Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2060-775/2014 pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovams V. P., N. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys - sodininkų bendrija „Žara“, notarė R. P., VĮ „Registrų centras“, dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų pripažinimo negaliojančiais ir jų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė (ieškovė), remdamasi CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktu, teigia, kad skundžiamas sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes neišnagrinėtas vienas ieškinio reikalavimas – pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 0,0686 ha ploto žemės sklypo, kurio numeris bendrijoje 49, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis.

Apeliantė pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2000-11-10 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities viršininko, ir N. K.; 2) pripažinti negaliojančia 2001-05-03 pirkimo –pardavimo sutartį, sudarytą tarp N. K. ir V. P.; 3) pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 0,0686 ha ploto žemės sklypo, kurio numeris bendrijoje 49, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantės pareikštus reikalavimus, jos bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 10 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo privačios nuosavybės teise“ sudarytą su N. K. ir pripažinti negaliojančiais atsakovės žemės sklypo kadastro ir registro duomenis, kad nėra jokio pagrindo pripažinti negaliojančia 2001 m. gegužės 3 d. pirkimo pardavimo sutartį, todėl ieškinį atmetė. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas grindė skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais motyvais, kad remiantis 1992 m. liepos 29 d. sodininkų bendrijos nutarimu buvo leista pasididinti žemės sklypų plotus, bet tik sąskaita esančių bendrojo naudojimo plotų, neviršijant atskiro sodo sklypo ploto 0,12 ha. Atsakovės V. P. žemės sklypas, kurį ji 2001 m. gegužės 3 d. pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo iš N. K., šios įsigytą 2000 m. lapkričio 10 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės pirkimo –pardavimo privačios nuosavybės teise“, buvo suformuotas kaip atskiras turto vienetas, jo ribos suderintos ir atžymėtos Registrų centro kadastriniame žemėlapyje 2000 m. lapkričio 28 d. Šio 686 kv. m. žemės sklypo planas buvo paruoštas dar 1995 metais, jame buvo nurodytos žemės sklypo koordinatės vietinėje koordinačių sistemoje ir kaip gretimo sklypo naudotoja B. B., iš kurios ieškovė įsigijo sodo namelį, su tokio dydžio žemės sklypu bei jo koordinatėmis sutiko pasirašytinai. Nors apeliantė ir tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad atsakovės N. K. žemės sklypo plotas sudaro tik 0,0686 ha, o atsakovės žemės sklypo plotas buvo padidintas jos (t. y. apeliantės) sklypo sąskaita, tačiau šių aplinkybių nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą leistinais įrodymais nepagrindė. Tai, kad ieškovė (apeliantė) savo nuožiūra apie 2000 - 2001 m. pasistatė tvorą, nepaneigia atsakovės suformuoto ir kadastro žemėlapyje pažymėto žemė sklypo ribų teisingumo. Be to, atsakovės žemės išpirkimo iš valstybės sandorio sudarymo metu, t. y. 2000 m. lapkričio 10 d., galiojo LR žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies redakcija, kuri numatė, jog, sodininkų bendrijų nariams ir kitiems asmenims, naudojantiems sodų žemės sklypus sodininkų bendrijų sodų teritorijose, parduodamas žemės sklypas nustatomas pagal sodininkų bendrijos sodo detalųjį planą, o ne pagal faktinį naudojimą. Skundžiamame sprendime aptartais argumentais pirmosios instancijos teismas nesivadovavo sodininkų bendrijos pateiktu planu kaip pagrindiniu dokumentu, nustatančiu tikslią žemės sklypų ribą, nes pats planas nėra labai tikslus, braižytas ranka; darant tikslius kadastrinius matavimus gali būti žemės sklypų ribų judėjimas. Ieškovė 1998 m. gegužės 28 d. pirkimo pardavimo sutartimi įgijusi iš B. B. sodo namelį, 1998 m. spalio 14 d. tapo sodininkų bendrijos „Žara“ nare, o jos žemės sklypas šiai dienai dar nėra išpirktas iš valstybės ir teisės aktų nustatyta tvarka nėra suformuotas. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 10 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo privačios nuosavybės teise“ sudarytą su N. K. ir pripažinti negaliojančiais atsakovės žemė sklypo kadastro ir registro duomenis. Konstatavęs, kad atsakovė V. P. yra sąžininga 0,0686 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kurį įgijo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu, įgijėja, jos nuosavybės teisės į sklypą įregistruotos VĮ Registrų centre; minėta pirkimo pardavimo sutartis sudaryta ir patvirtinta notaro, atitinka visus CK 6.392-6.400 straipsnių reikalavimus, taip pat pagal šią sutartį V. P. yra pilnai atsiskaičiusi su pardavėja, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog taip pat nėra jokio įstatyminio pagrindo pripažinti negaliojančia 2001 m. gegužės 3 d. pirkimo pardavimo sutartį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atmetė visus apeliantės ieškinio reikalavimus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo išspręsta tik dalis apeliantės reikalavimų (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

