Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. G. ir jos gynėjo advokato Jono Nekrašiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendis, kuriuo T. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:

T. G. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jai paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas, kasatorių nuomone, pagrįstai išteisino T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis teismas, ištyręs ir išanalizavęs bylos duomenis, atskleidžiančius faktinių aplinkybių visumą, sugretinęs kaltinamosios ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, pagrįstai nustatė, kad T. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir būtinosios ginties ribų neperžengė. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą tyrė šališkai, atliko papildomą įrodymų rinkimą ir juos naujai vertino bei sistemino, to ikiteisminio tyrimo metu neatliko ikiteisminio tyrimo tyrėjas ir prokuroras. Visas kilusias abejones ir prieštaravimus apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti kaltinamosios naudai, o ne dirbtinai sunkinti jos padėtį. Šioje byloje atliktas teisminis nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme atskleidė negatyvius baudžiamojo proceso normų pažeidimus, buvo pažeista kaltinamosios T. G. teisė į teisingą, objektyvų ir nešališką bylos nagrinėjimą (BPK 1, 6, 20 straipsnio 5 dalis, 44 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 straipsnis). Aiškinantis bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į kaltinamosios pasaulėžiūrą, patirtį, jos žemą intelektinį lygį ir nesugebėjimą aiškiai bei suprantamai išdėstyti savo minčių. Teismas savo daugkartiniais klausinėjimais ir aiškinimais visai supainiojo kaltinamąją, sujaukdamas jos parodymų ir įvykių seką, o tai pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas esant byloje duomenims apie kaltinamosios T. G. psichinės būklės sutrikimus, neatsižvelgė į jos psichologines ir psichinės sveikatos problemas ir padarė nepagrįstą išvadą apie jos parodymų turinį ir pagrįstumą. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai naudojo neleistiną tyrimo taktiką ir strategiją siūlydami kaltinamajai apkalbėti save dėl S. G. tyčinio nužudymo mainais už tai, kad ji bus išleista iš suėmimo ir galės palaidoti savo vyrą. Duodama prieštaringus parodymus, kaltinamoji T. G. buvo prislėgtos būsenos, pasimetusi ir, apkalbėdama save, nesugebėjo tinkamai įvertinti ir suprasti savo veiksmų bei pasekmių. Dėl patirto streso, išgyvenimų, sumušimų, baimės, vartoto alkoholio kaltinamoji T. G. negalėjo realiai suvokti situacijos ir psichinės būklės problemų, tiksliai atkurti visų įvykio aplinkybių, todėl ji lengvai buvo paveikta save apkalbėti. Pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, kaltinamosios T. G. parodymai apeliacinės instancijos teisme daug kartų buvo tikslinami, tikrinami ir analizuojami, kol galiausiai buvo visai sujaukti. Kasatoriai pažymi, kad teismai, vertindami konkrečią situaciją, privalo turėti omenyje, jog besiginančioji visada yra blogesnėje padėtyje, nes neturi laiko parengti gynybos plano, pasirinkti gynybos vietos, laiko, būdo ar priemonių ir t. t. Šiuo atveju puolantysis (nukentėjęs) buvo fiziškai stiprus, agresyvus, pavojingas, keliantis grėsmę kaltinamajai ir aplinkiniams. Nusikaltimo padarymą skatino ne tik neatsargus, o nusikalstamas nukentėjusiojo S. G. elgesys, išprovokavęs atsakomuosius besiginančios T. G. veiksmus ir privertęs ją gintis nuo jo netikėto užpuolimo: ji buvo mušama, partrenkta ant žemės, nukentėjusysis ją buvo pagriebęs už plaukų ir mušė, grėsė realus pavojus jos sveikatai ir gyvybei. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, nukentėjęs A. G., nukentėjusiojo S. G. sūnus, parodė, kad tėvas buvo žiaurus žmogus. Kad S. G. buvo agresyvus, piktas žmogus, dažnai mušdavo savo žmoną, skriausdavo sūnų pirmosios instancijos teisme parodė liudytojos J. L. ir D. S. Kaltinamoji T. G. peilio specialiai nepaėmė, o atsitiktinai rado įvykio vietoje ir šį panaudojo priverstinai - jis buvo skirtas tik apsiginti, nes kitaip apsiginti nuo nukentėjusiojo S. G. smurto ji neturėjo galimybės. Ginties teisėtumo ribos nebuvo peržengtos. Šiuo atveju buvo svarbūs du esminiai ginties momentai: kėsinimasis ir gynyba. Kaltinamoji T. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir būtinosios ginties ribų neperžengė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios T. G. ir jos gynėjo advokato Jono Nekrašiaus kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą nėra pagrindo.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

