Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

1.1.5.1.; 1.1.6.6.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.4.

2017 m. gegužės 8 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo V. A. ir nuteistųjų D. K. bei T. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su T. V.;

T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant per visą bausmės laikotarpį bendrauti su D. K.;

V. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.

T. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš D. K. patenkintas iš dalies ir priteista iš D. K. T. V. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

T. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo iš V. A., vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis, paliktas nenagrinėtas.

D. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš T. V. D. K. 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš D. K. priteista T. V. 350 Eur atlyginti turėtoms išlaidoms advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš T. V. priteista D. K. 400 Eur atlyginti turėtoms išlaidoms advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 9 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje nukentėjusįjį T. V. įrėmė į kampą, smaugė, sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių rankomis bei kojomis ir padarė nukentėjusiajam T. V. nežymų sveikatos sutrikdymą.

1.1. T. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 9 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje vieną kartą sudavė ranka į dešinę akį, padarydamas D. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. V. A. T. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. birželio 9 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, D. K. jį mušant prisijungęs V. A. čiupo nukentėjusįjį T. V. į glėbį ir ėmė vilkti iš laiptinės, tuo tarpu D. K. jį toliau mušant, taip kartu padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą.

2.1. Teismas skundžiamu nuosprendžiu V. A. išteisino, pastarajam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3. Apeliaciniu skundu išteisintasis V. A. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendį priteisiant jam iš T. V. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismo buvo prašęs priteisti jam iš T. V., kuris jį nepagrįstai apkaltino, jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau teismas šių išlaidų nepriteisė, dėl to visiškai nepasisakė.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendį BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais. Teigia, kad apklausiamas teisiamajame posėdyje jis nurodė, jog naudojo imtynių veiksmus, jie su T. V. grūmėsi, pastarajam padarytus sužalojimus jis pripažino. Pažymi, kad sakydamas baigiamąją kalbą jis pareiškė, jog visiškai pripažįsta kaltę dėl T. V. padarytų sužalojimų ir prašė teismo taikyti laidavimą, tačiau teismas neteisingai sprendė, kad taikyti BK 40 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra pagrindo. Mano, kad teismas nuosprendyje tinkamai neįvertino jo visiško kaltės pripažinimo, ir jam priėmė neteisingą nuosprendį. Kartu pažymi, kad jis yra atlyginęs dalį T. V. padarytos žalos.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. V. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį, kuria V. A. yra išteisintas, o jis (T. V.) pripažintas kaltu ir nuteistas: jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, o V. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti įstatymo numatytą bausmę. Taip pat prašo priteisti jam iš D. K. ir V. A. visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.1. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (nuosprendyje teigiama, kad jis nepateikė jokių įrodymų, jog konflikto metu jo dešinė ranka buvo sužalota, nors jis byloje yra pateikęs tai įrodančią medicininę pažymą) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas jam bausmę. Atkreipia dėmesį, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog tai, kad T. V. nukentėjusiajam D. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, patvirtina nuoseklūs V. A. ir D. K. parodymai, taip pat pažymėjo, kad jis, t. y. T. V., nepateikė jokių įrodymų, kad jis buvo susižalojęs dešinę ranką ir negalėjo smūgiuoti. Kadangi teismas nuosprendyje pripažino, kad netikėti juo (T. V.) nėra pagrindo, mano, jog tai patvirtina, kad teismas pripažino, jog jis (T. V.) neperžengė būtinosios ginties ribų. Teismas neįvertino byloje esančios 2014 m. gegužės 25 d. UAB „P. V.“ medicininės pažymos, kurioje nurodyta, kad jam (T. V.) yra sužalota dešinė ranka. Taigi, pasak apelianto, teismas visiškai nevertino bylos įrodymų.

5.2. Apeliantas taip pat pažymi, kad spręsdamas, ar konkrečioje situacijoje buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismas turi ne tik įvertinti gynybos ir kėsinimosi santykį bet ir atsižvelgti į kitas aplinkybes, apibūdinančias būtinosios ginties situaciją. Atkreipia dėmesį, kad pats teismas nustatė, o ir V. A. patvirtino, jog laikė jį (T. V.) už rankos – taigi jis niekaip negalėjo smūgiuoti. Dėl to mano, kad teismo nuosprendžio dalis, kurioje V. A. išteisintas, o jis (T. V.) nuteistas, yra nepagrįsta. Kartu pažymi, kad ne jis vijosi užpuolikus, o užpuolikai vijosi jį ir vartojo prieš jį fizinį smurtą.

5.3. Be to, pasak nuteistojo, nusikalstama veika yra įvykdyta iki galo (jam buvo padaryti daugybiniai kūno sumušimai, kelios pjautinės žaizdos, sukeltas didelis fizinis skausmas, veika įvykdyta viešoje vietoje). Tiek liudytojų parodymai, tiek jo bei kaltinamųjų teiginiai patvirtina, kad nusikaltimas buvo įvykdytas ir jis (T. V.) neperžengė būtinosios ginties ribų (tai akivaizdžiai įrodo jo pateikta medicininė pažyma).

6. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis T. V. ir jo gynėjas prašė T. V. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo D. K. ir išteisintojo V. A. skundus atmesti.

Nuteistasis D. K. ir jo gynėjas prašė D. K. apeliacinį skundą tenkinti, o T. V. skundą atmesti, D. K. taip pat prašė tenkinti ir išteisintojo V. A. apeliacinį skundą.

Išteisintasis V. A. prašė jo ir nuteistojo D. K. apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo T. V. skundą atmesti.

7. Išteisintojo V. A. apeliacinis skundas tenkinamas visiškai.

Nuteistųjų T. V. ir D. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo T. V. apeliacinio skundo argumentų

8. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius.

8.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109/2014).

8.2. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą bylos įrodymų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. V. kaltę grindė nukentėjusiojo D. K., išteisintojo V. A. parodymais, kurie nebejotinai yra nuoseklūs, ir kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, taip pat liudytojos S. V. parodymais, specialisto išvada, teismo medicinos eksperto H. Daujoto teisiamajame posėdyje duotais paaiškinimais. Nors iš byloje esančio išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad 2014 m. birželio 2 d. T. V. buvo diagnozuotas dešinės rankos delnakaulio sumušimas (privataus kaltinimo byla, 1 t., b. l. 122), tai pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Nukentėjusysis D. K. nuosekliai teigė, kad tuomet, kai V. A. jį ir T. V. antrą kartą išskyrė ir jis (D. K.) jau buvo nusiraminęs, T. V. jam netikėtai trenkė kumščiu į veidą ir išbėgo iš namo laiptinės (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 60–61, 81–82). Savo parodymus D. K. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 68–78). Be to, D. K. parodymus patvirtina nuoseklūs V. A. parodymai, kad T. V. sudavė D. K. smūgį iš pasalų, kai jis pastaruosius jau buvo išskyręs ir jie buvo nurimę (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 47–48), kuriuos jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 50–53). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. A. dar kartą patvirtino, kad tuomet, kai jis išskyrė T. V. ir D. K., ir jie jau buvo nurimę, T. V. trenkė D. K. ir išbėgo iš laiptinės (privataus kaltinimo byla, 2 t., b. l. 61). Specialisto išvadoje Nr. G 823/14(04) konstatuota, kad D. K. poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke padarytos kietais bukais daiktais (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, 1 t., b. l. 65), apylinkės teismo posėdžiuose teismo medicinos ekspertas H. Daujotas paaiškino, kad D. K. veide poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke yra tiesioginio trauminio poveikio pasekmė, nebūdinga, kad tokia kraujosruva atsirastų atsitrenkus galva į sieną (privataus kaltinimo byla, 1 t., b. l. 146–148, 198–199). Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad T. V. vieną kartą sudavė D. K. ranka į dešinę akį, padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

8.3. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

8.4. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

8.5. Išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju T. V. veikė esant būtinosios ginties situacijai, priešingai, akivaizdu, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Kaip minėta, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba, o šiuo atveju neginčijamai nustatyta, kad T. V. sudavė D. K. smūgį į dešinę akį jau po to, kai V. A. juos buvo išskyręs, jie abu jau buvo nusiraminę, kaip, duodamas parodymus, akcentavo V. A. – iš pasalų. Taigi atsižvelgiant į tai, kad viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, o nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pavojingo kėsinimosi nebuvo – T. V. sudavė D. K. netikėtai, pastarajam jau nurimus, t. y. jo veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, T. V. versija dėl būtinosios ginties atmetama.

8.6. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

8.7. Pažymima, kad įrodymų vertinimo procese itin svarbiu pripažįstamas nuoseklus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų laikymasis. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-976/2016).

8.8. T. V. kaltino V. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad D. K. jį mušant, prisijungęs V. A. čiupo jį (T. V.) į glėbį ir ėmė vilkti iš laiptinės, D. K. jį toliau mušant, ir taip kartu su D. K. padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

8.9. Kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu V. A. pagrįstai išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Iš V. A. parodymų matyti, kad jis nuosekliai teigė, jog tik išskyrė besistumdančius T. V. ir D. K., smūgių T. V. nesudavė (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 47–48, 54–54), ir šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 50–53). Analogiškas aplinkybes V. A. nurodė ir apklausiamas teisiamajame posėdyje (privataus kaltinimo byla, 1 t., b. l. 129–130), bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje (privataus kaltinimo byla, 2 t., b. l. 61). V. A. parodymus patvirtina D. K. parodymai, be to, ir pats T. V., apklausiamas kaip liudytojas 2014 m. liepos 9 d., nurodė, kad V. A. jam jokių smūgių nesudavė, tik laikė jį ir bandė vesti laukan, šią aplinkybę be kita ko nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 30, 34–46). Teisiamajame posėdyje T. V. taip pat patvirtino, kad V. A. tik laikė jį už rankos, smūgių jam nesudavė, gal norėjo jį „vestis ten, kur nėra liudytojų“ (privataus kaltinimo byla, 1 t., b. l. 195–197), apygardos teismo posėdyje dar kartą patvirtino, kad V. A. jam smūgių nesudavė, tik buvo pačiupęs už dešinės rankos, sakydamas: „Vedame į lauką“ (privataus kaltinimo byla, 2 t., b. l. 62). Teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta T. V. motina O. V. nurodė, kad po įvykio paskambinęs sūnus jai sakė, jog jį užpuolė D. K., o apie V. A. sakė: „Tai išėjo ir dar sugriebęs už rankos laikė“ (privataus kaltinimo byla, 1 t., b. l. 130–131). Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodyta, kad V. A. būtų turėjęs tyčią sutrikdyti ir sutrikdęs T. V. sveikatą. Esant tokioms aplinkybėms daroma išvada, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu V. A. pagrįstai išteisino, pastarajam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kaip minėta pirmiau, apkaltinamasis nuosprendis prielaidomis negali būti grindžiamas – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

