Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, R. A. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „V (duomenys pakeisti)“ narys, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2012 m. rugsėjo 27 dienos, veikdamas Vilniaus mieste ir Elektrėnų savivaldybės, Vievio seniūnijos, (duomenys neskelbtini) poilsiavietėje, pasinaudodamas savo tarnyba, įgaliojimais ir pažintimi su UAB “V“ generaliniu direktoriumi V. M., savo naudai tiesiogiai susitarė su akcinės bendrovės (toliau – AB) “U (duomenys pakeisti)“ interesus neoficialiai atstovaujančiu D. N. priimti ir 2012 m. rugsėjo 27 d., 17.40 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, priėmė iš D. N. 40 000 Lt dydžio kyšį, kurį pastarasis jo nurodymu įdėjo į automobilio „Mercedes Benz E270“, v/n (duomenys neskelbtini), daiktų dėtuvę, pažadėjęs paveikti UAB “V“ ir šios bendrovės generalinį direktorių V. M., kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, o būtent, kad AB “U“ būtų pripažinta laimėtoja UAB “V“ vykdomame viešajame pirkime dėl „(duomenys neskelbtini)“ ir kad V. M. pasirašytų sutartį su AB “U“ dėl „(duomenys neskelbtini)“.

R. A. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl R. A. nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 4 dalį

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia R. A. apeliaciniame skunde, apygardos teismas iš esmės įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankama įrodymų visumos analize.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Operatyvinės veiklos skyriaus (toliau – Operatyvinės veiklos skyrius) vyriausiojo specialisto R. G. 2012 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. S8-14-645 buvo pradėta operatyvinio tyrimo byla dėl R. A. ir D. N.. Šiame procesiniame dokumente teigiama, kad nusikalstamų veikų požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamus, daromus ar padarytus minėtų asmenų nusikaltimus, nustatytus BK 225 straipsnio 3 dalyje, BK 226 straipsnio 3 dalyje, BK 227 straipsnio 3 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (t. 12, b.l. 203). Informacijos turėjimas apie tokius nusikaltimus pateko į Operatyvinės veiklos įstatymo, kurio redakcija galiojo nuo 2012 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., 9 straipsnio 1 punkto turinį. Operatyvinio veiklos skyriaus vyriausiųjų specialistų 2012 m. balandžio 18 d., 2012 m. gegužės 17 d. ir 2012 m. birželio 22 d. pranešimuose apie gautą informaciją užfiksuota, kad operatyvinės veiklos subjektas disponavo tam tikra informacija dėl R. A. galimai neteisėtų veiksmų (t. 11, b.l. 175-177). Paskutiniame Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto pranešime apie gautą informaciją nurodytos tam tikros aplinkybės, susijusios su UAB „V“ paskelbtais viešaisiais pirkimų konkursais dėl vandentiekio, nuotekų tinklų įrengimo ar modernizavimo keturiose skirtingose Lietuvos vietovėse. Atkreiptinas dėmesys, kad tame pačiame dokumente minimas ir viešojo pirkimo konkursas dėl „(duomenys neskelbtini)“ (t. 11, b.l. 177). Tai taip pat išdėstyta 2012 m. birželio 26 d. pažymoje dėl gautos informacijos (t. 12, b.l. 205-206). Būtent šis viešojo konkurso pirkimas yra inkriminuotas R. A.. Teisėjų kolegija, susipažinusi su išslaptintų pranešimų apie gautą informaciją turiniu, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirminės informacijos pakako pradėti operatyvinį tyrimą dėl apelianto. Šiame kontekste pasakytina, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi Nr. 234 KF leista dėl nuteistojo panaudoti technines priemones specialia tvarka ir taikyti kitokio pobūdžio operatyvinius veiksmus (t. 5, b.l. 113-114). Nėra pagrindo abejoti, kad teisėjas, priėmęs pastarąją nutartį, susipažino su jam pateiktais operatyviais duomenimis ir įvertino juos kaip pakankamus leisti taikyti operatyvinius veiksmus, kas leidžia daryti išvadą ir dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad atliekant operatyvinį tyrimą, buvo taikytas NVIM, kurį 2012 m. liepos 16 d. sankcionavo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras I. M. pagal STT Vilniaus valdybos viršininko teikimą. Pagal NVIM, nusikalstamas veikas leista imituoti D. N.. Teikime įvardytas asmuo (R. A.), prieš kurį buvo galima atlikti slapto pobūdžio operatyvinį veiksmą, NVIM ribos, trukmė (t. 5, b.l. 109-110). Šis procesinis dokumentas sudarė teisinį pagrindą atlikti operatyvinį veiksmą prieš R. A..

