Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-1217/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2013-11-13
Bylos Nr.: 2A-1217/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vytas Milius, Marytė Mitkuvienė, Egidija Tamošiūnienė
Ieškovas: D. M.

Kategorijos

21.4.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1217/2013Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.2.1., 36.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-1369-260/2012 pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovams likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Alsva“ bei V. M. dėl skolos ir netesybų priteisimo ir pagal atsakovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Alsva“ priešieškinį ieškovei D. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys pagal priešieškinį V. M. ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Alsva projektų valdymas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. M. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų V. M. ir UAB „Alsva“ 1 500 000 Lt skolos ir 1 800 Lt netesybų, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2008 m. birželio 5 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Alsva“ už 5 000 000 Lt įsigijo iš D. M. 100 vnt. po 100 Lt nominalios vertės UAB „Alsva projektų valdymas“ paprastųjų vardinių akcijų, kas sudaro 100 procentų šios bendrovės įstatinio kapitalo. Už akcijas UAB „Alsva“ įsipareigojo sumokėti dalimis iki 2009 m. balandžio 1 d., kaip tai numatyta akcijų pirkimo - pardavimo sutarties 3.2. punkte, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė - nesumokėjo 1 500 000 Lt. Už tinkamą UAB „Alsva“ prievolių pagal akcijų pirkimo - pardavimo sutarties įvykdymą 2008 m. birželio 5 d. laidavimo sutartimi laidavo atsakovas V. M., kuris buvo ir UAB „Alsva“ vadovas. Laidavimo sutartimi buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdys visos ar dalies prievolės, laiduotojas įsipareigoja atsakyti kreditoriui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, įskaitant palūkanų ir netesybų sumokėjimą bei nuostolių atlyginimą, už prievolės neįvykdymą laiduotojas atsako kreditoriui solidariai su skolininku, laiduotojas atsisakė teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą. Todėl skolininkas UAB „Alsva“ ir laiduotojas V. M. atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Akcijų pirkimo - pardavimo sutarties 6.1. p. nustatytos 0,02 procentų netesybos, mokamos už kiekvieną praleisto mokėjimo termino dieną nuo vėluojamos mokėti sumos. Netesybos nuo 1 500 000 Lt sudaro po 300 Lt už kiekvieną pradelstą dieną. Iš atsakovų priteistinos 1 800 Lt netesybos.

2009 m. rugsėjo 24 d. pateiktu ieškiniu (prijungtos civilinės bylos B2-678-260/2012) ieškovė D. M. iš atsakovų V. M. ir UAB „Alsva“ prašė priteisti dar 50 100 Lt netesybų.

Atsiliepimas

Atsakovai V. M. ir UAB „Alsva“ atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, nes atsakovas UAB „Alsva“ buvo pasiruošęs tinkamai vykdyti akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. sumokėti 1 500 000 Lt, šios prievolės vykdyti nevengė. Tačiau atsakovas UAB „Alsva“ buvo priverstas sustabdyti mokėjimus ieškovei pagal akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, nes vienas atsakovo UAB „Alsva“ kreditorių - UAB „Meifas“ - pranešė apie tai, kad kreditorius 2009-03-30 dieną pateikė Kauno apygardos teismui actio Pauliana ieškinį dėl akcijų pirkimo - pardavimo sutarties ir laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis ab initio. Kartu atsakovas UAB „Alsva“ buvo informuotas apie tai, kad minėtame ieškinyje pateiktiems reikalavimams užtikrinti Kauno apygardos teismui yra pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovei, atsakovams UAB „Alsva“ ir V. M. sustabdant atsakovų prievolių pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir laidavimo sutartį vykdymą. Atsakovas UAB „Alsva“ apie tokius jos kreditoriaus UAB „Meifas“ veiksmus iš karto 2009-04-01 dienos pranešimu dėl negalėjimo atlikti mokėjimų pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį informavo ieškovę. Todėl, atsakovų nuomone, ieškovės ieškinys yra pareikštas neteisėtai ir turi būti atmestas.

