- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-11
- Bylos Nr.
- e2A-699-777/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02842-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas, Irma Čuchraj, Jolanta Gailevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos miesto tvarka“
- Atsakovas
- I. L.
- Trečiasis asmuo
- I. M., T. M., J. Z., P. R., akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“, A. P., V. P.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos miesto tvarka“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos miesto tvarka“ ieškinį atsakovei I. L., tretiesiems asmenims I. M., T. M., J. Z., T. M., P. R., akcinei bendrovei „Klaipėdos vanduo“, A. P., V. P. IĮ, K. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti atsakovei I. L. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), 744 kv. m ploto kelio servitutą (tarnaujantis daiktas) pagal UAB „Vakarų valda“ 2017 m. spalio 26 d. kelio servituto planą, viešpataujantis daiktas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Ieškovė jai priklausančiame nekilnojamajame turte (duomenys neskelbtini) vykdo ūkinę komercinę veiklą. Į minėtą nekilnojamąjį turtą galima patekti tik per esamą transporto priemonėms pritaikytą važiuoti kelią (žvyrkelį), kuris eina per atsakovei priklausantį žemės sklypą. Teigia, jog kito kelio nėra.
2.2. Atsakovės ketinimų realumą įrodo ta aplinkybė, kad yra naujai įbetonuoti du geltonos spalvos metaliniai stulpai iš abiejų kelio pusių. Nurodė, kad ieškovė raštu kreipėsi į atsakovę dėl naudojimosi keliu, tačiau jokio atsakymo negavo. Atsakovei užtvėrus kelią ieškovė bei kiti gretimų sklypų savininkai nebeturėtų galimybės patekti į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, būtų paralyžiuota ieškovės ūkinė komercinė veikla.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Klaipėdos miesto tvarka“ 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei I. L. bei priteisė iš ieškovės UAB „Klaipėdos miesto tvarka“ 37,50 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad ieškovės ūkinėje komercinėje veikloje naudojamas specialusis transportas, nuolat važinėdamas per atsakovei priklausančiame žemės sklype esantį keliuką, turintį ardomo kelio statusą, kelia daug nepatogumų. Teigia, jog ieškovė šių problemų geranoriškai spręsti nesistengė, kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo.
4.2. Nurodė, kad nors kitų lygiaverčių ginčo ardomam keliui privažiavimo kelių į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nėra, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė apskritai neturi jokių kitų galimybių patekti į jos valdomą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Teigia, jog iš pačios ieškovės pateikto faktinių aplinkybių protokolo matyti, jog ieškovė į jos nuosavybės ir nuomos teisėmis valdomą žemės sklypą gali patekti per (duomenys neskelbtini) gatvę. Nurodė, kad gatvė nėra įrengta, tačiau išvažinėta ir prilygsta lauko keliui.
4.3. Nurodė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu įsigijo ir jai šiuo metu priklauso žemės sklypas, per kurį yra numatytas įvažiavimas į ieškinyje viešpataujančiu daiktu nurodytą žemės sklypą. Teigia, jog iš atsakovės pateiktų fotonuotraukų ir pačios ieškovės pateikto faktinių aplinkybių protokolo matyti, kad toje vietoje, kur numatytas ir pačios ieškovės planuojamas įvažiavimo kelias, yra išvažinėtas keliukas. Juo tretieji asmenys V. P. IĮ ir K. K. patenka į savo žemės sklypus. Akcentavo, jog jokie teisės aktai nedraudžia savo žemės sklype įsirengti privažiavimą į gretimybėje esantį kitą savo žemės sklypą.
4.4. Atsižvelgė į ieškovės vykdomos veiklos pobūdį (kelių tiesimas ir priežiūra). Darė išvadą, kad pagal vykdomos šios ir kitų veiklų pobūdį neabejotinai turimą techniką, jai pritaikyti vieną ar kitą kelią savo poreikiams neturėtų būti sudėtinga.
4.5. Teismo vertinimu, nėra pagrindinės sąlygos – objektyvaus būtinumo nustatyti kelio servitutą per atsakovės žemės sklypą, nes ieškovė turi galimybę patekti į savo valdomą žemės sklypą (viešpataujantis daiktas) per jai dokumentuose numatytą pravažiavimą, kuris po kadastrinių matavimų patenka į pačiai ieškovei priklausantį žemės sklypą, taip pat per esančią išvažinėtą, bet neįrengtą (duomenys neskelbtini) gatvę.
