- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-16
- Bylos Nr.
- I-1531-422/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02579-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-5) nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 10 d. iki 2016 m. kovo 8 d. buvo kalinamas Alytaus PN 21 būrio 3 miegamajame kankinančiomis, nežmoniškomis, žiauriomis, teisės aktų nuostatas pažeidžiančiomis kalinimo sąlygomis. Tvirtino, kad ginčo patalpose buvo pažeista reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma. Gyvenamosios patalpos plotas buvo 46,45 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko apie 2,3- 2,73 kv. m gyvenamojo ploto. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, langai išdužę, langų ir durų rėmai kiauri, todėl patalpose buvo didelė drėgmė, kaupėsi pelėsis, buvo šalta ir tamsu. Gyvenamosios patalpos buvo nepakankamai vėdinamos, jose buvo netinkama elektros instaliacija. Tualetų patalpose taip pat buvo drėgna, langai išdaužyti, veikė ne visos praustuvės. Tvirtino, kad nebuvo įrengta rūkymo patalpa, todėl turėjo kvėpuoti dūmais. Maudytis galėjo tik vieną kartą per savaitę, po sporto išsimaudyti galimybės nebuvo sudarytos. Kalint tokiomis sąlygomis, pablogėjo pareiškėjo sveikata, buvo pažemintas jo orumas, patyrė diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kurią vertino 10 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 15-20) nurodė, jog pareiškėjas 21 būrio 3 miegamajame kalėjo nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. sausio 6 d., nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. vasario 10 d. ir nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. kovo 7 d.. Šios patalpos gyvenamasis plotas 43,77 kv. m, ginčo laikotarpiais šioje gyvenamojoje patalpoje gyveno nuo 9 iki 14 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Pažymėjo, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, neturi būti atsižvelgiama į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvieta ir ventiliacija atitiko higienos reikalavimus, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, surašyti atlikus patikrinimus Alytaus PN patalpose. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Alytaus PN 2 - asis bendrabutis nėra avarinės, o tik blogos būklės. Alytaus PN finansuojami iš valstybės biudžeto, skiriant tikslinį finansavimą. 2011 m. už skirtus pinigus Alytaus PN buvo parengtas 2 –ojo bendrabučio rekonstrukcijos techninis ir darbo projektai, tačiau, neskyrus finansavimo, rekonstrukcija nebuvo pradėta iki dabar. 2016 m. gruodžio 17 d. buvo patvirtintas Teisingumo ministro valdymo sričių 2017-2019 m. strateginis veiklos planas, kuriame numatytas tikslinis finansavimas Alytaus PN 2 - ojo bendrabučio rekonstravimui. Tvirtino, kad miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir juose nerūkoma, kiekviename būryje lauke įrengtos rūkymo vietos. Alytaus PN direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. I-106 pagrindu nuteistieji yra rakinami nuo 17.00 iki 7.00 val. ryto, tačiau rakinami ne miegamieji, o aukštai, todėl bendrabučio tipo patalpose buvo įrengti izoliuoti rūkomieji su nuolat veikiančia ištraukiamąja ventiliacija, kad tabako dūmai nepatektų į koridorius ir miegamuosius. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galimai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės veiksmais, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 10 d. iki 2016 m. kovo 8 d. jį kalinant Alytaus pataisos namuose 21 būrio 3 miegamajame kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 10 d. iki 2016 m. kovo 8 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo ginčo patalpoje pradžios.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2017 m. gruodžio 20 d. (b. l. 12), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. pareikšti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nurodė, kad priežasčių, sutrukdžiusių anksčiau paduoti skundą teismui, nebuvo, jis paprasčiausiai nežinojo apie ieškinio senaties instituto taikymą.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo Alytaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. kovo 8 d.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų veiksmais. jam kalint Alytaus pataisos namų 2 bendrabutyje, 21 būrio 3 miegamajame, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, avarinės būklės patalpose, pažeidžiant higienos normų reikalavimus.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 16) nurodė, kad 21 būrio 3 miegamajame pareiškėjas kalėjo laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. sausio 6 d., nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. vasario 10 d. ir nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. kovo 7 d. Šios gyvenamosios patalpos plotas 43,77 kv.m., joje įrengta 20 miegamųjų vietų, tačiau pareiškėjo kalėjimo metu ne visos miegamosios vietos buvo užimtos, minėtose patalpose buvo nuo 9 iki 14 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko nuo 3,13 kv. m iki 4,86 kv. m. Šiuos argumentus atsakovės atstovas grindžia duomenimis apie pareiškėjo perkėlimą (b. l. 22–23), pažyma apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus (b. l. 25–26) ir kompiuterinės programos „Įskaita“ duomenis (b. l. 27–42).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).