Atsakovas UAB „Alsva“ pateikė teismui priešieškinį, kuriuo pareiškė reikalavimus pripažinti 2008 06 05 tarp D. M. ir UAB „Alsva“ sudarytą UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia ab initio CK 1.82 str. pagrindu bei taikyti restituciją, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2010 m. kovo 4 d. Kauno apygardos teismas iškėlė atsakovui UAB „Alsva“ bankroto bylą. BUAB „Alsva“ administratorius 2010 09 13 pateikė byloje patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėta ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2008 m. birželio 5 d. UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp D. M. ir UAB „Alsva“, pritaikyti restituciją ir įpareigoti D. M. grąžinti UAB „Alsva“ naudai visas pagal akcijų pirkimo - pardavimo sutartį jai sumokėtas sumas, taip pat įpareigoti UAB „Alsva“ grąžinti D. M. visas pagal akcijų pirkimo - pardavimo sutartį įsigytas UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijas, priteisti iš D. M. visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Patikslintame priešieškinyje atsakovas BUAB „Alsva“ nurodė, jog akcijų pirkimo - pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia CK 66 str. 1 d. (actio Pauliana) numatytu pagrindu. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi buvo pažeistos UAB „Alsva“ kreditorių teisės, nes vykdant šią sutartį buvo sumažinta UAB „Alsva“ turto vertė. UAB „Alsva“ bei nesąžiningai UAB „Alsva“ ir UAB „Alsva projektų valdymas“ vardu veikę sutuoktiniai D. M. bei V. M. sudarė UAB „Alsva“ nuostolingą sandorį, dėl ko UAB „Alsva“ įgijo menkaverčius vertybinius popierius bei pareigą sumokėti 5 000 000 Lt D. M. naudai. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Alsva“ įgijo turtą, kurio vertė yra akivaizdžiai mažesnė nei jo vidutinė rinkos kaina, o be to įgytas turtas neteikia jokios turtinės naudos UAB „Alsva“. Todėl ir vertintina, kad sudarytu sandoriu buvo sumažinta UAB „Alsva“ valdomo turto vertė, taip buvo papildomai apsunkintos UAB „Alsva“ kreditorių galimybės patenkinti turimus reikalavimus UAB „Alsva“ atžvilgiu. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties šalys sutarties sudarymo metu buvo nesąžiningos, t. y. žinojo ar turėjo žinoti apie neigiamą akcijų pirkimo-pardavimo sutarties įtaką UAB „Alsva“ kreditorių teisėms, o be to UAB „Alsva“ neturėjo pareigos sudaryti akcijų pirkimo- pardavimo sutarties. Taip pat patikslintame ieškinyje atsakovas BUAB „Alsva“ nurodė, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia ir CK 1.82 str. numatytu pagrindu, kaip sandoris prieštaraujantis juridinio asmens veiklos tikslams. UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu veikla buvo neperspektyvi, nuostolinga, UAB „Alsva projektų valdymas“ turėjo išimtinai didelės vertės skolinius įsipareigojimus. Todėl UAB „Alsva“ turi pagrindą manyti, kad akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu sumokėta kaina yra neproporcingai didelė. Tai yra pagrindas pripažinti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį prieštaraujančia UAB „Alsva“, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslams. UAB „Alsva“ už perkamas akcijas įsipareigojo sumokėti 5 000 000 Lt dydžio sumą. Vadinasi, UAB „Alsva“ D. M. įsipareigojo sumokėti 500 kartų didesnę kainą negu yra perkamų akcijų nominali vertė. Tai reiškia, kad iki akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo dvejus metus nepelningai veikiančios bendrovės akcijos buvo įvertintos 500 kartų brangiau negu pinigų suma, kuria jos buvo apmokėtos.

