Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato V. Aginto apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021-10-29 nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laiku dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nuosprendžiu patenkintas Valstybinės ligonių kasos ieškinys ir iš M. M. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos priteista 105,05 Eur žalos atlyginimo. Be to, nuosprendžiu iš M. M. nukentėjusiajam M. V. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu iš M. M. nukentėjusiajam M. V. priteista 600 Eur patirtų išlaidų už teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. M. M. nuteistas už tai, kad 2020-03-25 apie 19 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia bandė suduoti M. V. su metaliniu įrankiu-raktu į galvą, tačiau pastarajam užsidengus ranka, pataikė į dešinę plaštaką, po to sudavė smūgį raktu į nugarą (nurodoma nuosprendžio pirmame lape), o M. V. M. M. pargriovus ant žemės, M. M. sudavė dar mažiausiai 3 smūgius M. V. raktu į įvairias kūno vietas bei mažiausiai 7 smūgius rankomis į galvą ir kūną, taip nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl dešinės plaštakos sumušimo ir sukėlė fizinį skausmą.

2.9. Dėl liudytojo Š. S. apeliaciniame skunde pažymima, jog baudžiamajame procese, kuriame nuteistas M. V., nebuvo prašoma apklausti Š. S., toks prašymas buvo pateiktas tik šioje byloje, baigiant įrodymų tyrimą 2021-08-05. Kaip matyti, M. V. dar nesibaigus ikiteisminiams tyrimams (iš Š. S. duotų paaiškinimų) jau žinojo, kad įvykį matė jo kaimynas Š. S., tačiau jo apklausti daugiau nei metus laiko, neprašė. Kita vertus, visų apklausų metu ir teisme nukentėjusysis teigė, kad įvykio pradžią matė tik jis ir L. S.. Be to, nukentėjusysis prašydamas apklausti Š. S. nurodė, kad šį įvykį matė M. S. tėvas ir sesuo su vyru, jie buvo išėję parūkyti. Tačiau apklausus Š. S., paaiškėjo, kad namuose buvo tik Š. S. ir jo sūnus M. S., o sesers su vyru nebuvo, be to, nurodė, kad matė įvykį per antro aukšto langą, o ne lauke rūkydamas, kaip teigė nukentėjusysis. Kitas svarbus momentas yra tai, kad prie bylos buvo pridėta nukentėjusiojo daryta fotonuotrauka, kurioje darytas vaizdas iš Š. S. antro aukšto lango (per kurį neva matė įvykį), iš kurios matosi vartelių vaizdas, galimai, kur vyko įvykis. Tačiau M. M. įrodymų tyrimo metu pateiktoje kitoje fotonuotraukoje, kuri prijungta prie bylos, matyti, kad Š. S. per antro aukšto langą negalėjo matyti 2020-03-25 įvykių ir vartelių, kadangi užstoja siena. Galimai nukentėjusiojo pateikia nuotrauka daryta iškišus telefoną per langą, tik taip gali būti paaiškinama, kodėl nuotraukoje matosi net visas Š. namas. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad po įvykio buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie su „ body“ kamera filmavo įvykio vietą, ėmė paaiškinimus ir t. t. Iš prie bylos pridėto vaizdo įrašo laiko 19.40 val. ir vėliau matyti, kad pareigūnai vaikšto aplink įvykio vietą, lauke yra tamsu ir matosi Š., V. ir Š. S. namas, iš vaizdo įrašo (apie kelias minutes) matyti, kad Š., V. name dega šviesos, o Š. S. name šviesų nebuvo, nors dar nebuvo nakties laikas ( ši aplinkybė užfiksuota 2021- 09-10 teismo posėdžio protokole, peržiūrėjus vaizdo įrašą). Tikėtina, kad nukentėjusysis, atlikdamas statybos darbus pas liudytoją Š. S. name, sutarė dėl nukentėjusiajam naudingų parodymų davimo. Šią aplinkybę patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu M. V. darytas poveikis liudytojai G. Š. (nuosprendžio byloje Nr. 1-582-799/2020, 3 lapas), kad ši pakeistų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus L. S., naudai. Taigi aukščiau išdėstytos aplinkybės, atlikto akių tyrimo rezultatai iškėlė abejonių dėl kai kurių liudytojų duotų parodymų patikimumo, ar įvykio metu namuose buvo Š. S., ar jis matė įvykį, kodėl kaip buvęs pareigūnas neišėjo į lauką sustabdyti konflikto, kodėl jis nebuvo nurodytas kaip liudytojas iš karto, kodėl nukentėjusysis žinodamas apie šį liudytoją, neprašė nei prokuroro, nei teismo jo apklausti iš karto, kai sužinojo apie jį. Nukentėjusiojo ir Š. S. nurodytos įvykio matymo aplinkybės skiriasi. Šie prieštaravimai iki minimumo sumažina šio liudytojo duotų parodymų patikimumą, todėl buvo prašoma teismo iškviesti ir apklausti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių A. Š., G. Š., V. V., ar Š. S. ir jo sūnus tą vakarą buvo namuose, buvo prašoma teismo išreikalauti duomenis iš Transporto saugos administracijos, kurioje yra sukurta speciali „vectra“ elektroninė paslauga ir kurioje yra saugomi duomenys apie asmenų kurie vairuoja sunkiasvores transporto priemones darbo režimą, laiką ir poilsį (M. V. posėdžio metu patvirtino, kad Š. S. dirba vairuotoju užsienyje), spręsti klausimą dėl tyrimo poligrafu atlikimo su M. V. ir Š. S.. Tačiau teismas šiuos gynybos prašymus (nuteistąjį teisinančių duomenų rinkimą) atmetė, nenurodydamas jokių svarių argumentų, tuo suvaržė nuteistojo teisę į tinkamą bylos išnagrinėjimą, norą, kad teismas rinktų ir tirtų ne tik kaltinančius, bet ir teisinančius duomenis, kas sutrukdė pirmos instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos aplinkybės, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek kaltinantys, tiek ir teisinantys įrodymai. Tačiau Tauragės apylinkės teismas aukščiau išdėstytų reikalavimų, nesilaikė.

