Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

dalyvaujant nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, privataus kaltintojo Z. B. atstovui advokatui R. V.,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo Z. B. atstovo advokato R. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo

E. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 154 str. 2 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

E. Č. naudai iš Z. B. priteista 145 eurų proceso išlaidų už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Č. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. kovo 4 d. apie 6.08 val. internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) perskaitęs Z. B. rašytą straipsnį „(duomenys neskelbtini)“ parašė komentarą, kuriame pateikė Z. B. įžeidžiamus teiginius, jog „tokius kaip (duomenys neskelbtini) laikas vyt, jis yra senas durnas nieko nesupranta tik pinigus ima, seimas priims įstatymą nuo 65 jam labas (duomenys neskelbtini) iseik pats nors tave graziai palydes o taip ismes kaip obuoly“.

Atsikirtimu į Z. B. atstovo advokato R. V. apeliacinį skundą E. Č. prašo apeliacinės instancijos teismo skundą atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais, kadangi mano, kad už nuomonės paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 str. 2 d. neturėtų kilti. Pažymi, jog šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias informacijos savybes bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Mano, kad nagrinėjamu atveju Trakų rajono apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį byloje, teisingai konstatavo, jog jo (E. Č.) komentaro turinys priskiriamas prie jo išsakytos nuomonės. Anot išteisintojo, išsakydamas savo nuomonę, jis veikė netyčia ir neturėjo siekio apšmeižti bei įžeisti gydytoją Z. B. ar sumenkinti visuomenės pasitikėjimą juo, kaip gydytoju. Be to, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad gydytojo Z. B. teiginys, jog dėl parašyto komentaro sumažėjo jo pacientų skaičius, neatitinka tikrovės.

Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad neva įžeidžiantis pasisakymas buvo išsakytas spontaniškai ir tik vieną kartą, todėl buvo išsakyta tik nuomonė, nesuvokiant galimai pavojingo savo veiksmų pobūdžio. Juo labiau atsižvelgtina ir į tai, kad Z. B. yras VšĮ pirminio priežiūros centro (duomenys neskelbtini), t.y. valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, teikiantis viešąsias paslaugas, todėl jo kritikos ribos yra žymiai platesnės, negu eilinio privataus asmens.

Nors apeliaciniame skunde nėra pasisakoma dėl neturtinės žalos, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Z. B. nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių jo išgyvenimus ar moralinį skausmą, jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes mano, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, todėl priimtas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, jo naikinti ir priimti naują nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto Z. B. atstovas advokatas R. V. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis E. Č. ir jo gynėjas A. G. prašė teismo skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą.

Nukentėjusiojo, privataus kaltintojo Z. B. atstovo advokato R. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmos instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti it pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Pažymėtina, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Savo ruožtu baudžiamojo proceso paskirtis yra ta, jog, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Remiantis BK 2 str. įtvirtintomis pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Be to, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio turinį, byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus pirmos instancijos teismas taikė tinkamai bei priėmė pagrįstą nuosprendį, kuriuo E. Č. išteisino, nesant veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d. požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Remiantis BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal BK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles. Pagal šią normą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus, yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija daro išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmos instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, nenustatęs, kad E. Č. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., požymių, baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų nepažeidė, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Skundžiamame Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti padarytomis išvadomis ir su jomis sutiktina. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų visumos pagrindu padarytų išvadų.

Pagal BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad 2014 m. kovo 4 d. internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) E. Č., perskaitęs Z. B. straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, parašė komentarą, kad „tokius kaip (duomenys neskelbtini) laikas vyt. jis yra senas durnas nieko nesupranta tik pinigus ima seimas priims istatyma nuo 65 jam labas (duomenys neskelbtini) iseik pats nors tave graziai palydes o taip ismes kaip obuoly“. Apelianto nuomone, E. Č., parašydamas šį komentarą, jame pateikė Z. B. įžeidžiantį teiginį, t.y. jog Z. B. yra durnas, tuo tyčia siekdamas jį apšmeižti, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri paniekino pasitikėjimą Z. B.. Dėl šių priežasčių mano, kad E. Č. turėjo būti patrauktas atsakomybėn pagal BK 154 str. 2 d. Savo ruoštu išteisintasis neneigė, jog parašė tokio turinio komentarą, tačiau tvirtino, juo tik išreiškęs savo nuomonę dėl parašyto straipsnio, tikslo apšmeižti Z. B. ar jį įžeisti neturėjęs.

Vertinant, ar E. Č. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. požymių, pažymėtina tai, kad šmeižimo turinį sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri gali paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, t.y. kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žeminą kito asmens garbę. Šmeižimo objektas – kito žmogaus garbė ir orumas. Nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis yra tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai tikrovės neatitinkančios, žeminančios asmens garbę ir orumą žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t.y. konstatavimas reiškinių, dalykų, savybių, veiksmų, įvykių, grindžiamų tiesa, kurią galima patikrinti bei įrodyti. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant ar buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, tačiau jis nėra taikomas nuomonei. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, komentarai, pastabos, dėl ko nuomonė nelaikoma žinia. Todėl kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str. būtina atriboti informaciją nuo nuomonės. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, dėl ko teisingumą vykdanti instituciją privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą ar yra įžeidžiančio pobūdžio, bet ir tai, kad pats kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, tyčios turinį sudaro būtent šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją.

