kuris apeliacinės instancijos teisme prašė savo apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. P. nedirba, įsiteisėjus šiam procesiniam sprendimui, jis bus siunčiamas atlikti realios laisvės atėmimo bausmės, o ir pats apelianto gynėjas prašė nepriteisti išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą. Esant nurodytoms aplinkybėms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 316 straipsnio 5 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. nuosprendžio palikti nenagrinėtą ir šioje dalyje teismo procesą nutraukti.

Atmesti nuteistojo A. P. apeliacinį skundą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo A. P. neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.