Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui B. Ž. dėl žalos regreso tvarka atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. kadangi automobilį S. M. pardavė atsakovui tuo pačiu perduodamas naujam savininkui ir draudimo sutarties sudarymą patvirtinančius dokumentus, vadovaujantis LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) 8 str. 1 d. atsakovui perėjo visos draudėjo teisės ir pareigos.

3. Transporto priemonės valdytojo amžius, vairavimo stažas pagal LR Draudimo priežiūros komisiją laikytini objektyviais kriterijais asmens keliamai rizikai įvertinti. Atsakovas, būdamas apdairiu, rūpestingu bei protingu asmeniu, turėjo suvokti, kad vairuodamas transporto priemonę ir neatitikdamas draudimo sutartyje numatyto 2 metų vairavimo stažo kriterijaus, kartu padidino ir rizikos laipsnį, apie kurį draudikui nepranešė. Kadangi transporto priemonės valdytojo vairavimo stažas ieškovui turėjo esminę reikšmę apskaičiuojant draudiminio įvykio atsitikimo tikimybę ir tokio įvykio galimų nuostolių dydį, spręstina, kad trečiajam asmeniui dėl atsakovo veiksmų padarytos žalos atlyginimo išmokėta draudimo išmoka yra tiesioginė ir betarpiška žala TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. prasme, į kurios dalinį atlyginimą ieškovas turi teisę.

4. Atsakovo pateikta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sąlygų“ yra rekomendacinio pobūdžio, be to, neatitinka dabartinės teismų praktikos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad S. M. 2011-10-18 pardavė atsakovui automobilį VW Golf, o kartu perdavė naujajam automobilio savininkui ir draudimo sutarties sudarymą patvirtinančius dokumentus. 2011-10-28 įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo, vairavusio įsigytą VW Golf automobilį, kaltės buvo apgadintas J. T. priklausantis automobilis Mazda 6. Kadangi VW Golf automobilio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, ieškovas nukentėjusiajam asmeniui išmokėjo dėl minėto eismo įvykio padarytą žalą – 36 012 Lt draudimo išmoką (b.l. 10-18, 20). Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas ieškinys, teigdamas, kad jis nėra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje, draudimo sutarties su ieškovu nesudarė, todėl jam negalėjo pereiti draudėjo teisės ir pareigos, be to, ieškovo reikalavimas gražinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos vien dėl to, kad eismo įvykio metu apdraustąjį automobilį vairavo asmuo, kuris neturėjo 2 metų vairavimo patirties, yra diskriminacinis. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad pagal TPVCAPDĮ 8 str. 1 d., pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui ir draudėjui perdavus naujajam transporto priemonės savininkui dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, naujajam transporto priemonės savininkui pereina draudėjo teisės bei pareigos pagal sudarytą draudimo sutartį. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir bendroji draudimo santykius reglamentuojanti CK 6.1011 str. 1 d. nuostata, numatanti, kad jeigu apdraustojo turto nuosavybės teisė iš asmens, kurio interesais buvo sudaryta draudimo sutartis, pereina kitam asmeniui, tai teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį pereina naujajam apdrausto turto savininkui. Vertinant minėtą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad atsakovas, kaip naujasis transporto priemonės savininkas, perėmęs iš buvusio VW Golf savininko dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, perėmė ir draudimo sutartyje įtvirtintas draudėjo teises bei pareigas, todėl priešingi apelianto argumentai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju visiškai neturi reikšmės ar buvęs transporto priemonės savininkas supažindino atsakovą su draudimo sutarties sąlygomis, ar ne, kadangi tokios pareigos buvęs transporto priemonės savininkas neturėjo, o atsakovui perėmus draudimo sutartį, jis pats turėjo galimybę susipažinti su draudimo sutartyje įtvirtintomis savo, kaip draudėjo, teisėmis bei pareigomis, tačiau to nepadaręs, privalo prisiimti dėl to kilusius neigiamus padarinius.