Kita vertus, net ir esant tokioms aplinkybėms, būtina įvertinti, ar R. A. nebuvo provokuojamas nusikalsti. Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad operatyvinės veiklos subjektams draudžiama provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis NVI veiksmus pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 159 straipsnio 3 dalis) ar veikiantis pagal NVIM, naudojamą pagal tuo metu galiojusį Operatyvinės veiklos įstatymą, negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-P-6/2008, 2A-P-2/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-315/2009, 2K-192/2010, 2K-7-86/2011, 2K-238-139/2015 ir kt.). Be to, sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į NVIM dalyvių veikimo būdą realizuojant NVIM (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki NVIM taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01 ir kt.).

Remiantis byloje surinktais patikimais duomenimis, pirmasis D. N., būsimo NVIM dalyvio, susitikimas su STT pareigūnais įvyko 2012 m. liepos 11 d., kurio iniciatorius buvo pats D. N.. Tokią išvadą leidžia daryti analizuojant prie STT Vilniaus valdybos 2014 m. sausio 22 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. S6-14-2 pridėtą minėtos dienos pokalbio stenogramą (t. 11, b.l. 91-105), iš kurios matyti, kad pokalbio dalyviai prisistatė vienas kitam, D. N. išdėstė aplinkybes, kad jis neoficialiai atstovavo AB „U“, kuri dalyvavo UAB „V“ organizuotuose viešųjų pirkimų konkursuose, ir bendravo su R. A. dėl D. N. atstovaujamai bendrovei palankaus rezultato. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis inkriminuotu laikotarpiu užėmė kokias nors pareigas UAB „V“, susijusias su viešaisiais pirkimais. Esant tokiai situacijai, abejotinas apelianto elgesys, kad jis bendravo su AB „U“ neoficialiu atstovu D. N. minėtu klausimu nesant jokio suinteresuotumo. Nėra duomenų, kad pastarasis užmezgė kontaktą su R. A. STT pareigūnų iniciatyva. Analizuojant 2012 m. liepos 11 d. pokalbio turinį, nenustatyta, kad STT pareigūnai uždavinėjo D. N. atsakymus menančius klausimus, darė spaudimą jam, kad šis dalyvautų atliekant NVIM. D. N. aptariamame pokalbyje teigė, kad R. A. neužsiminė apie pinigų sumą, kurią norėtų gauti (t. 11, b.l. 98). Kita vertus, pats D. N. papasakojo STT pareigūnams, kad jis, bendraudamas su R. A., prašė nuteistojo įvardyti, kiek reikėtų pinigų, kad atstovaujama bendrovė būtų konkurse, pavyzdžiui, pirma. D. N. pažadėjo nelikti skolingas (t. 11, b.l. 102). Vėlesnė nagrinėjimo įvykio eiga leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis bendravo su D. N. ne dėl draugiškų santykių ar norėjo padėti jam turėdamas altruistinių tikslų. Be to, dar iki STT pareigūnų bendravimo su D. N. operatyvinėje byloje buvo tam tikros informacijos, kad R. A. veda derybas su potencialiais viešųjų pirkimų konkursų laimėtojais ir galimai derina neteisėto atlygio dydį (t. 11, b.l. 177). R. A. apeliaciniame skunde iš konteksto cituoja 2012 m. liepos 11 d. pokalbio dalyvių atskirus teiginius (apeliacinio skundo 9-10 lapai), teigdamas, kad D. N. ir STT pareigūnai susitarė neteisėtomis neteisėtai bendromis pastangomis ateityje daryti provokacinius veiksmus prieš nuteistąjį. Atkreiptinas dėmesys, kad vienas iš pareigūnų uždavė D. N. klausimą „o sutiktum sužaist dabar?“ ne iš karto, o išklausęs tam tikras jo papasakotas aplinkybes dėl R. A. galimai neteisėtos veikos. Kitas pareigūnas nurodė, kad „<...> turbūt buvo šioks toks tarimasis. <....> mes irgi šiek tiek žinom <...> (t. 11, b.l. 96). Kaip minėta, anksčiau aptartų pranešimų apie gautą informaciją turinys patvirtina dėl gautos tam tikros informacijos, susijusios su nuteistojo neteisėtais veiksmais. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad pareigūnai, tik įvertinę D. N. papasakotas aplinkybes ir turimą informaciją, nusprendė pasiteirauti D. N. dėl šio sutikimo dalyvauti NVIM. Tai nėra laikytina bandymu paveikti D. N., kad šis išprovokuotų R. A..

Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad STT pareigūnai, piktnaudžiaudami tarnyba ir klastodami ikiteisminio tyrimo dokumentus, nuslėpė liudytojo ir apelianto susitikimo restorane “P“ tikrąsias detales, šio susitikimo įrašą bei suklastojo 2012 m. spalio 22 d. tarnybinį pranešimą nurodant tikrovę neatitinkančią informaciją (t. 1, b.l. 6). Visų pirma pasakytina, kad apygardos teismas, pripažindamas R. A. kaltu pagal inkriminuotą BK straipsnį, nesirėmė 2012 m. spalio 22 d. tarnybiniu pranešimu. Šis dokumentas nėra laikytinas įrodymu, nes jame užfiksuotos aplinkybės iš kitų duomenų šaltinių. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo perklausytas iš STT Vilniaus valdybos gautas garso įrašas, padarytas 2012 m. liepos 2 d. restorane “P“ (t. 12, b.l. 111), tačiau nenustatyta, kad jame užfiksuotos kokios nors reikšmingos aplinkybės. Tai užfiksuota ir 2014 m. lapkričio 24 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-131 (t. 12, b.l. 19-20). Šiame kontekste pastebėtina, kad D. N. dar 2012 m. liepos 11 d. pokalbio metu papasakojo STT pareigūnams, kad R. A. iniciatyva jie nuėjo į restoraną “P“, kur nuteistasis išsitraukė lapelį, anksčiau paduotą D. N., su įmonių eiliškumu ir kalbėjo apie šio atstovaujamos bendrovės vietas viešųjų pirkimų konkursuose (t. 11, b.l. 97). Niekuo nepagrįsta R. A. apeliaciniame skunde pateikta STT pareigūno S. P. ir D. N. 2012 m. liepos 13 d. pokalbio interpretacija, kad pareigūnas informavo D. N., kad STT paslėps restorane “P“ susitikimo metu darytą įrašą, o byloje bus pateikta tikrovę neatitinkanti informacija, kad tokio įrašo iš viso nebuvo, be to, byloje bus melagingai užfiksuota, jog R. A. per susitikimą pasakė, kiek reikės susimokėti (t. 11, b.l. 107-110). R. A. pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad STT pareigūnai šioje byloje padarė nusikalstamus veiksmus, juolab nenustatyta, kad nuteistasis kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl STT pareigūnų galimo piktnaudžiavimo ar kitų galimai nusikalstamų veikų padarymo.

2012 m. liepos 12 d. pokalbio stenograma tarp STT pareigūno S. P. ir D. N. patvirtina, kad jie aptarė situaciją, jei R. A. teirausis dėl avanso gavimo. Iš tikrųjų šis pokalbis nėra korektiškas, nes dar nebuvo sankcionuotas NVIM. Kita vertus, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad D. N., iki 2012 m. liepos 16 d., t. y. iki NVIM sankcionavimo, bendraudamas su R. A., užsiminė jam apie kokias nors pinigų sumas. Be to, minėtas STT pareigūnas ne kartą kategoriškai nurodė, kad D. N. nesiūlytų pirmas pinigų nuteistajam, nes tai gali būti vertinama kaip provokacija. Tai, kad abu pokalbio dalyviai apsikeitė nuomonėmis dėl avanso dydžio, nelaikytina, kad STT pareigūnas S. P. neteisėtai rengėsi per D. N. daryti aktyvius veiksmus prieš nuteistąjį (t. 11, b.l. 105-107).

