Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-08-25 · Civilinė byla Nr. e2A-459-943/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-25
Bylos Nr.
e2A-459-943/2015
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00798-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas
I. K.
Atsakovas
A. P., O. P., I. Z.
Civilinė byla Nr. e2A-459-943/2015Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00798-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.6.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-868-513/2014 pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams A. P., O. P. ir I. Z. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo pardavėjo kreditoriaus interesų pažeidimo požiūriu (actio Pauliana ieškinys).

Šalies argumentai

Ieškovė I. K. pareiškė actio Pauliana ieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančia atsakovų 2013 m. spalio 14 d. sudarytą Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria atsakovai A. P. ir O. P. pardavė atsakovui I. Z. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), bei taikyti restituciją – priteisti atsakovui A. P. Turtą.

Savo reikalavimų pagrindu ieškovė nurodė aplinkybes, kad atsakovas A. P. Sutarties sudarymo metu ir iki šiol yra jos skolininkas. Ieškovės 64 498,38 Eur dydžio neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-3237-258/2013. Sutarties atsakovas A. P. neprivalėjo sudaryti, o ją sudaręs ir įvykdęs pažeidė ieškovės teises ir interesus, kadangi sumažino savo turimą turtą ir taip apribojo ieškovės galimybęs patenkinti savo reikalavimus. Atsakovų nesąžiningumą patvirtina tai, kad A. P. nebuvo tinkamai atsiskaitęs už Turtą (Turto kaina sumokėta skolintomis ir negrąžintomis lėšomis), I. Z. šių aplinkybių nesiaiškino. Be to, už Turto perleidimą buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais (50 683,50 Eur) – tokiu būdu buvo sudarytos prielaidos atsakovui A. P. išvengti atsiskaitymo su ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui I. Z. 579,24 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3237-258/2013, priteisė iš atsakovo A. P. kreditoriui A. D. 64 498,38 Eur skolą. Atsakovo skolą A. D. sudarė pastarojo už Turtą pagal 2012 m. rugsėjo 21 d. sudarytą Preliminariąją sutartį, kuri nebuvo įvykdyta, sumokėtas avansas ir teismo priteista bauda. A. D. reikalavimų užtikrinimui Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 29 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Vykdydamas teismo nutartį antstolis, be kita ko, areštavo Turtą. Laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus apygardos teismas panaikino 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, kai gavo atsakovo A. P. ir A. D. pareiškimą, kad pastarasis neturi atsakovui jokių pretenzijų pagal Preliminariąją sutartį ir dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo vykdymo, o A. D. sutinka su atsakovui nustatytų suvaržymų panaikinimu. A. D. savo reikalavimo teises pagal Vilniaus apygardos teismo sprendimą 2013 m. spalio 7 d. perleido ieškovei. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas I. Z. 2009–2013 buvo deklaravęs 84 945,55 Eur pajamų, o atsakovams A. P. ir O. P. nuosavybės teise priklauso 68 350,32 Eur nekilnojamasis turtas, esantis Vilniuje.

Kvalifikuodamas nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovų A. P. ir O. P. turimo nekilnojamojo turto vertės pakanka ieškovės reikalavimui patenkinti. Padaręs išvadą, kad Turto areštas tikėtinai buvo panaikintas dėl to, jog atsakovas A. P. galėtų Turtą parduoti A. D. – taip įvykdydamas Preliminariąją sutartį, arba iš Turto pardavimo gautomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriumi, teismas pripažino atsakovą A. P. nesąžiningu. Tačiau teismas sprendė, kad atsakovas I. Z., kuris pagrindė savo mokumą, buvo sąžiningas. Byloje neįrodyta, kad atsakovas I. Z. žinojo apie Turto pardavėjų kreditorius. Nors Turto kaina ir buvo mažesnė, nei valstybės įmonės Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė, anot teismo, tai nėra pagrindas teigti, kad Turto pirkėjas buvo nesąžiningas. Dėl to teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė I. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Dėl turto įgijėjo sąžiningumo. Apeliantė teigia, kad teismo išvados, jog atsakovas I. Z. buvo sąžiningas, kai sudarė Sutartį, prieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl asmens sąžiningumo vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginsta“ prieš UAB „Stuko ūkis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-341/2013). Atsakovas I. Z. turėjo galimybę pasidomėti, kaip A. P. įgijo Turtą, ir pareikalauti dokumentų, kad už Turtą yra tinkamai atsiskaityta. Pirkėjo pareiga pasiteirauti pardavėjo, ar šis yra atsiskaitęs už parduodamą nekilnojamąjį turtą, yra mažiausias asmens apdairumo standartas. Nekilnojamojo turto registre buvo padaryta žyma, kad dėl Turto vyksta teisminiai ginčai. Taigi elgdamasis atidžiai ir rūpestingai atsakovas I. Z. turėjo pasidomėti, kaip baigėsi bylos. Ieškovė įsitikinusi, kad jeigu teismas būtų tinkamai įvertinęs Sutarties sudarymo aplinkybes, būtų nustatęs atsakovo I. Z. akivaizdų pasyvumą, rodantį atsakovo nesąžiningumą.