Kompiuterinės programos „Įskaita“ duomenimis (b. l. 27–42) nustatyta, kad 21 būrio 3 miegamajame 2014 m. gruodžio 20 d. buvo 13 nuteistųjų, 2015 m. sausio 20 d. - 14 nuteistųjų, 2015 m. vasario 20 d. – 13 nuteistųjų, 2015 m. kovo 20 d. – 13 nuteistųjų, 2015 m. balandžio 20 d. – 12 nuteistųjų, 2015 m. gegužės 20 d. – 13 nuteistųjų, 2015 m. birželio 20 d. – 11 nuteistųjų, 2015 m. liepos 20 d. – 10 nuteistųjų, 2015 m. rugpjūčio 20 d. – 11 nuteistųjų, 2015 m. rugsėjo 20 d. – 11 nuteistųjų, 2015 m. spalio 20 d. – 11 nuteistųjų, 2015 m. lapkričio 20 d. – 9 nuteistieji, 2015 m. gruodžio 20 d. - 12 nuteistųjų; 2016 m. sausio 20 d. – 13 nuteistųjų, 2016 m. vasario 26 d. – 11 nuteistųjų, 2016 m. kovo 7 d. – 11 nuteistųjų.
Teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi įpareigojo Alytaus pataisos namus pateikti teismui duomenis, patvirtinančius Alytaus PN atsiliepime į skundą nurodytą aplinkybę, kad visą ginčo laikotarpį ginčo patalpose kalėjo nuo 9 iki 14 nuteistųjų (b. l. 64), tačiau atsakovės atstovas, kaip matyti iš aukščiau pateiktų duomenų, turėdamas prašomą pateikti informaciją (programą „Įskaita“), jos teismui nepateikė.
Nesant byloje aukščiau nurodytų duomenų, vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma apskaičiuojama gyvenamosios patalpos plotą dalinant iš joje įrengtų gyvenamųjų vietų skaičiaus. Atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, kad visu vertinamuoju laikotarpiu (išskyrus 2014 m. gruodžio 20 d., 2015 m. sausio 20 d., 2015 m. vasario 20 d., 2015 m. kovo 20 d., 2015 m. balandžio 20 d., 2015 m. gegužės 20 d., 2015 m. birželio 20 d. , 2015 m. liepos 20 d., 2015 m. rugpjūčio 20 d., 2015 m. rugsėjo 20 d., 2015 m. spalio 20 d., 2015 m. lapkričio 20 d., 2015 m. gruodžio 20 d., 2016 m. sausio 20 d., 2016 m. vasario 26 d., 2016 m. kovo 7 d.) vienam nuteistajam ginčo patalpoje teko 2,19 kv. m.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu (išskyrus 16 dienų) pareiškėjui kalint 21 būrio 3 miegamajame nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina, kad konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, atsižvelgtina į tai, kad vienam asmeniui tekusį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai.
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su 2 –ojo bendrabučio, kuriame yra 21 būrys, avarine būkle. Tvirtino, kad gyvenamosios patalpos langai buvo išdužę, langų ir durų rėmai sudėvėti, todėl patalpose buvo didelė drėgmė, buvo šalta ir tamsu. Šias aplinkybes pareiškėjas įrodinėjo į bylą pateiktomis nuotraukomis (b. l. 8–11), tačiau teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jose nufotografuotos ginčo patalpos, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo. Be to, tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teises aktu nustatytai tvarkai. Kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pateikiamame sąraše daiktų ir reikmenų, kuriuos leidžiama turėti laisves atėmimo bausme atliekantiems nuteistiesiems, fotoaparatai ir mobilieji telefonai nėra nurodyti, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatyta tvarka, negali buti pripažintos įrodymais šioje byloje.
Įvertinus pirmiau išdėstytą, akivaizdu, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl blogos 2-ojo bendrabučio (3 miegamojo) būklės, būtino kapitalinio remonto, netinkamos 3 miegamojo oro temperatūros, apšvietos ir santykinės oro drėgmės pareiškėjo kalėjimo šioje patalpoje metu, todėl šios aplinkybės laikomos įrodytomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).
Atsakovės atstovas nurodė, jog 2011 m. už skirtus pinigus buvo parengtas Alytaus pataisos namų 2–ojo bendrabučio rekonstrukcijos techninis projektas ir darbo projektas, tačiau rekonstrukcija nebuvo pradėta, neskyrus finansavimo. Pasikeitus teisės aktams buvo reikalinga techninio ir darbo projektų korekcija. Alytaus pataisos namų 2–ojo bendrabučio rekonstrukcijos darbų techninio projekto (korektūra) „A“ laida bus parengta 2017 m. rugpjūčio 20 d. Teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 1 R-305 buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro valdymo sričių 2017-2019 m. strateginis veiklos planas, kuriame numatytas tikslinis finansavimas Alytaus pataisos namų 2 –ojo bendrabučio rekonstravimui (b. l. 17).