Atsiliepimas

Atsiliepime į patikslintą priešieškinį ieškovė D. M. paaiškino, jog su pareikštu patikslintu priešieškiniu ji nesutinka, mano, kad priešieškinis yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Ji nurodė, jog atsakovo teiginiai, kad UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo ženkliai mažesnė nei 5 000 000 Lt, kad įgijus šios bendrovės akcijas pablogėjo UAB „Alsva“ turtinė padėtis, neatitinka tikrovės. Įvertinus akcijų pirkimo - pardavimo metu UAB „Alsva projektų valdymas“ turimo turto vertę bei artimiausiu metu iš sudaryto sandorio gautinas sumas, UAB „Alsva“ turtinė padėtis ne tik kad nepablogėjo, bet, atvirkščiai, pagerėjo. Taip pat nepagrįstai atsakovas teigia, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutarties šalys buvo nesąžiningos. Ieškovės ir atsakovo UAB „Alsva“ pagrindinio akcininko V. M. santuokiniai ryšiai nutrūko dar 2007 metais, jų santuoka buvo nutraukta 2008 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu. Akcijų pirkimo-pardavimo dieną abi šalys, t. y. tiek ieškovė, tiek ir atsakovas UAB „Alsva“, buvo sąžiningos, nes nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad UAB „Alsva projektų valdymas“ kontrahentas UAB „EPF Lit-two“ vienašališkai nutrauks nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, ir kad 2009 metais nekilnojamojo turto rinka patirs labai didelį nuosmukį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu priešieškinį tenkino, o ieškinį atmetė, t. y. pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2008 m. birželio 5 d. sudarytą tarp pardavėjos D. M. ir pirkėjo UAB „Alsva“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuria už 5 000 000 Lt buvo parduotos visos (100%) UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijos; taikė restituciją: priteisė iš D. M. LUAB „Alsva“ 3 500 000 Lt, įpareigojo LUAB „Alsva“ grąžinti D. M. visas (100 %) UAB „Alsva projektų valdymas“ paprastas vardines akcijas; priteisė iš D. M. LUAB „Alsva“ 26 425 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš D. M. 122,16 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas, pasisakydamas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės reikšti ieškinį, nurodė, kad CK 1.82 str. numatyti sandoriai, prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, yra nuginčijami, todėl reikalavimą pripažinti juos negaliojančiais gali reikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 str. 4 d.). Pažymėjo, kad tarp tokių asmenų, įvardytų CK 1.82 str. 3 d., yra ir pats juridinis asmuo. Išaiškino, kad iškėlus įmonei, kuri yra juridinis asmuo, bankroto bylą, pačiai įmonei tokia teisė išlieka, ją realizuoti turi teisę įmonę atstovaujantis teismo paskirtas bankroto administratorius. Be to, teismas nurodė, kad CK 6.66 str. numatytu pagrindu bankroto administratorius taip pat turi teisę ginčyti sandorius. Atkreipė dėmesį, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatų, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 str. pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p. administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Nustatė ir tai, kad du atsakovo kreditoriai AB SEB bankas ir Nordea Bank Finland Plc buvo atsakovo kreditoriais ginčijamo sandorio sudarymo metu ir yra kreditoriais šiuo metu, ką patvirtina byloje esantys duomenys.

Teismas nustatė, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas tarp sutuoktinių, t. y. D. M. ir V. M., nes sandorio sudarymo metu santuoka tarp šių asmenų nebuvo nutraukta. Be to, pats ginčijamas sandoris buvo susijęs su santuokos nutraukimo procese sprendžiamais klausimais, ką pripažino ir pačios bylos šalys. Tai leido teismui spręsti, kad ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Teismo vertinimu, šalių nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad buvo nustatyta nepagrįstai didelė akcijų pirkimo – pardavimo kaina. Teismas atkreipė dėmesį, jog akcijų kaina buvo nustatyta sutuoktinių susitarimu, neatlikus jokio akcijų vertinimo. Byloje buvo paskirta ekspertizė, kurios metu buvo nustatyta, kad akcijų pirkimo – pardavimo metu akcijų vertė buvo 1 620 00 Lt. Be to, atsakovas LUAB „Alsva projektų valdymas“ taip pat pateikė akcijų vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad akcijų vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo 791 000 Lt. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo abejoti šiomis ekspertų išvadomis, nors ieškovė teikė įrodymus, kurie neva pagrindžia didesnę akcijų vertę. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovas V. M. santuokos nutraukimo byloje taip pat pripažino, jog ginčo sandoriu pirktos ir parduotos akcijos nėra vertos 5 000 000 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Alsva projektų valdymas“ veikla paskutiniais metais iki ginčo sandorio sudarymo veikė nuostolingai, kas tik patvirtino teismo išvadas apie tai, kad įmonės akcijos negalėjo būti vertos 5 000 000 Lt.