Kaip matyti, apeliaciniu skundu yra nesutinkama su teismo padaryta išvada, kad E. Č. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. požymių, teigiant, jog interneto svetainėje straipsnio komentaruose pateikdamas minėto turinio tekstą ir jame pavadindamas Z. B. „durniu“, E. Č. taip elgėsi tyčia, tuo apšmeiždamas pastarąjį ir paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pakirto pasitikėjimą juo, kaip daktaru. Tačiau su tokiais argumentais nesutiktina. Teisėjų kolegija laiko, kad, vertinant E. Č. parašyto komentaro turinį, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos apie asmenį pobūdis žmogaus garbės ir orumo gynimo aspektu gali būti įvertintas tik aplinkybių, kuriomis ji buvo išsakyta, visumoje t.y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašias aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad į šiuos kriterijus pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tinkamai. Analizuodamas šio komentaro turinį, pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad kaltinimas šmeižimu E. Č. buvo grindžiamas iš esmės tik parašyto komentaro teksto dalimi, kuria buvo nurodyta, kad Z. B. „durnas“, ne tik analizavo, kiek pateiktos mintys atitinka šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., požymius, taip pat ir tokio komentaro atsiradimo priežastis. Teismas nurodė, kad tiek Z. B., tiek E. Č. yra tos pačios gydymo įstaigos subjektai, t.y. Z. B. yra gydytojas, o E. Č. – pacientas; pastarasis nėra Z. B. pacientas, tačiau jį gydo gydytoja E. P., kurios, kaip gydymo įstaigos vadovės, veikla buvo kritikuojama Z. B. straipsnyje. Todėl E. Č., kaip gydymo įstaigos ir jį gydančios gydytojos E. P. pacientas, susijęs su šia gydymo įstaiga teikiamomis gydymo paslaugomis, minėtu komentaru išreiškė reakciją į parašytą Z. B. straipsnį, jame reiškiamą kritiką, su kuo išteisintasis nesutiko ir tam nepritarė. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad išteisintojo teiginys, kuriuo privatus kaltintojas grindžia kaltinimą, buvo pavartotas, ne siekiant apšmeižti Z. B., o išsakyti savo nuomonę į Z. B. parašytą straipsnį dėl gydymo įstaigos vadovybės, t.y. ir išteisintąjį gydančios gydytojos priimamų sprendimų. Todėl skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai konstatuota, kad tokiu komentaru E. Č., kaip asmuo, sergantis sunkia onkologine liga bei besirūpinantis sklandžiu gydymo įstaigos darbu, perkeltine prasme išsakė savo neigiamą nuomonę apie straipsnio autorių Z. B.. Teisėjų kolegija, įvertinusi šių nustatytų aplinkybių visumą, baudžiamojo įstatymo nuostatas ir formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pritaria šioje byloje atlikto įrodymų vertinimo pasekoje padarytoms išvadoms. Kadangi ši vienkartinė spontaniška E. Č. reakcija, kaip subjektyvi nuomonė, susiformavo, internetinėje svetainėje perskaičius Z. B. publikuotą straipsnį, su kurio turiniu išteisintasis nesutiko, jame buvo kritikuojami dabartinės gydymo įstaigos vadovybės, kuriai priklauso ir E. Č. gydanti gydytoja E. P., priimami sprendimai, taip pat tai, jog E. Č. su Z. B. nėra susijęs jokiais tarpusavio santykiais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokie E. Č., kaip gydymo įstaigos paciento, išsakyti teiginiai, negali būti vertinami baudžiamojo įstatymo prasme kaip nusikalstami, taip pat E. Č. veiksmuose nebuvo nustatytas subjektyvusis požymis – tyčia. Pažymėtina ir tai, kad ir pats išteisintasis tiek pirmos instancijos teisme, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neginčijo, jog jis parašė minėto turinio komentarą, tačiau nuosekliai tvirtino, kad juo nesiekė apšmeižti Z. B., o tik išsakė savo nuomonę į pastarojo publikuotą straipsnį. Be to, sutiktina ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog E. Č. veiksmais būtų pakirstas pasitikėjimas gydytoju Z. B.. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia žmogaus saviraiškos laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma kaip paskutinė priemonė, kai akivaizdu, kad kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių.

BPK 105 str. 6 d. numato, jog, kuomet kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas apeliacinės instancijos teisme. Išteisintasis prašo priteisti iš nukentėjusiojo – privataus kaltintojo Z. B. 115 eurų proceso išlaidas, susijusias su atsikirtimo į apeliacinį skundą parengimu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nukentėjusiojo Z. B. atstovo advokato R. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti iš Z. B. 115 eurų E. Č. naudai jo turėtų išlaidų, susijusių su atsiliepimo į nukentėjusiojo apeliacinį skundą paruošimu, apmokėjimui.