- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-3-309/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08623-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis, Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Nukentėjusysis
- G. B.
- Nuteistasis
- M. V.
- Advokatai
- Saulius Juzukonis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš M. V. 3 501,63 Eur nukentėjusiojo G. B. gydymo išlaidoms atlyginti.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus civilinis ieškinys patenkintas ir iš M. V. priteista 3 810,71 Eur žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo G. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir jam iš M. V. priteista 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje ieškinys atmestas.
Nukentėjusiajam G. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos priteisimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. V. nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 10 d., apie 4.00 val., po anksčiau kilusio tarpusavio konflikto dėl pareikštų pretenzijų nukentėjusiajam G. B. dėl lauke vedžiojamo šuns, o nukentėjusiajam konflikto pasekoje name išjungus elektrą, po to pastarajam atėjus prie buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame pas R. M. svečiavosi M. V., bei užrėmus buto duris, jis, M. V., išbėgęs į laiptinę, laiptų aikštelėje, esančioje tarp trečio ir ketvirto aukšto, pasivijęs laiptais besileidžiantį nukentėjusįjį G. B., patempė jį, suėmęs už striukės apykaklės, dėl ko nukentėjusysis aukštielninkas krito ant betoninės laiptų aikštelės, po to gulinčiam nukentėjusiajam bato kulnu smūgiavo vieną kartą į galvą, taip padarydamas jam kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo virš kairio pusrutulio, kairio smilkinkaulio lūžį, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimą, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose ir dešinės ausies kaušelyje, ir taip dėl kraujo išsiliejimo virš kietojo galvos smegenų dangalo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. B. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. ir jo gynėjas advokatas S. Juzukonis prašo: Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. V. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; M. V. pareikštus civilinius ieškinius atmesti.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino nuteistojo M. V. teisės į teisingą procesą ir teismą. Apeliantų teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 bei 3 punktų reikalavimus. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė liudytojų N. B., A. K., V. P. ir paties nukentėjusiojo G. B. parodymus, kad smūgius nukentėjusiajam į veido sritį sudavė R. M.. Nors teismo medicinos eksperto pateikta išvada ir eksperto apklausa nepaneigė, kad sunkus kūno sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu, liko nepašalintos abejonės, kad tokį sužalojimą galėjo padaryti ne M. V., o kitas asmuo. Mano, kad šių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų pakanka skundžiamą 2020 m. liepos 17 d. nuosprendį panaikinti ne tik kaip nepagrįstą (nes nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių), bet ir kaip neteisėtą, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis visiškai neatitinka BPK nustatytų reikalavimų. Teigia, kad skundžiamame teismo nuosprendyje apskritai nepateiktas daugumos byloje esančių įrodymų vertinimas, be to, net neaišku, ar visus nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytus parodymus ir rašytinius dokumentus teismas pripažino įrodymais.
2.2. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. liepos 17 d. nutartimi informavo Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl T. V., G. S., K. G. ir T. J. duotų galimai melagingų parodymų „dėl nusikalstamo įvykio ir su juo susijusių aplinkybių bei asmens, padariusio nusikaltimą, dalyvavimo bei atliktų veiksmų“, tačiau nuosprendyje pats teismas nukrypo nuo įrodinėjimo dalyko byloje, kreipdamas dėmesį iš esmės tik į tai, buvo ar nebuvo nukentėjusiojo sužalojimo metu M. V. įvykio vietoje, bet ne į byloje esančius įrodymus dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių. Teigia, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog nukentėjusysis G. B. patyrė sunkų kūno sužalojimą, nereiškia, kad teismas turi teisę nukrypti nuo įstatymo reikalavimo išsamiai patikrinti bei įvertinti byloje esančius faktinius duomenis ir sutikti su prokuratūros kaltinamajame akte pasiūlyta įvykio versija. Priešingai, esant tokio laipsnio sveikatos sutrikdymui ir gresiant itin griežtai baudžiamajai atsakomybei šios nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui, pirmosios instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai patikrinti visus byloje esančius faktinius duomenis, o prireikus – imtis visų įstatymo numatytų priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti ir nuosprendyje pateikti motyvuotas išvadas dėl asmens kaltumo (nekaltumo), tačiau to nepadarė.