Teismas taip pat tinkamai neįvertino to, kad Turtas buvo parduotas už 50 683,50 Eur, nors jo vertė – 110 634,85 Eur. Kadangi už Turtą atsiskaityta grynaisiais pinigais, kyla realių abejonių dėl sandorio vykdymo aplinkybių ir jo šalių tikrųjų ketinimų. Pasirinkta atsiskaitymo už Turtą forma sudarė prielaidas atsakovui A. P. nuslėpti lėšas nuo savo kreditorių. Apeliantė mano, kad atsakovo I. Z. pateiktos 2009–2013 metais gautų pajamų deklaracijos neįrodo, jog jis buvo pajėgus sumokėti Sutartyje nurodytą Turto kainą. Pirmiausia, iš gautų pajamų – 84 858,67 Eur, atsakovas I. Z. turėjo finansuoti savo veiklą (prekyba vaisiais ir daržovėmis). Apeliantei kyla abejonių, ar duomenys apie atsakovo I. Z. gautas pajamas yra patikimi, kadangi būdavo deklaruojamos lygios tūkstantinės pajamų sumos. Atsakovo I. Z. grynosios pajamos tikėtinai turėjo būti mažesnės, nei deklaruotos: iš deklaruotų pajamų reikėtų atimti išlaidas, būtinas veiklai vykdyti. Teismas turėjo išreikalauti papildomus įrodymus: pirminės apskaitos dokumentus ir kt., tačiau nepagrįstai to nepadarė.

2. Dėl apeliantės teisių pažeidimo. Teismas, anot apeliantės, nepagrįstai konstatavo, kad, perleidęs Turtą, atsakovas A. P. liko mokus. Pastarojo turimo nekilnojamojo turto vertės neužtenka padengti skolai (67 771,08 Eur / 70 667,28 Eur). Apeliantė taip pat pažymi, kad nurodytą turtą atsakovai A. P. ir O. P. siekia pasidalinti santuokos nutraukimo byloje. Sunkią atsakovo A. P. finansinę padėtį įrodo ir iš jo vaikams priteisto išlaikymo dydis (202,73 Eur per mėnesį).

3. Dėl tariamo sandorio. Apeliantė pažymi, kad kėlė klausimą, ar Sutartis nebuvo sudaryta tik dėl akių, siekiant paslėpti Turtą ir išvengti Vilniaus apygardos teismo sprendimo įvykdymo. Tą suponuoja duomenys, kad jokie kiti asmenys be atsakovų A. P. ir I. Z. negali patvirtinti pinigų pagal Sutartį perdavimo fakto.

Atsiliepimas

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Priteisdamas atsakovui I. Z. 579,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas neįvertino to, kad atsiliepimą į ieškinį ir kitus pateiktus dokumentus pasirašė pats atsakovas, o advokato išrašytoje sąskaitoje nekonkretizuotos suteiktos paslaugos. Taigi nėra aišku, kokios tiksliai teisinės paslaugos atsakovui I. Z. buvo suteiktos. Dėl to teismas neturėjo teisinio pagrindo jas priteisti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai A. P. ir O. P. prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti iš apeliantės jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:

Sutartis buvo sudaryta anksčiau nei apeliantė tapo išieškotoja. Abejonių kelia apeliantės ir A. D. pasirašytos Reikalavimo teisės perleidimo sutarties galiojimas, kadangi A. D. 2013 m. liepos 15 d. pareiškė, kad neturi pretenzijų atsakovui A. P. dėl Vilniaus apygardos teismo priteistos skolos. Kadangi atsakovo A. P. turimo turto užtektų atsiskaityti su apeliante, jos teisės Sutartimi pažeistos nebuvo. Vien tai, kad už Turtą buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais – kas yra įprasta praktika, nepatvirtina Sutarties šalių nesąžiningumo. Sutarties tariamą pobūdį, kurį nurodo apeliantė, paneigia aplinkybė, kad atsakovai A. P. ir O. P. buvo patalpinę internetiniame portale skelbimą apie Turto pardavimą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas I. Z. prašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti iš apeliantės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi iš esmės tokie patys atsikirtimai, kaip ir atsakovų A. P. ir O. P., papildomai akcentuojant šias aplinkybes:

