Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-86-255/2017

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-02
Bylos Nr.: 1A-86-255/2017
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Bertašienė, Dalius Jocys, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis: V. P.
Nukentėjusysis: L. J., E. J.
Advokatai: Rimvydas Paulauskas, Ričardas Noreika

Kategorijos

25.4.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Regina Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-255/2017

Teisėjas Osvaldas Briedis Teisminio pr. Nr.1-01-1-25264-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 25.4.2.4.; 2.4.6.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. kovo 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daliaus Jocio, Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorei Jolantai Sarpalienei,nuteistosios V. P. gynėjui advokatui Ričardui Noreikai,nukentėjusiesiems L. J., E. J., jų atstovui advokatui Rimvydui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. P. ir nukentėjusiųjų L. J. ir E. J. apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 str. 5 d. laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Remiantis BK 67 str. 2 d. 1 p., 68 str. 1 d., 2 d., 3 d. V. P. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

Iš V. P. L. J. ir E. J. priteista po 9500 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. P. nuteista už tai, kad 2015 m. gegužės 4 d., apie 12.50 val., kelyje (duomenys neskelbtini), 19 kilometre, ties (duomenys neskelbtini) k., vairuodama automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, artėdama prie sustojusio mokyklinio autobuso su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, nesulėtino greičio ir nesustojo ir taip nedavė kelio staiga iš už mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galo į važiuojamąją kelio dalį išbėgusiam mažamečiam D. J., tuo pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9 p., 34 p. reikalavimus, ir jį partrenkė. Šie V. P. padaryti Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimų pažeidimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su avarijos kilimu bei jos pasekmėmis, t. y. su pėsčiojo D. J. mirtimi, mažametis D. J. mirė dėl gyvybei pavojingos būsenos, sukeltos dėl autoįvykio metu padarytų sužalojimų, atviro dešinės blauzdos kaulų lūžimo, uždaro kairės blauzdos kaulų lūžimo, kairiojo žastikaulio uždaro lūžimo apatiniame 1/3, dešiniojo alkūnkaulio lūžimo viršutiniame 1/3, tai sukėlė nukraujavimą į išorę ir potrauminį šoką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Jei apkaltinamasis nuosprendis būtų paliktas, prašo L. J. ir E. J. ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuteistosios veiksmus nepagrįstai kvalifikavo kaip nusikaltimo padarymą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors pagal bylos aplinkybes turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skundžiamas nuosprendis priimtas neatsižvelgiant į visų įrodymų visumą, priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių nebuvimą.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog pažeidė KET 9 ir 34 punktus. Teismas apsiribojo tik formaliu pažeistų taisyklių punktų nurodymu. Teismas nenurodė, kokiais veiksmais ji pažeidė nurodytus KET punktus. KET 34 punkte aiškiai nurodyta, kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį, o prireikus sustoti tam, kad praleistų vaikus ir juos lydintį asmenį. Iš bylos duomenų matyti, kad mažametis D. J. į važiuojamąją kelio dalį išbėgo vienas. Nebuvo nei vaikų grupės, nei vaikus ar D. J. lydinčio asmens. Todėl teismo išvada, kad buvo pažeistas KET 34 punktas, yra nepagrįsta. Dėl KET 9 punkto nurodo, kad byloje nėra įrodyta, jog ji būtų viršijusi greitį, pavojingai manevravusi ar kitaip kėlusi pavojų eismo dalyvių saugumui. Priešingai, važiavo leistinu greičiu, o kai mažametis D. J. staiga išbėgo į kelią, ėmėsi visų būtinų veiksmų, kad būtų išvengta padarinių, – siekdama išvengti kontakto su į kelią išbėgusiu mažamečiu, nukreipė automobilį į griovį. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad teismas neteisingai konstatavo, kad nuteistoji pažeidė KET 9 punkto reikalavimus. Pažymėjo, jog norint veiką kvalifikuoti pagal BK 281 str. 5 d., viena iš būtinų sąlygų yra nustatyti, kad buvo pažeistos KET. Apeliantė mano, kad jos veiksmuose nėra BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties, – neatlikus pavojingos veiklos, t. y. nepažeidus KET, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistoji nesutinka su teismo išvada, kad jos padaryti KET pažeidimai turėjo tiesioginį ryšį su avarijos kilimu bei jo pasekmėmis. Skunde nurodo, jog KET ji nepažeidė. Taip pat tokiai išvadai prieštarauja eksperto pateiktos išvados. Ekspertas nurodė, kad išvengti susidūrimo su staiga į kelią išbėgusiu mažamečiu D. J. tikimybė būtų buvusi tik tada, jei greitis būtų ne didesnis nei 30 km/val.. Kelyje, kuriame įvyko autoįvykis, leistinas greitis 90 km/val., t. y. laikantis KET reikalavimų nebuvo jokios galimybės išvengti eismo įvykio, staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgus vaikui. Pažymėjo, jog pagal KET 34 punktą sulėtinti greitį ar sustoti privalo tik tada, kai reikia praleisti vaikus ir juos lydintį asmenį. Nesant vaikų ir jo lydinčio asmens, sulėtinti greičio nereikia. Apeliantė taip pat mano, kad teismas priežastinio ryšio tarp atliktos veikos ir kilusių avarijos padarinių klausimo neturėjo analizuoti. Priežastinio ryšio tarp atliktos veikos ir kilusių padarinių klausimas yra svarbus tik tais atvejais, kai pavojinga veika yra atlikta. Nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta jokia pavojinga veika – KET reikalavimai nepažeisti, todėl pirmosios instancijos teismas priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių klausimo neturėjo nagrinėti. Net ir darant prielaidą, kad buvo pažeistos KET, nėra jokio pagrindo teigti, kad tarp padarytų veiksmų ir kilusių avarijos padarinių yra priežastinis ryšys. BK 281 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialios, todėl teismas turi nustatyti priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (veikos) ir šio straipsnio atitinkamose dalyse numatytų padarinių. Pasak apeliantės, teismas turėjo įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis. Tačiau teismas visų faktorių nevertino. Visiškai netyrė priežastinio ryšio buvimo tarp D. J. padarytos veikos ir kilusių padarinių. Teismas tik konstatavo, kad D. J. veiksmai buvo rizikingi. Apeliantės teigimu, net ir darant prielaidą, kad buvo pažeisti KET reikalavimai, tarp jos atliktos veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, kadangi eismo įvykis įvyko dėl D. J. padarytų KET pažeidimų. D. J. nepaisė KET, o konkrečiai KET 42, 44 p. reikalavimų, kurie nurodo, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Būtent mažamečio veiksmai sukėlė eismo įvykį ir jie tiesiogiai priežastiniu ryšiu yra susiję su kilusiais padariniais. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar nuteistoji turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, kas yra būtina nustatant priežastinį ryšį. Pažymėjo, jog tais atvejais, kai nustatoma, kad net ir nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių asmuo nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, konstatuojama, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Remdamasi eksperto išvada, teigia, jog šiuo atveju išvengti eismo įvykio nebuvo įmanoma. Teismas visiškai neanalizavo, koks buvo priežastinis ryšys. Apeliantės įsitikinimu, tai buvo atsitiktinis, o ne būtinasis, priežastinis ryšys, jam esant baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Pasak apeliantės, teismas visiškai neanalizavo mokyklinio autobuso vairuotojo veiksmų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“ vairuotojas taip pat pažeidė KET reikalavimus. KET 194.3 numato, kad vairuotojas privalo palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kaip 10 metų vaikus. Mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“ vairuotojas mažamečio D. J. per gatvę nepalydėjo, taigi vienareikšmiškai pažeidė KET 194.3 p. reikalavimą. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Atkreipia dėmesį, kad eismo įvykio, o kartu ir padarinių nebūtų buvę, jeigu mokyklinio autobuso vairuotojas būtų vykdęs savo pareigą, t. y. padėjęs pereiti D. J. gatvę.

