Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-446-413/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-20
Bylos Nr.: 2A-446-413/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-20-3-01390-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas (pirm.), Galina Blaževič, Gintautas Koriaginas (pran.)
Ieškovas: V. Ž.
Atsakovas: J. V.

Kategorijos

30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
30.1.9pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-446-413/2014Proceso Nr. 2-20-3-01390-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 30.3; 30.1.9;71 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino (pranešėjas), Arvydo Žibo (pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo V. Ž. ir atsakovės J. V. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-62-840/2013 pagal ieškovo V. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei J. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos bei nuostolių atlyginimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. Ž. patikslintu ieškiniu (t. 1, b. l. 34-36) prašė teismo iškeldinti atsakovę J. V. iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su visais atsakovės asmeniniais daiktais, nesuteikiant atsakovei kitos gyvenamosios vietos; priteisti iš atsakovės J. V. jo naudai 1691,18 Lt nuostolių atlyginimo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, jog jis yra vienintelis žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas, kadangi šis žemės sklypas ir gyvenamasis namas įsigytas bei rekonstruotas tik iš jo asmeninių lėšų. Ieškovo teigimu, atsakovė šiame name apsigyveno 2007 m. Šalys žodžiu buvo sutariusios, kad atsakovė padės buityje, o ieškovas jai atsilygins suteikdamas teisę gyventi name, nes tuo metu atsakovė neturėjo kito gyvenamojo būsto, bei mokės atlyginimą už suteiktas paslaugas (namų tvarkymą, židinio priežiūrą, skalbimą, valgio gaminimą ir pan.). Pasak ieškovo, jis su atsakove nekūrė ateities planų, neketino ir nesiekė susituokti, nekūrė šeimyninių santykių, nevedė bendro gyvenimo. Atsakovė niekada nemokėjo komunalinių mokesčių ir neprisidėjo prie ieškovo nuosavybės išlaikymo. 2011 m. jų santykiai pašlijo, atsakovė provokuodavo konfliktus, pažeidinėjo jo, kaip namo savininko, teises, dėl ko jis kurį laiką turėjo ieškotis kitos pastogės. Todėl ieškovas nusprendė atšaukti atsakovei duotą leidimą gyventi name – 2012 m. spalio 10 d. raštu, persiųstu per notarą, paragino atsakovę iki 2012 m. lapkričio 10 d. išsikelti su visais jai priklausančiais daiktais (raginimas atsakovei įteiktas 2012 m. spalio 12 d.), o jai atsisakius tai padaryti gera valia, kreipėsi į teismą. Pažymėjo, jog dėl pradėto jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo ir šiuo pagrindu priimto nutarimo, ieškovas buvo įpareigotas nesilankyti jam priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl ko jis nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. sausio 9 d. name negyveno, tačiau sumokėjo už šį laikotarpį visus komunalinius mokesčius ir patyrė 1691,18 Lt dydžio nuostolius.

Šalies argumentai

Atsakovė J. V. priešieškiniu (t. 1, b. l. 126-130) prašė teismo pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ir 1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendros 135 000 Lt vertės, esančius (duomenys neskelbtini), įregistruotus V. Ž. vardu; priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškinį atsakovė grindė tuo, jog ji nėra ir niekada nebuvo ieškovo tarnaitė ir/ar nuomininkė. 2000 m. kovo 8 d. ieškovui paprašius, jie pradėjo kartu gyventi ir vedė bendrą ūkį. Atsakovės teigimu, ji su ieškovu kūrė bendrą gyvenimą ir visus turtinius reikalus tvarkė bendru sutarimu. Nors oficialiai jie nesusituokė, tačiau išbuvo faktinėje santuokoje apie 12 metų, iki ieškovas jos atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą (2012 m. rugsėjo 4 d.). Gyvenimą kartu jie pradėjo dar sodo namelyje, kiek vėliau ? 2003 m. ? jie abu iš bendrų lėšų įsigijo žemės sklypą ir namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2007 m. rekonstravo, įrengė ir gyvena iki šiol. Tame name gyveno ir jos nepilnametė dukra E. J.. Nors gyvenamąjį namą jie registravo tik ieškovo vardu, tačiau buvo sutarę, kad turtas šalims priklauso lygiomis dalimis. Pasak atsakovės, prie namo įsigijimo ir jo rekonstrukcijos ji prisidėjo savo asmeninėmis piniginėmis lėšomis ir darbu. Visus komunalinius mokesčius už gyvenamąjį namą jie mokėjo iš bendrų lėšų ir niekada dėl to nekilo nesusipratimų. Atsakovės nuomone, ieškovui teko išsikelti iš namo dėl jo paties kalės – pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl smurto prieš atsakovę panaudojimo. Atsakovės nuomone, ji nepadarė ieškovui jokių nuostolių ir rūpinosi gyvenamuoju būstu ieškovui jame negyvenant. Be to, ji niekada nesinaudojo internetu, internetas buvo įrengtas išimtinai ieškovo poreikiams. Atsakovė pripažino, kad žiemą namo šildymui naudojo malkas, tačiau tai daryti buvo būtina, be to, malkos įsigytos iš jų bendrų lėšų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu patikslintą ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies:

