Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Petraškienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. gynėjo advokato Donato Ramanausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2022 m. spalio 6 d. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų paskirta ir neatlikta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausme, visiškai jas sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo E. G. sulaikymo pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

E. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, pradėjus bausmės vykdymą, panaikinti.

Ž. A. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam priteista iš E. B. ir E. G. solidariai 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. G. nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 30 d., apie 00.30 val., viešoje vietoje – namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, E. B. tyčia vieną kartą dešiniu kumščiu sudavė Ž. A. į veidą, o nukentėjusiajam nuo smūgio nukritus ant žemės ir stengiantis atsisėsti, E. G. tyčia vieną kartą dešiniu kumščiu sudavė Ž. A. į veidą bei vieną kartą koja spyrė į kairės kojos šlaunį, po to, veikdami kartu, E. B. ir E. G., ne mažiau kaip penkis kartus spyrė kojomis Ž. A. į įvairias kūno vietas, daugiausiai į galvos sritį, padarydami kraujosruvą kairės akies vokuose, nubrozdinimą kaktos dešinėje, nubrozdinimą dešinės akies apatiniame voke, nubrozdinimą dešiniame žande, nubrozdinimą smakre, nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, nubrozdinimą už kairės ausies, I-o apatinio dešiniojo danties lūžį, nubrozdinimą kaklo dešinėje užpakalinėje dalyje, nubrozdinimą pakaušio srityje, kraujosruvą dešiniame dilbyje, kraujosruvą dešinėje šlaunyje, kas sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu E. B. ir E. G. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis E. G. ir jo gynėjas advokatas Donatas Ramanauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Donato Ramanausko apeliacinis skundas .

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl E. G. nuteisimo pagal BK 284 straipsnį iš esmės tinkamai grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, apylinkės teismas taip pat pakankamai įsigilino į bausmių skyrimo taisykles, bausmės tikslus ir paskirtį bei nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą ir tinkamai nustatė optimalios kaltininko resocializacijai būtinos bausmės rūšies atlikimo formą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnį

6. BK 284 straipsnio dispozicija numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, padaroma didelė materialinė žala ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis ir pan.

7. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog nukentėjusysis Ž. A. buvo užpultas ir sumuštas viešoje vietoje – savo gyvenamojo namo kieme. Dėl nakties metu kilusio triukšmo buvo atkreiptas kaimynų dėmesys, kurių poilsis buvo neabejotinai nutrauktas, nes jiems teko skubiai išeiti į kiemą ir vyti iš jo smurtaujančius asmenis. Esminis klausimas, keliamas šioje byloje, yra tai, ar nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą naudojo vienas ar du asmenys. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, prašydamas E. G. išteisinti dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kritikuoja nukentėjusiojo Ž. A. parodymus, teigdamas, jog šie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl nepatikimi, tuo tarpu E. G. pozicija, kad jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, nesikeitė nuo pat pirmosios apklausos momento. Gynėjo teigimu, liudytojų, mačiusių, apelianto smurtinius veiksmus, nėra, o visos abejonės ir nepašalinti neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

8. Vertinant nukentėjusiojo viso proceso metu duotus parodymus, pažymėtina, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, todėl normalu, jog galėjo maišytis, kuris asmuo, kiek smūgių ir į kurias kūno vietas sudavė, juo labiau, kad užpuolimas buvo netikėtas ir staigus. Pareiškimo teikimo metu, būdamas susijaudinęs ir dar galimai neatsigavęs po patirto išpuolio, Ž. A. nurodė, jog į kiemą įbėgo 4-5 asmenys ir jį sumušė, o iš viso galėjo būti atvykę 8-9 asmenys (1 t., b. l. 39–40). Kitą dieną vykusios apklausos metu Ž. A. jau galėjo ramiai išdėstyti įvykusio incidento aplinkybes, t. y. jis paaiškino, kad 2021 m. birželio 29 d. vakare, kartu su pusbroliu V. B. eidamas iš parduotuvės, pamatė pažįstamą R. T., kuris vartojo alkoholį kartu su D. T., E. B. ir dar vienu nepažįstamu, apie 35 metų amžiaus asmeniu. Jis, priėjęs prie R. T., paklausė, kodėl šis prieš keletą dienų sumušė jo pusbrolį. Jie pabendravo ir taikiai išsiskyrė. Grįžęs namo, jis kartu su V. B. sėdėjo kieme, kai jau po vidurnakčio į kiemą įbėgo R. T. ir E. B.. Pastarasis klausė, kur jo šuo, ir nieko nesakęs sudavė smūgį į veido sritį. Tuomet atbėgo pirmiau minėtas apie 35 metų vyras ir taip pat sudavė jam rankos kumščiu į veido sritį. Po to jis nukrito ant žolės, o abu vyrai toliau jį spardė į įvairias kūno vietas. Prasidėjus smurtiniams veiksmams, jo pusbrolis pabėgo ir paliko jį vieną. R. T. stebėjo visą įvykį, tačiau smūgių jam nesudavė. Smurtautojai pasišalino į kiemą išėjus kaimynei (1 t., b. l. 53–54).