Nuteistoji nesutinka su teismo priteistu nukentėjusiesiems 19 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nes tokia suma prieštarauja teismų formuojamai praktikai ir ji priteista neatsižvelgus į bylos aplinkybes. Be to, toks žalos atlyginimas priteistinas atsižvelgus į asmens kaltę. Atsižvelgdama į tai, kad eismo įvykis įvyko dėl paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo, mano, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis neturi viršyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje numatyto minimalaus dydžio, t. y. 4344 Eur. Mano, kad draudimo bendrovės išmokamo 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems būtų pakankamas. Be to, teismas priteisdamas tokią sumą neatsižvelgė į nuteistosios gaunamas pajamas. Nurodė, jog jos turimas nekilnojamasis turtas yra nedidelės vertės, be to, dviejuose senuose namuose, iš kurių vieną paveldėjo, gyvena jos vaikai su šeimomis, todėl jų pardavimas reikštų, kad jos vaikai su šeimomis liktų be gyvenamosios vietos. Taip pat ir pati liktų be gyvenamosios vietos. Nurodė, kad jos bendra nekilnojamojo turto vertė gali būti apie 14 871 Eur, todėl teismo priteista 19 000 Eur suma ne tik neatitinka kasacinio teismo praktikos, bet ir prieštarauja teisingumo, protingumo principams.

Šalies argumentai

Nukentėjusieji L. J. ir E. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui. Atmetus šį reikalavimą, prašo nuosprendį pakeisti – priteisti 260 Eur turtinei žalai atlyginti bei po 150 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl eismo įvykio kalta tik V. P.. Mano, kad yra ir vairuotojo kaltė, kurios prokurorai visiškai netyrė. Nukentėjusiųjų teigimu, vairuotojas pažeidė KET 193 punktą, kuriame nurodyta, kad vaikus vežančio mokyklinio autobuso ir transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais salone turi būti vienas suaugęs lydintis asmuo, ne jaunesnis kaip 21 metų. Mokinius vežant mokykliniu autobusu, lydinčio asmens funkcijas gali atlikti vairuotojas. Taip pat pažeidė ir KET 194 punkte nustatytus reikalavimus: užtikrinti saugų vaikų įlipimą (išlipimą) į (iš) transporto priemonę (-ės), pagal galimybes vaikus įlaipinti ir išlaipinti stotelėse; palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kaip 10 metų vaikus; būdamas kelyje vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Bylos duomenimis nustatyta, kad mokyklinio autobuso vairuotojas V. N. šių KET reikalavimų visiškai nesilaikė. Jis pats tai pripažino, tačiau tai patvirtinta ir kitais įrodymais. Vairuotojas žinojo, jog D. J. nėra 10 metų, tačiau pažeisdamas KET 194,3 p., jo nepalydėjo, be to, autobuso duris atidarė dar jam nesustojus. Šiuos duomenis patvirtina eismo įvykio ir transporto trasologijos eksperto V. P. 2015 m. spalio 15 d. išvada Nr. K-267(15), kurioje nurodyta, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo dvi aplinkybės: V. P. veiksmai – ji artėdama prie kelyje sustojusio mokyklinio autobusiuko nesulėtino greičio, ir pėsčiojo D. J. veiksmai – įžengė (įbėgo) į kelio važiuojamąją dalį iš už mokyklinio autobuso (b. l. 107–116). Tai, kad dėl eismo įvykio yra ir vairuotojo kaltė, nukentėjusiųjų teigimu, V. P. kaltės nepaneigia, nes būtent ji nemažino greičio, nors mokyklinis autobusas stovėjo su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, tai savaime reiškia ir įspėja kitus eismo dalyvius, jog vyksta mokinių įlaipinimas (išlaipinimas). Sulėtinti greitį ar sustoti turėjo nepriklausomai nuo to, ar vaikus lydėjo kas nors, ar ne, nes tokio elgesio reikalauja KET 9 punktas. Mano, kad dėl eismo įvykio yra kalti abu, o teismui pateiktame kaltinime tokios aplinkybės nebuvo nurodytos. Dėl to mano, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 str. nuostatas, trūkumai yra esminiai, jų negalima ištaisyti teisme ir jie trukdo nagrinėti bylą, todėl yra pagrindas panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui.

Dėl civilinio ieškinio nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Teigia, jog jie iš viso patyrė 3260 Eur išlaidų. Tai, kad draudimo kompanija išmokėjo 3000 Eur, pasak nukentėjusiųjų, dar nereiškia, kad atlygino faktines išlaidas. Teigia, jog teismo sprendimas netenkinti reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo prieštarauja CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visiškam nuotolių atlyginimo principui.

Apeliantai nesutinka ir su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Nurodo, kad iki pat šiol patiria didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, skausmą, kurie, netekus sūnaus, yra ypač dideli, ir šitos pasekmės yra neatitaisomos, todėl mano, kad reikalavimas kiekvienam priteisti po 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti turėjo būti patenkintas visiškai. Mano, kad teismas visiškai nepagrįstai, atsižvelgdamas į jų sūnaus didelį neatsargumą, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino 40 proc., t. y. iš esmės pripažino ir sūnaus kaltę dėl eismo įvykio. Nurodo, kad jų sūnus buvo mažametis, net nesulaukęs 9 metų amžiaus. Toks asmuo teisės požiūriu nėra materialinių teisinių santykių subjektas ir jis nėra atsakingas už teisės aktais nustatytų taisyklių laikymąsi. Teisiškai pagal KET 193 p., 194 p. nuostatas tokio amžiaus kaip žuvusio sūnaus vaiko statusas, palyginti su vyresniais nei 10 metų vaikais, pasižymi dar didesne teisine apsauga, t. y. mokyklinio autobuso vairuotojas ar kitas lydinčio asmens pareigas atliekantis suaugęs asmuo privalo tokio amžiaus vaiką palydėti į kitą kelio pusę. Lydintys asmenys yra visiškai atsakingi už mokykliniu autobusu vežamo jaunesnio nei 10 metų amžiaus vaiko elgesį, jo saugumą ir tinkamą KET reikalavimų laikymąsi, todėl teismas nepagrįstai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, nes ne dėl jų sūnaus kaltės ir didelio neatsargumo kilo įvykis, dėl kurio prašo atlyginti neturtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusieji ir jų atstovas prašė tenkinti jų apeliacinius skundus ir priteisti prašomą turtinę ir neturtinę žalą iš nuteistosios, o nuteistosios apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini

Dėl nuteistosios V. P. kaltės

Nuteistoji apeliaciniu skundu ginčija inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d., sudėties subjektyviąją pusę – kaltę – bei priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių egzistavimą. Nuteistoji teigia, kad jos veiksmuose nėra kaltės, nes ji Kelių eismo taisyklių pažeidimo nepadarė. Skunde nurodo, kad dėl eismo įvykio padarinių kaltas mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“ vairuotojas, kuris pažeidė KET 194.3 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas privalo palydėti į kitą kelio pusę jaunesnius kaip 10 metų vaikus. Vairuotojas mažamečio D. J. per gatvę nepalydėjo, o eismo įvykis kilo dėl to, kad nukentėjusysis D. J. staiga išbėgo į kelią.

Pagal BK 281 str. 5 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius ( nukentėjusiojo asmens mirtį ) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai esant analogiškai situacijai šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Taip pat būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.

Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, ji nepažeidė KET 34 punkto, kuriame aiškiai nurodyta, kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį, o prireikus sustoti tam, kad praleistų vaikus ir juos lydintį asmenį. Pasak apeliantės mažametis D. J. į važiuojamąją kelio dalį išbėgo vienas, nebuvo nei vaikų grupės, nei vaikus lydinčio asmens, todėl teismo išvada, kad buvo pažeistas KET 34 punktas, yra nepagrįsta. Sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Kelių eismo taisyklių 34 p. numato, kad artėdamas prie sustojusios transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais ir įjungta avarine šviesos signalizacija ar prie sustojusio mokyklinio autobuso su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti, kad praleistų vaikus ir juos lydintį asmenį. Ta aplinkybė, kad iš autobuso išlipo ne būrys vaikų, o vienas vaikas, kurio nelydėjo suaugęs asmuo, nešalina nuteistosios atsakomybės. Apklausiama kaip kaltinamoji V. P. parodė, kad važiavo apie 87–90 km/val. greičiu, matė kairėje kelio pusėje sustojusį autobusiuką, tačiau nepagalvojo, kad autobusiukas gali išleisti vaikus (t. 1, b. l. 222). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamoji ji parodė: „Man artėjant link autobusiuko aš nemačiau lipančių ar išlipančių vaikų ... todėl važiavau pastoviu greičiu. Kadangi aš prieš šį įvykį turėjau avaringą situaciją, kai iš šalutinio kelio staiga prieš mano vairuojamą automobilį į pagrindinį kelią išvažiavo kitas automobilis, aš žiūrėjau į šalutinius kelius, t. y. vis dairiausi į abi puses, kad kas staiga neišvažiuotų į kelią... Mačiau, kad ant autobuso esančios šviesos mirksėjo, tačiau nesitikėjau, kad kas eis per kelią, nes nemačiau išlipančių ar įlipančių vaikų. Maniau, kad šviesos mirksi, nes autobusiukas stovi ir tiek“ (t. 1, b. l. 134). Liudytojas R. S. parodė, kad važiavo paskui mokyklinį autobusiuką, autobusiukas ir prieš jį važiavusi mašina sumažino greitį, pristojo ir jis. Iš priekio važiuojanti mašina važiavo apie 90 km/val. greičiu (t. 1, b. l. 222). Analogiškus parodymus davė ir liudytojas R. T., kuris taip pat važiavo paskui autobusiuką (t. 1, b. l. 222). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mokyklinis autobusas buvo geltonos spalvos, pažymėtas specialiais ženklais, ant jo buvo įrengtos geltonos šviesos, kurios mirksėjo sustojus autobusui. Kad mokyklinis autobusas, kuriuo buvo vežamas D. J., buvo pažymėtas tinkamai, nurodoma ir specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 103) Taigi, pamačiusi kaimo kelyje sustojusį mokyklinį autobusą, vairuotoja V. P. turėjo tikėtis, kad iš jo gali išlipti vaikai ir išbėgti į kelią. Kelių eismo taisyklių 9 p. numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, ir apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuota, kad V. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 34 p. reikalavimus: nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų saugumui, artėdama prie sustojusio mokyklinio autobuso su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, nesulėtino greičio ir nesustojo ir taip nedavė kelio staiga iš už mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galo į važiuojamąją kelio dalį išbėgusiam mažamečiui ir jį partrenkė. Mažametis D. J. mirė dėl gyvybei pavojingos būsenos, sukeltos dėl autoįvykio metu padarytų sužalojimų.