1) pripažino ieškovo V. Ž. vardu registruotus 0,2349 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), V. Ž. ir J. V. bendrąja daline nuosavybe;

2) pripažino atsakovei J. V. nuosavybės teises į 1/3 dalį 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini)ir 1/3 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), o ieškovui V. Ž. pripažino nuosavybės teises į 2/3 dalis 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 2/3 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini);

3) priteisė iš atsakovės J. V. ieškovui V. Ž. 850,84 Lt nuostolių atlyginimo;

4) kitas patikslinto ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė;

5) priteisė iš atsakovės J. V. 38,92 Lt žyminio mokesčio V. Ž., o iš ieškovo V. Ž. 67 Lt žyminio mokesčio J. V.;

6) priteisė iš ieškovo V. Ž. 2412 Lt žyminio mokesčio ir 51,53 Lt pašto išlaidų, o iš atsakovės J. V. – 1188 Lt žyminio mokesčio ir 37,31 Lt pašto išlaidų, valstybei.

Dėl jungtinės veiklos ir bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus, konstatavo, kad nors ieškovas ir atsakovė nebuvo susituokę, tačiau nuo 2000 m. kovo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d. gyveno kartu ir jų santykiai buvo artimi šeimyniniams, t. y. buvo sugyventiniai, kadangi kartu keitė gyvenamąją vietą, rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora. Teismas labiau tikėtina pripažino aplinkybę, kad ieškovas ir atsakovė buvo sutarę, jog prie judviejų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės ne lygiomis dalimis, o pagal išgales, t. y. ieškovas – daugiau, atsakovė – mažiau. Be to, teismas vertino, jog labiau tikėtina, kad ieškovas ir atsakovė buvo sutarę dėl ginčo daiktų įsigijimo bendriems poreikiams tenkinti, taip pat sutarė ir dėl žemės sklypo padidėjimo (2004-02-03 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1960 įsigyta 0,1950 ha žemės, o iki 0,2349 ha žemės sklypas padidėjo 2005-10-05 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-6589 (t. 1, b. l. 6-7, 38-39, 153-154).

Teismas nesutiko su ieškovo tvirtinimu, jog atsakovė visiškai neprisidėjo prie ginčo daiktų įsigijimo ir jų pagerinimo, kad ji neturėjo tokių galimybių ir pažymėjo, kad atsakovė buvo nedarbinga ne visą kartu pragyventą laiką, turėjo pajamų, po santuokos nutraukimo jai teko dalis turto (1 500 Lt vertės automobilis ir 16 000 Lt kompensacija). Tai, kad atsakovė dirbo įvairius namų ruošos darbus, pirko buičiai skirtus namų apyvokos daiktus, taip pat gyvenamojo namo rekonstrukcijai reikalingas statybines medžiagas teismo posėdžio metu pripažino ir pats ieškovas. Ieškovo pateiktą 2012 m. sausio mėnesio atsakovės išrašytą sąskaitą už teikiamas paslaugas teismas vertino kaip ieškovo ir atsakovės pašlijusių santykių aiškinimąsi. Teismas sprendė, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Įvertinęs byloje esančius įrodomus, teismas konstatavo, jog ieškovo turtinė padėtis buvo žymiai geresnė, ieškovas į sodybos sukūrimą investavo daugiau piniginių lėšų negu atsakovė, tačiau mažiau įdėjo darbo. Atsižvelgęs į gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir jo aplinkos sutvarkymo trukmę (2004-2007 m.), atsakovės sveikatos būklę (sunkiai susirgo tik 2006 m.), įdėtą atsakovės triūsą (bent jau apie 700 dienų), gyvenamojo namo rekonstrukcijos sąnaudas (apie 200 000,00 Lt), vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas nusprendė pripažinti atsakovei nuosavybės teises į 1/3 dalį 0,2349 ha žemės sklypo ir 1/3 dalį gyvenamojo namo, o ieškovui - į likusias 2/3 dalis 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini)ir 2/3 dalis gyvenamojo namo. Remdamasis nurodytu, teismas atmetė ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovę iš ginčo gyvenamojo namo kaip nepagrįstą (CK 4.93 straipsnis).

