Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo advokato R. J. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. kovo 5 d. tarp šalių buvo sudaryta Teisinių paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovas, kaip klientas, paveda ieškovui, kaip advokatui, jį ginti, atstovauti, surašyti dokumentą, suteikti patarimą ar kitas teisines paslaugas. Sutartas užmokestis pagal pateikiamą sąskaitą, ne mažiau 2 000 Eur. Pagal minėtą teisinių paslaugų sutartį advokatas R. J. 2019 m. birželio 26 d. atsakovui išrašė sąskaitą Nr. 06-26/19 2 500 Eur dydžio sumai už teisinę pagalbą. Sąskaitoje nurodytas teisinės pagalbos pobūdis: kliento pateiktų dokumentų analizė, teisinės konsultacijos klientui ir jo gynyba ikiteisminiame tyrime Nr. 04-6-00016-17, FNTT Klaipėdos skyriuje (įtariamojo A. P. apklausos 2018 m. kovo 6 d., 2018 m. balandžio 25 d., 2019 m. balandžio 15 d.), 2019 m. vasario 27 d. specialisto išvados, pranešimų apie įtarimą analizė ir konsultacijos. Taip pat grafoje „Valandų skaičius“, nurodytos 25 val., grafoje „Kaina“, nurodyta 100 Eur, grafoje „Suma“, nurodyta 2 500 Eur.

Dėl įrodymų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodesko (toliau – CPK) 184 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu.

Vienas iš atsakovo atsikirtimų yra tas, kad teisinių paslaugų sutarties, kuri pateikta į bylą ir kurioje ranka padarytas įrašas „ne mažiau 2 000 Eur” jis nepasirašė. Atsakovas teigia, kad jis pasirašė teisinių paslaugų sutartį, kurioje ieškovo ranka buvo įrašyta „pagal susitarimą“ arba „pagal pateikiamą sąskaitą“.

Nagrinėjamoje byloje buvo atlikta rašysenos ekspertizė (2020 m. kovo 6 d. Ekspertizės aktas Nr. 11-337 (20)), kurios metu duota išvada, kad nustatyti, ar 2018 m. kovo 5 teisinių paslaugų sutartyje Nr. 03-05/18, eilutėje „Klientas“, pasirašė A. P., ar kitas asmuo, negalima dėl tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių. Kadangi nenustatyta, ar 2018 m. kovo 5 d. teisinių paslaugų sutartyje Nr. 03-05/18 pasirašė A. P. ar kitas asmuo, klausimas, ar parašas atliktas anksčiau už įrašą „ne mažiau 2 000 Eur”, esantis grafoje „Sutartas užmokestis”, nespręstas.

Byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad byloje pateiktą teisinių paslaugų sutartį pasirašė ne atsakovas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad byloje tikėtinai nustatyta, jog atsakovas pasirašė 2018 m. kovo 5 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir ji pripažintina tinkamu įrodymu byloje (CPK 184 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad ginčo sutartis pasirašyta atsakovo, atmestini, kaip nepagrįsti, atsakovo teiginiai, kad jam pateiktoje teisinių paslaugų sutartyje jokia suma nebuvo nurodyta ir tokio dokumento jis nepasirašė.

Dėl atsakovui suteiktų paslaugų apimties ir jų vertės

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę teisinių paslaugų teikimo santykiai, įstatyme reglamentuojami kaip pavedimo sutarties teisiniai santykiai (CK 6.756 straipsnis). Teisės doktrinoje pažymima, kad klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį, tokio pobūdžio sutartis kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis (CK 6.756–6.765 straipsniai). Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties (galiojusi CK 6.716 straipsnio 4 dalis) nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Šiuo metu galiojančiose CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014; 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog teisinės paslaugos atsakovui nurodyto ikiteisminio tyrimo metu buvo suteiktos, šių paslaugų atsakovas neatsisakė, tačiau atsakovas ginčija suteiktų paslaugų apimtį ir prašomo priteisti honoraro dydį už jam suteiktas paslaugas.

Sutarties laisvės principas reiškia civilinių teisinių santykių subjektų teisę laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo sudaryti sutartį, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kiti teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (CK 6.156 straipsnis).

Teismas pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog 2018 m. kovo 5 d. teisinių paslaugų sutartis, kurią ginčija atsakovas, prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. būtų niekinė, o nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu teismas gali tik suinteresuoto asmens reikalavimu (CK 1.78 straipsnis). Atsakovas sutarties šiais pagrindais neginčija, todėl ji yra teisėta ir galiojanti bei privalo būti vykdoma (CK 6.189 straipsnis). Taigi, nors atsakovas ginčija savo parašą ant sutarties dėl teisinių paslaugų, tačiau sprendžiant iš faktinių bylos aplinkybių, apie šios sutarties sudarymą jam buvo žinoma, t. y. pats faktas, kad susitarta, jog advokatas jam atstovaus, buvo žinomas atsakovui.

Pabrėžtina, kad konstatavus, jog atsakovas pasirašė teisinių paslaugų sutartį ir ja, kaip įrodymu, galima remtis sprendžiant šalių ginčą, darytina išvada, kad atsakovas su ieškovu tarėsi dėl ne mažesnio kaip 2 000 Eur atlygio (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1, 3 dalys), tačiau byloje nėra įrodymų, kad šalys susitarė dėl 2 500 Eur sumos už nurodytų paslaugų teikimą. Kitų objektyvių įrodymų apie sutartą paslaugų kainą byloje nėra.

Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba ir atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus atvejus, kai advokatai įgyvendina teisę teikti teisines paslaugas nemokamai. Nagrinėjamu atveju, šalių pozicijos sutampa dėl to, kad atsakovui buvo teikiamos atlygintinės teisinės paslaugos, nors atsakovas teigia, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas, kad ieškovas atsakovui teisines paslaugas teiks neatlygintinai, tačiau šių aplinkybių nepagrindė, bylos medžiaga šių aplinkybių taip pat nepatvirtina, be to, bylos nagrinėjimo metu iš dalies su ieškovu atsiskaitė. Todėl byloje nustatinėtinos aplinkybės dėl ieškovo suteiktų paslaugų apimties ir kainos.

Sutiktina, kad ginčo sutartimi šalys susitarė dėl advokato honoraro, kuris nebuvo susietas su atskirų procesinių veiksmų atlikimu ar jų įkainojimu, tai yra bylos duomenimis nustatyta, kad šalys susitarė dėl ne mažesnio kaip 2 000 Eur, tai yra minimalaus, atlygio ieškovui už suteiktas paslaugas atsakovui. Įvertinus šalių sudarytos sutarties turinį, šalių pozicijas dėl sąlygos, susijusios su apmokėjimu, nustatyta, kad sutartis yra abstraktaus pobūdžio, joje nenurodoma, kokie konkretūs veiksmai kliento vardu bus atliekami, nenurodytas konkretus užmokestis už konkrečiai suteiktas paslaugas. Todėl laikytina, kad šalių aptarta ir susitarta teisinių paslaugų apimtis buvo – atsakovo atstovavimas viso ikiteisminio tyrimo metu, nepaisant sugaišto atstovavimo laiko ir atliktų veiksmų. Teismo nuomone, byloje reikėtų vadovautis šiuo konkrečiu šalių susitarimu dėl atsiskaitymo, tai yra, kad už ieškovo suteiktas paslaugas atsakovas ieškovui turėjo sumokėti ne mažiau 2 000 Eur. Pastebėtina, kad būtent šioms aplinkybėms neprieštaravo ir ieškovo atstovas teismo posėdžio metu. Analizuojant sutartį taip pat nustatyta, kad dėl maksimalaus, konkretaus valandinio arba 2 500 Eur atlygio dydžio susitarimo tarp šalių nebuvo. Kita vertus, iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, kad ieškovas atsakovą aiškiai, iš anksto supažindino su jo paslaugų įkainiais, o po to pateikė aiškią ataskaitą apie suteiktų paslaugų apimtį, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo vadovautis kitokia, nei šalių sudarytoje ir pasirašytoje sutartyje nurodyta 2 000 Eur kaina. Nors atsakovas ieškovo paslaugas vertina tik 600 Eur, tačiau vertinant advokatų paslaugų įkainius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovą atstovaujančios advokato padėjėjos atstovavimo išlaidos sudaro 1 100 Eur ir ši suma nei atsakovui, nei jo atstovei nekelia abejonių, tai yra laikoma protinga ir pagrįsta.

Ieškovas, pagrįsdamas suteiktų paslaugų apimtį teismo posėdžio metu paaiškino, kad su atsakovu ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo apklausose, nuolatos konsultavo atsakovą, analizavo ir vertino ikiteisminio tyrimo duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami dokumentai, kuriais remiantis buvo įrodinėjama atsakovo pozicija, atlikta specialisto išvada, taip pat, kad galutinis įtarimas atsakovui buvo pareikštas tik dėl 6 automobilių. Taip pat buvo Teisinės pagalbos prašymas dėl duomenų gavimo iš užsienio, dėl ko atsakovas taip pat buvo konsultuojamas, nors šie ir kiti duomenys sąskaitoje neatsispindi, bet tai įėjo į konsultacijų kainą. Ieškovo teigimu, ikiteisminio tyrimo apimtis buvo pakankamai didelė (dėl 33 automobilių), tyrimo laikotarpis – maždaug 1,5 - 2 m., medžiagoje buvo pakankamai ir rašytinių įrodymų, ir telefoninių pokalbių. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad viena iš apklausų truko labai ilgai (pasiruošimas pirmai apklausai truko apie 2 val., pati apklausa 1 val., antra apklausa buvo esminė ir truko apie 4-5 val., jai buvo ruoštasi 4-5 val.). Ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu buvo baigtas 2019 m. birželio 25 d. Taip pat paaiškino, kad nuginčytų automobilių kiekis apsprendė teisinių paslaugų apimtį, atitinkamai ir atlygio už teisines paslaigas kainą. Atsakovas priešingų įrodymų nepateikė.

Byloje pateikta sąskaita už teisines paslaugas patvirtina, kad įtariamojo A. P. apklausos vyko 2018 m. kovo 6 d., 2018 m. balandžio 25 d., 2019 m. balandžio 15 d., taip pat nurodyta, kad šio ikiteisminio tyrimo metu advokatas sugaišo 25 val., kadangi pagal sąskaitą advokato darbo valandos kaina 100 Eur, ieškovas apskaičiavo 2 500 Eur atlygį. Susipažinus su sąskaita, pažymėtina, kad nei viena iš advokato suteiktų paslaugų nėra detalizuota, nenurodyta apklausų trukmė, nepateikti ikiteisminio tyrimo duomenys ar kiti objektyvūs įrodymai, kurie leistų spręsti apie suteiktų paslaugų apimtį arba tokią apimtį, kuria remiantis būtų galima apskaičiuoti didesnę, nei šalių susitarta minimali 2 000 Eur, sumą. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2018 m. pradžioje, abejotina, kad ieškovas praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, gali tiksliai atsiminti visus procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus, kuriuose jis dalyvavo kartu su įtariamuoju, juo labiau, kiek laiko galėjo užtrukti kiekviena iš apklausų ar kitas procesinis veiksmas. Nors ieškovas teigia, kad atsakovui buvo teikiamos ir kitos konsultacijos, kurios neatsispindi sąskaitoje, tačiau teismas neturi galimybės nustatyti, kokios tai buvo paslaugos konkrečiai, kokia buvo jų apimtis, juo labiau įvertinti jas pinigine išraiška. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad atsakovas, gavęs ieškovo sąskaitą, prašė jo pateikti informaciją, kuri pagrįstų atliktus teisinius veiksmus, informaciją apie dalyvavimą apklausose, jose sugaištą laiką, tačiau tokia informacija atsakovui nebuvo pateikta.

Aiškindamas Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, esant galiojančiam advokato ir kliento susitarimui dėl teisinių paslaugų teikimo, turėtų būti preziumuojama, jog šalys, nustatydamos apmokėjimo sąlygas, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Teismas, nagrinėdamas kliento ir advokato ginčą dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo, turi teisę nustatyti konkretų advokato suteiktų paslaugų vertės, laiko sąnaudų ir atlyginimo už paslaugas dydį taip, kad nebūtų paneigta advokato teisė gauti atlygį už suteiktas paslaugas.

Tačiau tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, 1) kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas ir už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir CK 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016 22 punktas; 2018 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-684/2018 23 punktas), bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Ieškovas teismui nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad šalys susitarė dėl paslaugų kainos pagal ieškovo nurodytas aplinkybes, t. y. byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad ieškovas su atsakovu tarėsi dėl pastovaus 100 Eur vienos valandos įkainio (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1, 3 dalis). Vien aplinkybė, kad sąskaitoje ieškovas įrašė teisinės pagalbos veiksmus, nesukuria teisės, nesant suderinimo, vienašališkai nustatyti mokėtiną paslaugos kainą. Be to, reikalaujamoje apmokėti ginčo sąskaitoje atsakovo parašo nėra, jokio kito tiesioginio įrodymo, patvirtinančio, kad ginčo šalys susitarė dėl sąskaitoje nurodyto mokėjimo dydžio nėra, nėra ir įrodymų, kad atsakovas suderino su ieškovu ginčo sąskaitoje nurodytą kainą. Advokatas yra profesionalus teisininkas, todėl jam keliami aukštesni rūpestingumo bei atidumo reikalavimai, tai reiškia, jog teikti teisines paslaugas ieškovas privalo pagal teisės aktuose nustatytas taisykles, o, joms esant pažeistoms, jam tenka ir su tuo susiję galimi neigiami padariniai. Nagrinėjamu atveju ieškovas už visas suteiktas teisines paslaugas klientui išrašė bendrą sąskaitą, pagal kurią, ieškovo teigimu atsakovas atsiskaitė tik iš dalies. Atsakovas ieškovo suteiktas teisines paslaugas įvertino 600 Eur. Kaip minėta, iš atsakovui pateiktos sąskaitos nėra galimybės objektyviai nustatyti, už kokias konkrečiai suteiktas teisines paslaugas ji išrašyta ir kodėl nurodyta būtent 2 500 Eur jų kaina, todėl atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl sąskaitoje nurodytų paslaugų apimties ir jų kainos. Nors susitarimas dėl užmokesčio už teisines paslaugas gali būti pasiekiamas įvairiomis formomis, nes sutarčių teisė nenustato imperatyvo, kad jis turi būti rašytinis, tačiau toks susitarimas turi būti akivaizdus ir neabejotinas. Ieškovas teismui nepateikė patikimų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių spręsti, jog šalys susitarė dėl paslaugų kainų pagal ieškovo nurodytas aplinkybes, t. y., kad susitarė dėl pastovaus 100 Eur vienos valandos įkainio, byloje neįrodyta, kad šalys dar iki ieškovui pradedant teikti advokato paslaugas atsakovui, susitarė, kad būtent toks paslaugų įkainis bus taikomas atsakovui. Pažymėtina, kad advokatu? ar teisininku? darbo valandiniai i?kainiai, ju? dydz?iai bei proporcijos tarp skirtingo lygmens teisininku? ne?ra reglamentuojami nei Lietuvos advokatu?ros, nei jokiu? kitu? instituciju?, nes i?kainius nulemia situacija teisiniu? paslaugu? rinkoje bei pac?ios advokatu? kontoros vidaus politika, z?inomumas. Be to, konkrec?iu? advokatu? (advokatu? kontoru?, advokatu? profesiniu? bendriju?) i?kainiai ne?ra vies?ai skelbiami, i?prastai jie laikomi konfidencialia informacija ir atskleidz?iami tik klientams sutartyse de?l teisiniu? paslaugu? teikimo.

