Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė – 40 parų arešto. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto ,,a“ papunkčiu, viena arešto para prilyginta vienai laisvės atėmimo dienai ir D. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų ir 40 (keturiasdešimt) dienų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. Š. Valstybinio socialinio draudimo fondui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priteista 996,14 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai V. T. – 21 000 Eur neturtinei žalai ir 1 023 turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai A. T. ir D. T. – po 21 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir po 131,54 Eur kas mėnesį nuo 2019 m. liepos 3 d. nustatytas išlaikymas, mokamas periodinėmis išmokomis, kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, iki vaikų pilnametystės, R. S. paskiriant šių vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

D. Š. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nužudė kitą žmogų, t. y. 2019 m. liepos 2 d., nuo 16 val. iki 16.30 val., bute, adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, konflikto su T. T. metu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į nugaros kairę pusę ir padarė durtinį-pjautinį kiauryminį nugaros kairės pusės sužalojimą su kiauriniu kairio plaučio ir aortos pažeidimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu bei šoku po nukraujavimo, dėl kurio nukentėjusysis vežamas į gydymo įstaigą greitosios medicinos pagalbos automobilyje 16.43 val. mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis D. Š. skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių, kad būtent jis, peiliu smogdamas nukentėjusiajam, sukėlė jo mirtį, tačiau aiškina, kad, smurtaudamas prieš T. T., veikė apimtas labai didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai prieš jo motiną D. Š.. Todėl, jo manymu, apygardos teismas nustatytus nusikalstamus veiksmus turėjo kvalifikuoti ne pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 130 straipsnį. Taigi, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą, jam paskyrė per griežtą bausmę. Tokie nuteistojo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl D. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 130 straipsnį atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Pagal kasacinio teismo praktiką šis BK straipsnis asmens veikai kvalifikuoti taikomas tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis (kasacinės nutartys Nr. 2K-537-303/2015, Nr. 2K-200-648/2016 ir kt.). Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-92-699/2015). Be to, konstatuojant, kad nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus, būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti būtent pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo (kasacinė nutartis Nr. 2K-226/2011). Tik esant šių sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, išklausiusi proceso dalyvių pasisakymus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra visų būtinų sąlygų D. Š. padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį.

Remiantis bylos faktiniais duomenimis (nuteistojo D. Š., liudytojų D. Š., O. L., R. J., I. V. parodymais ir kt. įrodymais) nustatyta, kad įvykio dieną nukentėjusysis T. T. su D. Š. pastarojo namuose, virtuvėje, vartojo alkoholinius gėrimus. Kartu su jais namuose, kitame kambaryje, buvo ir neįgali nuteistojo motina D. Š.. Būdama kambaryje D. Š. išgirdo, kad tarp sūnaus ir jo draugo T. T. kilo konfliktas. Neįgaliojo vežimėliu atvažiavusi į virtuvę, D. Š. T. T. paprašė, kad jis iš jos namų išeitų. T. T. jai liepė nesikišti ir spyrė į vėžimėlį. Neblaivi D. Š. nuo šio smūgio su vežimėliu vertėsi aukštielninka. D. Š. kartu su nukentėjusiuoju T. T. motiną pakėlė, ir ji nuvažiavo atgal į kambarį. Tuo tarpu D. Š. su T. T. liko sėdėti virtuvėje ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Bebūnant virtuvėje, tarp jų vėl kilo konfliktas: D. Š. prašė T. T. išeiti iš namų, tačiau jis tai daryti atsisakė ir kelis kartus D. Š. rankos delnais sudavė per veidą. Tuomet D. Š. paėmė peilį ir T. T., kuris sėdėjo nugara į D. Š., smogė į nugaros sritį, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kiauryminiu nugaros kairės pusės sužalojimu su kairio plaučio ir aortos pažeidimu. Tada nuteistasis, D. Š. pasakęs kviesti greitąją pagalbą, iš įvykio vietos pasišalino.

Aptartos aplinkybės leidžia spęsti, kad konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo iniciatoriumi buvo neblaivus nukentėjusysis T. T., kuris spyrė į nuteistojo motinos vežimėlį, varomas iš buto nesutiko išeiti ir tris kartus sudavė nuteistajam D. Š. ranka į veido sritį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai buvo amoralūs ir neteisėti, tačiau nėra pagrindo spręsti, kad jie galėjo sukelti staigų didelį nuteistojo susijaudinimą. Visų pirma, nuteistasis ir nukentėjusysis įvykio metu gėrė ir buvo apsvaigę nuo alkoholio. Motinos vežimėliui nuo T. T. spyrio nuvirtus, nuteistasis su nukentėjusiuoju kartu jį pakėlė ir vėl ėjo gerti. Tai patvirtina, kad tokie D. Š. veiksmai nuteistajam jokio didelio susijaudinimo nesukėlė, nes jie toliau draugiškai bendravo. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei po nukentėjusio poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena, jei ji ir buvo kilusi, jam jau yra praėjusi. Todėl nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad nužudymo metu jis buvo staigaus didelio susijaudinimo būsenoje dėl nukentėjusiojo veiksmų prieš jo motiną.