Teismas sutiko su atsakovo LUAB „Alsva“ nuomone ir pripažino, kad kreditorių teisės gali būti pažeistos ir tokiu būdu, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sudaro realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti. Ginčijamu sandoriu UAB „Alsva“ už 5 000 000 Lt įsigijo UAB „Alsva projektų valdymas“ 1 620 000 Lt vertės akcijas, akcijas įmonės, kurios veikla sandorio sudarymo metu dėl nekilnojamojo turto rinkos sąstingio ir ypatumų buvo itin rizikinga, negarantavo pelningumo, todėl teismas vertino, kad ginčo sandoris dabar jau likviduojamai UAB „Alsva“ atnešė daugiau žalos bei finansinės naudos, tuo buvo pažeistos jos kreditorių teisės.

Teismas, ginčijamą sandorį pripažino negaliojančiu ir pagal CK 1.82 str. 1 d., kaip prieštaraujantį juridinio asmens tikslams. Nurodė, kad privataus juridinio asmens, kokiu yra UAB „Alsva“, tikslas buvo veikti taip, kad įmonė dirbtų pelningai, kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti didesnę naudą. Pažymėjo, jog atsakovas UAB „Alsva“ įgydamas už žymiai didesnę kainą mažesnės vertės kitos įmonės akcijas ženkliai sumažino savo turtą ir taip pažeidė savo ir kreditorių turtinius interesus. Atitinkamai teismas vertino, kad sandoris, mažinantis turtą, prieštaravo ieškovo tikslams, todėl pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.82 str. 1 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė D. M. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, prijungti rašytinius įrodymus, paskirti byloje pakartotinę ekspertizę, panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neįrodinėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu jis turėjo kitų nei AB SEB Vilniaus bankas ir Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyrius, kreditorių. Visgi šie asmenys negali būti laikytinais atsakovo kreditoriais ginčo sandorio sudarymo metu. Pažymėtina, kad AB SEB Vilniaus bankas ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą, kaip laiduotoją, nes pagrindinis skolininkas tinkamai vykdė savo prievoles pagal kredito sutartį. Be to, AB SEB Vilniaus bankas neprieštaravo ginčo sandorio sudarymui. Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyrius ginčo sandorio sudarymo metu taip pat neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą, nes atsakovui dar nebuvo suėjęs skolos grąžinimo terminas. Šios aplinkybės lemia, kad atsakovas neįrodė, jog ginčijamo sandorio metu buvo kreditorių, kurie turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kas yra viena iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą visiškai neatsižvelgė į ieškovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, iš kurių aiškiai matyti, kad ginčijamas sandoris buvo naudingas atsakovui ir kreditorių teisių nepažeidė. Nesutiktina su teismo išvada, kad ginčijamu sandoriu perleistų UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų rinkos vertė buvo 1 620 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė remiantis byloje atlikta ekspertize, kuri yra nepagrįsta, neatitinka imperatyvių teisės normų reikalavimų, ji turi esminių trūkumų ir pagrįstų abejonių dėl eksperto šališkumo, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo ja vadovautis. Dėl analogiškų priežasčių vertintina, kad teismas nepagrįstai byloje rėmėsi UAB „Auditas ir konsultacijos“ UAB „Alsva projektų valdymas“ turto vertinimo ataskaita bei UAB „Turto, verslo vertinimo ir audito biuras“ UAB „Alsva projektų valdymas“ verslo vertinimo ataskaita. Manytina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti pakartotinę ekspertizę arba turėjo vadovautis ieškovės į bylą pateikta UAB „In Real“ ir UAB „Rezultatas“ atlikta verslo rinkos vertės nustatymo ataskaita. Šioje ataskaitoje nurodoma, kad UAB „Alsva projektų valdymas“ verslo rinkos vertė 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. liepos 29 d. buvo 7 175 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Alsva“ už įsigytas akcijas turėjo sumokėti 5 000 000 Lt, šis sandoris UAB „Alsva“ buvo pelningas, todėl negalėjo pažeisti kreditorių interesų. Ir apskritai UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų įsigijimas buvo naudingas, ką patvirtina tai, jog 2008 m. UAB „Alsva projektų valdymas“ gavo 3 281 082 Lt grynojo pelno, o pardavęs žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), turėjo gauti dar ne mažiau kaip 10 000 000 Lt pelno.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas apie ginčijamu sandoriu perleistų UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų vertę nepagrįstai remiasi CK 3.119 str. įtvirtinta teisės norma. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir V. M. santuoka buvo nutraukta bendru sutuoktinių sutikimu, CK 3.119 str. įtvirtinta norma nustatant dalijamo bendro turto vertę pagal rinkos kainas, netaikytina (CK 3.116 str. 2 d.). Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, tos aplinkybės, kad santuokos nutraukimo metu ieškovei atiteko UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijos, o V. M. atiteko visos UAB „Alsva“ akcijos.