2.3. Nuteistojo ir jo gynėjo teigimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad prieš nukentėjusįjį G. B. smurtavo kitas asmuo – R. M.. Būtent R. M. konfliktavo su nukentėjusiuoju G. B., garsiai, girdint kitiems asmenims, prieš pat įvykį ar net įvykio metu grasino sužaloti G. B.. Tai patvirtina nukentėjusiojo G. B., liudytojų V. P., N. B., A. K. parodymai, taip pat liudytojų T. V., G. S., K. G. parodymai. Nurodo, kad esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas negalėjo ignoruoti šių faktinių duomenų, privalėjo imtis priemonių byloje esantiems prieštaravimams pašalinti ir jokiomis aplinkybėmis negalėjo apkaltinamojo nuosprendžio grįsti spėjimais bei prielaidomis. Akcentuoja, kad iš bylos įrodymų matyti, jog nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotas R. M. smurtas galėjo sukelti nukentėjusiajam teismo medicinos eksperto nustatytus kūno sužalojimus, t. y. R. M. galėjo padaryti nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė „provokuojančiam ir agresyviam“ nukentėjusiojo G. B. elgesio apibūdinimui, tačiau visas savo išvadas dėl nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių pagrindė tik buvusio įtariamojo R. M. parodymais ir dalimi liudytojo V. P. parodymų. Pabrėžia, kad teismas nesirėmė net nukentėjusiojo G. B. parodymais bei daugelio liudytojų parodymais dėl R. M. veiksmų prieš nukentėjusįjį, o liudytojų G. S., T. V., K. G. ir T. J. parodymus vertino tik dėl jų nurodytos aplinkybės, kad M. V. įvykio metu apskritai pas R. M. nebuvo, tačiau nenurodė, kaip vertina kitus šių asmenų parodymus. Be to, teismas neįvertino ir liudytojų N. B., A. K., dalies V. P. parodymų.
2. 4. Nuteistojo M. V. ir jo gynėjo advokato S. Juzukonio teigimu, M. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką paneigia nukentėjusiojo G. B. parodymai, kad jį, besileidžiantį laiptais žemyn, pasivijo R. M. ir sudavė smūgius į galvą, be to, R. M. grasinančiu tonu jam šaukė: „Išeik, gaidy, užmušiu“. Šiuos G. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės patvirtino liudytojas V. P., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad R. M. garsiai sakė, jog „G. reikėtų užmesti už tą elektros išjungimą visame name“. Akcentuoja, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis, perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kategoriškai nurodė, jog pirmasis smūgius jam sudavė R. M., o kai nukentėjusysis nugriuvo, „jį spardė ne vienas žmogus“. Teigia, kad šie nukentėjusiojo G. B. parodymai teismo nuosprendyje neaptarti, neįvertinti ir nesulyginti su kitais byloje esančiais įrodymais, nors jie visiškai (ar bent iš dalies) teisina M. V. ir visiškai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog sunkų sveikatos sutrikdymą G. B. padarė būtent M. V..
2.5. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė N. B. nurodė, jog nukentėjusysis jai minėjo, kad jį sumušė R. M., be to, jos akivaizdoje vasarą į jų sodą buvo atvažiavęs R. M. tėvas, kuris sakė, kad R. M. nekaltas, siūlė pakeisti parodymus. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo motina A. K. patvirtino, kad pats R. M. jai prisipažino, jog sumušė jos sūnų. Analogiškus parodymus davė ir nukentėjusiojo patėvis P. K.. Apeliantų teigimu, teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai neįvertino minėtų nukentėjusiojo ir trijų liudytojų parodymų, jų nurodytų aplinkybių, kad R. M. artimieji įtikinėjo nukentėjusįjį G. B. prieš akistatą su R. M. pakeisti parodymus. Kartu pažymi, kad teismas nevertino R. M. ir jo artimųjų veiksmų kaip poveikio nukentėjusiajam (BK 233 straipsnio 1 dalis), jų veiksmuose jokio nusikaltimo požymių neįžvelgė, todėl tai sudaro pagrindą abejoti teismo nešališkumu.
2.6. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas visiškai nevertino kaltinamojo M. V. parodymų, tik konstatavo, kad pastarasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantai pažymi, kad M. V. niekada neneigė, jog išvakarėse, apie 22 val., jis buvo atvažiavęs į namo, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, kiemą. Be to, teismas nepasisakė dėl nukentėjusiojo G. B. parodymų, kad prieš jam išjungiant name elektrą ir išvedus šunį pasivaikščioti (tai galėjo būti apie 23 val.), R. M. bute M. V. jam sudavė smūgį. Po gauto smūgio, pasak G. B., jis skubiai pasišalino, išjungė name elektrą, vėliau kvietė policiją.