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. sausio 9 d. Teismas nustatė, jog nurodytu laikotarpiu jau buvo nutrūkusi ieškovo ir atsakovės partnerystė, tačiau pripažinus ginčo daiktus abiejų šalių bendrąja daline nuosavybe teismas konstatavo, jog šalims taikytinos bendraturčių santykius reguliuojančios teisės normos. Todėl, tiek ieškovui, tiek atsakovei, kaip ginčo daiktų bendraturčiams, teko pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas gyvenamajam namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Ta aplinkybė, kad ieškovas tuo metu name negyveno, šios pareigos nepanaikina. Nustatęs, kad už nurodytą laikotarpį visus komunalinius mokesčius apmokėjo ieškovas, teismas sprendė, jog iš atsakovės priteistina 1/3 dalis išlaidų už gyvenamojo namo šildymą: malkomis (200,00 Lt) ir dujomis (148,62 Lt), bei šiukšlių išvežimą (12,52 Lt). Nors fiksuoto telefono ryšio, skaitmeninės televizijos ir interneto paslaugas užsisakė ieškovas, teismas sprendė, kad dalimi ieškovo užsakytų paslaugų naudojosi ir atsakovė, todėl iš atsakovės priteisė fiksuoto telefono ryšio ir skaitmeninės televizijos paslaugų išlaidas (69,00 Lt + 127,68 Lt), taip pat 293,02 Lt už atsakovės suvartotą elektros energiją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Patikslintą ieškinį patenkinus iš dalies (patenkintų reikalavimų dalis – 20 proc.), teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 38,92 Lt žyminio mokesčio. Priešieškinį patenkinus iš dalies (patenkintų reikalavimų dalis – 67 proc.), teismas priteisė atsakovei iš ieškovo 67 Lt žyminio mokesčio. Valstybei teismas priteisė pašto išlaidas bei žyminį mokestį, kurio mokėjimas atsakovei, paduodant priešieškinį, buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, proporcingai ieškinio ir priešieškinio patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai – iš ieškovo V. Ž. priteisė 51,53 Lt pašto išlaidų ir 2412 Lt žyminio mokesčio, o iš atsakovės – 37,31 Lt pašto išlaidų ir 1188 Lt žyminio mokesčio.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo:

1) panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria V. Ž. vardu registruotus 0,2349 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nuspręsta pripažinti bendrąja V. Ž. ir J. V. daline nuosavybe ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovo V. Ž. vardu registruotą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), V. Ž. ir J. V. bendrąja daline nuosavybe;

2) panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti J. V. nuosavybės teises į 1/3 dalį 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 1/3 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), o V. Ž. – nuosavybės teises į 2/3 dalis 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 2/3 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovei J. V. pripažinti nuosavybės teises į 1/6 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o ieškovui V. Ž. pripažinti nuosavybės teises į 0,2349 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 5/6 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovo nuomone, nepagrįsta ir prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams teismo išvada, kad prie žemės sklypo pirkimo sandorio prisidėjo tiek ieškovas, tiek atsakovė, dėl ko teismas šį nekilnojamąjį turtą pripažino bendrąja daline nuosavybe, kadangi iš pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad sudarytiems nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriams - žemės sklypui įsigyti buvo panaudotos tik ieškovo asmeninės lėšos. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovo nurodytos aplinkybės apie turto (žemės sklypo) atpirkimą iš savo dukters ir žento prieštarauja 2004 m. vasario 3 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčiai Nr. 1960. Ieškovo nurodoma sąlyga (turto atpirkimas) sandorio šalių susitarimu nebuvo įtraukta į 2004 m. vasario 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nes ieškovui ir jo dukrai būnant pačiais artimiausiais pagal įstatymą šeimos nariais, joks tuo metu galiojęs teisės aktas nedraudė susitarti dėl turto atgrąžinimo ir nereglamentavo būtinybės tokią sąlygą įtraukti į 2004 m. vasario 3 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, vertindamas šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, teismas neteisingai sprendime nurodė, jog 2004 m. vasario 3 d. pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta tik simbolinė kaina, o už sodybą ieškovas sumokėjo ne tik 5000 Lt, bet ir papildomus 60 000 Lt, kurie neva buvo sumokėti ieškovo žento I. P. motinai. Priešingai, tokius paaiškinimus davė ne ieškovas, o atsakovė, kas patvirtina ieškovo išvadą, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu ir po jo sudarymo atsakovė nežinojo nei iš ko, nei už kokią sumą tas žemės sklypas įsigytas. Todėl, ieškovo nuomone, teismas neteisingai ginčo žemės sklypą pripažino bendra jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe ir priteisė jai 1/3 dalį šio turto.