3. Nukentėjusysis M. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti nuosprendį galioti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

5. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

6. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo M. M. kaltės.

7. Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo reikalavimų, laikomasis pozicijos, jog M. M. neatliko smurtinių veiksmų, dėl kurių nuteistas. Tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020-03-25, apie 19 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, įvyko konfliktas. Nukentėjusysis M. V. ir nuteistasis M. M. prieš konfliktą susirašinėjo telefono žinutėmis ir susitarė susitikti kieme. Iš bylos medžiagos matyti, kad jau iki įvykio nuteistojo ir nukentėjusiojo santykiai buvo konfliktiški. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia bandė suduoti M. V. su metaliniu įrankiu-raktu į galvą, tačiau pastarajam užsidengus ranka, pataikė į dešinę plaštaką, o M. V. M. M. pargriovus ant žemės, M. M. sudavė dar mažiausiai 3 smūgius M. V. raktu į įvairias kūno vietas bei mažiausiai 7 smūgius rankomis į galvą ir kūną.

12. Apeliaciniame skunde keliamas nukentėjusiojo M. V. parodymų apie jam M. M. suduotus smūgius patikimumo klausimas, vertinama, jog nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, kintantys. Kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas apžvelgė nukentėjusiojo parodymus procese bei motyvuotai sprendė, kad dėl M. M. suduotų smūgių šie yra nuoseklūs ir su tuo nesutikti nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš bylos duomenų (2020-03-25 pranešimo policijai, protokolo – pareiškimo, daiktų apžiūros protokolo, kuriame apžiūrėti pareigūnų „body“ kamerų įrašai iš įvykio vietos, apklausų, akistatos protokolo, parodymų teisme), nukentėjusysis M. V. tvirtino, kad M. M. užsimojo metaliniu daiktu – stambiu raktu duoti į galvą, kad jis dešine ranka užsidengė galvą, ir M. M. suduotas smūgis kliuvo į jo ranką, po to, kai M. M. buvo pargriautas ir M. V. laikomas, dar sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas.