4.6. Nurodė, kad servitutas, juolab neatlygintinas, negali būti nustatomas tik todėl, kad ieškovei naudotis servitutu būtų pigiau ir patogiau. Teigia, jog tai reikštų, kad vieno asmens problemos sprendžiamos kito asmens sąskaita, nepagrįstai suvaržant šio nuosavybės teisę. Darė išvadą, kad neįrodžius objektyvaus ir konkretaus poreikio teismo sprendimu nustatyti prašomą servitutą, neaktualus tampa servituto atlygintinumą reglamentuojančių teisės normų taikymas. Atkreipė dėmesį, kad pagal galiojančius ir neginčijamus teritorijų planavimo dokumentus, ginčo kelias, kuriam prašoma nustatyti servitutą, yra ardomas. Teigia, jog nustačius servitutą, kurio objektyvi būtinybė neįrodyta, būtų sukurta teisiškai nesuderinama ir nelogiška situacija.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti I. L. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) 744 kv. m ploto kelio servitutą (tarnaujantis daiktas) pagal UAB „Vakarų valda“ 2017 m. spalio 26 d. kelio servituto planą; viešpataujantis daiktas – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad ieškovei UAB „Klaipėdos miesto tvarka“ nebuvo žinoma, kad ginčo kelias eina per privatų žemės sklypą. Teigia, jog atsakovė I. L. savo žemės sklypą yra atitvėrusi tvora nuo kelio, kelias yra gerai įrengtas, išvažinėtas, kelkraščiai apaugę krūmais, todėl UAB „Klaipėdos miesto tvarka“ akivaizdžiai matė, kad šis kelias yra nuo seno, keliu naudojasi ir gretimų žemės sklypų savininkai (valdytojai). Nurodė, kad pagal trečiojo asmens T. M. į bylą pateiktą 1992 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Paklausa“ projektą „(duomenys neskelbtini)“ buvo nurodytas įvažiavimas per dabartinį I. L. žemės sklypą. Mano, jog yra akivaizdu, kad ieškovė UAB „Klaipėdos miesto tvarka“ 2017 m. birželio 23 d. įsigydamas nuosavybę į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), nežinojo, kad ateityje gali atsirasti apribojimai naudotis esančiu vieninteliu keliu įvažiuoti į savo turtą, ir to pagal esamą faktinę situaciją negalėjo protingai numatyti.
6.2. Nurodė, kad atsakovės žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), suformuotas 2002 m. gruodžio 23 d. (kadastriniai matavimai atlikti 2002 m. gruodžio 23 d.), o žemės sklypo planas parengtas 1995 m. birželio 16 d. Mano, jog iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad atsakovės žemės sklypas suformuotas jau esant keliui. Teigia, jog nors formuojant atsakovės I. L. žemės sklype kelio servitutas nebuvo nustatytas, tačiau faktiškai esant keliui, I. L. įsigydama žemės sklypą galėjo ir turėjo numatyti, kad šiuo keliu turės teisę naudotis tretieji asmenys.
6.3. Teigia, jog Klaipėdos rajono savivaldybės valdybai 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinus I. L. žemės sklypo detalųjį planą pakeičiant jo paskirtį į gyvenamąją, buvo numatytas esamo kelio ardymas. Mano, jog atsakovei nuo 2002 m. gruodžio 12 d. taip ir neišardžius kelio, t. y. per 15 metų nepasinaudojusi detaliajame plane numatyta galimybe išardyti kelią, laikytina, kad toliau sutiko su faktiniu kelio servitutu.
6.4. Teigia, jog Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad atlikus S. Š. žemės sklypo kadastrinius matavimus valstybinė žemė keliui faktiškai atsiras. Nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 4 d. atlikus žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus jokio valstybinės žemės sklypo keliui neatsirado. Daro išvadą, kad kadastriniai matavimai patvirtino faktinius duomenis, kad jokio numatyto kelio per valstybinę žemę šalia S. Š. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra, nes nėra valstybinės žemės ruožo.
6.5. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog toje vietoje, kur numatytas ir pačios ieškovės planuojamas įvažiavimo kelias, yra išvažinėtas keliukas, yra nepagrįstas. Teigia, jog iš antstolės B. T. antro (2018 m. spalio 8 d.) faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje vietoje yra tik provėžos pievoje, kas, akivaizdu, neatitinka kelio sąvokos.