Nagrinėjamoje byloje, taip pat negalima remtis ta aplinkybe, kad UAB „Alsva projektų valdymas“ nominali akcijų vertė sudaro 10 000 Lt. Pažymėtina, kad nominali akcijų vertė — tai formali, minimalios kreditorių apsaugos tikslais apibūdinta vertė, siejama su privalomu turto dydžiu įmonėje įstatiniu kapitalu. Statiško pobūdžio nominali vertė dažnai nesutampa su dinamiško pobūdžio rinkos arba tikrąja verte. Rinkos vertė gali viršyti nominalią vertę dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, sėkmingų verslo ryšių, plėtros, patirties, intelektinės nuosavybės, kitų palankių konkurencinių veiksnių.

Visos šios aplinkybės leidžia pagristai spręsti, kad ginčijamas sandoris negalėjo pažeisti UAB „Alsva“ kreditorių teisių, nes ginčijamas sandoris atsakovui buvo pelningas ir naudingas.

Atsižvelgiant į CK 6.67 str. 3 p, iš tiesų darytina išvada, kad ieškovės ir V. M. ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo nutraukta, tačiau toks vertinimas būtų formalus. Juo labiau, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog jau nuo 2007 m. lapkričio mėnesio jie nebuvo šeima, nevedė bendro ūkio, neturėjo bendrų poreikių ir tikslų. Taip pat nėra pagrindo taikyti ir CK 6.67 str. 4 p. nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos, nes atsakovas akcijas įsigijo už 5 000 000 Lt, nors jos buvo įvertintos 7 175 000 Lt.Atsakovo įmonės įstatai numatė, kad įmonės tikslai yra pelno siekimas, racionalus bendrovės lėšų, turto ir kitų išteklių naudojimas, turtinių akcininkų interesų užtikrinimas. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, atsakovas įsigijo pelningai veikiančią nekilnojamojo turto projektus vystančią bendrovę, neigiamų pasekmių dėl ginčijamo sandorio atsakovas nepatyrė. Abiejų bendrovių veikla tapo nuostolinga todėl, kad AB „Alsva projektų valdymas“ ir atsakovas vienvaldiškai valdomos V. M. sudarė sutartį su OU „Arredo“, kuria įsipareigojo parduoti žemės sklypą su pastatu, esančius (duomenys neskelbtini), kuris jau buvo parduotas. Ginčijamas sandoris buvo naudingas dar ir dėl to, kad abi bendrovės buvo glaudžiai susijusios. Dėl šių priežasčių teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, kad ginčijamas sandoris prieštaravo atsakovo veiklos tikslams.Nesant pagrindų pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, nėra pagrindo byloje taikyti restituciją. Juo labiau, kad tokiu atveju UAB „Alsva“ nepagrįstai praturės, atgaudama iš ieškovės 3 500 000 Lt, o tuo tarpu ieškovė neatgaus nieko, nes UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų faktiškai nėra dėl abiem bendrovėms iškeltų bankroto bylų.

Atsiliepimas

Atsakovai LUAB „Alsva“ ir V. M. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovai atsiliepime iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime. Apeliantės prašymus vertina kaip nepagrįstus.

2013 m. vasario 6 d. atsakovai pateikė prašymą dėl papildomo rašytinio įrodymo prijungimo. 2013 m. spalio 4 d. ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovų prašymą dėl papildomo įrodymo prijungimo, kuriuo prašo atsakovų prašymo netenkinti.

Šalies argumentai

2013 m. spalio 7 d. atsakovai pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei rašytinius paaiškinimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Atsakovas LUAB „Alsva“ priešieškiniu ieškovei D. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu prašė jo teises ginti, taikant CK 6.66 str. numatytą actio Pauliana institutą. CK 6.66 str. įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas šių nurodytų sąlygų visetas. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nebus pagrindo sandoriui pripažinti negaliojančiu.

Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog egzistuoja šios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių sąlygų buvimo/nebuvimo nagrinėjamu atveju.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas neįrodė, jog ginčijamo sandorio metu buvo kreditorių, kurie turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. AB SEB Vilniaus bankas ir Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyrius negali būti laikytini atsakovo kreditoriais ginčo sandorio sudarymo metu, nes tuo metu atsakovui dar nebuvo suėję skolų grąžinimo terminai.

Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, būtina turėti omenyje tai, kad actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti actio Pauliano ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje, E. N. v. I. D., R. D., Nr. 3K-3-575/2004). Tačiau sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, taip pat būtina įvertinti tai, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Tai kreditoriui suteikia galimybę operatyviai reaguoti į skolininko nesąžiningus veiksmus, kai dėl su trečiuoju asmeniu sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, bankrutuoja ar sumažina (sunaikina) prievolės įvykdymo užtikrinimą, nes dėl tokių veiksmų skolininkas netenka termino teikiamų lengvatų. Teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad terminai pagal bendrą prezumpciją yra nustatomi skolininko naudai, todėl, skolininkui elgiantis nesąžiningai, jis neturėtų būti ginamas terminu. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti iš skolininko nedelsiant įvykdyti prievolę, t. y. įgyja teisę pasinaudoti actio Pauliana kaip specialiu gynybos būdu.

Byloje nustatyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu (2008 m. birželio 5 d.) prievolė pagal kreditavimo sutartį tarp atsakovo UAB „Alsva“ ir Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyriaus jau buvo atsiradusi (kreditavimo sutartis su Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyriumi buvo sudaryta 2008 m. kovo 28 d.). Atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, laikytina, kad Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyrius ginčo sandorio sudarymo metu turėjo galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Alsva“. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog reikalavimo teisė ginčo sandorio sudarymo metu dar nebuvo vykdytina, nepaneigia kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc. Lietuvos skyriaus galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą UAB „Alsva“. Pažymėtina, kad šiuo atveju pakanka, kad nors vienas kreditorius turėtų galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Alsva“, jog būtų galima spręsti dėl actio Pauliana instituto taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

CK 6.67 str. 2, 3 ir 4 punktai numato, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.); skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis; įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad UAB „Alsva“ sudarė sandorį su jos vadovo V. M. sutuoktine ieškove D. M., kuri kartu su sutuoktiniu valdė daugiau kaip 50 proc. UAB „Alsva“ akcijų. Be to, įvykdymo, kurį pagal sandorį turėjo atlikti UAB „Alsva“ vertė žymiai viršijo ieškovės D. M. pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Atsižvelgiant į CK 6.67 str. 2, 3 ir 4 punktus, šios nustatytos aplinkybės leidžia preziumuoti, jog ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Pareiga paneigti šią prezumpciją tenka ieškovei.