Byloje yra užfiksuotas D. N. ir R. A. 2012 m. liepos 12 d. pokalbis šalia (duomenys neskelbtini) partijos Vilniaus miesto skyriaus patalpų (t. 4, b.l. 169-170). 2012 m. rugsėjo 3 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-8 užfiksuota, kad šio pokalbio metu buvo panaudotas buitinis garsą įrašantis įrenginys remiantis Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi Nr. 234KF. Pažymėtina, kad pastarąja nutartimi nebuvo leista fiksuoti R. A. pokalbių su trečiuoju asmeniu, šiam duodant garso įrašymo įrangą (t. 5, b.l. 113-114). Todėl pripažintina, kad toks byloje esantis D. N. ir R. A. pokalbis yra gautas neleistinu būdu ir juo vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes nėra teisinio pagrindo. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir be šio pokalbio operatyviniame tyrime buvo surinkta pakankamai duomenų, leidusių taikyti NVIM prieš R. A., t. y. ne tik rašytiniuose dokumentuose užfiksuota informacija, bet ir D. N. 2012 m. liepos 11 d. papasakotos aplinkybės STT pareigūnams.

Byloje yra pateiktas tarp STT pareigūno S. P. ir D. N. 2012 m. liepos 13 d. įvykęs pokalbis dėl tolesnio bendravimo su R. A. (t. 11, b.l. 107-110), tačiau pastebėtina, kad iki NVIM modelio sankcionavimo daugiau D. N. ir R. A. susitikimų neįvyko. Todėl vien šis pokalbis savaime nedaro slapto pobūdžio operatyvinio tyrimo veiksmo neteisėto. Naujas D. N. susitikimas su R. A. įvyko 2012 m. liepos 18 d., kai D. N. perdavė nuteistajam lapą su viešųjų pirkimų konkursų dalyviais, jų preliminariomis vietomis, o ties AB “U“ padaryti įrašai su pinigų sumomis (t. 4, b.l. 171-174). Pažymėtina, kad analizuojant STT pareigūno S. P. ir D. N. 2012 m. liepos 17 d. pokalbio turinį, matyti, kad būtent šią dieną, o ne dar 2012 m. liepos 12-13 dienomis, kaip teigia nuteistasis, buvo paruoštas lapas su nurodytomis pinigų sumomis (t. 11, b.l. 111-113).

D. N. taip pat bendravo su R. A. 2012 m. liepos 23 d., 2012 m. rugpjūčio 1, 6 ir 9 d., 2012 m. rugsėjo 6, 8, 13, 21, 23 ir 27 d. (t. 4, b.l. 175-191, t. 5, b.l. 39-49, 93). Analizuojant operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų turinį, matyti, kad D. N. nesiėmė iniciatyvos siūlyti nuteistajam pinigų. Be to, R. A. per visus pokalbius nė karto nenurodė, kad jis nebenori bendrauti su D. N.. Priešingai, pats apeliantas pasakydavo, kada D. N. turėtų susitikti su juo, nes situacija dėl viešųjų pirkimų konkursų rezultatų dar neaiški, pavyzdžiui, 2012 m. liepos 23 d., 2012 m. rugpjūčio 1, 6 d. pokalbiai, t. 4, b.l. 175-176, 178-180, 182-183. R. A. 2012 m. rugsėjo 21 d. pokalbyje paklausė D. N., ar „jūs norite ten dirbti“ (t. 5, b.l. 42-43), kas rodo, kad nuteistajam buvo įdomu, ar AB “U“ vis dar suinteresuota laimėti konkursą. Pastebėtina, kad visuose užfiksuotuose pokalbiuose R. A. minimaliai ir užmaskuotai ne prie pašalinių žmonių ir nuošalesnėse vietose kalba su D. N. apie viešųjų pirkimų konkursus. Toks nuteistojo, iš tiesų nesusijusio su jokių nusikalstamų veiksmų padarymu, elgesys yra nelogiškas.