2.7. Apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, kad teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas A. D. paaiškino, kad sunkus kūno sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas ir vieno trauminio poveikio pasekoje, kietu buku daiktu ar kietu paviršiumi paveikus kairę galvos pusę. Ši teismo medicinos eksperto išvada, apeliantų manymu, turėtų būti kruopščiai patikrinta apeliacinės instancijos teisme, prireikus, papildomai apklausiant ekspertą. Dar kartą akcentuoja, jog nukentėjusysis teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jį spardė keli asmenys. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo priežastinio ryšio tarp M. V. veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų. Teigia, kad teismas nuosprendyje nepagrindė nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo, nors bylos duomenimis fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo ne vienas asmuo. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, ar teismas konstatavo, jog sunkus kūno sužalojimas nukentėjusiajam G. B. padarytas dėl M. V. nukentėjusiajam suduotų smūgių, ar dėl to, kad nukentėjusysis pargriuvo laiptinėje ir to pasekoje jam buvo sužalota galva. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad R. M. parodymus, jog jis nukentėjusiojo nemušė, paneigia paties nukentėjusiojo G. B. parodymai. Akcentuoja, kad nors BPK nėra nustatyti draudimai kaip liudytojus apklausti asmenis, baudžiamajame procese turėjusius įtariamojo ar kaltinamojo statusą, ir vėliau išteisintus arba atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti kruopščiai tikrinami ir vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais.
2.8. Pasak apeliantų, šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad M. V. veiksmuose nustatyti visi būtini BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai (veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kaltė), todėl dėl pareikšto kaltinimo jis turi būti išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, o pareikšti civiliniai ieškiniai – atmesti (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir priimti M. V. išteisinamąjį nuosprendį arba grąžinti bylą prokurorui, nes sužalojimo faktas yra, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Nuteistojo M. V. ir jo gynėjo advokato S. Juzukonio apeliacinis skundas atmestinas.
5. Nuteistasis M. V. ir jo gynėjas advokatas S. Juzukonis apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 bei 3 punktų reikalavimus, ir prašo priimti M. V. išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
6. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. V. kaltės klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.
8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad, nors nuosprendis savo forma atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK nuostatų reikalavimų. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje išvardijo įrodymus, kuriais grindė nuteistojo M. V. kaltę, tačiau neatliko išsamios įrodymų analizės. Šis pirmosios instancijos teismo padarytas baudžiamojo proceso pažeidimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, dėl kurio skundžiamas nuosprendis turėtų būti pripažintas iš esmės neteisėtu ir panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.
10. Sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas numato įvairių padarinių galimybę – nuo fizinio skausmo sukėlimo iki mirties, taigi atsako už faktiškai atsiradusius padarinius. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018. 2K-199-976/2021).
11. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės padarius G. B. sunkų sveikatos sutrikdymą nepripažino, teigė, kad jis įvykio vietoje nebuvo, tik draugo T. J. vairuojamu automobiliu K. G. prašymu atvežė pastarajam į (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį namą nupirktus daiktus (cigaretes ir gėrimus), juos padavė į lauką išėjusiam K. G. ir išvažiavo (3 t., b. l. 142–143; 5 t., b. l. 3–5). Šiuos M. V. parodymus pripažinti teisingais ir jais remtis sprendžiant pastarojo kaltės klausimą nėra pagrindo, nes kiti bylos duomenys minėtus parodymus ne patvirtina, o juos paneigia. Nukentėjusysis G. B. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 10 d. nurodė, kad 2018 m. vasario 10 d. jam daugiabučio namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kieme, vedžiojant šunį, prie jo „prisikabino“ vyriškis, sakydamas, kad jis maišosi pastarajam ant kelio, šis vyriškis, kurį jis tuomet matė pirmą kartą, buvo pas R. M. svečiuose. Po kurio laiko jam vėl išvedus į lauką šunį, jį pro langą pakvietė R. M.. Jam nuėjus pas R. M., jis pastarojo bute pamatė M. V., dar bute buvo K. G., G. S. ir vyras invalido vežimėlyje. Jam (G. B.) pradėjus priekaištauti dėl keliamo triukšmo, M. V. trenkė jam vieną kartą kumščiu į veido sritį, tačiau skausmo jis nepajuto. Supykęs jis (G. B.) nuėjo prie elektros skydinės, išjungė šviesą ir išėjo į namus. Maždaug po pusės valandos išgirdo, kad kažkas spardo jo buto duris, pro durų akutę matė R. M., K. G. ir M. V.. Jis iškvietė policiją, tačiau pareigūnams atvykus jų neįsileido, nes ir jis, ir jo žmona išsigando. Po kurio laiko jam kilo mintis nueiti ir užremti R. M. buto duris bei iškviesti policiją. Po to, kai nuėjęs prie R. M. buto durų jis jas užrėmė ir leidosi laiptinėje esančiais laiptais žemyn, jam iš paskos atbėgęs R. M. trenkė kumščiu 2–3 kartus į veido sritį, po to, kartu su R. M. atbėgęs M. V. taip pat sudavė jam kumščiu 2–3 kartus į veido sritį. Po šių smūgių jis pajuto smūgį „iš galo“, po šio smūgio parkrito ant žemės, pamena, kad tuomet jį dar spardė į įvairias kūno vietas, o daugiau nieko nepamena (1 t., b. l. 66–67). Apklausiamas 2018 m. rugpjūčio 9 d. G. B. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, bei papildomai nurodė, kad prie jo buto atėjęs R. M. grasinančiai šaukė: „Išeik, gaidy, užmušiu“. Patvirtino, kad tuomet, kai jis užrėmęs pagaliu R. M. buto duris leidosi laiptais žemyn, išgirdo iš paskos atbėgančius asmenis, 3 ar 4 aukšto aikštelėje atsisukęs pamatė M. ir R. R., pribėgęs prie jo (G. B.), trenkė kumščiu 3–4 smūgius į veido sritį, po to 3–4 smūgius kumščiu į veidą jam sudavė M. Po šių smūgių jis pajuto stiprų smūgį į pakaušį iš nugaros pusės ir parkrito ant žemės, parkritusį jį dar spardė, tačiau kas konkrečiai, jis nematė (1 t., b. l. 73–75). Suvestas į akistatą su R. M. G. B. taip pat nurodė, kad jį, lipantį laiptais žemyn, pasivijo R. M. ir M. V., tačiau nebepatvirtino, kad smūgius jam sudavė ir R. M. (1 t., b. l. 98–100).
12. Apklausiamas teisiamajame posėdyje, vykusiame 2019 m. rugsėjo 11 d., nukentėjusysis G. B. taip pat nurodė, kad tąkart išvedęs į lauką šunį, jis prie namo laiptinės sutiko stovintį M. V., kuris papriekaištavo, kad jis maišosi, nepasitraukia. Po to, kai jis pakviestas R. M. nuėjo pas jį į butą, bute buvęs M. V. trenkė jam kumščiu į veidą. Išėjęs iš R. M. buto, jis elektros skydinėje išjungė elektros skaitiklį ir parėjo į namus. Po kurio laiko išgirdo spyrius į savo buto duris, R. M. sakė: „Išlįsk, gaidy, užmušim“. Kai po kurio laiko viskam aprimus jis (G. B.) nuėjęs prie R. M. buto, esančio 5 aukšte, užrėmė pagaliu buto duris ir bėgo laiptais žemyn, jį, atplėšęs buto duris, vijosi R. M., iš paskos pastarajam bėgo M. V.. Jį pasiviję tarp 3 ir 4 aukštų, pirmiausia R. M., o po to M. V., sudavė po 2–3 smūgius į veidą. Nugriuvęs ant žemės jis jautė smūgius kojomis į įvairias kūno vietas. Teisiamajame posėdyje perskaičius G. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis šiuos parodymus patvirtino ir paaiškino, kad akistatos pabaigoje jam pagailo R. M. ir jis nusprendė apie R. M. nebekalbėti. Nurodė, kad pas jį į sodą prieš akistatą buvo atvažiavę R. M. tėvas bei brolis L. ir prašė švelninti padėtį. Taip pat nurodė negalintis teigti, kad jį spardė ir R. M. (4 t., b. l. 90–95). Tai, kad jį laiptais vijosi ir R. M., ir M. V., nukentėjusysis G. B. patvirtino ir teisiamųjų posėdžių, vykusių 2019 m. lapkričio 13 d., 2020 m. vasario 13 d. metu (4 t., b. l. 159–166; 5 t., b. l. 50–54). 2020 m. vasario 13 d. teisiamajame posėdyje G. B., atsakydamas į jam pateiktus klausimus paaiškino, kad R. M. laiptinės aikštelėje jam sudavė į veidą ir stovėjo šalia, jis matė R. M. priešais save, o M. V. buvo jam už nugaros ar šone, pastarasis galėjo jį patempti už striukės. Patikslino, kad R. M. jam sudavė smūgį, o M. V. jį pargriovė. 2020 m. kovo 5 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis G. B. dar kartą patvirtino, kad laiptinėje jį vijosi R. M. ir M. V., į veidą jam pirmiausia sudavė R. M., o po to – M. V.. Paaiškino, kad jam nugriuvus ant žemės, M. V. spardė jam į įvairias kūno vietas, jis gulėdamas buvo užsidengęs veidą, tačiau matė, kad jį spardė M. V., pastarasis jam smūgiavo į įvairias kūno vietas, į šonus. R. M. smūgis jam fizinio skausmo nesukėlė, jis pastarajam pretenzijų neturi (5 t., b. l. 66, 68).
