- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- 1A-481-557-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- P. M.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-481-557/2013
Teisėja R. Laurinonienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00936-2012-8
2013 m. birželio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Savinijaus Katausko ir Eduardo Maškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. M. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. apie 20.30 val. Tauragės mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į veidą savo žmonai S. M. bei paėmęs rankomis jai už marškinių, pargriovė ją ant žemės, padarydamas jai poodines kraujosruvas dešiniajame žaste ir kairiajame žaste, tai yra padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis P. M. prašo nuosprendį panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti esant būtinosios ginties situacijai. Nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl sekančių aplinkybių. Teismo metu (b.l. 20) jo sūnus R. M. liudijo, kad 2012 m. rugsėjo 18 d. apie 20.30 val. P. M. su juo kalbėjo apie skyrybas būdamas virtuvėje, ir į virtuvę įėjusi S. M. pati pradėjo kibti prie P. M., kadangi jai nepatiko kalbos apie skyrybas. Ji, priėjusi prie P. M., suėmė jį už striukės, pradėjo tampyti bei sudavė jam kumščiu į dešinį petį. Po to, paėmusi keptuvę, norėjo jam trenkti, bet R. M. neleido ir prašė, kad apsiramintų.
Žemesnės instancijos teismas
Jis pastūmė S. M. iš virtuvės į dukros kambarį, kad konfliktas nurimtų, tuo momentu žmona nenugriuvo. Jis dažnai kalba apie skyrybas, o šitos kalbos jo žmonai nepatinka, ir pastaroji pati pradeda kibti prie jo, o po to skundžiasi. Konflikto iniciatore buvo būtent jo žmona, o ne jis, jis buvo priverstas nuo jos gintis. Vertinant žmonos veiksmus, jo gynybą užpuolimo situacijoje, jo veiksmų atitikimą užpuolimo intensyvumui, dalyvių amžiui ir sveikatai, pavojaus galimybę, pasekmių sunkumą, teismas netinkamai įvertino visas aplinkybes, atmesdamas jo argumentus, kad žmona susižalojo pati, agresyviai puldama jį, bei tai, kad jį puolė su keptuve, siekdama jam suduoti. Pripažindamas jį kaltu ir priimdamas nuosprendį, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K- 43/2006).
Vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirta bausmė būtų teisinga, ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Parinkdamas bausmės dydį, teismas turi įvertinti kaltininko asmenybę ir kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, taip pat turi atsižvelgti į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas, užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra, proporcija.
BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais - kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymi, kad vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, reikia atsižvelgti į visas byloje esančias aplinkybes - jo ir kitų liudytojų parodymus.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Skundžiamu nuosprendžiu P. M. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į veidą savo žmonai S. M. bei paėmęs rankomis jai už marškinių, pargriovė ją ant žemės, padarydamas jai poodines kraujosruvas dešiniajame žaste ir kairiajame žaste. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis P. M. nesutinka, kad būtent jo veiksmais buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajai S. M., nurodo, kad jis tik pastūmė S. M. iš virtuvės į dukros kambarį, tačiau tuo momentu jo žmona nenugriuvo, anot jo, pastaroji susižalojo pati, agresyviai jį puldama, o jo veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą konstatuoja, jog nuteistojo P. M. veiksmai, įvertinus įrodymų visumą, teisingai buvo kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., o taikyti jo atžvilgiu BK 28 str. nuostatas ir bylą jo atžvilgiu nutraukti nėra pagrindo.
Nuteistasis P. M., neigdamas savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą ir teigdamas, kad konflikto iniciatore buvo nukentėjusioji S. M., remiasi sūnaus R. M. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai duotais parodymais (b.l. 20), kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, jog į virtuvę atėjusi S. M. pradėjo kibti prie P. M., nes jai nepatiko kalbos apie skyrybas, priėjusi prie P. M., suėmė jį už striukės, pradėjo tampyti, sudavė P. M. kumščiu į dešinį petį, po to, pasiėmusi keptuvę, norėjo jam trenkti, tačiau R. M. neleido, jis jai pasakė, kad apsiramintų, tuo viskas ir baigėsi. Nuteistojo P. M. nuomone, šie aukščiau aptarti liudytojo R. M. parodymai įrodo jo nekaltumą ir tai, kad jis buvo priverstas gintis nuo nukentėjusiosios. Nors teisiamojo posėdžio metu (b.l. 82) nuteistasis P. M. tokių pat detalių įvykio aplinkybių nenurodė, jis pripažino konflikto metu pastūmęs savo žmoną. Apeliaciniame skunde jis taip pat pripažino pastūmęs S. M. iš virtuvės į dukros kambarį. Liudytojas R. M. ikiteisminio tyrirmo metu (b.l. 20) nurodė matęs, kaip tėvas mamą nustūmė į kambarį. Kaip matyti, nuteistojo P. M. ir liudytojo R. M. parodymai apie tai, kad nuteistasis P. M., dar būdamas virtuvėje, pastūmė nukentėjusiąją į kambarį, sutampa, todėl netikėti liudytojo R. M. išdėstyta įvykių, vykusių virtuvėje, versija nėra pagrindo. Liudytoja A. M. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 83) parodė, jog kadangi ji buvo savo kambaryje, nematė, kas tarp mamos ir tėvo vyko virtuvėje. Nukentėjusioji S. M. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 83) taip pat neįvardijo, kas tarp jos ir jos sutuoktinio konflikto metu vyko virtuvėje. Tačiau net ir pripažinus, kad konflikto iniciatore buvo nukentėjusioji S. M., kuriai nepatiko neblaivaus sutuoktinio kalbos apie skyrybas, ir kad ji atliko liudytojo R. M. nurodytus veiksmus, pripažinti, kad tolimesni nuteistojo P. M. veiksmai nukentėjusiosios S. M. atžvilgiu buvo būtinoji gintis, nėra pamatuoto pagrindo.
