Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iškeltą privataus kaltinimo tvarka, kurioje:

E. Č., a/k (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, neįgalus, turintis 40 procentų darbingumą, išsituokęs, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu.

Teismas sprendžia, kad byloje surinkti ir teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai nepagrindžia E. Č. reiškiamo kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d.

BK 154 str. 1 d. ir 2 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris apšmeižė kitą žmogų, t. y. paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Informacija suprantama kaip žinia, t. y. faktų ir duomenų konstatavimas apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.

Baudžiamosios teisės prasme šmeižimas yra uždrausta visuomenei pavojinga veika, t.y. tyčinis nusikaltimas, todėl teisinas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (baudžiamosios bylos Nr. 2A-9/2012, Nr. 2K-171/2013, Nr. 1A- 903-491/2013).

Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Todėl teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą,, kaip pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Tai pažymėta ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012. Šioje byloje remiamasi ir EŽTT praktika, kurioje asmens saviraiškos laisvė vertinama kaip vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vienas svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų ir kad ši laisvė taikytina ne tik informacijai arba idėjoms, kurios priimamos palankiai, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo.

Z. B. pareiškė kaltinimą E. Č. dėl šmeižimo (BK 154 str. 2 d.), padaryto parašant komentarą po Z. B. straipsniu.

Tiek straipsnio autorius Z. B., tiek ir parašęs komentarą E. Č. yra tos pačios gydymo įstaigos subjektai, tik Z. Č. – Elektrėnų PSPC gydytojas, teikiantis gydymo paslaugas, o E. Č. – Elektrėnų PSPC pacientas (tai matyti iš esančio byloje 2014-12-10 medicinos dokumentų išrašo), gaunantis gydymo paslaugas, nes yra sergantis onkologine liga. Tokiu būdu, nors E. Č. nesigydo pas Z. B., ir jo gydantis gydytojas yra E. P., tačiau jie tarpusavyje yra susiję Elektrėnų PSPC teikiamomis gydymo paslaugomis. E. Č. komentare yra minimas išėjimo į pensiją amžius, galimi dabartinės valdžios priimami įstatymai. Analizuojant šio komentaro turinį, akivaizdu, kad tai yra autoriaus reakcija į parašytą straipsnį, su kuriuo jis nesutiko ir jam nepritarė, išsako savo nuomonę apie tai, kad laikas išeiti į pensiją, todėl teismas, vertindamas paties komentaro atsiradimo priežastis (sunki liga, jo straipsnyje paminėto gydančio gydytojo - E. P. priimtų sprendimų kritika), konstatuoja, kad jis yra priskirtinas prie išreikštos E. Č. nuomonės. Be to, kaip matyti iš prisirašiusiųjų asmenų skaičiaus Elektrėnų PSPC pas šeimos gydytoją Z. B. nuo 2014-03-31, prisirašiusių ligonių skaičius iš esmės nepakito (2014-03-31 buvo 1347, 2014-10-30 buvo 1352), tokiu būdu Z. B. teiginys, jog dėl parašyto komentaro sumažėjo jo pacientų skaičius, neatitinka tikrovei.

Tam, kad žmonės susišnekėtų ir oficialiose, ir neoficialiose srityse, kalbėjimas turi būti logiškas, nuoseklus, sąžiningas, tikslus: kalbėtojas neturi prieštarauti pats sau, jis turi tvirtinti tik tai, ką tikrai žino ir kuo pats sąžiningai tiki, vartoti žodžius, terminus, pasakymus tomis pačiomis (vienodomis) reikšmėmis kaip ir jo pašnekovas. Tai reiškia, kad pašnekovų mintys ir sakomi žodžiai turi atspindėti tą pačią tikrovę, žymėti tuos pačius dalykus.

Kalbant reikia išlaikyti savigarbą ir kitų žmonių pagarbą, taktą įsitikinimą, kad tai, kas pasakyta, yra tiesa. Kalba vadinama neetiška, jei kalbėtojas tvirtina tai, kuo pats nėra įsitikinęs, ko negali pagrįsti, o remiasi spėlionėmis. Kalba taip pat neetiška, jei kalbėtojas imasi nesąžiningų būdų ir įrodymus mėgina pakeisti jausmų poveikiu: pradeda žeminti pokalbio dalyvį kaip asmenybę, pasišaipo iš jo fizinių trūkumų, niekina religinius ar politinius įsitikinimus, tautinius jausmus.