13. Nukentėjusiojo parodymus atitinka ir kiti pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai. Dalis byloje apklaustų liudytojų (S. V., V. V., G. Š., A. Š.) konfliktą matė ne nuo pradžių. Tačiau apie tai, kad M. M. sudavė smūgių M. V., nurodo liudytojai L. S., Š. S.. Apeliaciniame skunde abejojama liudytojo Š. S. parodymų patikimumu, keliamas klausimas, ar jis galėjo matyti įvykį, kodėl tyrimo metu apie šį liudytoją nebuvo žinoma, kodėl, kaip buvęs pareigūnas, neišėjo stabdyti konflikto. Kolegija tokias apelianto keliamas abejones atmeta kaip nepagrįstas. Vien tai, kad liudytojas nenuėjo stabdyti konflikto, nemažina jo parodymų patikimumo. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, liudytojas Š. S. paaiškino, jog jis gyvena kaimynystėje, ne iš karto M. V. pasakė apie matytą konfliktą, be to, praleidžia laiko užsienyje, taigi tai, jog liudytojas Š. S. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nemenkina jo parodymų patikimumo. Teisiamajame posėdyje, prisiekęs sakyti tiesą ir liudytoju apklaustas Š. S. patvirtino matęs, jog M. V. atėjęs vyriškis (aiškiai nematė, ar tai buvo M. M., tačiau pagal bylos aplinkybes tai buvo apeliantas) sudavė kažkuo, panašiu į lazdą, tačiau M. V. smūgį „atmušė“. Tokie liudytojo parodymai atitinka kitus bylos duomenis. Abejoti, jog liudytojas negalėjo matyti įvykio, nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog esą vaizdą per liudytojo Š. S. langą užstoja siena, tačiau taip pat pažymima, jog vaizdo įraše iš pareigūnų „body“ kamerų matyti, kad pareigūnams vaikštant po įvykio vietą, Š. S. name nėra šviesų, dėl ko daroma prielaida, jog liudytojo esą net nebuvo namuose. Taigi pats apeliantas sutinka, jog iš įvykio vietos buvo matomi liudytojo namų langai, kuriuose, kaip nurodo, nedegė šviesa. Pastaroji aplinkybė (languose dega šviesa ar ne), savaime gyventojų (ne)buvimo namuose nei patvirtina, nei paneigia. Aplinkybę, jog liudytojas objektyviai galėjo matyti netoli namų vykusias M. M. ir M. V. muštynes, patvirtina ir teismui nukentėjusiojo bei gynybos pateiktos įvykio vietos nuotraukos (b. l. 149, 150, t. 2).

15. Nukentėjusiojo taip pat ir liudytojų parodymus apie M. M. prieš M. V. panaudotą smurtą patvirtina ir kiti įrodymai. Byloje yra duomenys apie kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje spręstas M. V. baudžiamosios atsakomybės klausimas, apžiūrėtą raktą, kuriuo buvo suduota šiuo atveju M. V.. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, baudžiamojoje byloje, kurioje dėl nagrinėjamo įvykio buvo nuteistas ir M. V., įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, jog M. V. M. M. minimu raktu nesudavė. Aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju M. V. buvo sumušta dešinė ranka, pagrindžia VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pateikta asmens ambulatorinio gydymo statistinė kortelė (b. l. 137-139, t. 2), iš kurios matosi, kad pacientas skundėsi rankos skausmu; jo būklė įvertinta tai, kad stebima dešinės plaštakos patinimas; diagnozuoti paviršiniai sužalojimai, apimantys kitus kūno sričių derinius: galvos, kaklo, rankos sumušimas. 2020-03-30 asmens apžiūros protokole (b. l. 34-39, t.1) matoma, kad 2020-03-30 M. V. sutikus, buvo apžiūrėtos jo kūno vietos, kurias jis nurodė, kaip sužalojimo vietas: ant veido dešinėje nosies pusėje stebėti du nubrozdinimai, dešiniajame paakyje matoma nubrozdinimo žymė, ant dešinės rankos, daugiau vidinėje pusėje, tarp riešo ir alkūnės srities matomos dvi sumušimo žymės; dešinės rankos viršutinė rankos dalis matyti nežymiai patinusi. Specialisto išvadoje Nr. G173/2020(10) nurodoma, kad M. V. nustatytas dešinės plaštakos sumušimas, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, pvz., ranka, koja ir pan., kad sužalojimas padarytas galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu ar jam artimu būdu, laiku, vieno smūgio ar trauminio poveikio pasekoje; M. V. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 78, t. 1). Prie apklausos ikiteisminiame tyrime nukentėjusiojo pateikta nuotrauka, kurioje, kaip jis nurodė, matomas jo po muštynių sužalotas veidas (b. l. 25, t. 1). Pareigūnų, atvykusių į įvykio po konflikto, „body“ kamerų vaizdo įraše fiksuotos ant nukentėjusiojo veido objektyviai matomos dėmės, panašios į kraują (b. l. 138-145, t. 1). Visuma aptartų duomenų patvirtina, jog M. V. rankoje bei veide po muštynių buvo matomi sužalojimai, kurių pobūdis atitiko paties nukentėjusiojo bei liudytojų nurodytas smūgių sudavimo M. V. aplinkybes, todėl atmestini ir apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad nukentėjusiojo sužalojimai byloje nustatyti tik iš jo žodžių.