Ieškovė neneigia, kad jos santuoka su V. M. ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo nutraukta, tačiau nurodo, kad faktiškai jos santuokiniai ryšiai nutrūko 2007 m., t. y. iki minėto sandorio sudarymo. Šis ieškovės argumentas vertintinas kaip nepakankamas nesąžiningumo prezumpcijai paneigti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė D. M. nepertraukiamai bendravo su atsakovu, t. y. būdama patyrusi verslininkė, ką patvirtina tai, jog ji buvo tiek UAB „Alsva“ akcininkė, vėliau UAB „Alsva projektų valdymas“ akcininkė bei generalinė direktorė, bendravo su V. M. verslo klausimais, šeimos klausimais, nes ieškovė su atsakovu V. M. turi dvi dukras, bei turto padalijimo klausimais, ką patvirtina bylos medžiaga dėl santuokos nutraukimo pasekmių bendru sutarimu. Šios aplinkybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad ginčo šalių nesiejo jokie artimi ryšiai, kas paneigtų nesąžiningo bendradarbiavimo dėl ginčo sandorio sudarymo galimybę.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju egzistavo ir priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, nes ginčo sandoriu ieškovė pardavė UAB „Alsva projektų valdymas“ 100 proc. paprastųjų vardinių akcijų už nepagrįstai didelę kainą. Šią išvadą patvirtina byloje atlikta ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad UAB „Alsva projektų valdymas“ 100 proc. paprastųjų vardinių akcijų vertė 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. buvo 1 620 000 Lt. Šios teismo ekspertizės teisingumą pagrindžia ir LUAB „Alsva“ pateikta UAB „Alsva projektų valdymas“ turto vertinimo 2010 m. gruodžio 13 d. ataskaita, kurioje nurodyta, kad 100 proc. šios įmonės paprastųjų vardinių akcijų vertė 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. buvo 791 000 Lt. Minėtos teismo ekspertizės išvadų ieškovė nepaneigė ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nes iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su eksperto išvadomis, šio nesutikimo nepagrįsdama jokiais konkrečiais įrodymais, o tiesiog nurodo formalius teismo ekspertizės trūkumus, abejoja eksperto nešališkumu, nors pagrindo juo abejoti nėra. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė D. M. pateikė keletą 100 proc. UAB „Alsva projektų valdymas“ paprastųjų vardinių akcijų vertės 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. nustatymo dokumentų, kuriuose nurodyta, kad minėtų akcijų vertė buvo apie 7 000 000 Lt, tačiau šie vertinimai negali būti pripažinti objektyviais, nes jų užsakovė yra ieškovė, kuri nepaneigiamai yra suinteresuota šioje byloje pateikti kuo didesnį minėtų akcijų įvertinimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos.

CK 6.66 str. 1 d. nustato, kas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jei skolininkas sandorio sudarymo metu tampa nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. Kitoks kreditorių teisių pažeidimas gali pasireikšti tuo, jog skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau sumažina savo turtą tiek, jog atsiranda reali grėsmė, jog jo įsipareigojimai kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sudarant ginčo sandorį egzistavo priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija. Tokio sandorio sudarymas nekilnojamojo turto rinkos sąstingio sąlygomis buvo itin rizikingas ir negarantavo pelningumo. Dėl šios priežasties vertintina, kad ginčo sandoris LUAB „Alsva“ sukėlė daugiau žalos nei finansinės naudos, kas lemia, jog tuo buvo pažeistos šios įmonės kreditorių teisės. Tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, nesant pagrindų pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, nėra pagrindo byloje taikyti restituciją. Apeliantė mano, kad tokiu būdu UAB „Alsva“ nepagrįstai praturės, atgaudama iš ieškovės 3 500 000 Lt, o tuo tarpu ieškovė neatgaus nieko, nes UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų faktiškai nėra dėl abiem bendrovėms iškeltų bankroto bylų. Šioje byloje konstatuota, kad egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana instituto taikymui, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad nėra šioje byloje pagrindo taikyti restituciją. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, kad UAB „Alsva“ nepagrįstai praturtės ieškovės sąskaita. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė yra patyrusi verslininkė, kas leidžia teigti, jog ji, pradėdama ir vystydama verslą, prisiėmė riziką, susijusią su verslo žlugimu. Tai lemia, jog ieškovės argumentai dėl to, jog ji neatgaus nieko, nes UAB „Alsva projektų valdymas“ akcijų faktiškai nėra dėl abiem bendrovėms iškeltų bankroto bylų, nepaneigia teisėto restitucijos taikymo šiuo atveju.