Kaip minėta, kaltinimas šmeižimu (BK 154 str. 2 d.) E. Č. yra grindžiamas komentaro teksto dalimis, kuriose teigiama: „b. senas durnas“.

Teismas, vertindamas kiek pateiktos mintys atitinka šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos požymius, mano, kad E. Č. šiuo komentaru išreiškė savo nuomonę apie Z. B., kaip gydytoją, dirbantį Elektrėnų PSPC jau ilgą laiką, ir esant tokio amžiaus jau turėtų išeiti į pensiją. Žodį „durnas“ E. Č. pavartojo šiuo atveju ne šmeižiančiai, o norėdamas išsakyti, jog Z. B. neprotingas ir nenori išeiti laiku į pensiją, o jau galėtų. Komentare išdėstytas teiginys „tokius kaip b. laikas vyt jis yra senas durnas nieko nesupranta tik pinigus ima seimas priims istatyma nuo 65 jam labas z. iseik pats nors tave graziai palydės o tai ismes kaip obuoly“ atsižvelgiant į Z. B. parašyto straipsnio turinį, jo esmę pagal kontekstą, įvertinant, kad šis straipsnis gimė iš dabartinės Elektrėnų PSPC vadovybės priimamų sprendimų, kaip atsakas į Z. B. parašytą straipsnį, kritikuojantį jo gydančią gydytoją. Šiuo komentaru E. Č. perkeltine prasme, hiperbolizuotai išsakė apie neigiamą Z. B. darbą, kaip, jo sergančio sunkia onkologine liga, žmogaus nuomone.

Taigi šiuo atveju, nukentėjusysis kaltina savo gydymo įstaigos pacientą, kuris jo manymu, pateikė įžeidžiamo turinio informaciją, kurią jis subjektyviai vertina, kaip įžeidimą.

Z. B. pareikšti kaltinimai E. Č. atžvilgiu laikytini nepagrįstais, nes tiek privatus kaltintojas, tiek ir kaltinamasis nagrinėjamos veikos laikotarpiu buvo Elektrėnų PSPC gydytojas ir besigydantis ligonis (pacientas), ir kiekvienas į teikiamas gydymo paslaugas žiūri savaip. Privatus kaltintojas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog komentaru E. Č. jį įžeidė, jo labiau viešai. Tik nederama forma išreikšti vertinimai gali būti pripažinti įžeidimu. Ir atvirkščiai: nors ir panaudojant šaržavimą ar sarkazmą, tačiau padoria forma išsakytas neigiamas žmogaus vertinimas, net ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu baudžiamojo proceso prasme nelaikytinas, teismas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje yra kraštutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti tampa negalima. Todėl teismas laikosi nuomonės, kad teisės sistemoje, be baudžiamosios teisės yra pakankamai socialinių teisinių priemonių, kuriomis asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, gali apsiginti, tačiau šiuo atveju jomis nepasinaudojo.

Įvertinant privataus kaltintojo ir kaltinamojo tarpusavio santykių nebuvimą, bei vertinant tai, kad privatus kaltintojas yra gydytojas, teikiantis gydymo paslaugas, paciento išsakyta nuomonę negali būti vertinama baudžiamojo įstatymo kontekste, komentare žodį „durnas“ jis pavartojo netyčia, nenorėdamas tuo įžeisti žmogų, todėl nenustačius kaltinamojo tyčinių nusikalstamų veiksmų, ir iš esmės kaltinimą grindžiant tik duomenimis, kurie privatų kaltinimą reiškiančio asmens vertinami subjektyviai, aiškinami įvairiomis prasmėmis bei prielaidomis, jog nukentėjusiojo perskaitytas komentaras turi įžeidžiamą prasmę, laikytina, kad pareikšti kaltinimai šmeižimu yra nepagrįsti, ir E. Č. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. turi būti išteisintas, nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareikšto prašymo dėl 3000 EUR neturtinės ir 450 EUR turtinės žalos atlyginimo, ir civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Kaltinamąjį asmenį išteisinant, iš Z. B. priteistinos E. Č. jo turėtos atstovavimo išlaidos, pagal pateiktus mokėjimo dokumentus sudarančios 145 EUR sumą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

E. Č., dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. išteisinti, nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Z. B. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Iš Z. B. priteisti E. Č. 145 EUR atstovavimo išlaidų.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.