9. Papildomos apklausos metu nukentėjusysis patvirtino anksčiau duotus parodymus, kad jį mušė du asmenys. Jis išsiaiškino, jog antrojo vyro vardas taip pat yra E., šis buvo žemesnio ūgio ir šviesesnių plaukų. Į kiemą taip pat buvo atėjęs R. T., tačiau visą įvykį tik stebėjo kelių metrų atstumu. Visi asmenys atrodė neblaivūs. Be to, dar vienas vyras stovėjo ant kelio, į kiemą nėjo ir nieko nedarė. Šio asmens jis nepažįsta (1 t., b. l. 67–68). Tai, jog smurtinius veiksmus patyrė iš dviejų asmenų, Ž. A. patvirtino ir trečiosios apklausos metu (1 t., b. l. 74–75). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis atpažino E. B. ir E. G., kaip asmenis, naudojusius smurtą jo atžvilgiu (1 t., b. l. 76–87).

10. Nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesiskyrė ir pirmosios instancijos teisme, t. y. jis nurodė, kad į jo gyvenamojo namo kiemą buvo atėję trys asmenys – R. ir du E.. R. T. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tačiau šio draugai smurtavo jo atžvilgiu. Pirmasis smūgį sudavė aukštesnis E. (B.), o vėliau prisijungė ir žemesnis E. (G.). Ž. A. prisiminė, jog po smūgio į veido sritį pargriuvo ant žemės, o toliau sekusių smūgių ir spyrių detalizuoti negalėjo, nes buvo apsuptas dviejų smurtaujančių asmenų. Kai į kiemą išbėgo kaimynės, visi nekviesti asmenys pasišalino (3 t., b. l. 103–140). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis ne tik nuosekliai viso proceso metu dėstė, jog buvo mušamas dviejų asmenų, juos atpažino parodymo atpažinti pagal foto nuotraukas metu, tačiau ir detaliai apibūdino antrojo E. (G.), kurio iki įvykio visiškai nepažinojo, išvaizdą bei įvykio metu dėvėtus drabužius (balti marškinėliai trumpomis rankovėmis su juodomis juostelėmis ir mėlynos spalvos šortai). Nenustačius esminių prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose, pagrindo jais nesivadovauti nėra.

11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei skunde nurodo nuteistojo gynėjas, nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kitų liudytojų parodymai. V. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įvykio metu į kiemą atėjo du nepažįstami vyrai, o šalia gatvės liko stovėti R. T.. Pirmasis link nukentėjusiojo artėjo E. B., o kai žemesnis vyras pradėjo link jų bėgti, jis paliko Ž. A. vieną ir nubėgo į namo vidų (3 t. b. l. 102, 1 t., b. l. 127–129, 147–149). Liudytoja S. A. paaiškino, kad namuose žiūrėjo televizorių, kai išgirdo triukšmą lauke. Tuomet išjungė televizorių ir pasižiūrėjo pro langą, kas vyksta lauke. Ž. A. ginčijosi su kažkokiu asmeniu, tuomet šis jam sudavė į galvos sritį. Nukentėjusysis nugriuvo, o kitas kieme buvęs vyras spyrė jam koja į pilvo sritį. Matė, jog Ž. A. mušė du nepažįstami vyrai, o kiek toliau stovėjo jai žinomas R. T., dar toliau už šio stovėjo nepažįstamas asmuo. Ji pasikvietė iš kito kambario seserį R. K. ir abi išbėgo į lauką, pasakė kviesianti policiją, tuomet nepažįstami vyrai pasišalino (3 t., b. l. 101–102, 1 t., b. l. 147–149). Liudytoja R. K. taip pat patvirtino mačiusi smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, tik nesugebėjo įvardyti, kiek tiksliai asmenų smurtavo, teigė, jog galėjo būti nuo trijų iki penkių asmenų (3 t., b. l. 85–86, 1 t., b. l. 153–154).