Siekdamas išvengti galimų ginčų su klientais, būdamas profesionaliu teisininku ir žinodamas advokatūros išaiškinimus, ieškovas turėjo pateikti sąskaitos detalizaciją, suteikti informaciją klientui apie suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir įkainius. Jeigu šalių susitarimas būtų akivaizdus ir neabejotinas, būtų pateikta paslaugų detalizacija, advokato užmokesčio vertinimo kriterijai būtų aiškūs ir visiems suprantami. Kadangi kitų įrodymų apie sutartą paslaugų kainą byloje nėra, teismas daro išvadą, kad ieškovas nepagrindė, kad atsakovui buvo suteiktos paslaugos už 100 Eur valandinį atlygį. Teismas pažymi, kad aiškios detalizacijos apie suteiktas teisines paslaugas klientui nebuvimas, apsunkina šalims sutartų paslaugų pobūdžio, apimties, atlikimo laiko ir jų įkainio bei mokėjimo tvarkos įrodinėjimą.

Todėl teismas ieškinio reikalavimą dėl skolos dalies, kildinamos iš apskaičiuoto 100 Eur užmokesčio už valandą (2 500 Eur), dalyje, kuri viršija 2 000 Eur atmeta, kaip neįrodytą, ir mano, kad šalys susitarė būtent dėl 2 000 Eur galimo atlygio, todėl, atsižvelgiant į ieškovo suteiktų paslaugų apimtį, ikiteisminio tyrimo trukmę ir sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, iš atsakovo ieškovo naudai ši suma priteistina. Kadangi ieškovas atsisakė nuo ieškinio reikalavimo dalies dėl 600 Eur skolos priteisimo iš atsakovo, tai iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 1 400 Eur skolos.

Dėl palūkanų

Ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 27,05 Eur palūkanų, skaičiuojamų nuo 2019 m. birželio 26 d. (nuo sąskaitos išrašymo dienos). Atsakovas nesutinka su palūkanų skaičiavimo pradžios momentu, ir nurodo, kad apie jam išrašytą sąskaitą už teisines paslaugas sužinojo tik gavęs ieškinį, todėl ieškovo reikalavimą priteisti 27,05 Eur palūkanas prašo atmesti, kaip nepagrįstą.

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę. 6.53 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. birželio 26 d. sąskaitoje už teisinę pagalbą, atsiskaitymo terminas nenurodytas. Nagrinėjamu atveju, ieškovui kyla pareiga įrodyti, nuo kada atsakovui kilo prievolė apmokėti sąskaitą. Teismas pažymi, kad duomenų apie tai, kad ieškovas iš atsakovo pareikalavo įvykdyti prievolę, siuntė jam raginimus atsiskaityti, byloje nepateikta, taip pat nėra duomenų, kad atsakovui sąskaita būtų įteikta pasirašytinai. Sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo, šalys susitarė, kad atsiskaitoma bus pagal pateikiamą sąskaitą, dėl palūkanų skaičiavimo nesitarė. Atsakovas teigia, kad apie išrašytą sąskaitą sužinojo tik gavęs ieškinį iš teismo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovo sužinojimo momentas apie jam atsiradusią prievolę sietinas su ieškinio gavimo momentu, kadangi pareikšdamas ieškinį, ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai pareikalavo, kad atsakovas įvykdytų prievolę. Duomenų, kad pagal ginčijamą sąskaitą iki ieškinio teismui pateikimo dienos ieškovas iš atsakovo pareikalavo atsiskaityti, byloje nepateikta. Vadinasi, palūkanų už naudojimąsi ieškovo pinigais laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 27 d. - 2019 m. rugsėjo 13 d. skaičiavimas nėra pagrįstas.

Ieškovo ieškinys dalyje dėl palūkanų priteisimo atmestinas, nes CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos palūkanos, skaičiuojamos pagal įstatymą ar sutartį, gali būti skaičiuojamos tik iki bylos iškėlimo teisme dienos.

Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo prašomos priteisti bendros skolos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi priteisus 5 procentų dydžio procesines palūkanas, toks palūkanų skaičiavimas yra laikomas draudžiamomis dvigubomis palūkanomis.