Apeliantė teisingai nurodo, kad atsakovo įmonės įstatai numatė, kad įmonės tikslai yra pelno siekimas, racionalus bendrovės lėšų, turto ir kitų išteklių naudojimas, turtinių akcininkų interesų užtikrinimas. Tačiau nesutiktina su apeliantės pozicija, kad atsakovas įsigijo pelningai veikiančią, glaudžiai susijusią, nekilnojamojo turto projektus vystančią bendrovę ir neigiamų pasekmių dėl ginčijamo sandorio atsakovas nepatyrė. Byloje yra nustatyta, kad ginčijamu sandoriu UAB „Alsva“ žymiai sumažino savo turtą, dėl ko atsirado pagrįsta grėsmė, jog įsipareigojimai jo kreditoriams nebus tinkamai įvykdyti, o tai akivaizdžiai prieštarauja atsakovo įstatuose numatytiems įmonės tikslams, t. y. pelno siekimui, racionaliam bendrovės lėšų, turto ir kitų išteklių naudojimui, turtinių akcininkų interesų užtikrinimui. Dėl šios priežasties vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sandorį negaliojančiu kaip prieštaraujantį juridinio asmens tikslams (CK 1.82 str. 1 d.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir kad nėra pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi ieškovė D. M., todėl ieškovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl pakartotinės teismo ekspertizės paskyrimo ir papildomų įrodymų prijungimo

Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 str. suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 str. išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

Ieškovės D. M. kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nėra išskirtiniai ir vertintini kaip ir kiti nagrinėjamoje byloje esantys dokumentai. Tas pats pasakytina ir apie atsakovų LUAB „Alsva“ ir V. M. apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus.

Byloje yra pateikti net keli 100 proc. UAB „Alsva projektų valdymas“ paprastųjų vardinių akcijų vertės 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. nustatymo dokumentai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai duomenų nustatyti 100 proc. UAB „Alsva projektų valdymas“ paprastųjų vardinių akcijų vertę 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. Atitinkamai tai leidžia teigti, jog nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje skirti pakartotinę teismo ekspertizę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylos rezultatas palankus atsakovams LUAB „Alsva“ ir V. M., kurie prašo atlyginti 18 150 Lt bylinėjimosi išlaidas už atliktą papildomą 100 proc. UAB „Alsva projektų valdymas“ paprastųjų vardinių akcijų 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. įvertinimą. Kaip minėta, byloje yra pateikti net keli 100 proc. UAB „Alsva projektų valdymas“ paprastųjų vardinių akcijų vertės 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. įvertinimai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pakankamai duomenų nustatyti 100 proc. UAB „Alsva projektų valdymas“ paprastųjų vardinių akcijų vertę 2008 m. birželio 5 d. ir 2008 m. liepos 29 d. Atitinkamai vertintina, kad atsakovų pateikto įrodymo pateikimas yra perteklinis ir nebuvo būtinas, dėl šios priežasties šios bylinėjimosi išlaidos atsakovams nėra atlygintinos (CPK 93 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Vytas MiliusMarytė MitkuvienėEgidija Tamošiūnienė