6.6. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) g. yra tik planuose, tačiau realybėje yra tik provėžos pievoje. Teigia, jog ieškovo žemės sklypas net nesiriboja su (duomenys neskelbtini) g., o jį nuo šios planuojamos gatvės skiria kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, per kuriuos išvis nėra jokių pravažiavimų, net ir provėžų, todėl mano, kad šis pirmosios instancijos teismo motyvas yra neteisingas ir neatitinkantis faktinių aplinkybių.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinio skundo netenkinti bei Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
8.1. Nurodė, kad ieškovės reikalavimas nustatyti kelio servitutą atsakovės žemės sklype esamam keliui prieštarauja šio sklypo detaliuoju planu patvirtintam jo naudojimo teisiniam režimui. Teigia, jog detaliajame plane (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) servitutiniai pravažiavimai per I. L. sklypą į gretimus sklypus nėra numatyti. Pažymėjo, kad aiškinamajame rašte nurodyta, jog žemės sklype esantis pravažiavimas į kaimyninį sklypą demontuojamas – teisėtas įvažiavimas į sklypą iš kito kelio analogiškai ir grafinėje detaliojo plano dalyje esamas kelias pažymėtas kaip ardomas. Mano, jog kitoks aiškinimas, esant nurodytam galiojančiam detaliajam planui, reikštų juo nustatyto privalomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamento paneigimą, o tokia situacija teisės požiūriu yra negalima.
Atsiliepimas
8.2. Atsakovės nuomone, kitoks aiškinimas, esant nurodytam galiojančiam detaliajam planui, reikštų juo nustatyto privalomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamento paneigimą, o tokia situacija teisės požiūriu yra negalima.
8.3. Nurodė, kad rašytiniai bylos duomenys patvirtina, jog per ieškovui nuo 2018 m. birželio 14 d. priklausantį sklypą eina lauko kelias, kuris nuo (duomenys neskelbtini) gatvės susisiekia su sklypu (duomenys neskelbtini). Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad per šį sklypą ieškovas negalėtų savo lėšomis įsirengti / pagerinti kelią, atitinkantį jo poreikius verslui vykdyti bei plėtoti.
8.4. Nurodė, kad LR Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintose specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose nėra draudžiama įrengti kelią elektros tiekimo linijų apsaugos zonose (žr. Sąlygų skirsnio VI. Elektros tiekimo linijų apsaugos zonos punktas Nr. 20), todėl mano, jog nėra jokių teisinių ar kitokių kliūčių, gavus elektros tinklų įmonės raštišką leidimą ( Sąlygų 19 punktas), įsirengti privažiavimą iki sklypo (duomenys neskelbtini).
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – tarnyba) prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
10.1. Nurodė, kad ieškovė sandoriu įsigijo iš S. Š. 0,6000 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Teigia, jog šio žemės sklypo gretimybėje yra pravažiavimas, kuris skirtas privažiuoti į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio dalį nuomos teise valdo ieškovas. Teigia, jog šias aplinkybes patvirtina ir S. Š. žemės sklypų ribų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose abrisas, kurį braižė J. B..
10.2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė yra ūkinę komercinę veiklą vykdantis ir pelną gaunantis ūkio subjektas, todėl neabejotina, jog ieškovės ūkinėje komercinėje veikloje naudojamas specialusis transportas, nuolat važinėdamas per atsakovei priklausančiame žemės sklype esantį keliuką, turintį ardomojo kelio statusą, kelia daug nepatogumų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovo (apelianto) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
13. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės prašymas nustatyti kelio servitutą teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis). CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli; joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 ir joje nurodyta teismų praktika). Kartu plėtojant teismų praktiką pažymėtina, kad kito asmens nuosavybės teisės apribojimas (suvaržymas) turi būti kaip įmanoma mažesnis.
15. Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, jog jai nebuvo žinoma, kad ginčo kelias eina per privatų žemės sklypą. Nurodė, kad atsakovė savo žemės sklypą yra atitvėrusi tvora nuo kelio, kelias yra gerai įrengtas, išvažinėtas, kelkraščiai apaugę krūmais, todėl ieškovė matė, kad šis kelias yra nuo seno, keliu naudojasi ir gretimų žemės sklypų savininkai (valdytojai). Mano, jog nenustačius servituto bei atsiradus apribojimams naudotis esančiu vieninteliu keliu įvažiuoti į savo turtą, būtų pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Kaip minėta, servituto nustatymas yra susijęs su savininko nuosavybės teisės suvaržymais, todėl vertinant tai, kad vieno asmens teisė į nuosavybę negali būti labiau ginama nei kito asmens teisė į nuosavybę, kito asmens nuosavybės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (objektyviai būtinas). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai, jog ji įsigydama žemės sklypą su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), nežinojo, jog ginčo kelias eina per privatų žemės sklypą, ar ieškovės noras į savo žemės sklypą su statiniais patekti būtent ginčo keliu teisinės reikšmės servituto nustatymui neturi, kadangi servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014, 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
16. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovė vykdo ūkinę komercinę veiklą statybos mašinų ir įrangos nuomos, kelių tiesimo ir priežiūros, aplinkos tvarkymo srityse. Pagal sutartis įvairiems juridiniams asmenims teikia sniego valymo, smėlio druskos barstymo paslaugas, nepavojingų statybinių atliekų išvežimo ir kitas paslaugas. Taip pat yra sudariusi sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybe dėl viešų paslaugų teikimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog savininko teisė naudotis daiktu, be kita ko, reiškia jo galimybę gauti naudos iš daikto naudingų vartojamųjų savybių. Tai pasiekiama daiktą netrukdomai naudojant pagal paskirtį. Tai reiškia, kad statinio savininkas, naudodamas jį pagal paskirtį, turi turėti galimybę į jį pakliūti, t. y. prie jo prieiti pats ar, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, leisti naudotis kitiems (nuomoti ir pan.). Priėjimas prie statinio turi būti suprantamas pagal konkrečias aplinkybes kaip galimybė patekti su daiktais, įranga, transportu ar kitokiu turtu, kuris reikalingas tam daiktui panaudoti savininko naudai ir interesais, todėl darytina išvada, kad teismas turi įvertinti, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų. Nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015, 2016-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016).
17. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, jog atsakovės žemės sklypas suformuotas 2002 m. gruodžio 23 d., o žemės sklypo planas parengtas 1995 m. birželio 16 d., todėl, apeliantės nuomone, akivaizdu, kad atsakovės žemės sklypas suformuotas jau esant keliui. Teigia, jog nors formuojant atsakovės I. L. žemės sklype kelio servitutas nebuvo nustatytas, tačiau faktiškai esant keliui, I. L. įsigydama žemės sklypą galėjo ir turėjo numatyti, kad šiuo keliu turės teisę naudotis tretieji asmenys. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Remiantis byloje surinktais įrodymais, nustatyta, jog Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 127 „Dėl I. L. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, detaliojo plano patvirtinimo“ nusprendė patvirtinti žemes sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, numatantį pakeisti žemės sklypo paskirtį į gyvenamąją, suplanuojant gyvenamojo namo su pagalbiniu pastatu bei šunų dresiravimo aikštele statybą. Teisėjų kolegija pažymi, jog UAB „Sodų projektai“ aiškinamajame rašte nurodyta, jog įvažiavimas į sodybą numatomas iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Žemės sklype esantis pravažiavimas į kaimyninį sklypą demontuojamas, teisėtas įvažiavimas į sklypą iš kito kelio. Analogiška informacija nurodyta ir grafinėje detaliojo plano dalyje: esamas kelias pažymėtas kaip ardomas. Dar daugiau, pagal UAB „Sodybų projektai“ parengtą projektą, Klaipėdos rajono savivaldybė 2003 m. rugsėjo 23 d. išdavė statybos leidimą Nr. GN 03-136. Kartu su šiuo leidimu pateiktas su kitomis institucijomis suderintas sklypo planas, kuriame taip pat numatytas „ardomas keliukas“. Minėtame statybos leidime nurodyta, jog statytojas privalo griežtai laikytis suderinto projekto (įskaitant nustatyta tvarka suderintus jo pakeitimus) ir normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės įrodo, jog tvirtinant atsakovės žemės sklypo detalųjį planą bei gaunant statybą leidžiantį dokumentą buvo priimtas sprendimas ginčo kelią išardyti (demontuoti), todėl apeliantės pasvarstymai, jog atsakovė turėjo ir galėjo numatyti, kad šiuo keliu turės teisę naudotis tretieji asmenys, laikytini nepagrįstais.
18. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apeliantės nuomone, kad atsakovei per 15 metų nepasinaudojus detaliajame plane numatyta galimybe išardyti kelią, laikytina, kad atsakovė toliau sutiko su faktiniu kelio servitutu. Servitutas gali būti nustatytas šalių sutarimu, o jei šalys nesutaria, gali būti nustatytas teismo. Duomenų, jog teritorijų planavimo dokumentuose, atsakovės žemės sklypui būtų nustatytas ir įregistruotas kelio servitutas, byloje nėra. Aplinkybės, jog detaliajame plane numatytas kelio demontavimas per 15 metų nebuvo įgyvendintas, negali būti prilyginamos servituto nustatymui ir įregistravimui. Iš atsakovės pateiktų paaiškinimų matyti, jog iki ginčo su ieškove kilimo, atsakovė geranoriškai leido naudotis ginčo keliu, tačiau ieškovė ginčo kelio neprižiūrėjo, nesilaikė nustatytų greičio ribojimų, dėl kurių atsirasdavo didelė vibracija ir kildavo dulkės, todėl atsakovė būdama ginčo kelio savininkė, nusprendė nebeleisti ieškovei naudotis šiuo keliu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog atsakovė būdama nepatenkinta, kaip naudojamas jai nuosavybės teise priklausantis kelias, turėjo teisę uždrausti juo naudotis, todėl darytina išvada, kad šis apeliacinio skundo argumentas nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl kelio servituto, todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
19. Apeliaciniu skundu teigiama, kad Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, jog atlikus S. Š. žemės sklypo kadastrinius matavimus valstybinė žemė keliui faktiškai atsiras, tačiau atlikus žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus jokio valstybinės žemės sklypo keliui neatsirado. Darė išvadą, kad kadastriniai matavimai patvirtino faktinius duomenis, kad jokio numatyto kelio per valstybinę žemę šalia S. Š. žemės sklypo nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendžiant asmens galimybę patekti į jam priklausančią nuosavybę, įstatymas nenumato, jog patekimas galimas tik per valstybinę žemę. Kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte, nuosavybės savininkas turi turėti galimybę į savo nuosavybę pakliūti, t. y. prie jo prieiti pats ar, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, leisti naudotis kitiems (nuomoti ir pan.). Tai reiškia, jog nesant galimybės tiesiogiai pakliūti į savo nuosavybę, gali būti nustatomas servitutas, kuris suteikia teisę naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu). Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, jog nesant jokio kelio per valstybinę žemę bei nenustačius servituto ginčo keliui, jis neturi jokios kitos galimybės patekti į savo žemės sklypą su statiniais, tačiau teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog ieškovas 2018 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš S. Š. nusipirko 0,60 ha ploto žemės sklypą, kuris ties vakarine riba ribojasi su sklypu (duomenys neskelbtini), o rytinėje pusėje – su (duomenys neskelbtini) gatve. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų bei šalių paaiškinimų matyti, jog per šį ieškovui nuo 2018 m. birželio 14 d. priklausantį sklypą eina lauko kelias, kuris nuo (duomenys neskelbtini) gatvės susisiekia su sklypu (duomenys neskelbtini) (ieškovei priklausančiu žemės sklypu). Taip pat nustatyta, jog ieškovės iniciatyva 2018 m. kovo mėnesį parengta planuojamo įrengti privažiavimo kelio schema – tarp V. P. IĮ žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), ir K. K. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) iš vienos (sklypų šiaurinės) pusės ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). (tuo metu priklausiusio S. Š., dabar priklausančio ieškovei) iš kitos (sklypo pietinės) pusės. Kaip minėta, ieškovės vykdoma veikla, be kitų darbų, yra susijusi su kelių tiesimu ir jų priežiūra, todėl teisėjų kolegija mano, jog ieškovė su turima technika gali nesudėtingai pritaikyti jau esamą išvažinėtą keliuką ar pagal 2018 metų kovo mėnesį parengtą planą įsirengti naują privažiavimo kelią, kad galėtų patekti į savo nuosavybę, todėl darytina išvada, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog nesant kelio per valstybinę žemę bei nenustačius servituto, apeliantė neturės galimybės naudotis savo nuosavybe.
20. Apeliaciniu skundu taip pat pažymima, jog iš antstolės B. T. antro (2018 m. spalio 8 d.) faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje vietoje yra tik provėžos pievoje, tai, akivaizdu, neatitinka kelio sąvokos. Pažymėtina, kad šios nutarties 19 punkte nustatyta, jog apeliantė yra ūkinę komercinę veiklą vykdantis asmuo, kuris, be kita ko, užsiima kelių tiesimu ir jų priežiūra, todėl padaryta išvada, jog apeliantė turi visas galimybes įsirengti įvažiavimą nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su statiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, jog apeliantė turi galimybę įsirengti įvažiavimą per jai nuo 2018 m. birželio 14 d. priklausantį žemės sklypą bei nurodomą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, jog apeliantė neįrodė, jog nenustačius servituto ginčo keliui, ji negalės tinkamai įgyvendinti nuosavybės teisių.
21. Įvertinus visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą buvo pateikti šie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai, t. y. 2019 m. sausio 3 d. atstovavimo sutartį, 2019 m. sausio 3 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 913499, kuriuo už dokumento surašymą sumokėjo 500 Eur. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrindas šią sumą priteisti (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).
25. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).
26. Duomenų apie trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje negauta, todėl šis klausimas nenagrinėtinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos miesto tvarka“ atsakovei I. L. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.