8.10. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

8.11. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. V. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje.

T. V. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, nors jis neteistas, tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 29 d. nuosprendžiais yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytų veikų mažareikšmiškumo, yra baustas administracine tvarka, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgęs į bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bausmės tikslai T. V. bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą laisvės apribojimo bausmę 1 metams. Pastebėtina, kad pats apeliantas savo teiginio, jog teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, visiškai neargumentavo.

8.12. T. V. apeliaciniame skunde be kita ko prašė priteisti jam iš D. K. ir V. A. visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

8.13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog D. K. pripažįstamas kaltu, o V. A. išteisinamas, pagrįstai priteisė pastarajam iš D. K. pusę, t. y. 350 Eur, jo turėtų išlaidų advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas (privataus kaltinimo byla, 1 t., b. l. 96), paslaugoms apmokėti.

8.14. Kadangi byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama ir pagal paties T. V. skundą, taigi jo išlaidos grindžiamos ne vien būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą apeliacinės instancijos teisme, be to, T. V. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, V. A. paliekamas išteisintas, apeliantui jo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti iš D. K. ir V. A. nepriteistinos.

Dėl nuteistojo D. K. apeliacinio skundo argumentų

10. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

10. 1. BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015).

10.2. Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-489//2015). Nustatant minėtą sąlygą, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-976/2015).

10.3. Iš bylos matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis 2014 m. rugsėjo 16 d., D. K. kaltu neprisipažino ir nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, nurodė, kad jis T. V. nemušė, pastarajam smūgių nesudavė (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 60–61), kad būtų padaręs nusikalstamą veiką, nenurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 68–78), papildomai apklausiamas kaip įtariamasis savo kaltės vėlgi nepripažino, teigė, kad tarp jo ir T. V. jokio fizinio kontakto nebuvo (baudžiamoji byla Nr. 40-9-00302-14, b. l. 81–82), pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad su kaltinimu nesutinka, teigė, kad jis smūgių T. V. nesudavė, o nuo jo gynėsi (privataus kaltinimo byla, t. 1, b. l. 197–198), tik į gynėjo pateiktą klausimą atsakė: „Pripažįstu, kad T. V. sužalojimai gavosi nuo mano imtynių veiksmų“, o suteikus jam paskutinį žodį, nurodė, kad savo kaltę pripažįsta, labai gailisi ir paprašė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (privataus kaltinimo byla, t. 1, b. l. 14). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra visų sąlygų, kurių visuma leistų spręsti BK 40 straipsnio taikymo klausimą, o būtent nenustatytas visiškas D. K. kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, jų, kolegijos vertinimu, nepatvirtina ir tai, kad D. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu atlygino T. V. dalį padarytos žalos (privataus kaltinimo byla, t. 1, b. l. 189), konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido D. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad D. K. teiginiai, jog jis prisipažįsta kaltu, yra deklaratyvūs, taip pastarasis siekia būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu.

10.4. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu bausmė D. K. paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimų ir ji nėra per griežta, keisti skundžiamą nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 dalis) taip pat nėra pagrindo.

10.5. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama ir pagal paties nuteistojo D. K. apeliacinį skundą, ir šis skundas netenkinamas, D. K. jo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti iš T. V. nepriteistinos.

Dėl išteisintojo V. A. apeliacinio skundo argumentų

11. Išteisintasis V. A. skunde prašė pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendį priteisiant jam iš T. V. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėjo, kad teismas šių išlaidų jam nepriteisė, dėl to nuosprendyje visiškai nepasisakė.

11.1. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.

11.2. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla V. A. buvo pradėta pagal T. V. pareiškimą ir šioje byloje V. A. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių, jo turėtas 500 Eur proceso išlaidas patvirtina byloje esantis kasos pajamų orderis Nr. 226648 (privataus kaltinimo byla, t. 1, b. l. 99), ir, kaip pažymėta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas proceso išlaidų priteisimo V. A. klausimo nesprendė, skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas) ir V. A. iš T. V. priteisiama 500 Eur pastarojo turėtų proceso išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų T. V. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nuosprendį pakeisti.

Priteisti iš T. V. V. A. 500 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.