13. Siekiant objektyviai nustatyti visas bylos aplinkybes, Šiaulių apygardos teisme 2020 m. rugsėjo 17 d. vykusio teismo posėdžio metu buvo nuspręsta atlikti byloje įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusįjį, liudytojus R. M., V. P. bei specialistą (6 t., b. l. 19–20). 2021 m. balandžio 1 d. apygardos teismo posėdyje nukentėjusysis G. B. dar kartą patvirtino, kad įvykio vietoje buvo dviese – R. M. ir M. V., jis ant žemės nugriuvo ne nuo smūgio į veidą, jį kažkas parvertė. Paaiškino, kad jam „iš galo“ stovėjo M. V., kitų žmonių laiptinėje nebuvo. Jam kažkas timptelėjo už striukės ir jis atsidūrė ant žemės. Į prokuroro klausimą atsakė, kad laiptinės aikštelėje smūgį jam sudavė R. M., kuris stovėjo arčiau jo, kartu buvo ir M. V.. Jam (G. B.) kažkas patempė iš nugaros už kapišono. R. M. to padaryti negalėjo, tai padaryti galėjo tik kitas asmuo (6 t., b. l. 69–70).
14. Taigi iš visų paminėtų nukentėjusiojo G. B. parodymų matyti, kad jis nuosekliai nurodė, jog įvykio vietoje be R. M. buvo bei smūgius jam sudavė ir M. V.. G. B. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad nuo R. M. smūgių į veidą jis laiptinės aikštelėje nepargriuvo, pargriuvo tuomet, kai kažkas patempė jį iš nugaros už kapišono, o tai galėjo padaryti tik kartu su jais tuo metu buvęs M. V., kuris stovėjo jam už nugaros, o ne R. M., kuris stovėjo priešais jį ir jis pastarąjį matė. Tuo metu laiptinėje buvo tik jis (G. B.), R. M. ir M. V., jokių kitų asmenų nebuvo. Nukentėjusiojo G. B. parodymus, kad įvykio vietoje buvo ir M. V., patvirtina, o M. V. teiginius, kad jo įvykio vietoje nebuvo, paneigia ir liudytojų R. M., V. P., K. G., T. J. parodymai. Liudytojas R. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio vakarą pas jį namuose, be kitų asmenų, buvo ir M. V., pastarasis atvyko pakviestas K. G., atėjęs pas jį M. V. sakė, kad prie laiptinės buvo sutikęs jo kaimyną, kuris klausinėjo, kur jis eina, G. B. atėjus pas jį į butą, M. V. trenkė G. B. į veidą. Taip pat nurodė matęs, kaip laiptinės aikštelėje M. V. patempė G. B. už drabužių apykaklės ir pastarasis nugriuvo ant žemės, o tuomet spyrė jam bato kulnu į kaktą (4 t., b. l. 107–108, 109–111, 172–173; 4 t., b. l. 160–163; 5 t., b. l. 64–66). Tai, kad M. V. buvo atvykęs pas K. G., tuo metu buvusį R. M. bute, nurodė ir liudytojas K. G. (1 t., b. l.134–135; 4 t., b. l. 101). Liudytojas T. J. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jis žiemą vežė M. V. pastarojo prašymu į (duomenys neskelbtini) gatvę, esančią (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje (1 t., b. l. 10–11). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. J. šiuos parodymus patvirtino (4 t., b. l. 133). Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. B. kaimynas V. P. nurodė, kad grįžęs iš ligoninės G. B. jam sakė, jog jį sumušė M., t. y. M. V. (1 t., b. l. 179–180). Teisiamajame posėdyje liudytojas V. P. nurodė, kad ryte po įvykio R. M. jam sakė, jog pas jį „baliavojo kompanija“, iš R. M. žodžių jis suprato, kad M. mušė G. (4 t., b. l. 132–133). Tai, kad M. V. buvo G. M. bute ir laiptais vijosi G. B., patvirtina ir liudytojo V. P. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje duoti parodymai, kad jis matė, kaip G. B. užrėmė R. M. buto duris, o G. B. bėgant laiptais žemyn, jį nusivijo R. M. bei dar vienas pas R. M. buvęs vaikinas (1 t., b. l. 125–126, 127–128; 4 t., b. l. 149–151; 4 t. y., b. l. 149–151; 5 t., b. l. 67; 6 t., b. l. 70–71). Be to, iš byloje esančios pažymos „Dėl atliktos išklotinių analizės ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini)“ matyti, kad M. V. 2018 m. vasario 10 d. laikotarpiu nuo 02:43:03 iki 04:18:33 val. ir nuo 03:00 iki 05:00 val. jungėsi prie bazinės stoties (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 132–145), į kurios veikimo zoną, kaip teisiamajame posėdyje paaiškino kaip liudytoja apklausta šią pažymą pateikusi vyriausioji specialistė J. Ž., patenka ir namas, adresu: (duomenys neskelbtini) (5 t., b. l. 18–20), ir kontaktavo su R. M.. Aplinkybę, kad M. V. pargriovė G. B. patempęs jam už striukės apykaklės, patvirtina liudytojų N. B., S. K. ir P. K. parodymai, kad įvykio vietoje, t. y. namo laiptinės aikštelėje, G. B. buvo rastas gulintis ne tik sužalotas, bet ir su ant jo užmesta suplėšyta striuke (4 t., b. l. 96–99).
15. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad G. B. padaryti šie sužalojimai: kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo virš kairio pusrutulio, kairio smilkinkaulio lūžis, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimas, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose ir dešinės ausies kaušelyje. Sužalojimai G. B. padaryti ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių pasekoje kietais bukais daiktais ar paviršiais, jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, G. B. dėl kraujo išsiliejimo virš kietojo smegenų dangalo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (3 t., b. l. 7–8). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad G. B. kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo virš kairio pusrutulio, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo gautis vieno trauminio poveikio pasekoje, kietu buku daiktu ar paviršiumi paveikus kairę galvos pusę (3 t., b. l. 12). Teisiamajame posėdyje minėtas specialisto išvadas pateikęs ekspertas H. D. dėl G. B. sužalojimo mechanizmo paaiškino, kad sužalojimai nėra būdingi vienam griuvimui, nes jie išsidėstę tiek kairėje, tiek dešinėje galvos dalyse, pagal turimus duomenis sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviejų traumų pasekoje, dėl kraujo išsiliejimo virš kietojo galvos smegenų dangalo, G. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Poodinė kraujosruva G. B. dešinės ausies kaušelyje galėjo atsirasti nuo smūgio į ausies kaušelį, nes nukentėjusysis nurodė, kad juto daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas, tačiau kiti kūno sužalojimai medicininiuose dokumentuose neužfiksuoti. Nors liudytojas nurodė, kad nukentėjusysis griuvo aukštielninkas ir pakaušiu trenkėsi į grindis, tačiau G. B. galvos paviršiuje ar pakaušyje sužalojimų nenustatyta, sužalota smilkinio sritis – kairė galvos pusė, kur tikrai buvo kontaktas (4 t., b. l. 164–166). Apygardos teismo posėdyje ekspertas H. D. paaiškino, kad vienas iš realiausių sužalojimų, kad G. B. buvo suduotas smūgis į dešinę galvos pusę, dėl to atsirado poodinė kraujosruva ausies kaušelyje, ir kaire puse kontaktuojant su buku kietu paviršiumi – tuomet išsiliejo kraujas virš kietojo dangalo ir susiformavo poodinė kraujosruva. Tokie sužalojimai galėjo atsirasti spardant (6 t., b. l. 71).