2015 m. spalio 15 d. specialisto išvada Nr. 11K-267(15) nustatyta, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo „Opel Vectra“ vairuotojos V. P. veiksmai, – artėdama prie kelyje sustojusio mokyklinio autobuso, kuriame įjungtos įspėjamosios mirksinčios oranžinės šviesos, rodančios, kad vykdomas mokinių įlaipinimas (išlaipinimas), nesulėtino greičio ir prireikus nesustojo, partrenkė per važiuojamąją dalį bėgusį D. J. (t. 1, b. l. 107–116). Apeliacinės instancijos teismo kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp V. P. veiksmų ir atsiradusių pasekmių – pėsčiojo D. J. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teismų praktikoje yra ir tokių precedentų, kai asmuo, tamsiu paros metu nepastebėjęs tinkamai nepaženklintos kliūties ir atsitrenkęs į šią kliūtį, (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313/2005), vairuotojas nesitikėjo, kad į kelią netikėtai gali įvažiuoti dviratininkas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009) arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti pėsčiasis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010), arba, kad pėsčiasis tamsiu paros metu nesinešdamas šviečiančio žibinto ir nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito tiesiog eis važiuojamąja kelio dalimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384/2013). Paminėtose bylose vairuotojai nebuvo laikomi eismo įvykio kaltininkais, o kaltu dėl eismo įvykio buvo pripažinti kliūtį sudarę eismo dalyviai. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokios išvados daryti nėra pagrindo. Kad mokykliniai autobusai būtų geriau pastebimi ir kitų transporto priemonių vairuotojai, artėdami prie mokyklinio autobuso, galėtų geriau įvertinti situaciją ir būtų pasiruošę praleisti į važiuojamąją kelio dalį išėjusius vaikus, šiems autobusams numatyti privalomo ženklinimo reikalavimai. Mokykliniai autobusai ne tik dažomi geltona ar oranžine spalva ir žymimi specialiais ženklais, autobusuose įrengtos įspėjamosios oranžinės šviesos, mirksinčios šviesos įjungiamos tik vaikų laipinimo metu. Nagrinėjamoje byloje pakanka duomenų, kuriuos pagrįstai galima laikyti įrodymais V. P. nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti: vairuodama automobilį šviesiu paros metu ir esant normalioms eismo sąlygoms, matydama tinkamai paženklintą mokyklinį autobusą, sustojusį kelkraštyje, ir nemažindama greičio, transporto priemonę vairuojanti nuteistoji nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jos padaryti anksčiau aptarti KET pažeidimai gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti KET ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą, numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė ir nukentėjusysis D. J.. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu nustatyta, jog nukentėjusysis bėgo per kelio važiuojamąją dalį neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės bei jos greičio ir neįsitikinęs, kad tai saugu. Specialisto išvada nustatyta, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu taip pat turėjo pėsčiojo D. J. veiksmai – įžengė (įbėgo) į kelio važiuojamąją dalį iš už mokyklinio autobuso, ribojusio jo matomumą kitiems eismo dalyviams, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, bei sudarė kliūtį prie jo iš dešinės artėjusiam automobiliui „Opel Vectra“. Didelis nukentėjusiojo neatsargumas konstatuotas ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendyje, tačiau pažymėtina tai, jog vieno eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju automobiliu „Opel Vectra“ vairuotojos, nuo pareigos būti atsargiai, atidžiai, važiuojant pasirinkti saugų greitį, atsižvelgti į važiavimo bei meteorologines sąlygas, artėjant prie kelkraštyje sustojusio mokyklinio autobuso sulėtinti važiavimo greitį ir, atsiradus kliūčiai kelyje, laiku stabdyti vairuojamą automobilį. Paminėtoje specialisto išvadoje skaičiavimų pagrindu konstatuota, kad eismo įvykio buvo galima išvengti, jei „Opel Vectra“ automobiliu būtų važiuojama mažesniu nei 30,1 km/val. greičiu.

Taigi esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d., baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos pagrindu nustatyta, jog apeliantė, veikdama nusikalstamai nerūpestingai, vairuodama kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

Dėl mokyklinio autobuso vairuotojo V. N. veiksmų

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas visiškai neanalizavo ir nevertino mokyklinio autobuso „Mercedes-Benz Sprinter 308“ vairuotojo, kuris pažeidė KET 194.3 punkto reikalavimus ir į kitą kelio pusę nepalydėjo jaunesnio kaip 10 metų vaiko, veiksmų. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas numato įstatymas. Pagal BPK 255 str. 1 d. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Šiuo atveju kaltinamasis aktas surašytas dėl V. P. nusikalstamų veiksmų, kaltinamoji perduota teismui teisti ir nuteista pagal BK 281 str. 5 d. Mokyklinio autobuso vairuotojo V. N. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu įvertinti kaip administracinis teisės pažeidimas (t.1, b. l. 70), priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šio asmens. Ikiteisminio tyrimo metu konstatuota, jog V. N. veiksmų ir eismo įvykio kilimo bei atsiradusių pasekmių nesiejo tiesioginis priežastinis ryšys (t.1, b. l. 165). Prokuroro nutarties nutraukti ikiteisminį tyrimą nei kaltinamoji, nei nukentėjusieji neskundė. Klaipėdos apygardos teismas nagrinėdamas nuteistosios ir nukentėjusiosios skundus dėl 2016 m. vasario 12 d. Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžio 2016 m. birželio 30 d. nutartimi minėtą nuosprendį panaikino ir perdavė bylą prokurorui (t. 2, b. l. 48–53), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (t. 2, b. l. 93–97). Esant aptartam teisiniam reguliavimui ir nustatytoms aplinkybėms nagrinėti V. N. veiksmus pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo

Nukentėjusieji apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Nurodo, jog jie iš viso patyrė 3260 Eur išlaidų. Tai, kad draudimo kompanija išmokėjo 3000 Eur, pasak nukentėjusiųjų, dar nereiškia, kad atlygino faktines išlaidas. Pasak apeliantų teismo sprendimas netenkinti reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo prieštarauja CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visiškam nuotolių atlyginimo principui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir nuosprendyje konstatuota, kad iš ieškovų pateiktos 2015-11-10 PVM sąskaitos faktūros matyti, kad D. J. kapavietės įrengimo darbai atlikti už 3260 Eur (t.1, b. l. 88). Iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ pateiktų duomenų matyti, kad draudikas 2015-11-17 sprendimu apmokėjo 3000 Eur išlaidų kapo sutvarkymui (t.1, b. l. 85–87, 89). Nukentėjusioji pateikė 2015-11-20 kasos pajamų orderio kopiją, iš kurios matyti, kad likusią kapo sutvarkymo išlaidų dalį, tai yra 260 Eur, apmokėjo L. J. (t. 1, b. l. 90). AB „Lietuvos draudimas“ rašte (t. 1, b. l. 231) nurodoma, jog ieškovų reikalavimas priteisti 3260 Eur viršija įprastines, vidutines kapo sutvarkymo išlaidas ir teismų praktikoje priteisiamas sumas dėl kapo sutvarkymo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad sprendžiant paminklo pastatymo išlaidų klausimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, būtina įvertinti vidutinę paminklo pastatymo kainą, ieškovo turėtas išlaidas kapui sutvarkyti, kitas aplinkybes. Teismas rėmėsi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-12 nutartis Nr. 2K-150/2011) ir įvertinęs atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atlygintą turtinę žalą teismas padarė išvadą, kad atlygintos žalos dydis atitinka CK 6.291 straipsnio nustatytus kriterijus, yra protingo dydžio ir tinkamai atlyginta, ir atmetė ieškinį dėl 260 Eur turtinės žalos kapo sutvarkymui atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. CK 6.291 straipsnis numato, kad jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. Atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Iš teismų praktikos matyti, kad paprastai teismų priteisiamos mažesnės kapo sutvarkymo išlaidos negu nagrinėjamoje byloje prašo nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2011 kapo sutvarkymo išlaidos sumažintos iki 5000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2011), kitoje byloje priteista suma – 6145,64 Lt visai turtinei žalai atlyginti, t. y. kapavietės sutvarkymui ir laidojimo išlaidoms) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380/2008), civilinėje byloje, kurioje ieškovai reikalavo 24 913,75 Lt kapo sutvarkymo išlaidų, teisėjų kolegija konstatavo, kad teismo nustatytas 10 000 Lt kapavietės sutvarkymo išlaidų atlyginimo dydis yra adekvatus, teisingas ir protingas, nepažeidžia nė vienos šalių turtinių interesų pusiausvyros bei atitinka protingumo kriterijų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-512-178/2015); civilinėje byloje konstatuota, kad pakankama suma už paminklo žuvusiam pastatymą ir kapo sutvarkymą – 5861 Lt, nors civilinis ieškovas reikalavo ir rašytiniais įrodymais pagrindė 10400 Lt turėtas išlaidas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-351/2012). Taigi darytina išvada, jog atmesdamas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų šią dalį reikalavimo pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei įstatymo nuostatų, nei suformuotos teismų praktikos, motyvavo priimtą sprendimą, todėl keisti šią nuosprendžio dalį nėra jokio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos

Iš V. P. L. J. ir E. J. priteista po 9500 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Nuteistoji nesutinka su tokiu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, esant nukentėjusiojo dideliam neatsargumui, mano, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis neturi viršyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje numatyto minimalaus dydžio, t. y. 4344 Eur bei draudimo bendrovės išmokamo 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems būtų pakankamas. Nurodo, kad teismas priteisdamas tokią sumą neatsižvelgė į nuteistosios gaunamas pajamas.

Nukentėjusieji prašo kiekvienam priteisti po 150 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, mano, kad teismas visiškai nepagrįstai, atsižvelgdamas į jų sūnaus didelį neatsargumą, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino 40 proc. Apeliantai teigia, kad jų sūnus buvo mažametis. Teisiškai pagal KET 193 p., 194 p. nuostatas tokio amžiaus vaiko statusas pasižymi didesne teisine apsauga, todėl teismas nepagrįstai taikė CK 6.282 straipsnio 1 dalį, nes ne dėl jų sūnaus kaltės ir didelio neatsargumo kilo įvykis, dėl kurio prašo atlyginti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs neturtinės žalos nustatymo kriterijų visetą, pažeistos vertybės pobūdį, dėl neteisėtų veiksmų kilusius padarinius, apeliantų patirtus dvasinius išgyvenimus, apeliantams draudimo kompanijos pažadėtos išmokėti neturtinės žalos atlyginimo dydį, nagrinėjamu atveju teisingai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį. Nekyla jokių abejonių, kad L. J. ir E. J. dėl mažamečio sūnaus žūties patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kurie pagal CK 6.250 str. pripažįstami neturtine žala, išreikšta pinigais. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir aptarė nukentėjusiųjų patirtus dvasinius išgyvenimus, pažymėjo, kad gyvybė yra absoliuti vertybė, kurią pažeidus sukeliami ypač dideli išgyvenimai. Žala, padaryta svarbiausiai vertybei – vaiko gyvybei, – neturi piniginės išraiškos, tačiau teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas aptarė visus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgė į visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir tinkamai jas įvertino, taip pat vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, pažymėjo, kad dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinės žalos atlyginimų dydžiai teismų praktikoje svyruoja nuo 4344 eurų iki 43 443 eurų. Teismas visiškai pagrįstai įvertino, kad eismo įvykiui įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo D. J. veiksmai, tai yra įbėgimas į kelio važiuojamąją dalį iš už mokyklinio autobuso, ribojusio jo matomumą kitiems eismo dalyviams, neįsitikinus, kad tai bus saugu. Apeliacinės instancijos kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad didelis nukentėjusiojo D. J. neatsargumas padėjo žalai atsirasti, ir sutinka su sumažintu dėl tos priežasties priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (CK 6.282 str. 1 d.). Įvertinusi visas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka nustatytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, susiformavusią teismų praktiką ir yra teisingas.

Atmestini nuteistosios skundo motyvai, kad nukentėjusiesiems būtų pakankamas draudimo bendrovės išmokamas 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis bei kad teismas, priteisdamas tokią sumą, neatsižvelgė į nuteistosios gaunamas pajamas ir turtinę padėtį. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, todėl spręsdamas šį klausimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, leidžiančiais konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, be kitų kriterijų, atsižvelgė į tai, kad V. P. padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, taip pat atsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį bei pažymėjo, kad prašomas neturtinės žalos atlyginimas po 150 000 Eur kiekvienam ieškovui gali tapti nepakeliama našta V. P., nors pagal galiojančią teismų praktiką, nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiančiu kriterijumi. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad V. P. yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kad ji negalėtų dirbti dėl sveikatos, todėl ji turi galimybę susirasti geriau apmokamą darbą, įgyti turto ir atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą. Teismas įvertino V. P. turtinę padėtį, pažymėjo, kad ji turi du gyvenamuosius namus, keturis nedidelius žemės sklypus, automobilį. Nuteistosios apeliaciniame skunde teigiama, jog namuose gyvena jos vaikai su šeimomis, todėl namų pardavimas reikštų, kad jos vaikai su šeimomis liktų be gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistosios noras padėti savo vaikams nešalina jos pareigos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Priteista suma nukentėjusiųjų patirtai neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, BPK 115 straipsnyje ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktikai pagal BK 281 straipsnio 5 dalį bylose.

Atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog neperžengiant apeliacinio skundo ribų patikrintas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktą,

nutaria:

nuteistosios V. P. ir nukentėjusiųjų L. J. ir E. J. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Regina BertašienėDalius JocysLinas Pauliukėnas