Remiantis TPVCAPDĮ 8 str. 1 d. atsakovas, kaip naujasis transporto priemonės savininkas, turėjo pareigą nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Analogišką pareigą atsakovui įtvirtino bei aiškiai, paryškintu šriftu, numatė ir 2010-12-27 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (toliau – draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta automobilio VW Golf valdytojo civilinė atsakomybė, 2.2.3 punktas (b.l.6). Apeliantas neginčija, kad apie nuosavybės teisės į transporto priemonę jam perėjimą bei savo duomenų ieškovui nepranešė, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas, perėmęs visas draudėjo pareigas bei teises pagal draudimo sutartį, nevykdė įstatyme bei draudimo sutartyje nustatytų pareigų. Be to, nors eismo įvykis, dėl kurio ieškovui atsirado pagrindas išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam, įvyko dar nesuėjus maksimaliam 15 dienų terminui nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, tačiau konstatuotina, kad atsakovas turėjo veikti aktyviai bei rūpestingai ir apie transporto priemonės įsigijimą, o taip pat apie savo duomenis draudiką informuoti nedelsdamas, prieš pradėdamas naudoti ir vairuoti šią transporto priemonę. Atsakovui delsiant pranešti minėtą informacija draudikui, jis turi prisiimti tokio delsimo riziką ir pasekmes. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad tokios pareigos pranešti apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą neįvykdymas gali būti vertinamas kaip draudėjo pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą nevykdymas (TPVCAPDĮ 8 str. 1 d. bei draudimo sutarties 2.2.3 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t.y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011; kt.). Draudimo šalių kooperavimasis leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą draudikui, todėl tokios bendradarbiavimo pareigos nevykdymas, t.y. informacijos apie padidėjusią riziką bei transporto priemonės savininko pasikeitimą nesuteikimas draudėjui gali lemti neigiamus padarinius, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje bei įstatyme nustatytų pareigų nedelsiant informuoti apie nuosavybės teisės į transporto priemonę pasikeitimą ir savo duomenis, ieškovas TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. pagrindu įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas grąžintų trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo sumą ar jos dalį. Detaliau TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. normą reglamentuoja LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62 punktas, kuris įtvirtina, jog draudėjui nevykdant ar netinkamai vykdant draudimo sutartyje nustatytas pareigas, t.y. draudėjui ar jo atstovui, pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui, neinformavus draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Pažymėtina, kad draudimo sutartimi draudikas perima draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, todėl jis turi žinoti visas rizikos įvertinimui reikšmingas aplinkybes – draudėjo vairavimo stažą, amžių, išskirtinius draudėjo poreikius ar netipiškas aplinkybes, galinčias sukelti didesnę ar mažesnę nei įprasta nuostolių atsiradimo tikimybę bei rizikos laipsnį. Kaip matyti iš draudimo sutarties 1.6.3. p., atsakovas, kaip draudėjas, įsipareigojo užtikrinti, kad transporto priemonę vairuos tik asmenys, turintys didesnį nei dvejų metų vairavimo stažą, o pažeidus šią sutarties sąlygą, draudikas taip pat įgijo teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį. Byloje nustatyta, kad apeliantas tokio draudimo sutartyje nustatyto vairavimo stažo eismo įvykio metu neturėjo (b.l.38). Teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotina, jog asmens, neturinčio dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas laikytinas žymiu įprastos rizikos padidėjimu, o transporto priemonės valdytojo amžius, jo patirtis laikytini objektyviais kriterijais, reikalingais galimai nuostolių atsiradimo tikimybei bei rizikos laipsniui įvertinti, todėl apelianto teiginiai, jog reikalavimas grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos dėl to, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo asmuo, neturintis dvejų metų vairavimo stažo, yra diskriminacinis, yra nepagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo reikalavimas į dalį išmokos draudimo išmokos yra kildinamas iš įstatyme bei draudimo sutartyje nustatytų draudėjo pareigų nevykdymo, tuo tarpu apelianto keliami klausimai dėl papildomos ar vienkartinės draudimo įmokos nustatymo šiuo atveju apskritai nėra sprendžiami, o apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pozicija negali būti vertinama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovas nebuvo rūpestingas ir apdairus, nesilaikė draudimo sutartyje nustatytų pareigų, neinformavo draudiko apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, nepateikė savo duomenų, leidžiančių draudikui įvertinti padidėjusią riziką, o taip pat pažeidė ir draudimo sutarties 1.6.3 p., pagal kurį įsipareigojo užtikrinti, kad transporto priemonę vairuos tik asmenys, turintys didesnę nei dveji metai patirtį. Apelianto teiginiai, jog jis neįtarė apie draudimo sąlygą, numatančią ne mažesnį kaip 2 metų vairuotojo stažą, o buvusio automobilio savininko sūnus, taip pat neturėjęs nurodytos vairavimo patirties, anksčiau vairavo minėtą transporto priemonę, neturi esminės reikšmės, vertinant pagal draudimo sutartį atsakovui perėjusių pareigų vykdymą. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog jis, kaip rūpestingas ir atidus vairuotojas, turėjo pareigą atidžiai perskaityti ir susipažinti su draudimo sutarties nuostatomis iš karto po to, kai įsigijo transporto priemonę bei gavo dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį, o taip pat įsitikinti, ar atitinka draudimo sutartyje nustatytas sąlygas, keliamas transporto priemonės vairuotojui. Vis dėlto, atsakovas elgėsi neatsakingai, vairavo transporto priemonę neturėdamas draudimo sutartyje nurodyto minimalaus stažo, nepranešė draudikui apie transporto priemonės savininko pasikeitimą, savo duomenų, turinčių žymios įtakos galimai nuostolių rizikai įvertinti, todėl privalo prisiimti šių pareigų nevykdymo neigiamas pasekmes ir grąžinti dalį draudikui nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos (TPVCAPDĮ 22 str., 8 str., draudimo sutarties 1.6.3 ir 2.2.3 p.). Kadangi apeliaciniame skunde klausimas dėl priteistinos draudimo išmokos dalies dydžio nėra keliamas, teisėjų kolegija to nevertina ir dėl to nepasisako.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmetamas (CPK 93 str. 1 d.). Be to, ieškovui prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikus duomenų, patvirtinančių tokių išlaidų dydį, toks ieškovo prašymas taip pat netenkinamas (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d sprendimą palikti nepakeistą.