16. Taigi visuma pirmiau išdėstytų įrodymų neginčijamai patvirtina, kad M. V., po anksčiau lauke tarp jo ir G. B. kilusio konflikto, nukentėjusiajam name išjungus elektrą, po to pastarajam atėjus prie R. M. buto, kuriame buvo ir M. V., bei užrėmus buto duris, M. V., išbėgęs į laiptinę, laiptų aikštelėje, esančioje tarp 3 ir 4 aukšto, pasivijęs laiptais besileidžiantį nukentėjusįjį G. B., patempė jį už striukės apykaklės, dėl to nukentėjusysis aukštielninkas krito ant betoninės laiptų aikštelės, ir gulinčiam nukentėjusiajam bato kulnu smūgiavo vieną kartą į galvą, taip padarydamas jam kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo virš kairio pusrutulio, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamame nuosprendyje aiškiai konstatuota, jog po to, kai G. B. nukrito ant betoninės laiptų aikštelės, M. V., smūgiuodamas bato kulnu vieną kartą į galvą ir taip padarydamas jam kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo virš kairio pusrutulio, kairio smilkinkaulio lūžį, galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimą, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose ir dešinės ausies kaušelyje, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. B. sveikatą, apeliacinio skundo argumentas, kad iš nuosprendžio neaišku, ar sunkus kūno sužalojimas G. B. padarytas dėl M. V. suduotų smūgių, ar dėl to, kad nukentėjusysis pargriuvo laiptinėje ir to pasekoje jam buvo sužalota galva, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad M. V. nusikalstamą veiką padarė esant netiesioginei tyčiai, nes jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėti ar net neišvengiami, todėl jo veika yra teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
17. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, M. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia ir liudytojų N. B., A. K. bei V. P. parodymai. Iš liudytojų N. B. ir A. K. parodymų matyti, kad jos įvykyje nedalyvavo, kaip buvo sužalotas G. B. nematė. Nors nukentėjusysis G. B. ir liudytoja N. B. nurodė, kad R. M., atėjęs prie jo buto durų, šaukė: „Išeik, gaidy, užmušiu“ (1 t., b. l. 73–75; 103–104; 4 t., b. l. 90–95, 96–98), tai nereiškia, kad jis planavo šį grasinimą įvykdyti ir savo veiksmais padarė G. B. sunkų sveikatos sutrikdymą. To nepatvirtina ir liudytojų V. P., A. K., T. V., G. S., K. G. parodymai. Atkreipiamas dėmesys, kad nors liudytojas V. P. nurodė matęs, kaip G. B. laiptais žemyn nusivijo R. M. ir dar vienas pas jį buvęs vaikinas, kartu pažymėjo, jog maždaug po minutės R. M. vienas grįžo į savo butą, jis, išėjęs į laiptinę ir pažiūrėjęs į apačią, pamatė laiptinės aikštelėje gulintį G. B., prie jo stovėjo G. B. kartu su R. M. nusivijęs tas kitas vaikinas. Grįžtančiam į butą R. M. liepė palikti G. B. ramybėje dėl to, kad pastarasis buvo minėjęs, jog G. B. reikia „užmesti“ už elektros išjungimą visame name. Taip pat pažymėjo, kad jis smurto veiksmų, G. B. sužalojimo fakto nematė (1 t., b. l. 125–126, 127–128; 4 t., b. l. 149–151; 5 t., b. l. 67; 6 t., b. l. 71). Liudytojos A. K. parodymų, kad jai sutikus R. M. prekybos centre ir jo paklausus, ką padarė jos sūnui, pastarasis atsakė, jog truputį pridaužė ir viskas, sakė, kad jis tik porą kartų „sumetė“ į galvą ir daugiau nieko, nurodė „tai ten mano draugeliai“ (1 t., b. l. 182–183; 4 t., b. l. 98–99), nepatvirtina jokie bylos duomenys, be to, jei R. M. ir būtų pasakęs A. K. minėtus žodžius, tai nebūtų įrodymas, patvirtinantis pastarojo kaltę sunkiai sutrikdžius G. B. sveikatą, nesant jokių kitų R. M. kaltę patvirtinančių įrodymų. Iš liudytojų K. G., T. V. ir G. S. parodymų matyti, kad jie įvykio nematė, kas sumušė G. B. nežino (1 t., b. l. 134–135, 137, 138, 156, 157–158; 4 t., b. l. 99–101).