Be to, kaip nustatyta bylos medžiaga, ginčo 2000 m. lapkričio 10 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis buvo ne tik daiktinių teisių įregistravimo pagrindas, tačiau buvo ir teisinis pagrindas ginčo žemės sklypo įregistravimui nekilnojamojo turto registre. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 2 punktu, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismo sprendimas, kurio yra panaikinami nekilnojamojo daikto įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir daiktinių teisių įregistravimo į tą nekilnojamąjį daiktą pagrindai, yra pakankamas pagrindas tiek nekilnojamojo daikto, tiek ir daiktinių teisių į jį išregistravimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant visų bylos aplinkybių kontekste ieškovės pareikštas reikalavimas pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 0,0686 ha ploto žemės sklypo nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis, negali būti laikomas savarankišku materialiniu reikalavimu, nes duomenų įrašymas nekilnojamojo turto registre ir kadastre yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas – nagrinėjamu atveju 2000 m. lapkričio 10 d. ir 2001 m. gegužės 3 d. pirkimo pardavimo sutartys. Pažymėtina, kad apeliantė nepateikia jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo konstatuoto šių sutarčių teisėtumo. Ir nors pirmosios instancijos teismas surinktais ir ištirtais įrodymais, nustatęs faktines bylos aplinkybes, neišskyrė motyvų, kuriais remiantis konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 10 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo privačios nuosavybės teise“ sudarytą su N. K. ir pripažinti negaliojančiais atsakovės žemė sklypo kadastro ir registro duomenis, tačiau šis procesinis pažeidimas nepripažintinas esminiu, vertinant pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir byla išspręsta teisingai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-58/2013).

Remiantis išdėstytu, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinio skundo argumentus, kad akivaizdžiai pažeistas kooperacijos (bendradarbiavimo) principas, nes nebuvo suteikta galimybė baigti bylą taikiai (CPK 8 str.), akivaizdžiai pažeistas rungimosi principas (CPK 12 str.), šalių procesinis lygiateisiškumas (CPK 17 str.) bei betarpiškumo principas (CPK 14 str.), nes teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Apeliantė teigdama, buvo pažeistas rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai, jokių motyvų ir aplinkybių, patvirtinančių paminėtų procesinių teisės normų pažeidimą nenurodo, o teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas neužtiktino šalims vienodų galimybių teikti įrodymus ir įrodinėti aplinkybių, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Elektrotonas“ v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013). Nors apeliantė nurodo, kad buvo pažeistas betarpiškumo principas (CPK 14 straipsnis), o tai reikštų, kad skundžiamas sprendimas motyvuojamas ir teismo neištirtais (byloje nesančiais) įrodymais ar aplinkybėmis, tačiau jokių motyvų nenurodo, o teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, argumentaciją, susijusią su visų byloje surinktų įrodymų vertinimu, tokio procesinio pažeidimo nenustatė. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą (CPK 8 str.), nustatė ne tik teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, bet ir šalių bendradarbiavimo pareigą. Bylą galima baigti taikiai, jei visos šalys to pageidauja, tačiau nagrinėjamu atveju nei viena iš bylos šalių nepanoro ginčo išspręsti taikiai. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teikė realius pasiūlymus ginčą išspręsti taikiai, šalių pasirašytos taikos sutarties ji nepateikė ir su apeliaciniu skundu, todėl atmestini jos argumentai apie tai, kad nebuvo suteikta galimybė baigti bylą taikiai.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, teisinius argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės atsakovei V. P. priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 289,62 Eur (arba 1000 Lt) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 2, b. l. 86-89; CPK 93 str. 1 d., 98 str., Rekomendacijų 8.11p.), kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. R., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 289,62 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.