Įstatymas numato pareigą atsakovui mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Jos vadinamos procesinėmis palūkanomis ir skaičiuojamos tuo atveju, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pastarųjų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdu atsiskaityti su kreditoriumi dar iki šio kreipimosi į teismą ir taip išvengti prievolės jas mokėti. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, kurią sudaro piniginės lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti (pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos). Priešingai nei netesybos ir (arba) palūkanos, kurios skaičiuojamos pagal įstatymą ar sutartį iki bylos iškėlimo teisme, procesinės palūkanos pradedamos skaičiuoti po bylos iškėlimo nuo teismo priteistos sumos. Todėl iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, iki visiško teismo sprendimo vykdymo (CK 6.37 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjamu atveju atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo prašomomis priteisti bylinėjimosi išlaidomis, kadangi ieškovas pats yra advokatas, todėl pagrindo kreiptis į advokato padėjėją nebuvo. Teismas šiuos atsakovo argumentus atmeta, kaip nepagrįstus, kadangi galiojantys teisės aktai nenumato draudimo vienam profesionaliam teisininkui, šiuo atveju ieškovui, kaip advokatui, vesti bylas teismuose per atstovą.

Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą (51 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis net ir turėdama teisininko išsilavinimą (šiuo atveju advokatas) turi galimybę pasirinkti, ar ji ves bylą pati, ar pasitelks atstovą. Pažymėtina, jog teisė naudotis advokato pagalba civiliniame procese pripažįstama vienu iš esminių elementų, padedančių užtikrinti teisę į teisminę gynybą. Todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad ieškovui nebuvo tikslinga naudotis advokato padėjėjo pagalba.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovas nagrinėjamu ateju turi teisę byloje naudotis mokama advokato arba advokato padėjėjo teisine pagalba, o teisminio ginčo laimėjimo atveju – teisę į advokato pagalvos išlaidų atlyginimą bendrais pagrindais.

Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant šį klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-611/2019, teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintos rekomendacijos dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos, 2015 m. kovo 20 d. redakcija), (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis juos patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pažymėtina, kad nors bylos dalis baigta nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės, tačiau byloje susiklosčiusi procesinė situacija tarp ieškovo ir atsakovo savo esme reiškia bylos išsprendimą ieškovo naudai.

Įvertinus tai, kad ieškovas atsisakė ieškinio dalies, nes reikalavimas toje dalyje buvo patenkintas, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastį, bylinėjimosi išlaidos toje bylos dalyje laikomos atsiradusiomis dėl atsakovo kaltės ir priteisiamos iš atsakovo.

Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas atsižvelgia į tai, kad šalys patyrė panašias išlaidas, susijusias su advokatų padėjėjų pagalba, taip pat atsižvelgia į bylos sudėtingumą ir advokatų padėjėjų darbo ir laiko sąnaudas. Nustatyta, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

Ieškovas yra sumokėjęs 57 Eur žyminio mokesčio, patyrė 1 130 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti. Ieškinio reikalavimai laikytini patenkintais 79 proc., todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 937,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriuo prašo iš ieškovo atsakovo naudai priteisti 1 100 Eur, kurias sudaro 700 Eur išlaidos advokato padėjėjai už atsiliepimo į ieškinį, prašymų, parengimas, atstovavimas teismo posėdžiuose bei 400 Eur išlaidos ekspertizei.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ekspertizės kaina 394,65 Eur, atsakovas už ekspertizės atlikimą į teismo sąskaitą buvo įnešęs 800 Eur, todėl po ekspertizės atlikimo jam buvo sugrąžinta likusi nepanaudota 405,35 Eur suma. Todėl atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 1094,65 Eur.

Atsižvelgiant į tai, kad likusioje ginčo dalyje ieškovo ieškinio dalis, kuri sudaro 21 proc., buvo atmesta, iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 229,88 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Kadangi bylinėjimosi išlaidos yra vienarūšiai reikalavimai, jos įskaitytinos ir iš atsakovo ieškovui priteistina 707,85 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. P. 1 400 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 400 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. rugsėjo 19 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 707,85 Eur (septynis šimtus septynis eurus aštuoniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui advokatui R. J..

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.