16. Apeliaciniame skunde dėstoma nemažai argumentų siekiant paneigti duomenų, susijusių su M. V. padarytų sužalojimų fiksavimu, patikimumą: 2020-03-30 apžiūros protokole aprašytos sužalojimų žymės tik po 5 dienų, specialisto išvadoje nurodomas tik rankos sužalojimas, teisme apklaustas specialistas A. J. pripažino, jog medicininiuose dokumentuose nėra objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, ką patvirtina ir byloje pateikta eksperto P. P. konsultacinė išvada. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos, vertindamas specialisto A. J. parodymus teisme dėl nukentėjusiajam fiksuotų sužalojimų, pažymėjo, kad atsižvelgia į tai, kad teismo medicinos ekspertas A. J. tyrimą atliko tik iš medicininių dokumentų, o ne apžiūrint nukentėjusį asmenį gyvai; kad rankos sužalojimas neišsamiai aprašytas M. V. apžiūrėjusio gydytojo; kad ekspertui nebuvo nurodytos tikslios aplinkybės, kuriomis M. V. ranka galėjo būti sužalota, t. y. nebuvo nurodyta, kad asmuo bandė suduoti M. V. su metaliniu įrankiu-raktu į galvą, tačiau pastarajam užsidengus ranka, pataikė į dešinę plaštaką. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai nagrinėjamu atveju yra visiškai logiški, kadangi gyvai nukentėjusiojo neapžiūrėjęs specialistas, teikdamas išvadą rėmėsi medicininiais dokumentais, kuriuose M. V. sužalojimai nėra išsamiai aprašyti, tačiau yra pažymėta apie objektyviai stebimą dešinės plaštakos patinimą. Be to, specialistas A. J. pažymėjo ir tai, kad teismo medicinos tyrimas iš fotografijų nedaromas, vertinami gydytojo ar medicinos personalo įrašai, taigi į kitus bylos duomenis, kuriuose matoma, kad M. V. buvo sužalotas, specialistas negalėjo atsižvelgti. Taigi nei specialisto išvada, nei ją davusio specialisto A. J. parodymai teisme nepaneigia kitais bylos duomenimis (pareigūnų „body“ kamerų įrašų, 2020-03-30 apžiūros protokolo) fiksuotų nukentėjusiojo sužalojimų, priešingai, šie bylos duomenys vieni kitus papildo.

17. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog byloje buvo kreiptasi ir į privatų ekspertą, siekiant patvirtinti ar paneigti specialisto išvados Nr. G173/2020(10) teisingumą, teisme buvo apklaustas specialistas P. P.. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo konsultacine specialisto (P. P.) išvada, kurioje nurodyta, kad, remiantis medicinos duomenimis, negalima konstatuoti, jog M. V. patyrė sužalojimus, be to, nurodoma, kad M. V. teoriškai galėjo būti padaryta dešinės plaštakos trauma, jam pačiam suduodant smūgius rankomis M. M. į įvairias kūno vietas bei atsiremiant ranka į žemę, tvorą, tačiau nebūdingas atsiremiant į M. M. kūną, jį stumiant, dešinės plaštakos trauma galėjo būti padaryta kitu nei kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Kaip matyti iš specialisto P. P. parodymų teisme, jis patvirtino, jog teismo medicinos gydytojai sužalojimų iš nuotraukų, vaizdo įrašų negali vertinti, tik iš medicininių dokumentų, taigi ir jo paties teikta išvada rėmėsi tais pačiais neišsamiais medicininiais dokumentais. Nei konsultacinė išvada, nei specialisto P. P. parodymai nepaneigė 2020-04-23 specialisto išvados Nr. G173/2020(10). Be to, konsultacinėje išvadoje keliamos prielaidos apie M. V. rankos sužalojimo mechanizmą neatitinka ištirtų įrodymų visumos, iš kurios pagrįstai sprendžiama, jog M. M. M. V. sudavė metaliniu raktu, pataikydamas į dešinę plaštaką, o pargriovus apeliantą, pastarasis dar keletą kartų sudavė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Aplinkybė, jog medicininiuose dokumentuose be rankos patinimo kitų objektyviai matomų sužalojimų nenurodyta, savaime nepaneigia kitų aptartų bylos duomenų apie fiksuotas matomas M. V. veido ir dešinės rankos sužalojimų žymes.

18. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ir 2021-09-26 specialisto P. P. išvada, kuri suformuluota atlikus M. M. akių – motorinį tyrimą melui atpažinti naudojant specialią technologiją. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nesivadovauja 2021-09-26 specialisto išvada (P. P. - b. l. 167-169, t. 2), atlikus akių motorinį tyrimą melui atpažinti naudojant Eye Detect® technologiją, kad M. M. sakė tiesą neigdamas, jog raktu sudavė M. V. į plaštaką ir kūną, nes remiasi Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro atsakymu „Dėl informacijos“ (b. l. 183, t. 2), kad P. P. nedirba Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre (toliau-Centras), Centras neatlieka tokių tyrimų ir neišduoda specialisto/eksperto leidimų dirbti su Eye Detect® technologija, Centre ir turimomis žiniomis nėra patvirtintas kokioje nors kitoje ekspertinėje įstaigoje Lietuvoje. Taigi neaiškus panaudotos technologijos patikimumas. Kita vertus, kolegija pastebi ir tai, jog tokio pobūdžio tyrimas nukreiptas ne į bylos aplinkybių nustatymą, o į tam tikrų žmogaus (šiuo atveju M. M.) fiziologinių rodiklių registravimą, taigi jo rezultatai nei paneigia, nei patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio tyrimo išvada nesivadovavo.

19. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl to, ar nukentėjusiajam sužalojimų negalėjo padaryti A. Š., apie kurio suduotus smūgius nukentėjusiajam užsimena pats M. V., L. S., esą dėl to teismas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turėjo grąžinti bylą tyrimui papildyti, formuluojamas ir prašymas perduoti bylų prokurorui, konstatavus, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o prašymas dėl bylos perdavimo prokurorui, netenkinamas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ne kieno kito, o būtent M. M. atliktus veiksmus, suduotus smūgius, kokias pasekmes jie sukėlė, įvertinęs įrodymų visumą, pašalino iš kaltinimo neįrodytą aplinkybę dėl nukentėjusiajam metaliniu raktu suduoto smūgio į nugarą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus laikydamas nuosekliais dėl smūgio raktu į nugarą nukentėjusiuoju netiki, tačiau tai tik parodo, jog teismas, spręsdamas dėl M. M. veiksmų, vadovavosi įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšiais, nei vienam įrodymui neteikdamas išskirtinės reikšmės, kaip to ir reikalauja įstatymas. Baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis). Šiuo atveju baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota dėl M. M. atliktų veiksmų. Kaltinamasis aktas atitiko BPK jam numatytus reikalavimus, nebuvo nustatyta trūkumų, trukdančių nagrinėti bylą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kaltinimas buvo aiškus ir konkretus, pirmosios instancijos teismo posėdyje prokurorui pagarsinus kaltinamąjį aktą, apeliantui klausimų nekilo, jis suprato kaltinimo esmę, tik nepripažino kaltės. Apylinkės teismui ištyrus byloje surinktus įrodymus, kaltinimas pasitvirtino (viena neįrodyta aplinkybė buvo pašalinta), įrodymų visuma patvirtino M. M. kaltę, todėl jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