Kaip nurodė liudytojas R. M. ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 20), jis neleido S. M. trenkti P. M. keptuve, pasakė, kad apsiramintų, tuo viskas ir baigėsi. Taigi, pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis nuteistojo atžvilgiu buvo nutrauktas sūnui įsikišus į tėvų konfliktą, vykusį virtuvėje. Kartu pažymėtina, jog tolimesnio konflikto liudytojas R. M. nematė, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 20) nurodė, jog negali pasakyti, ar P. M. trenkė nukentėjusiajai, nes jis buvo virtuvėje, o jų susistumdymas įvyko sesės kambaryje. Nukentėjusioji S. M. teisiamojo posėdžio metu (b.l. 83) parodė, kad vyras jai sudavė per veidą ir ją pastūmė, po ko ji nugriuvo ant žemės. Dėl patirto smurto buvo sužalota, sužalojimai jai buvo padaryti ant kūno, o ant veido mėlynių nebuvo. Teisiamojo posėdžio metu (b.l. 83) tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytoja A. M., kuri parodė, kad įėjus mamai pas ją į kambarį, iš paskos atėjo ir tėvas. Ji matė, kaip tėtis sudavė mamai per veidą, suplėšė marškinėlius bei ją pastūmė. Taip pat matė mėlynes ant mamos šono ir rankos. Nukentėjusioji S. M. tyrėjo apžiūrėta buvo iš karto po įvykio, t.y. 2012-08-18 22.05 val. Asmens apžiūros protokole (b.l. 8-11) užfiksuoti jos suplėšyti marškinėliai bei kraujosruvos kairiojo peties srityje. Parodymų patikrinimo vietoje metu (b.l. 12-15) nukentėjusioji S. M. parodė vietą kambaryje, kur jai nuteistasis kumščiu sudavė į veidą bei paėmęs rankomis jai už marškinėlių, pargriovė ją ant žemės, ko pasekoje buvo suplėšyti jos marškinėliai bei atsirado kraujosruvos. Specialisto išvadoje Nr. G 372/12(11) (b.l. 17) konstatuota, kad S. M. buvo padarytos poodinės kraujosruvos dešiniajame žaste ir kairiajame žaste, šie sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis.
Remdamasis aptartų įrodymų visuma apeliacinis teismas pripažįsta įrodytu, kad nuteistasis P. M. atliko kaltinime inkriminuotus veiksmus (vieną kartą kumščiu sudavė į veidą nukentėjusiajai S. M. bei paėmęs rankomis jai už marškinių, pargriovė ją ant žemės), ir būtent šiais jo, o ne pačios nukentėjusiosios veiksmais jai buvo padaryti sužalojimai (poodinės kraujosruvos dešiniajame žaste ir kairiajame žaste). Nors nuteistasis ir neigia sudavęs nukentėjusiajai, teisiamojo posėdžio metu (b.l. 82) nurodė, jog galimai nukentėjusiąją sužalojo ją suspausdamas, pažymėtina, jog specialisto išvadoje Nr. G 372/12(11) (b.l. 17) konstatuota, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti suduodant kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis ar kitas daiktas. Kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai galėjo atsirasti nuo spaudimo, specialisto išvadoje nenurodyta, todėl paneigta nuteistojo versija, kad jis nukentėjusiąją sužalojo tik spausdamas.
BK 28 str. numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal BK 28 str. 2 d., asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, t.y. objektyviai egzistuoti, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės bylos Nr. 2K-618/2006, 2K-30/2007, 2K-299/2009, 2K-275/2011).
Remiantis liudytojų R. M. ir A. M. bei nukentėjusiosios S. M. parodymais nustatyta, kad po konflikto virtuvėje su P. M., kurį numalšino liudytojas R. M., nukentėjusioji S. M. išėjo į dukters A. M. kambarį. Liudytojos A. M. bei nukentėjusiosios parodymais taip pat nustatyta, kad S. M. iš paskos į kambarį atėjo P. M., kuris sudavė kumščiu jai į veidą, paėmė rankomis jai už marškinių ir pargriovė ją ant žemės, taip nežymiai sutrikdydamas jai sveikatą. Taigi, šiuo atveju pavojingą kėsinimąsi sukėlė ne nukentėjusioji, o nuteistasis. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji S. M. smurto panaudojimo prieš ją metu prieš nuteistąjį būtų atlikusi kokius nors jo gyvybei ar sveikatai pavojingus veiksmus, todėl jam joks realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikėtų gintis, nebuvo iškilęs. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nebuvo būtinosios ginties situacijos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje pagrįstai nuteistojo P. M. atžvilgiu netaikė BK 28 str. nuostatų.
Nuteistojo P. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistajam P. M. už tyčinį smurtinį nusikaltimą šeimos nario atžvilgiu paskirta bausmė – laisvės apribojimas - yra viena švelniausių BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių. Bausmės dydis nustatytas mažesnis nei BK 48 str. 2 d. numatytas šios bausmės vidurkis, todėl dar labiau švelninti bausmę teisėjų kolegija nemato pagrindo. Apeliacinis teismas laiko, kad nuteistajam P. M. paskirta bausmė nėra per griežta.
Remdamasis aptartu, apeliacinis teismas konstatuoja, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti.