- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- I1-129-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00776-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Algis Markevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020-04-24 skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 9 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo – neišleidimo trumpalaikės išvykos į namus 2020-02-25.
Pareiškėjas skunde (b. l. 8–10) nurodė taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad 2020 m. vasario mėnesį kreipėsi į Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) Kybartų sektoriaus administraciją dėl 3 dienų trumpalaikės išvykos į namus pas artimuosius suteikimo. Dėl šio prašymo pareiškėjas buvo pristatytas komisijai 2020 m. vasario 18 d. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išvykti trims dienoms, tačiau 2020 m. vasario 25 d. buvo vėl pristatytas komisijai ir komisija nutarė pareiškėjo nebeišleisti trumpalaikės išvykos į namus. Tai sukėlė daug streso ir išgyvenimų, nes pareiškėjas jau buvo informavęs artimuosius, kurie labai džiaugėsi, o po savaitės jau teko pranešti, kad jo nebeišleidžia.
Nurodė, jog 2020 m. vasario 26 d. pateikė skundą pataisos namų direktoriui, tą pačią dieną išsiuntė skundą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas). 2020 m. vasario 27 d. apie 16 val. pareiškėjas buvo vedamas į kamerų tipo patalpas patikrinti apsvaigimą nuo narkotikų. Kas akivaizdžiai įrodo siekimą paveikti pareiškėją. Nurodė, kad jo asmens byloje nėra duomenų apie narkotinių medžiagų vartojimą. Testai parodė, jog pareiškėjas nėra apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Po šio įvykio pareiškėjas vėl patyrė neigiamas emocijas. Po skundo užregistravimo jautėsi engiamas pareigūnų – pareiškėją tikrino, ar yra savo gyvenamojoje vietoje, stebėdavo ar turi asmens ženklą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Marijampolės PN teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 61–65) nurodė, kad pataisos įstaigos direktoriui suteikiama diskrecijos teisė suteikti leidimą nuteistajam parvykti į namus, atsižvelgus į tam tikrus kriterijus, t. y. nuteistojo asmenybę, atliktos bausmės dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu. Tikrinant duomenis apie pareiškėją buvo nustatyti tam tikri kriminogeniniai veiksniai, t. y. bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų pažeidimas, impulsyvumas, nepakankamas gebėjimas atpažinti, spręsti problemas bei įvertinti savo elgesio pasekmes. Minėtos aplinkybės yra pakankamos ir svarbios priežastys, leidžiančios netenkinti pareiškėjo prašymo dėl trumpalaikės išvykos į namus.
Pažymėjo, kad Marijampolės PN vadovaujasi Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Kalėjimų departamento direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-20 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 6 punkte nustatyta, jog pareigūnas gali įtarti, kad suimtasis (nuteistasis) vartojo alkoholį arba kitas psichiką veikiančias medžiagas esant tokiems požymiams: iš burnos sklinda alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Aprašo 14 punktas numato, jog pareigūnas, įvertinęs bendrą asmens būklę ir esant bent vienam apsvaigimo požymiui, paima suimtojo (nuteistojo) tiriamosios medžiagos ir ištiria greita tyrimo priemone (testu). Greitos tyrimo priemonės (testo) rezultatai įrašomi į aktą. Patikrinus pareiškėją greito tyrimo priemonės (testo) pagalba, buvo nustatyta, kad pareiškėjas nevartojo psichiką veikiančių medžiagų. Atkreipė dėmesį, jog esant įtarimams pareigūnai turi teisę patikrinti nuteistuosius dėl neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo. Tai nereiškia, jog pataisos įstaigos pareigūnai yra priešiškai nusiteikę prieš pareiškėją ar nori jam pakenkti. Marijampolės PN pareigūnai elgėsi tinkamai ir atliko visas teisės aktuose numatytas pareigas, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jam nebuvo suteikta trumpalaikė išvyka į namus.
Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2020 m. sausio 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą išleisti jį trumpalaikei išvykai į namus 3 paroms (b. l. 69). Marijampolės PN 2-ojo Resocializacijos skyriaus viršininkė, atsižvelgdama į Marijampolės PN Drausmės komisijos siūlymą ir išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą leisti trims paroms parvykti į namus, 2020 m. vasario 27 d. išvadoje Nr. 14/07k-316 (toliau – ir Išvada) pasiūlė pareiškėjui nesuteikti trumpalaikės išvykos (b. l. 66–67). 2020 m. vasario 25 d. pareiškėjas pateikė skundą dėl trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimo (b. l. 60). Marijampolės PN direktorius 2020 m. kovo 3d. sprendimu Nr. 20/07-340 nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo. Minėtame sprendime nurodoma, kad Marijampolės PN Drausmės komisija rekomendavo pareiškėjui suteikti trumpalaikę išvyką į namus, tačiau rašant išvadą bei siekiant įvertinti pareiškėjo asmenybę, gebėjimą atpažinti ir valdyti savo nusikalstamo elgesio rizikos veiksnius bei jo pavojingumą/nepavojingumą visuomenei, buvo patikrinta pareiškėjo asmens byla bei socialinio tyrimo išvada. Vertinimo metu buvo nustatyta pakartotinio nesmurtinio nusikalstamo elgesio rizika, išskirti šie kriminogeniniai veiksniai: bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų pažeidimas, impulsyvumas, nepakankamas gebėjimas atpažinti, spręsti problemas bei įvertinti savo elgesio pasekmes. Nurodoma, jog paaiškėjus anksčiau neįvertintiems duomenims, 2020 m. vasario 25 d. pareiškėjas buvo pakartotinai pristatytas Drausmės komisijai ir atsižvelgiant į pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metu išskirtus nusikalstamo elgesio rizikos veiksnius, į tai, jog dėl pareiškėjo išleidimo į trumpalaikę išvyką prieštaravo Marijampolės PN Drausmės komisija, pareiškėjo prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo tenkinamas nebus (b. l. 68). 2020 m. kovo 13 d. Marijampolės PN direktoriaus sprendimu Nr. 20/07-374 buvo konstatuota, jog pareiškėjo 2020 m. vasario 25 d. skundas yra nepagrįstas (b. l. 75). Pareiškėjas taip pat pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 73).
Trumpalaikių išvykų į namus skyrimo nuteistiesiems tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 104 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalis numato teisę į trumpalaikę išvyką nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės, gali būti leista vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į namus. Leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu (BVK 104 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės neturi šio Kodekso 154 straipsnio 4 dalyje nurodyti nuteistieji (BVK 104 straipsnio 3 dalis). BVK 154 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad teisės į trumpalaikę išvyką neturi pavojingi recidyvistai, asmenys, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija dešimt metų, nuteistieji, iš kurių ši teisė buvo atimta dėl padarytų pažeidimų, užsieniečiai, ribotai pakaltinami, pavojingomis ir ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, kurios plinta lašeliniu būdu per orą, sergantys nuteistieji.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pataisos įstaigos direktorius tokį leidimą gali duoti arba neduoti, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu. Taigi, BVK nuostatose yra įtvirtinta plati pataisos įstaigos direktoriaus diskrecija. Pataisos įstaigos direktorius, įgyvendindamas šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu. Viešasis interesas šiuo atveju apima inter alia (be kita ko) siekį saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų ir tai daryti veiksmingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2325-1062/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nuteistųjų teisė į trumpalaikę išvyką į namus, net ir atsižvelgiant į siekį reintegruoti šiuos asmenis į visuomenę, nėra absoliuti, o tai, be kita ko, pagrindžia ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje ne tik rekomenduojama valstybėms Europos Tarybos narėms suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi (švietimo), darbo (profesijos), šeimos ir kitų socialinių priežasčių, tačiau ir, suteikiant tokias atostogas, atsižvelgti į nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, paskirtos bausmės trukmę, į tai, koks įkalinimo periodo laikotarpis jau atliktas (užbaigtas), kalinio asmenybę ir elgesį bei pavojų (riziką), jei tokia yra, kurį jis gali sukelti visuomenei, kalinio šeimos ir socialinę padėtį, kuri galėjo pasikeisti įkalinimo metu, atostogų tikslą, jo trukmę ir sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018, 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1828-442/2018).
Nors nuteistasis formaliai ir atitinka BVK 104 straipsnio 1 dalyje reglamentuotus reikalavimus teisei į trumpalaikę išvyką įgyvendinti, tačiau pagal minėtą teisminę praktiką ir aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pataisos įstaigos direktorius, priimdamas minėtą sprendimą, taip pat privalo įvertinti nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu, viešąjį interesą bei kitas aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo 2020 m. sausio 23 d. prašymas suteikti trumpalaikę išvyką į namus buvo svarstytas Marijampolės PN Drausmės komisijoje. Į bylą pateiktoje pareigūno išvadoje dėl 2020 m. sausio 23 d. prašymo nustatyta, kad pareiškėjas per laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką drausmine tvarka baustas devynis kartus, nuobaudos negaliojančios, paskutinį kartą baustas 2017 m. gegužės 31 d., neskatintas. 