R. A., 2012 m. rugsėjo 27 d. susitikęs su D. N., informavo jį, kad „dabar jau viską žinau. Kaip ir tvarkoj lyg tai <...>. Tiktai reikia pasišnekėti apie detales“. Po to, nuteistasis paklausė D. N. „benefisas koksai? <...> „Litų? Tu viską žinai“. Taigi, R. A., sužinojęs, kad AB „U“ priimtas palankus sprendimas, pradėjo D. N. teirautis dėl atlygio. Pastarajam pasakius, kad siūlo 40 000 Lt („sorakovniką“), apeliantas atsakė „<...> pas daktarę eik su... <...> Tu juokauji?“. Įvertinus visą nagrinėjimo eigą, nėra abejonių, kad D. N. pasiūlyta pinigų suma netenkino R. A.. Jis nurodė, kad „<...> reikalas toks, kad iki pasirašymo reikia kažką nuveikti“. D. N. pasiūlius atiduoti 40 000 Lt, R. A. sutiko, jo automobilis buvo atrakintas ir D. N. padėjo pinigus į transporto priemonės daiktų dėtuvę (t. 5, b.l. 46-49). Šio pokalbio turinys paneigia R. A. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kad jis nežinojo, kad D. N. padėjo pinigus į nuteistojo automobilio vidų, o pinigai turėjo būti skirti kaip parama partijai rinkimuose (t. 12, b.l. 102-108). Akivaizdu, kad D. N., norėdamas paremti partiją, pervestų pinigus į partijos banko sąskaitą arba oficialiai duotų juos partijos būstinėje, kad pinigai būtų apskaityti. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas pokalbis vyko šalia (duomenys neskelbtini) partijos būstinės.

Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad operatyvinis tyrimas prieš R. A. buvo pradėtas, taip pat nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai atlikti turint duomenų apie jo galimai daromą nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 4 dalyje. Taigi, nusikaltimas, dėl kurio nuteistas R. A., buvo pradėtas ir tęsiamas be teisėsaugos institucijų įsikišimo, apeliantas nebuvo skatinamas padaryti nusikalstamų veiksmų, kurių pats neketino daryti, o jo tyčia prekiauti poveikiu susiformavo savarankiškai. Konstatuotina, kad taikant NVIM, buvo prisijungta prie galimai daromos nusikalstamos veikos, o ne provokuojama nuteistąjį nusikalsti. Tokios išvados nepaneigia baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens apeliaciniame skunde deklaratyviai cituojama teismų praktika dėl NVIM teisėtumo sąlygų ir provokacijos išaiškinimo.

R. A. apeliaciniame skunde skiria didelį dėmesį D. N. parodymams. Iš tiesų šio liudytojo parodymai yra svarbus įrodymų šaltinis byloje. Jis, 2012 m. rugsėjo 28 d. apklausiamas ikiteisminiame tyrime, davė išsamius parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes. D. N. patvirtino, kad jis neprovokavo nuteistojo nusikalsti (t. 8, b.l. 65-69, 70-74). D. N. su 2013 m. kovo 29 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą teigdamas, kad STT sąmoningai siekė, kad apeliantas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, be to, D. N. sutiko bendradarbiauti norėdamas, kad jo baudžiamoji byla būtų nutraukta, tačiau tai nebuvo padaryta (t. 10, b.l. 13-14). Visų pirma pasakytina, kad byloje surinkti įrodymai paneigia D. N. teiginį, kad STT inicijavo, jog R. A. būtų išprovokuotas nusikalsti. Be to, ikiteisminiame tyrime sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo priima prokuroras, o ne ikiteisminio tyrimo įstaiga, todėl D. N. manymas, kad dėl liudytojo bendradarbiavimo su STT šioje byloje jam neabejotinai bus priimtas palankus sprendimas ikiteisminiame tyrime, yra nelogiškas. Akivaizdu, kad D. N. iš pykčio surašė aptariamą prašymą, tačiau tai savaime nereiškia, kad jo veiksmai operatyvinio proceso metu buvo neteisėti ir nepatikimi. Be to, iš 2013 m. kovo 5 d. pokalbio su STT pareigūnais matyti, kad D. N. užsiminė, kad jam buvo siūloma parašyti, kad R. A. buvo išprovokuotas nusikalsti (t. 11, b.l. 137-162). Liudytojas 2013 m. balandžio 11 d. papasakojo, kad jo vardu surašytas 2013 m. kovo 29 d. prašymas buvo parengtas ne D. N. iniciatyva (t. 11, b.l. 181-188). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, D. N. pateikė dar vieną 2013 m. gruodžio 4 d. prašymą su dar detalesnėmis aplinkybėmis, kuriomis grindžiamas neva R. A. provokavimo faktas (t. 10, b.l. 197-200). Nagrinėjamu atveju nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių D. N. savo pirmame prašyme turėjo nutylėti daugumą aplinkybių, kurios išdėstytos 2013 m. gruodžio 4 d. prašyme. Įvertinus anksčiau išdėstytus argumentus, 2013 m. gruodžio 4 d. prašymas taip pat vertintinas kaip nepagrįstas bandymas padėti R. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