Tai, kad, begeriant alkoholinius gėrimus, tarp D. Š. ir T. T. vėl įsiplieskė konfliktas, ir T. T. dabar jau D. Š. plaštaka 30 sekundžių intervalu 3 kartus sudavė į veido sritį, rodo, kad šie nukentėjusiojo veiksmai dėl prieš patį nuteistąjį pavartoto smurto išprovokavo D. Š. pyktį, kurio metu pastarasis stvėrė peilį ir D. Š. padarė sužalojimą, nuo kurio pastarasis mirė. Nors T. T. veiksmai buvo neteisėti, smurtiniai, tačiau iš specialisto išvadų matyti, kad ant D. Š. ir D. Š. kūnų nustatyti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Liudytoja D. Š., parodė, kad T. T., be spyrio į vežimėlį, jai asmeniškai smūgių nesudavė. Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad T. T. smurtas prieš D. Š. ar jo motiną nebuvo intensyvus ar pažeidžiantis kūno vientisumą bei realiai keliantis pavojų jų sveikatai ar gyvybei.

Taigi, nors konflikto metu T. T. veiksmai neatitiko visuomenėje nusistovėjusių geros moralės bei elgesio normų, turėjo įtakos D. Š. nusikalstamiems veiksmams, tačiau nebuvo pagrindine nuteistojo padaryto nužudymo išprovokavimo priežastimi. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad T. T. veiksmai buvo provokuojantys, tačiau jie nesukėlė D. Š. staigaus didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsenos. D. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ne fiziologinio afekto, o paprastos emocinės būsenos, kurią lėmė individualios psichologinės savybės, kaip antai, negebėjimas valdyti pyktį, adekvačiai reaguoti į susidėjusias aplinkybes ir apsvaigimas nuo alkoholio. Priešingos išvados nesuponuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino D. Š. baudžiamąją atsakomybe lengvinančia aplinkybę, kad veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, D. Š. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, nes jis tyčia nužudė kitą žmogų – nukentėjusįjį T. T..

Dėl paskirtos bausmės

D. Š., prašydamas sušvelninti apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, skundo argumentus sieja su jo nusikalstamų veiksmų perkvalifikavimu iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnio 1 dalį. Kadangi teisėjų kolegija sprendžia, kad D. Š. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, todėl pasisako dėl pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistajam paskirtos bausmės (ne)teisingumo.

BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įstatymų leidėjas yra nustatęs laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Taigi, baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį sudaro 11 metų.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Iš apskųstojo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, nustatydamas D. Š. laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, jog jis, veikdamas netiesiogine tyčia, padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė negrįžtamus padarinius: buvo nužudytas jaunas 34 metų amžiaus sulaukęs žmogus, dviejų mažamečių vaikų tėvas. Nuteistasis T. T. tyčia dūrė peiliu į nugarą ir padarė durtinį-pjautinį kiauryminį nugaros kairės pusės sužalojimą su kiauriniu kairio plaučio ir aortos pažeidimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu bei šoku po nukraujavimo, dėl kurio nukentėjusysis vežamas į gydymo įstaigą greitosios medicinos pagalbos automobilyje mirė. D. Š. baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, kad jis pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai galėjosi, taip pat, jog veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai). Jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jis inkriminuotą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Apygardos teismas taip pat įvertino, kad D. Š. ne kartą baustas administracine tvarka, niekur nedirba, psichiatrinėje įskaitoje neregistruotas, tačiau nuo 2017 m. kovo 3 d. registruotas Kauno apskrities priklausomybės ligų centre. Be to, jis yra 6 kartus teistas už tyčinių nusikaltimų, įskaitant ir smurtinio pobūdžio, įtvirtintų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 281 straipsnio 7 dalyje padarymą. Naują labai sunkią smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą ir neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės. Tai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis linkęs veikti priešingai teisės normoms, išvadų nedaro, D. Š. veikos sunkėja ir jis yra pavojingas visuomenei.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. Š. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir, atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jam už tyčinį nužudymą paskyrė sankcijoje numatytos bausmės vidurkį atitinkančią bausmę.

Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskirtoji 11 metų laisvės atėmimo bausmė, vertinant nuteistojo asmenybę ir nusikaltimo padarymo aplinkybes, konkrečiu atveju atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą, neteisingą bausmę, tačiau tokių aplinkybių šiuo atveju nėra.

Skunde akcentuojamos aplinkybės, kad D. Š., atlikdamas ankstesniais teismo nuosprendžiais paskirtas bausmes, už gerą elgesį iš bausmės atlikimo vietos buvo paleistas anksčiau laiko, šiuo metu nevartoja narkotinių medžiagų, nekonfliktuoja su kaimynais, rūpinasi mažamečiu vaiku, nėra tiek reikšmingos ir negali lemti jam paskirtos bausmės mažinimo, nes jis, vos paleistas iš įkalinimo įstaigos, nepateisino jam parodyto pasitikėjimo ir vėl nusikalto. Be to, bylos duomenys tvirtina, kad nuteistojo D. Š. kaimynai atvykusiems policijos pareigūnams tvirtino, kad apeliantas yra agresyvus ir kelia jiems baimę. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis išlaiko mažametį vaiką, kuriuo dėl jam paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebus kam prižiūrėti.

Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tas pačias, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurias tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas. Mažinti D. Š. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą 11 metų laisvės atėmimo bausmę nėra įstatyme nustatyto pagrindo, nes ji atitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistojo asmenybę, dėl jo nusikalstamų veiksmų kilusias neatstatomas pasekmes ir nėra aiškiai per griežta.

Dėl bausmių subendrinimo

Pirmosios instancijos teismas, D. Š. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą 11 metų laisvės atėmimo bausmę bendrindamas su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirta, neatlikta 56 parų arešto bausme, vadovavosi BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, bendrindamas D. Š. atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalyje įtvirtintos bausmių, paskirtų už kelių nusikaltimų padarymą, bendrinimo taisyklės taikomos tik tada, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 9 dalis). Byloje nustatyta, kad D. Š. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 6 d. nuosprendžiu nuteistas už veiką, padarytą 2018 m. rugpjūčio 27 d., o apskųstuoju nuosprendžiu – už veiką, padarytą 2019 m. liepos 2 d. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad paskutinį nusikaltimą, už kurį D. Š. nuteistas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, jis padarė po ankstesnio nuosprendžio priėmimo. Kai nusikaltimas, už kurį kaltininkas teisiamas, yra padarytas po pirmojo nuosprendžio priėmimo, dviem nuosprendžiais paskirtos bausmės bendrinamos vadovaujantis ne BK 63 straipsnio 9 dalimi, o BK 64 straipsnio nuostatomis. Taigi, apygardos teismas, subendrindamas dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

D. Š. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai V. T. priteistinos neturtinės žalos dydį, nepakankamai įvertino aplinkybes, jog apeliantas neturi jokio turto ir pajamų, o T. T. santykiai su tėvais nebuvo artimi: jis jų nelankė ir finansiškai nepadėjo.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-118/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinę žalą įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesų labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Iš tiesų, bylos duomenimis, D. Š., būdamas jauno ir darbingo amžiaus (30 metų), nusikaltimo padarymo metu nedirbo, jis neturi (ne)kilnojamojo turto, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog gyvybės atėmimo atveju, kaltininko turtinė padėtis nėra lemiamas kriterijus, į jį atsižvelgiama tik siekiant teisingos pusiausvyros. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad teismo nukentėjusiajai V. T. priteistas 21 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas, neteisingai kompensuoja jos patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, fizinį skausmą, suprastėjusią sveikatos būklę, netekus sūnaus, o taip pat neužtikrina teisingos pusiausvyros tarp jos ir nuteistojo interesų bei prieštarauja teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams.

Kaip minėta, nuteistojo padaryta nusikalstama veika yra įtvirtinta BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas pasikėsino į labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – kito žmogaus gyvybę. D. Š., tarpusavio konflikto metu su T. T., tyčia jam dūrė peiliu į nugarą ir padarė durtinį-pjautinį kiauryminį nugaros kairės pusės sužalojimą su kiauriniu kairio plaučio ir aortos pažeidimu, kuris komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu bei šoku po nukraujavimo, dėl ko nukentėjusysis vežamas į gydymo įstaigą greitosios medicinos pagalbos automobilyje mirė. Dėl netikėtos jauno amžiaus (34 metų) sūnaus T. T. netekties motina V. T. neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą, fizinį skausmą, negalavimus dėl sveikatos ir tai jai kėlė bei kelia emocinį stresą, nepaisant to, kad suaugęs T. T. negyveno su tėvais, o gyvendamas kitame mieste, juos lankydavo ne dažnai. Šios aplinkybės negali paneigti ir nepaneigia motinos betarpiško emocinio ryšio su vaiku, netgi suaugusiu, kuris išlieka iki gyvenimo pabaigos. Tam neprieštarauja ir tai, kad nužudytasis T. T. nebuvo itin rūpestingas sūnus ir finansiškai tuo metu nepadėjo tėvams bei piktnaudžiavo alkoholiu. Nustatytos aplinkybės nepaneigia to, jog pastarasis, būdamas gyvas, turėjo galimybę tai ištaisyti, tačiau ją parado dėl nuteistojo kaltės.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajai V. T. priteistas 21 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas adekvatus D. Š. padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltiems padariniams, atitinka nukentėjusios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo kriterijus ir neprieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-171-151/2016, Nr. 2K-205-976/2017, Nr. 2K-371-647/2018 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. Š. dviem nuosprendžiais už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto ,,a“ papunkčiu, prie Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmę – 40 (keturiasdešimt) parų arešto, vieną arešto parą prilyginti vienai laisvės atėmimo dienai, ir D. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų ir 40 (keturiasdešimt) dienų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2020 m. gruodžio 17 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.