20. Apeliaciniame skunde manoma, jog nagrinėjamu atveju galėjo būti taikomos BK 28 straipsnio (būtinosios ginties) nuostatos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog šis klausimas išsamiai išanalizuotas bei motyvuotai nebuvo nustatytos būtinosios ginties aplinkybės. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio argumentais. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės (M. M. atėjo aiškintis santykių su nukentėjusiuoju, susirėmė su juo) parodo, jog apeliantas turėjo galimybes išvengti konflikto, tačiau to nedarė. Nors apeliaciniame skunde pažymima, kad M. V. dėl šio konflikto taip pat yra nuteistas jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu, tačiau šis faktas nepaneigia M. M. kaltės dėl inkriminuoto nusikaltimo, nesumenkina jo aktyvaus vaidmens muštynėse ir tik patvirtina, jog šiuo atveju abu konflikto dalyviai elgėsi netinkamai, buvo aktyvūs, bendrais savo veiksmais sukėlė tarpusavio konfliktinę situaciją.

21. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Toks prašymas atmetamas.

22. BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai. Pagal teismų praktiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018).

23. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija, įvertinusi visus padarytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju M. M.padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti mažareikšme ir būtų tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio pagrindu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Nagrinėjamu atveju M. M. tyčia smurtavo prieš M. V., sudavė jam metaliniu raktu, taikėsi į gyvybiškai pavojingą sritį – galvą, prisidengus ranka nukentėjusiajam smūgis kliuvo į ranką, be to, M. M. nukentėjusiajam sudavė ir daugiau smūgių, taip sukeldamas M. V. fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė žalą nukentėjusio asmens neliečiamybei – sutrikdė jo sveikatą. Pritartina apylinkės teismo padarytai išvadai, jog nuteistasis turėjo galimybes susilaikyti nuo smurtinio elgesio, tačiau pasirinko kitokį elgesio variantą. Neteisėtas smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, o tai draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs nors ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių visuma, kurių apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nagrinėjamu atveju nemato. Todėl BK 37 straipsnio nuostatos šioje byloje netaikomos.

24. Visgi apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendžio aprašomosios dalies pabaigoje (13 psl.), teismas nurodo, kad neįrodyta, jog M. M. sudavė smūgį raktu M. V. į nugarą, todėl šią faktinę aplinkybę šalina iš kaltinimo, tačiau iš nuosprendžio lieka neaišku, ar M. M. nuteistas už smūgį raktu į nugarą nukentėjusiajam, ar ne. Iš tikrųjų, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog motyvuotai nustatęs, kad neįrodytas M. M. sudavimas raktu M. V. į nugarą ir iš kaltinimo šią aplinkybę pašalinęs, nurodydamas teismo nustatytas aplinkybes (nuosprendžio pirmame lape), pirmosios instancijos teismas nepakoregavo jų bei paliko nustatyta, kad, be kita ko, M. M. sudavė ir smūgį raktu į nugarą M. V., todėl apeliantas teisus keldamas klausimą dėl to, kad neaišku, ar M. M. nuteistas už smūgį raktu į nugarą nukentėjusiajam, ar ne. Šis nuosprendžio netikslumas ištaisomas, pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies šią pirmosios instancijos teismo nurodytą aplinkybę. Kitoje dalyje, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021-10-29 nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies apie teismo nustatytas aplinkybes pašalinti aplinkybę, jog M. M. tyčia sudavė smūgį raktu M. V. į nugarą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.