D. N. buvo kelis kartus apklaustas teisiamuosiuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme (t. 12, b.l. 45-49, 57-58, 74-78, 83). Liudytojas 2013 m. gruodžio 6 d. teigė, kad jis susitikdavo su R. A. tik tada, kai liepdavo STT pareigūnai, S. P. pažadėjo, kad bus susitarta dėl bylos nutraukimo (t. 12, b.l. 45-49), tačiau tokių D. N. parodymų nepatvirtina byloje esantys objektyvūs įrodymai. Priešingai, kaip minėta, pats R. A. atskirais atvejais nurodydavo D. N. susitikimo dieną. Pasak D. N., jis pradėjo susitikti su R. A. jau liudytojui bendradarbiaujant su STT gal nuo 2012 m. gegužės mėn., tačiau anksčiau aptartas 2012 m. liepos 11 d. pokalbio tarp D. N. ir STT pareigūnų turinys paneigia šią liudytojo versiją. Atkreiptinas dėmesys, kad D. N., 2014 m. rugsėjo 29 d. duodamas parodymus, nurodė, kad 2012 m. liepos 11 d. susitikime jis susipažino su STT pareigūnais (t. 12, b.l. 74-78), kas atitinka tikrovę. Tokią aplinkybę patvirtino ir liudytojas S. P., apklaustas teisiamajame posėdyje (t. 12, b.l. 77-78). Nors liudytojas teigė, kad jis, būdamas restorane “P“ su R. A., darė garso įrašą STT pareigūno S. P. iniciatyva, tačiau pastebėtina, kad šis D. N. ir R. A. pokalbis įvyko 2012 m. liepos 2 d., t. y. dar iki liudytojo susipažinimo su STT pareigūnais. Todėl akivaizdu, kad liudytojas 2012 m. liepos 2 d. negalėjo daryti garso įrašo STT iniciatyva. D. N. 2014 m. rugsėjo 29 d. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad jis užrašė ant lapelio pinigų sumas, liudytojui ne kartą buvo pasakyta nedaryti provokacijų prieš R. A.. Taigi, D. N. parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra gana prieštaringi. Nagrinėjamu atveju liudytojo parodymai reikšmingi nustatant bylai reikšmingas aplinkybes tik ta dalimi, kuri atitinka objektyvius byloje surinktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas įvertinti D. N. parodymų patikimumą, dar kartą jį apklausė. Liudytojas patvirtino, kad jo parodymai, 2012 m. rugsėjo 28 d. duoti ikiteisminiame tyrime, yra teisingi, STT pareigūnai nedarė jam jokio spaudimo. Liudytojas neprovokavo R. A. nusikalsti. To reikalavo ir STT pareigūnai. Nebuvo kalbama, kad pinigai, kurie buvo palikti nuteistojo automobilyje, turėjo būti skirti partijai paremti. Liudytojo rašytiniuose prašymuose nurodytos kitokios aplinkybės yra neteisinga įvykių interpretacija (t. 13, b.l. 44-53). Būtent šie D. N. parodymai, kurie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, laikytini teisingais, kuriais galima remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes.