Nors aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, kad 2–asis bendrabutis nebuvo rekonstruojamas ne dėl Alytaus PN kaltės, o dėl tam neskiriamo finansavimo, tačiau ši aplinkybė negali būti laikoma šalinančia atsakovės atsakomybę už pareiškėjui sudarytas netinkamas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamos gyvenamosios patalpos ventiliacijos, elektros instaliacijos, išdaužtų langų, neveikiančių praustuvių sanitariniame mazge.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Laisvės atėmimo vietų, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų ( Higienos normos HN 134:2015 12 p.).
Byloje esančiuose patikrinimo aktuose (b. l. 43–45, 50-52) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, prausyklose įrengtos plautuvės, tiekiamas šaltas tekantis vanduo, patalpos ir juose esantys įrenginiai (įranga) patikrinimų metu buvo techniškai tvarkingi.
Jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu 21 būrio 3 miegamajame buvo netinkama ventiliacija ir elektros instaliacija, išdaužti sanitarinio mazgo langai bei sugedę praustuvės nėra. Be to, pabrėžtina, jog pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos ventiliacijos ir elektros instaliacijos suformuluotos neaiškiai, iš jų negalima suprasti, kuo pasireiškė ventiliacijos ir elektros instaliacijos netinkamumas. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, konkrečių įvykių dėl išdaužtų tualetų langų ir neveikiančių praustuvių, o savo skundą šiuo aspektu, jame nurodydamas ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį, grindė tik abstrakčiais teiginiais, todėl šiuo atveju teismas, pačiam pareiškėjui nenurodant konkrečiu pažeidimo epizodų, neturi pagrindo spręsti, kada vertinamuoju laikotarpiu galėjo būti pareiškėjo nurodyti pažeidimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamos ventiliacijos, elektros instaliacijos, išdaužtų sanitarinio mazgo langų, neveikiančių praustuvių atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuteistiesiems nebuvo įrengta rūkymo patalpa, todėl jam reikėjo kvėpuoti dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte.
Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t.y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Kaip nurodė atsakovės atstovas, nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik rūkymui skirtose vietose. Tai patvirtina teismui pateikti Alytaus pataisos namų 2014 m. lapkričio 18 d. įsakymas Nr. 1-323 ir 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 (b. l. 56–58).
Pareiškėjo teiginį dėl neįrengtos rūkymo vietos paneigia Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktas Nr. PA-436, kuriame nustatyta, jog Alytaus PN būriuose įrengtos vietos, skirtos rūkymui ( b.l. 50–52).
Taigi, pareiškėjo argumentai dėl rūkymo vietų nebuvimo yra nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog ginčo laikotarpiu nusiprausti po dušu jam buvo leidžiama tik kartą per savaitę, todėl po sporto išsimaudyti negalėdavo.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą bei Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas neneigia, jog tokia galimybė jam buvo suteikta, todėl aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas šiuo atveju nebuvo pažeistas.
Higienos normos HN 76:2010 30 punkte numatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietų sporto salėms ar sportui skirtoms patalpoms, kurio 30.6 punkte nustatyta, jog prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Higienos normoje HN 135:2015 reikalavimų sporto salės ar sportui skirtoms patalpoms nėra nustatyta.
Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 135:2015 reikalavimų sporto salių ar sporto patalpų įrangai nėra nustatyta, todėl neteisėtų atsakovės veiksmų konstatavimui būtina nustatyti galimo pažeidimo laiką. Pareiškėjas su šiuo galimu pažeidimu susijusių aplinkybių nekonkretizavo (nenurodė, kada ėjo sportuoti ir jam nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti), todėl byloje nesant duomenų apie konkrečius pažeidimo atvejus, jų datas, negalimas atsakovės neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas.
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 428 paras buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, netvarkingose, kapitalinio remonto reikalingose bendrabučio tipo patalpose.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia pablogėjusia sveikata, pažemintu orumu, patirtu diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais.
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra kreipęsis į Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl odos ligų, traumų ir pan., tačiau šie susirgimai, teismo nuomone, nėra susiję priežastiniu ryšiu su nustatytais byloje pažeidimais. Nors pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra įrašas, kad pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl nemigos, tačiau kreipimosi metu pareiškėjas buvo kalinamas baudos izoliatoriuje, o ne ginčo patalpoje, todėl pagrindo susieti šį nusiskundimą su nustatytais pažeidimais nėra.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nustatyta, kad pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas 428 dienas kalėjo netvarkingose, apleistose, higienos normų reikalavimų neatitinkančiose patalpose, jam teko 2,19 kv. m gyvenamojo ploto. Spręstina, jog nustatytų aplinkybių kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Įvertinęs pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų, kad nustatyti pažeidimai negrįžtamai pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimų metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 3252 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti S. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 3252 Eur (tris tūkstančius du šimtus penkiasdešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.