12. Nors E. G. neigė smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu, ką gindamas draugą patvirtino ir E. B., tačiau pastarojo parodymus teisėjų kolegija vertina kritiškai. E. B. teigė kieme buvęs vienas, kiti neva jo laukė prie automobilio, ant kelio, tačiau šią versiją paneigia ne tik jau aptartų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymai, bet ir R. T. parodymai. Atkreiptinas dėmesys, jog pas nukentėjusįjį buvo vykta automobiliu, kurį vairavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Taigi, iš viso buvo keturi asmenys – R. T., E. B., E. G. ir vairuotojas. Pirmosios instancijos teisme R. T. bandė švelninti situaciją, teigdamas, kad jokių smūgių nematė, tik „moterišką pasitampymą už megztinių“, tačiau vėliau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad į nukentėjusiojo namus buvo vykstama keršyti dėl anksčiau tą pačią dieną kilusio žodinio konflikto. Į kiemą jis ėjo kartu su abiem E., kurie ėjo pirmi, o jis šiek tiek atsiliko. Tuomet kilo kažkoks sąmyšis, abu E. ir Ž. pradėjo bėgioti, bandė įspirti vienas kitam. Jis bandė raminti asmenis, sugriebė E. G., tačiau šio neišlaikė ir šis nuėjo prie nukentėjusiojo. Taigi, pirmasis su Ž. A. fiziškai kontaktavo E. B., o vėliau ir E. G.. Jis į susistumdymą nesikišo, vėliau atėjo nukentėjusiojo kaimynė ir jie visi pasišalino (1 t., b. l. 182–184, 189–190, 3 t., b. l. 34–35).

13. Aptarti parodymai paneigia E. G. aiškinimą, kad jis į kiemą nėjo ir kas jame vyko nematė. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo tiek E. B., tiek E. G.. Tuo tarpu R. T. stovėjo kiek atokiau ir į konfliktą nesikišo. Automobilio, kuriuo minėti trys asmenys buvo atvežti į įvykio vietą, vairuotojas į konfliktą taip pat nesikišo ir netgi nebuvo atėjęs į nukentėjusiojo kiemą. Vairuotojas stovėjo netoli mašinos, t. y. jis yra tas asmuo, kurį liudytoja S. A. įvardijo kaip nepažįstamą asmenį, stovėjusį toliau už R. T. ir jokių smurtinių veiksmų neatlikusį. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog E. G. veikė bendrai su E. B., t. y. jų veiksmus jungė bendra neapibrėžta tyčia smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu. Nors pirmasis smurtinius veiksmus pradėjo E. B., o E. G. juos tik papildė, tai nekeičia fakto, kad jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, jo išteisinimui nei apeliaciniame skunde išdėstytais, nei kitais argumentais pagrindo nėra, todėl ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

Dėl bausmės individualizavimo

14. Netenkinus prašymo dėl apelianto išteisinimo, advokatas prašo pritaikyti E. G. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatydamas jos dydį – vieni metai, bei nuspręsdamas šią bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, įvertino tai, kad E. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina dvi aplinkybės – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jos padarymui, ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktai). Be to, anksčiau jis ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, nedirbantis, tačiau registruotas Užimtumo tarnyboje. Teismas įvertino ir nuteistojo elgesį po šios nusikalstamos veikos padarymo, t. y. jis įvykdė naują nusikaltimą, dėl ko jo atžvilgiu buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis.

15. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog E. G. elgesys yra atitolęs nuo visuomenėje priimtino elgesio modelio, jam būdingas smurtinis elgesys, konfliktiškumas. Pirmą kartą apeliantas buvo teistas dėl viešosios tvarkos sutrikdymo (BK 284 straipsnis) laisvės apribojimo bausme, antrą kartą dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis) – viešųjų darbų bausme, trečią kartą dėl analogiškos veikos (BK 140 straipsnio 1 dalis) padarymo – laisvės apribojimo bausme. Tačiau šios bausmių rūšys jam nebuvo efektyvios ir neskatino rinktis teisėto elgesio, dėl ko apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai jam parinko labiausiai laisvę varžančią bausmę. Kadangi E. G. elgesys nesitaisė ir po 2021 m. birželio 30 d. įvykdyto nusikaltimo, t. y. 2021 m. rugsėjo 19 d. jis nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, dėl ko buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 2022 m. spalio 6 d. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų nuosprendžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo taikytam griežtesniam bausmių bendrinimo būdui – visiškam bausmių sudėjimui.

16. Sprendžiant dėl BK 75 straipsnio taikymo galimybės, kolegija atkreipia dėmesį, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

17. Jau minėta, kad E. G. yra būdingas smurtinis elgesys, jo smurtinį elgesį neretai lemia ir nesaikingas alkoholio vartojimas, dėl ko jis ne kartą baustas ir administracine tvarka, vis dėlto, į gydymo įstaigas dėl svaigiųjų gėrimų vartojimo problemos jis nėra kreipęsis. Nuteistasis nedirba, šiuo metu registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau duomenų, kad jis intensyviai ieškotų darbo, kaip kad teigiama skunde, teismui nepateikta, todėl yra pagrindo manyti, kad nuteistojo darbinė motyvacija silpna, pastangos integruotis į darbo rinką yra nepakankamos.

18. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas užkirs kelią E. G. turimam polinkiui nusikalsti ir užtikrins ne tik nubaudimo, bet ir prevencinius bausmės tikslus. Nuteistajam reikalingas atitinkamas režimas bei struktūrizuota aplinka, nes švelnios poveikio priemonės jo turimų įpročių nekeičia. Todėl E. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Donato Ramanausko apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.