Pasak R. A., nėra aišku, dėl kokių priežasčių D. N. ikiteisminiame tyrime nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. BPK 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Būtent jis sprendžia dėl ikiteisminio tyrimo krypties, atskirų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo būtinumo. Nors ikiteisminiame tyrime D. N. nedavė parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau tai nereiškia, kad jo parodymai, duoti baudžiamajame procese, apskritai nėra reikšmingi. Asmuo gali dėl įvairių priežasčių kreiptis į STT pareigūnus teigdamas, kad buvo daroma nusikalstama veika. D. N., iš tiesų turėjo interesą, kad jam būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas kitoje byloje, kita vertus, kaip minėta, STT pareigūnai nedavė ir objektyviai negalėjo duoti tokios garantijos liudytojui. Todėl D. N. bendravimas su STT pareigūnais šiuo klausimu neturi įtakos pripažinti liudytojo parodymų kaip nepatikimų. R. A. nepagrįstai netiki D. N. papasakotų aplinkybių STT pareigūnams 2012 m. liepos 11 d. susitikimo metu tikrumu. Pažymėtina, kad byloje užfiksuoti D. N. ir R. A. pokalbiai patvirtina, kad nuteistasis žinojo susitikimų su D. N. priežastį, t. y. aptarti viešųjų pirkimų konkursų rezultatus. Be to, pokalbio dalyviai, kalbėdami užmaskuotai ir minimaliai, suprato pokalbių temą. Akivaizdu, kad prieš tai nebendravęs su D. N. R. A. nežinotų užmaskuotų ir minimalių pokalbių temos. Atsižvelgiant į tai, net ir nesant jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių D. N. papasakotas aplinkybes STT pareigūnams per 2012 m. liepos 11 d. susitikimą, tai nereiškia, kad šios aplinkybės neatitinka tikrovės. Nuteistasis taip pat akcentuoja tą aplinkybę, kad su AB “U“ susiję asmenys, nežinojo apie tai, kad D. N. protegavo bendrovę viešųjų pirkimų konkursuose ir siūlė už tai neteisėtą atlygį. AB „U“ darbuotojams, pripažinus tokią aplinkybę, būtų sprendžiamas jų baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl nėra abejonių, kad jiems nebuvo naudinga nurodyti tokią aplinkybę. Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad D. N. neoficialiai atstovavo AB „U“, o R. A. žinojo tai.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apygardos teismas rėmėsi tik D. N. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nors nedetaliai, bet buvo analizuoti ir nuteistojo parodymai, duoti bylos teisminiame procese (skundžiamo nuosprendžio 8 lapas, t. 12, b.l. 168). Šiame kontekste pažymėtina, kad R. A. kaltė padarius BK 226 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą yra grindžiama ne tik D. N. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais, patvirtinančių dalį liudytojų nurodytų aplinkybių.

Pasak apelianto, jam pareikštas kaltinimas neatitinka BPK reikalavimų, nes kaltinime yra išdėstyti samprotavimai ir teiginiai, nepatvirtinti byloje surinktais leistinais įrodymais, pavyzdžiui, teiginiai „reikalavo, provokavo duoti kyšį“, „susitarė priimti kyšį už pažadą paveikti“, „reikalavo ir provokavo D. N. duoti 5 procentų dydžio kyšį už pažadą paveikti <...> V. M.“. Atkreiptinas dėmesys, kad R. A. nebuvo pripažintas kaltu už reikalavimą ir provokavimą duoti kyšį, o vien tam tikrų kaltinimo aplinkybių nepasitvirtinimas savaime neįrodo, kad likusi kaltinimo dalis yra neįrodyta byloje surinktais įrodymais.

Visuma anksčiau aptartų įrodymų patvirtina, kad R. A. susitarė su D. N. priimti kyšį pažadėjęs paveikti UAB “V“ ir šios bendrovės generalinį direktorių V. M., kad šie teisėtai veiktų vykdydami įgaliojimus, t. y. AB “U“ būtų pripažinta laimėtoja UAB “V“ vykdomame viešajame pirkime dėl „(duomenys neskelbtini)“ ir kad V. M. pasirašytų sutartį su AB “U“ dėl „(duomenys neskelbtini)“. R. A. skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis priėmė kyšį. Jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 226 straipsnio 4 dalį kaip prekyba poveikiu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį R. A. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl teismo šališkumo