BK 28 straipsnyje numatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Faktų ir teisės sandūroje neretai susidaro situacijos, kuriose tenka spręsti sudėtingus klausimus, o atsakymai į juos varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų juridinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba nuo jo. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Pirmosios instancijos teismas T. G. išteisino pripažinęs, kad:1) ji savo vyrą S. G. nužudė gindamasi nuo jo pavojingo kėsinimosi, priešindamasi jo agresyviam ir pavojingam jos sveikatai ar gyvybei smurtui, 2) tuo metu, kai ji dūrė S. G. į koją, pavojingas kėsinimasis į jos sveikatą ar gyvybę nebuvo pasibaigęs, kad pavojingo kėsinimosi ir pradžia, ir pabaiga sutampa su gynybos, duriant peiliu S. G. į koją, pradžia ir pabaiga. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo ginčijamas BK 28 straipsnio taikymas, pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pripažinęs, kad šis teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino visų byloje esančių duomenų bei neteisingai vertino byloje objektyviais duomenimis nustatytas aplinkybes, panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo T. G. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, konstatavęs, kad T. G. savo vyrą S. G., tyčia durdama jam peiliu į koją ir taip padarydama jo mirtį sukėlusį sužalojimą, nužudė būdama ne būtinosios ginties situacijoje, o esant eiliniam buitiniam konfliktui, asmeniniams nesutarimams, kuriems įtakos turėjo suvartotas alkoholis.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštarauja BPK 1 straipsnio 1 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 ir 7 dalyje suformuluotoms nuostatoms. Be to, nurodoma, kad teismas pažeidė ir BPK 6 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, taip pat ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 straipsnio nuostatas. Kasaciniame skunde išsamesnių teisinių argumentų, pagrindžiančių tokius teiginius, nėra, o kaip galima spręsti iš kasacinio skundo turinio, kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė T. G. teisę į teisingą, objektyvų ir nešališką bylos išnagrinėjimą, argumentuojamas tuo, jog šis teismas šališkai tyrė bylos duomenis, papildomai rinko įrodymus, juos tyrė ir vertino, o tai, kasatorių nuomone, turėjo būti atliekama ikiteisminio tyrimo metu ir, kadangi tai nebuvo padaryta, teismas visas abejones turėjo vertinti kaltinamosios naudai, be to, teismas pažeidė T. G. teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą ir tuo, kad, neatsižvelgdamas į jos intelektinį lygį, nesugebėjimą aiškiai ir suprantamai dėstyti savo minčių, bylos nagrinėjimo metu „daugkartiniais klausinėjimais ir aiškinimais visai supainiojo kaltinamąją, sujaukdamas jos parodymų ir įvykių seką“.

Sutikti su tokiais kasatorių teiginiais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų ir pan.). Abejonės kaltinamojo naudai gali būti vertinamos tada, kai jų negalima pašalinti. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjęs, kaip minėta, pagal prokuroro apeliacinį skundą, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimais, atliko išsamų įrodymų tyrimą, išklausė ekspertų E. Burzdiko ir J. Sakalo paaiškinimus, dar kartą apklausė pačią T. G., liudytojus A. Č., L. Č., G. Z., kaip liudytojus apklausė policijos pareigūnus I. K. ir L. V. Išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, bei visų byloje surinktų duomenų kontekste, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotas išvadas, kad T. G. mirtį sukėlusį sužalojimą S. G. padarė ne kėsinimosi į jos sveikatą ar net gyvybę metu, t. y. ne naudojant prieš ją smurtą A. ir L. Č. sodybos kieme, o vėliau, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, abiem sutuoktiniams grįžus į minėtų asmenų lauko virtuvę, kurioje toliau buvo girtaujama.

Pagal teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų išvadas T. G. nei nusikaltimo padarymo, nei bylos nagrinėjimo metu lėtiniu psichikos sveikatos sutrikimu nesirgo ir neserga, galėjo ir gali suprasti savo veiksmus bei juos valdyti. Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2009 m. gruodžio 10 d. akte Nr. 86 TPK-233 nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu T. G. nebuvo patologinio girtumo būsenos. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvavo T. G. gynėjas, byloje duomenų, kad ji buvo apklausiama pažeidžiant įstatymo reikalavimus, panaudojant kokius nors neleistinus būdus ir pan., nėra, todėl kasatorių teiginys, kad bylos nagrinėjimo metu apklausdamas T. G. teismas pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą atmestinas kaip nepagrįstas.

Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas spėjimais ir prielaidomis, taip pat nėra pagrįsti. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Šie įstatymo reikalavimai nepažeisti, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išdėstyti, išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, motyvai, kodėl daromos priešingos, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, išvados, nurodyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai reiškia, kad priimtų sprendimų pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, kuriuos nurodo kasatoriai, pažeidimų, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pagal nustatytas bylos aplinkybes T. G. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios T. G. ir jos gynėjo advokato Jono Nekrašiaus kasacinį skundą atmesti.