2. Ieškovas nesutinka su teismo išvada, jog ginčo šalys kartu veikė siekdamos įsigyti bendrosios nuosavybės teisėmis ginčo žemės sklypą, kadangi ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specifika – ne santuokos metu įgytas turtas, o jungtinė veikla, kas lemia, kad dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo teismas turėjo pasisakyti atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, t. y. įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu. Kadangi žemės sklypas buvo įgytas piniginių lėšų pagrindu, o byloje atsakovė neįrodė, jog sandorių sudarymo metu finansiškai buvo pajėgi prisidėti prie ieškovo sudarytų sandorių, kurių pagrindu jis įgijo nuosavybę į ginčo žemės sklypą, teismas be teisėto pagrindo pripažino žemės sklypą bendru šalių turtu ir jį dalino.

3. Ieškovas nesutinka su teismo išvada, jog labiau tikėtina, kad ieškovas ir atsakovė buvo sutarę, jog prie jų materialinės gerovės kiekvienas iš dalyvių prisidės ne lygiomis dalimis, o pagal išgales, t. y. ieškovas – daugiau, atsakovė – mažiau. Pasak ieškovo, teismas neįvertino ieškovo nurodytų aplinkybių, jog tarp šalių ne kartą kilo ginčai, jog ieškovas už viską moka vienas, nevertino pačios atsakovės 2012 metų sausio mėn. išrašytos sąskaitos, iš kurios akivaizdžiai matyti, jog atsakovė reikalavo už kiekvieną jos atliktą darbą sumokėti, kas reiškia, jog tarp šalių nebuvo susitarimo dėl jų įnašų į bendrąją nuosavybę. Be to, jis neketino vesti atsakovės ir jiems kartu gyvenant nuo 2000 m. iki 2011 m. jos nevedė. Kaip teigia ieškovas, jis siekia susigrąžinti santuokinius santykius su savo buvusia sutuoktine, savo vaikų motina, gyvenančia JAV, pas kurią ne kartą svečiavosi gyvendamas kartu su atsakove. Ieškovo nuomone, šie faktai patvirtina (įrodo), jog tarp šalių negalėjo būti susitarimo dėl jų indėlio dydžio į bendrąją nuosavybę. Be to, teismas neįvertino ieškovo nurodytų aplinkybių, jog jis vienas sprendė kur, iš ko ir už kokią kainą įsigyti turtą, kaip jį rekonstruoti ar kitaip gerinti.

4. Ieškovo nuomone, teismas neteisingai vertino bylos įrodymus - atsakovės darbinę veiklą ir jos nedarbingumą patvirtinančius duomenis, iš kurių sprendė, jog atsakovė turėjo šiokių tokių pajamų. Ieškovas pažymi, jog tuo metu atsakovės dukra buvo nepilnametė ir atsakovė privalėjo išlaikyti ne tik save, bet ir savo dukrą. Byloje nėra jokių konkrečių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovės iki 2011 m. gautas darbines pajamas. Į bylą atsakovės pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina aplinkybę, kad 2007 m. vasario 1 d. iš vienos jos vardu atidarytos kredito įstaigos sąskaitos į kitą jos vardu atidarytą kredito įstaigos sąskaitą buvo pervesta 17 000 Lt, o 2007 m. kovo 27 d. – 12 000 Lt, tačiau nepatvirtina fakto, kad šie pinigai buvo panaudoti ieškovo ir atsakovės bendrų poreikių tenkinimui. Todėl ieškovas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė finansiškai prisidėjo prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų iš šių lėšų.

5. Ieškovas nesutinka su teismo išvada, jog atsakovė prie nekilnojamojo turto pagerinimo prisidėjo pirkiniais, kadangi byloje nėra įrodymų, kad atsakovė už juos yra sumokėjusi. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad prie turto įsigijimo ir jo pagerinimo atsakovė prisidėjo fiziniu darbu, kadangi atsakovei 2006 metais buvo atlikta operacija dėl vėžinių susirgimų, kas reiškia, jog atsakovė buvo nedarbinga ir fiziškai negalėjo dalyvauti gyvenamojo namo statybos darbuose, vežioti statybines medžiagas ir pan.

6. Teismas neteisingai nustatė, jog ieškovo ir atsakovės santykiai tęsėsi iki 2012 m. rugsėjo 4 d., kadangi iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog 2012 m. rugsėjo 4 d. tarp ieškovo ir atsakovės įvyko konfliktas, dėl ko šalys šiuo metu Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, atskirose baudžiamosiose bylose, yra patraukti kaltinamaisiais dėl vienas kito atžvilgiu panaudoto smurto. Pasak ieškovo, šalys kartu gyveno iki 2011 metų rugsėjo mėn., o likusį laikotarpį atsakovė prašė išmokėti jai piniginę kompensaciją už jos išsikraustymą, kas reiškia, jog šalių tarpusavio santykiai nutrūko.

7. Ieškovo nuomone, teismas neteisingai vertino ir liudytojų parodymus, kadangi pasisakė tik dėl tų liudytojų, kurių parodymų pagrindu atsakovės priešieškinis buvo tenkintas iš dalies, tačiau neįvertino liudytojų parodymų, kurie patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklės.

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas visame procese; panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovės nuomone, teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177, 185 straipsniai 197 straipsnio 2 dalis, 218 ir 219 straipsniai). Nors ieškovas neigė atsakovės indėlį į gyvenamojo namo sukūrimą, tačiau jokiais rašytiniais įrodymais ar liudytojų parodymais nepaneigė, kad jie gyveno kaip sutuoktiniai ir vedė bendrą ūkį 12 metų. Visas savo gaunamas lėšas, turimą turtą atsakovė investavo į bendrą turtą, buitį, pragyvenimą, o tai, kad ieškovas sutiko, jog atsakovė prisidėtų mažesnėmis lėšomis, nes turėjo išlaikyti savo nepilnametę dukrą iš pirmosios santuokos, bei tai, kad atsakovė tik 35 procentais prisidėjo prie viso turto pagerinimo ir/ar sukūrimo, nesudaro pagrindo teigti, kad šalys buvo sutarę, jog atsakovei priklausys mažesnė turto dalis. Pasak atsakovės, tiek žemės sklypas, tiek namas buvo įgytas už bendras ieškovo ir atsakovės lėšas. Visos įmokos ir komunaliniai mokesčiai buvo mokami bendromis lėšomis, o atsakovei susirgus, šią prievolę prisiėmė gera valia pats ieškovas ir niekada nekėlė jokių pretenzijų dėl turto ir prievolių bendrumo. Nuo 2008 m. balandžio 23 d. ginčo name yra deklaruota atsakovės ir jos dukters gyvenamoji vieta, visi turtiniai reikalai buvo sprendžiami šalių bendru sutarimu. Todėl, atsakovės nuomone, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, jos priešieškinis turėjo būti tenkintas pilna apimtimi.

2. Dėl ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo. Ieškovė nesutinka su šia teismo sprendimo dalimi, kadangi ieškovas neįrodė patirtų nuostolių konkretaus dydžio. Nurodo, kad tuo metu, kai ieškovui buvo uždrausta gyventi ginčo name, ji nebuvo šio turto bendraturtė, tačiau namą prižiūrėjo, šildė jį malkomis. Kitas išlaidas teismas nustatė neteisingai, kadangi šios išlaidos paskaičiuotos už laikotarpį, kuomet ieškovas gyveno name ir naudojosi visais teikiamais komunaliniais patarnavimais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti. Atsakovės teigimu, nors ieškovas nepripažino atsakovės indėlio į naujo daikto, gyvenamojo namo sukūrimą, tačiau nei rašytiniais įrodymais, nei liudytojų parodymais nepaneigė, kad jie gyveno kaip sutuoktiniai ir vedė bendrą ūkį 12 metų. Ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė skundo argumentų, kodėl atsakovei turėtų atitekti būtent 1/6 dalis ginčo nekilnojamojo turto, todėl remtis prielaidomis nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog bylos nagrinėjimo metu jis pripažino, kad atsakovė į ginčo namą pirko kokius nors kilnojamuosius daiktus, priešingai, visą bylos nagrinėjimą ieškovas nuosekliai aiškino, jog atsakovė jokių nei kilnojamųjų, nei nekilnojamųjų daiktų nėra pirkusi. Be to, atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ji būtų prisidėjusi prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos. Ieškovo nuomone, iš atsakovės pateikto UAB „Senukų prekybos centras“ išrašo akivaizdu, jog per 5 metus atsakovė prekybos centre lankėsi tik keletą kartų ir nepirko nei vieno namo rekonstrukcijai tinkančio daikto. Atsakovės pateikti UAB „Dextera“ apmokėjimo dokumentai patvirtina, jog atsakovė tik vieną kartą atliko 200 Lt dydžio avansinį mokėjimą, nors pinigus apmokėjimui buvo davęs ieškovas, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, jog mokėjimo dieną – 2010 m. gegužės 25 d., iš savo asmeninės sąskaitos atliko šį mokėjimą ir kad nurodytą dieną ji turėjo 200 Lt grynais pinigais, nes po šio mokėjimo atsakovės banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos 200 Lt dydžio suma nesumažėjo. Pagal atsakovės pateiktą UAB „Klaipėdos baldų prekyba“ sąskaitą faktūrą jokie baldai ginčo gyvenamajam namui nebuvo nupirkti, be to, kaip matyti iš pateikto dokumento, atsakovė pirko viengulę lovą, nors atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovo ir atsakovės santykiai buvo labai artimi. Ieškovo teigimu, tas faktas, kad statybos metu atsakovės piniginės lėšos jos sąskaitose nesumažėjo, reiškia, jog ji prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos neprisidėjo.

4. Ieškovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė kartu su ieškovu neva už jų bendrus pinigus įsigijo žemės sklypą. Ieškovo teigimu, žemės sklypui įsigyti buvo panaudotos tik ieškovo asmeninės lėšos, kadangi atsakovė asmeninių lėšų neturėjo, nes, kaip matyti iš Utenos rajono apylinkės teismo 2005 m. liepos 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-7-228/2005, atsakovė iki teismo sprendimo priėmimo turėjo 4 000 Lt dydžio asmeninę skolą fiziniam asmeniui, kurios laiku negrąžino, bet šią skolą teismo posėdžio metu pripažino visiškai.

5. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė prisidėjo prie įmokų ir komunalinių mokesčių mokėjimo, kadangi teismui nagrinėjant bylą pati atsakovė pripažino, jog šių mokesčių ji nemokėjo, nes to padaryti jai neva neleido ieškovas, be to, atsakovė nepateikė teismui nei vieną mokesčių mokėjimą patvirtinančio įrodymo, kas įrodo, jog ieškovas savo nuosavybe rūpinosi vienas.

6. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad medžiagų ir daiktų įsigijimą patvirtinantys kvitai yra ieškovo žinioje. Nei apeliaciniame skunde, nei bylos nagrinėjimo metu atsakovė konkrečiai nenurodė, kokius įrodymus ieškovas nuo jos nuslėpė, nereiškė reikalavimo įpareigoti ieškovą atlikti tam tikrus veiksmus, kas leidžia manyti, kad ieškovė siekia suklaidinti teismą.

7. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas su atsakove buvo sutarę, jog ieškovo įgytas žemės sklypas su statiniais, kurie vėliau buvo rekonstruoti, ateityje priklausys jiems abiems lygiomis dalimis. Ieškovas nurodo, jog žemės sklypą su statiniais, adresu Ąžuolų g. 8, Rumšiškės, ieškovas įsigijo iš savo asmeninių lėšų, 2004 m. birželio 15 d. pardavus asmeninį turtą – žemės sklypą su statiniais adresu (duomenys neskelbtini)., bei 2006 m. gruodžio 20 d. pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą. Todėl, ieškovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovės dalis šiame turte yra 1/2 dalis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl nesusituokusių asmenų bendrosios dalinės nuosavybės teisės

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taikydamas CK nuostatas dėl kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų bendrosios nuosavybės įgijimo ir padalijimo, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas ir bendro ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis, bendru jų pačių ir vaikų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., bylos Nr. 3K-3-482/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčo šalių paaiškinimais, liudytojų I. K., E. J., A. A., I. Ž. A., T. J., A. A., V. A., V. Ž., K. S., O. J., S. J., J. V., R. A., P. Š. ir S. K. parodymais, fotonuotraukomis, netiesioginiais rašytiniais įrodymais (kelionių organizatoriaus UAB „Novaturas“, dovanų kuponu poilsiui AB „Eglė“ sanatorijoje), nustatė, jog ieškovas ir atsakovė nuo 2000 m. kovo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d. gyveno kartu, kartu keitė gyvenamąją vietą, bendrai tvarkė ūkį, poilsiavo, rūpinosi vienas kito sveikata, įgijo bendro turto. Teismas šiuos įrodymus išsamiai aptarė, nurodė jų įrodomąją reikšmę, kokias aplinkybes jie patvirtina arba paneigia, taigi įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimai pažeisti nebuvo. Vertinti šiuos įrodymus kitaip teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptartu laikotarpiu (2000-2012 metais) šalys gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai (sugyventiniai). Ieškovo pateikta į bylą sąskaita už paslaugas (t. 1, b. l. 152) yra vienkartinė, aukščiau paminėtų aplinkybių apie bendrą ūkio tvarkymą nepaneigia ir kaip teisingai nurodė teismas, iš dalies patvirtina aplinkybę, kad pažymoje nurodomu laikotarpiu šalių santykiai pradėjo blogėti, todėl teismas pagrįstai šiam įrodymui didesnės įrodomosios galios nesuteikė ir vertino ją bendrame įrodymų kontekste.

Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Minėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Taigi aplinkybė, kuriam tikslui siekiama sukurti tam tikrą turtą, nagrinėjamoje byloje yra labai reikšminga.

Atsakovės teigimu, ginčo turto (žemės sklypo ir tinkamai neįrengto statinio - ūkinio pastato (gyvenamojo namo)) įgijimo, o vėliau atlikto ir jo pagerinimo (namo rekonstrukcijos) metu šalys gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kuris pasireiškė ir lėšų bendrumu, dėl ko atsakovė mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo paneigti CK 6.971 straipsnio 2 dalyje numatytos prezumpcijos, jog šalių įnašai į minėto turto kūrimą yra lygūs.

Su tokiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija sutinka. Pagal CK 6.970 straipsnio 2 dalį preziumuojama, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Minėta, kad šalys apsigyveno kartu kaip šeima ir pradėjo vesti bendrą ūkį nuo 2000 m. kovo 8 d. Bylos duomenimis, ginčo turtas (žemės sklypas ir statinys) įgytas ir pradėtas rekonstruoti 2004 metais (t. 1, b. l. 6). Apeliantas (ieškovas), remdamasis kasacinio teismo praktika (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-336/2009), pagrįstai nurodo, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), reikia nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Apelianto nuomone, kadangi 2004 m. birželio 15 d. sutartimi žemės sklypą jis įgijo už asmenines lėšas, teismas neturėjo pagrindo pripažinti šį turtą bendrąja daline sugyventinių nuosavybe. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad šalies pareiga įrodyti jungtinę veiklą kuriant bendrą turtą negali būti formuluojama per griežtai, reikalaujant pateikti tam tikrus įrodymus dėl šalies dalyvavimo įgyjant turtą, taip nukrypstant nuo įrodymų vertinimo ypatumų tokio pobūdžio bylose. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas ir jame pastatytas statinys įgytas kaip vientisas objektas, šalims gyvenat kartu ir ketinant ši turtą sutvarkyti (rekonstruoti statinį) bei pritaikyti tolimesniam jų bendrų poreikių tenkinimui. Kad šis susitarimas buvo pasiektas, liudija tolimesni apeliantų veiksmai, iš kurių matyti, kad šalys iki 2012 metų palaikė faktinius santuokinius ryšius, bendrai turtą tvarkė, jį prižiūrėjo ir puoselėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto (ieškovo) nurodoma kasacinio teismo civilinė byla Nr. 3K-3-336/2009 savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Paminėtoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kai šį turtą sudarė atskiri jo objektai, esantys skirtingose vietose (žemės sklypai (duomenys neskelbtini)). Be to, už antrąjį objektą (žemės sklypą) buvo sumokėta investiciniais čekiais, kurie yra pripažįstami asmeninėmis lėšomis. Taigi kasacinio teismo išvada dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės nustatymo buvo grindžiama tiek turto buvimo vieta, tiek ir atsiskaitymo už jo įgijimą specifika. Priešingai nei nurodo apeliantas, nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, šalys įgijo turtą kaip vientisą objektą, o atsiskaitymas buvo vykdomas pinigais. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad minėtoje kasacinio teismo nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad esant įstatyminei nuostatai, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis, bet ir dalyvaujant savo darbu, buvo pagrindas pripažinti pagrįstu ieškovo reikalavimą pripažinti įgytu dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taigi gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas ir jo tvarkymas, vienodo tikslo siekimas yra pagrindas pripažinti dalinę nuosavybę į visą ginčo turtą, nepriklausomai nuo to, kurio iš dalininkų lėšomis toks turtas buvo įgytas. Todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl žemės sklypo pripažinimo jo asmenine nuosavybe kaip nepagrįstus.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovo finansinė padėtis buvo geresnė. Šią aplinkybę patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nurodyti rašytiniai įrodymai apie ieškovo gautas lėšas už parduotą turtą ir darbo pajamas. Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamos bylos atveju nėra esminė, kadangi, kaip jau minėta, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis lėšomis ar santaupomis, bet ir dalyvaujant savo darbu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju, sprendžiant, ar buvo ginčo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos įrengiant gyvenamąjį namą, esminė aplinkybė yra ta, kad ginčo šalys šiame name gyveno, kartu jį įrenginėjo ir siekė jį pritaikyti bendro gyvenimo kartu reikmėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustatė, kad atsakovė aktyviai dalyvavo rekonstruojant gyvenamąjį namą, rūpinosi jo buitimi, turėjo pajamų, ginčo šalys šiame name išgyveno ilgą laiką, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie jungtinės veiklos, todėl nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų bei nenustačius, kad tarp ginčo šalių buvo kitoks susitarimas dėl jų įnašų į jungtinę veiklą, galima daryti išvadą, kad yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Tokiu atveju nėra būtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė atsakovė, nes tokiu atveju taikytina jau minėta prezumpcija dėl lygių įnašų. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo apeliacinio skundo argumentus ir su tuo susijusį skundo reikalavimą, kad atsakovės dalis bendrojoje nuosavybėje yra mažesnė ir sudaro 1/6 gyvenamojo namo dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo šalių įnašų į jungtinę veiklą ir bendrosios nuosavybės dalių nustatymo yra neteisinga, todėl ši teismo sprendimo dalis pakeistina, nustatant, kad šalių dalys jungtinėje veikloje yra lygios.

Dėl nuostolių atlyginimo

Bylos duomenimis, vykdydamas ikiteisminio tyrimo tyrėjos paskirtą kardomąją priemonę, ieškovas nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. sausio 9 d. ginčo patalpose negyveno. Remdamasis bylos įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nurodytu laikotarpiu ieškovo ir atsakovės partnerystė buvo nutrūkusi, todėl ieškovo reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo spręsti pagrįstai taikė bendraturčių santykius reguliuojančios teisės normos ir priteisė ieškovui dalį (850,84 Lt) prašomos atlyginti nuostolių sumos. Apeliantės (atsakovės) argumentai dėl šios teismo sprendimo dalies peržiūrėjimo grindžiami samprotavimais, nenurodant konkrečių nei faktinių, nei teisinių šios sprendimo dalies neteisėtumo pagrindų, todėl reikalavimas panaikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus ir atsakovės apeliacinį skundą iš esmės patenkinus pilnai, o ieškovo apeliacinį skundą atmetus, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Paduodamas ieškinį, ieškovas sumokėjo 194,60 Lt žyminį mokestį (t. 1, b. l. 5, 37) pirmosios instancijos teisme ir 1800 Lt šio mokesčio apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 96). Atsakovė už priešieškinio padavimą sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio, o likusios 3 600 Lt mokesčio dalies sumokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 75, 138-139). Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 200 Lt žyminį mokesti, likusios nesumokėtos 3500 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo (t. 3, b. l. 109, 112). Be to, už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovė patyrė 1500 Lt atstovavimo išlaidų (t. 3, b. l. 110, 122). Ryšium su procesinių dokumentų įteikimu, valstybė turėjo 48,69 Lt išlaidų (t. 3, b. l. 2). Pakeitus teismo sprendimą, atsakovės priešieškiniu patenkintų reikalavimų dalis sudaro 100 proc., ieškovo 20 proc. Tokiu būdu ieškovui iš atsakovės priteistina 38,92 Lt sumokėto žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme, o atsakovei priteistina iš ieškovo 300 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atlikus paminėtų sumų užskaitą, atsakovei priteistina iš ieškovo 261,08 Lt žyminio mokesčio. Kadangi atsakovei buvo atidėtas 7100 Lt žyminio mokesčio mokėjimas už priešieškinį ir apeliacinį skundą, atsakovės reikalavimus tenkinus pilnai, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovė patyrė 1500 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kurios, apeliantės skundą iš esmės tenkinus, priteistinos jai iš ieškovo (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti.

Pakeisti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria atsakovei J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 1/3 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), o ieškovui V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinta nuosavybės teisė į 2/3 dalis 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 2/3 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ir nustatyti, kad atsakovės J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir ieškovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės dalys šiame turte yra lygios ir jiems priklauso po ½ dalį 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini)ir po ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti atsakovei J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 261,08 Lt žyminio mokesčio ir 1500 Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7100 Lt žyminio mokesčio ir 48,69 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (iš viso 7148,69 Lt), sumokant šią sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Galina BlaževičGintautas KoriaginasArvydas Žibas