2018 m. lapkričio mėnesį, atlikus nusikalstamo elgesio rizikos vertinimą taikant OASys metodiką, buvo nustatyta vidutinė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika (83 balai), 2019 m. balandžio mėnesį nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metu nustatyta vidutinė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika (77 balai), 2019 m. lapkričio mėnesį nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metu buvo nustatyta vidutinė pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika (77 balai). Nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metu buvo išskirti šie kriminogeniniai veiksniai: bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų pažeidimas, impulsyvumas, nepakankamas gebėjimas atpažinti, spręsti problemas bei vertinti savo elgesio pasekmes (b. l. 50–51). Akivaizdu, jog Marijampolės PN direktorius turėjo teisę, vadovaudamasis BVK 104 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas į Išvadoje nurodytas faktines aplinkybes, priimti sprendimą nesuteikti teisės pareiškėjui išvykti į namus. Todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Pareiškėjo argumentai, jog svarstant jo prašymą Drausmės komisijoje 2020 m. vasario 18 d., jam buvo sudaryta galimybė išvykti trims dienoms, tačiau 2020 m. vasario 25 d. buvo vėl pristatytas komisijai ir komisija nutarė pareiškėjo nebeišleisti trumpalaikės išvykos į namus, ir dėl to jam kilo neturtinė žala, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip buvo paminėta, pagal BVK 104 straipsnio 2 dalį, leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu. Nuteistojo prašymo nagrinėjimas Drausmės komisijoje ir Drausmės komisijos rekomendacija suteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką į namus, kuri nėra privaloma pataisos įstaigos direktoriui, negali būti laikoma administraciniu aktu, suteikiančiu minėtą teisę. Taigi, veiksmai, atlikti pareiškėjo 2020 m. sausio 23 d. prašymo nagrinėjimo procedūros metu dar nesant priimtam Marijampolės PN direktoriaus įsakymui dėl trumpalaikės išvykos suteikimo, negalėjo sukelti pareiškėjui teisėtų lūkesčių, jog jam neabejotai bus suteikta jo prašoma išvyka į namus. Aplinkybė, jog pareiškėjas, dar nesant priimto pataisos įstaigos direktoriaus įsakymo dėl išvykos į namus suteikimo, informavo savo artimuosius apie jam suteiktą trumpalaikę išvyką, susijusi su paties pareiškėjo pasirinktu elgesio variantu, todėl negali būti siejama priežastiniu ryšiu su atsakovo atstovo veiksmais.
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat sieja su tuo, jog 2020 m. vasario 27 d. apie 16 val. buvo vedamas į kamerų tipo patalpas patikrinti dėl galimo apsvaigimo nuo narkotikų.
Marijampolės PN 2-ojo saugumo valdymo skyriaus vyresniojo specialisto 2020 m. vasario 27 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 54) ir Marijampolės PN 2-ojo saugumo valdymo skyriaus 2020 m. vasario 7 d. Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktas Nr. 316 (toliau – Aktas) (b. l. 55–56) patvirtina, kad 2020 m. vasario 27 d. apie 16.15 val. pareiškėjas buvo nuvestas į kamerų tipo patalpų kabinetą Nr. 129 patikrinti jo apsvaigimą greito tyrimo priemone (testu) ir nustatyta, kad pareiškėjas nevartojo psichiką veikiančių medžiagų.
Ginčo metu galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2008 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. V-20 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašo (neteko galios 2021 m. vasario 3 d.) 5 punktas nustatė, kad neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymas turi būti atliekamas iš karto įtarus, kad suimtasis (nuteistasis) vartojo alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas. Pagal Aprašo 6 punktą pareigūnas gali įtarti, kad suimtasis (nuteistasis) vartojo alkoholį arba kitas psichiką veikiančias medžiagas esant tokiems požymiams: 6.1. iš burnos sklinda alkoholio kvapas; 6.2. neadekvati elgsena; 6.3. nerišli kalba; 6.4. nekoordinuoti judesiai. Vadovaujantis Aprašo 14 punktu, pareigūnas, įvertinęs bendrą asmens būklę ir esant bent vienam apsvaigimo požymiui, paima suimtojo (nuteistojo) tiriamosios medžiagos ir ištiria greita tyrimo priemone (testu). Greitos tyrimo priemonės (testo) rezultatai įrašomi į aktą.
Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, jog įtaręs, kad nuteistasis vartojo alkoholį ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, pataisos įstaigos pareigūnas turi teisę patikrinti nuteistojo apsvaigimą greita tyrimo priemone (testu). Akte yra nurodyta, kad pareiškėjas sutinka, jog būtų nustatomas jo neblaivumas (girtumas) ar apsvaigimas, taip pat pareiškėjas buvo supažindintas su greitos tyrimo priemonės (testo) rezultatais ir su jais sutinka (b. l. 71–72). Konstatuotina, jog Marijampolės PN pareigūnai nagrinėjamu atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad po skundo užregistravimo jautėsi engiamas pareigūnų – pareiškėją tikrino, ar yra savo gyvenamojoje vietoje, stebėdavo ar turi asmens ženklą. Tačiau pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių ir konkrečių atvejų, kada ir kokius konkrečius galimai neteisėtus veiksmus pareigūnai atliko pareiškėjo atžvilgiu. Tikrinimas, ar pareiškėjas yra savo gyvenamojoje vietoje ir ar turi asmens ženklą negali būti laikomas pareigūnų, pataisos įstaigoje atliekančių nuteistųjų priežiūrą, neteisėtais veiksmais. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio vertinti kaip deklaratyvūs ir atmestini.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių jis patyrė daug streso, išgyvenimų, neigiamų emocijų, tačiau nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.