R. A. apeliaciniame skunde nepagrįstai abejoja apygardos teismo nešališkumu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, 2K-306-895/2016, EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Nuteistasis grindžia apygardos teismo šališkumą dviem argumentais, t. y. greitu skundžiamo nuosprendžio paskelbimu po bylos išnagrinėjimo ir netinkamu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Iš 2015 m. birželio 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šią dieną, 10 val., buvo pradėtas teisiamasis posėdis ir išklausytas R. A. paskutinis žodis. Byla baigta nagrinėti 10.55 val. Tą pačią dieną, 14.30 val., buvo paskelbtas skundžiamas nuosprendis (t. 12, b.l. 160). Iš tikrųjų nuo bylos nagrinėjimo pabaigos iki procesinio dokumento paskelbimo byloje praėjo neilgas laikas. Kita vertus, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti surašyto Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendžio turinį. Šis dokumentas yra dešimties lapų (t. 12, b.l. 161-170). Didžiąją skundžiamo nuosprendžio dalį sudaro nusikaltimo padarymo aplinkybių ir byloje ištirtų įrodymų išdėstymas (1-8 lapai). Mažiau nei viename procesinio dokumento lape aprašyti motyvai dėl R. A. nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, be to, jame dar cituojama teismų praktika dėl provokacijos išaiškinimo. Likusią skundžiamo nuosprendžio dalį sudaro teismo išvados dėl dalies nuteistajam pareikšto kaltinimo aplinkybių nepasitvirtinimo ir jų pašalinimo iš kaltinimo, taip pat bausmės skyrimo motyvai (9 lapas). Taigi, surašytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nuosprendis nėra didelės apimties, jame nepateikti itin detalūs motyvai dėl R. A. pareikšto kaltinimo. Todėl nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad aptariamas procesinis dokumentas buvo surašytas iš anksto konstatavus jo kaltę, laikytinas tik prielaida. Pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nereikalauja, kad teismo galutiniame procesiniame dokumente būtų pasisakyta dėl kaltinamojo gynėjo baigiamojoje kalboje ar nuteistojo paskutiniame žodyje išdėstytų argumentų, kuriais išsakoma proceso dalyvių nuomonė dėl byloje ištirtų įrodymų ir kitų klausimų. Be to, sužinoję apie skundžiamo nuosprendžio paskelbimo laiką, R. A. ar jo gynėjas nekėlė teisėjos šališkumo klausimo. Darytina išvada, kad vien tai, kad apygardos teismas paskelbė nuosprendį tą pačią dieną, kai buvo išklausytas apelianto paskutinis žodis, savaime nepatvirtina teismo šališkumo ir nepagrindžia apelianto nekaltumo prezumpcijos, proceso teisingumo (sąžiningumo) principų pažeidimo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313/2013).

Taip pat nepagrįstas R. A. bendro pobūdžio teiginys, kad apygardos teismo šališkumą įrodo tai, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, t. y. skundžiamame nuosprendyje tinkamai neišanalizuoti visi byloje surinkti įrodymai, nepašalinti prieštaravimai tarp jų, atskirais atvejais iškraipytas įrodymų turinys, iš esmės nenurodyta jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovautasi vienais įrodymais ir atmesti kiti. Pažymėtina, kad vien nuteistajam nepalankus byloje surinktų įrodymų vertinimas skundžiamame nuosprendyje nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad apygardos teismas tendencingai išnagrinėjo bylą ir turėjo iš anksto susiformavusią nuomonę. Teismo, kaip institucijos, vykdančios teisingumą, išskirtinė kompetencija yra nešališkai, pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinti byloje surinktus įrodymus, nežiūrint į tai, kokia yra baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens ir kitų proceso dalyvių nuomonė. Be to, kiekvienas teisėjas turi savo savarankišką procesinių dokumentų surašymo ir juose pateikiamos argumentacijos išdėstymo stilių. Nuteistojo subjektyvaus pobūdžio vertinimas, kad skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas ir prieštaringas, atmetamas kaip savaime neįrodantis teismo šališkumo. Šiame kontekste pasakytina, kad apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-561/2014). Baudžiamojo proceso įstatyme apeliacinės instancijos teismui, nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, suteikta pakankamai procesinių galimybių ištaisyti ankstesnėje baudžiamojo proceso stadijoje padarytas klaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.