18. Nors nukentėjusysis G. B. visų apklausų metu nuosekliai nurodė, kad jį laiptais vijosi ir keletą smūgių į veidą sudavė ir R. M., tačiau kartu jis akcentavo, jog matė R. M. priešais save, o M. V. buvo jam už nugaros ar šone, būtent M. V. jį pargriovė ir jam nugriuvus ant žemės, M. V. spardė jam į įvairias kūno vietas. R. M. smūgis jam fizinio skausmo nesukėlė, jis pastarajam pretenzijų neturi. Įvertinus nukentėjusiojo G. B. parodymus kartu su kitais bylos įrodymais, įskaitant pirmiau minėtas specialisto išvadas ir eksperto paaiškinimus teismo posėdžių metu, nekyla abejonių, kad sunkų sveikatos sutrikdymą G. B. padarė būtent M. V.. Kaip minėta, ekspertas H. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad G. B. kraujas virš kietojo dangalo išsiliejo kontaktuojant su buku kietu paviršiumi, toks sužalojimas galėjo atsirasti spardant, o tai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jam nugriuvus laiptinės aikštelėje, M. V. jį spardė, bei liudytojo R. M. parodymus, kad jis matė, kaip nugriuvusiam ant žemės G. B. M. V. spyrė bato kulnu į kaktą. Išvados, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog sunkų sveikatos sutrikdymą G. B. padarė ne R. M., o M. V., nekeičia ir byloje nustatytos aplinkybės, kad R. M. tėvas ir brolis po įvykio vasarą buvo atvykę pas nukentėjusįjį į sodą. Liudytojas R. M. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad su vyresniuoju sūnumi L. buvo atvykę pas G. B. į sodą išsiaiškinti, kas vyko jam (R. M.) priklausančiame bute, kuriame tuo metu gyveno jo sūnus R., nes pastarasis jam nieko nepasakojo (5 t., b. l. 15–17). Iš bylos medžiagos matyti, kad G. B. buvo parašęs pareiškimą Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kuriame nurodė, jog 2018 m. liepos 5 d. pas jį atvažiavę R. ir L. M. jį kaltino nebūtais dalykais, grasindami, kad jeigu jis neatsiims pareiškimo, jį apkaltins pasikėsinimu nužudyti (4 t., b. l. 113), tačiau policijos pareigūno 2018 m. liepos 16 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 234 straipsnyje (4 t., b. l. 121–122). Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo G. B. nurodytos aplinkybės, kad M. V. ir R. M. iki įvykio bendraudavo, buvo draugai, pas jį po įvykio buvo atvykęs M. V. draugas P. J., kuris prašė pakeisti parodymus, nesakyti, kad buvo M. V., sakyti, kad jis pats nugriuvo (6 t., b. l. 69–70), taip pat į bylą pateiktos fotonuotraukos (6 t., b. l. 65) M. V. kaltę padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nei patvirtina, nei paneigia.
19. Sutikti su nuteistojo ir jo gynėjo skundo argumentu, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas, nėra pagrindo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Kartu pažymima, kad aplinkybės, susijusios su įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais nereiškia teismo nešališkumo principo pažeidimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, nesant konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių, nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Šios išvados nekeičia ir nuteistojo bei jo gynėjo nurodyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino R. M. ir jo artimųjų veiksmų kaip poveikio nukentėjusiajam, jų veiksmuose jokio nusikaltimo požymių neįžvelgė. Kaip jau minėta, išnagrinėjus G. B. pareiškimą, pateiktą Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, 2018 m. liepos 16 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 234 straipsnyje.
20. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo M. V. ir jo gynėjo advokato S. Juzukonio prašymas atmesti M. V. pareikštus civilinius ieškinius yra siejamas tik su jų prašymu išteisinti M. V., nenurodant jokių kitų civilinių ieškinių atmetimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų išteisinti M. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo, minėtas apeliantų prašymas netenkinamas, nes byloje nustatyta, jog būtent nusikalstamais M. V. veiksmais padaryta žala tiek nukentėjusiajam G. B., tiek (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriui, todėl nuteistajam kyla pareiga šią žalą atlyginti (BPK 109 straipsnis).
21.Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. V. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Be to, apeliaciniame skunde nuteistajam paskirta bausmės neginčijama.
22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį nuteistojo M. V. ir jo gynėjo advokato S. Juzukonio skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. V. ir jo gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą atmesti.