Prieš sudarant Sutartį, Nekilnojamojo turto registre nebuvo registruotas įsiskolinimo už Turtą faktas. Be to, nebuvo pradėta jokių vykdomųjų bylų dėl skolos išieškojimo iš atsakovų A. P. ir O. P.. Taigi nebuvo jokių kliūčių Turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymui. Sutarties realumą įrodo tai, kad skelbimas apie Turto pardavimą buvo paskelbtas 6 mėnesiai iki Sutarties pasirašymo, atsakovų nesieja jokie ryšiai, o už Turtą buvo atsiskaityta. Atsakovas I. Z. pažymi, kad jo veiklą tikrina įvairios institucijos ir dėl to pagrindo abejoti pajamų deklaracijų duomenimis nėra. Įrodinėdama pinigų neperdavimo faktą, apeliantė remiasi tik prielaidomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus. Pakartotinį byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, faktinių bylos aplinkybių analizę apeliacinės instancijos teismas atlieka tiek, kiek tai yra būtina nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė fakto klaidų, nurodomų apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde teigiama, kad actio Pauliana ieškinio atmetimą kaip nepagrįsto lėmė pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos – neteisingai aiškinta ir taikyta sąžiningumo kategorija ginčo teisiniuose santykiuose, netinkamai kvalifikuotos aplinkybės apeliantės interesų pažeidimo požiūriu ir išspręstas atsakovo I. Z. turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Iš apeliantės samprotavimų (argumentacijos) eigos matyti, kad ji taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas neatliko visapusio ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių nustatymo, t. y. neišsiaiškinta, ar atsakovas I. Z. iš tiesų buvo pajėgus sumokėti už Turtą 50 683,50 Eur.

Taigi apeliacinio skundo pagrindai suponuoja, kad šioje byloje teisėjų kolegija turi pasisakyti dėl atsakovo I. Z. sąžiningumo, sudarant bei vykdant Sutartį, taip pat dėl to, ar Sutartis pažeidė apeliantės teises. Bylos faktai nustatinėtini pakartotinai tik toje apimtyje, kiek tai reikšminga atsakant į apeliantės apeliacinio skundo argumentus. Prieš pradėdama apeliacinio skundo argumentų tyrimą teisėjų kolegija pažymi, kad kitų actio Pauliana ieškinio taikymo būtinųjų sąlygų, ne kartą išskirtų kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB Nord prieš A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012, ir jame nurodytą teismo praktiką), egzistavimo klausimas bus aptartas tik tiek, kiek yra būtina pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų (jeigu tokios būtų nustatytos) pašalinimui. Pakartotinai įrodymų tyrimas nagrinėjamu atveju apims ne tik pirmosios instancijos teismui pateiktus duomenis, bet ir atsakovo I. Z. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus įrodymus. CPK314 straipsnyje suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikta, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo ribojimu siekiama užkirsti kelią piktnaudžiauti procesu – jį vilkinti, bylinėtis naudojantis netikėtumu ar dalimis teikiant įrodymus, bet ne atviroje diskusijoje rungtyniavimo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2014). Dalyvaujantis byloje asmuo privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai, nes priešingu atveju teismas gali atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę (CPK 7 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Teismas, nagrinėdamas prašymus priimti pateiktus naujus įrodymus, turi nustatyti, ar jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, ar jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, taip pat įvertinti naujai pateiktų įrodymų ryšį su bylos dalyku (CPK 180 straipsnis). Šioje byloje CPK 314 straipsnyje numatyta išimtis taikytina įvertinus tai, kad apeliacinio skundo argumentai, kiek jie susiję su atsakovo I. Z. sąžiningumo vertinimu, suponuoja naujų įrodymų pateikimo, o kartu ir priėmimo, būtinybę. Prieštaravimų dėl naujų įrodymų priėmimo kitos šalys nepareiškė, todėl apeliacinės instancijos teismas priima atsakovo pateiktus naujus įrodymus ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sandorio šalių sąžiningumo nustatymo

Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prieš V. E. ir kt., bylos Nr. 3K-3-729/2013, ir joje nurodytą teismo praktiką). Kreditoriaus remiantis actio Pauliana ginčijamo sandorio šalių interesų apsauga yra taikoma tik tiek, kiek šalys, sudarydamos sandorį, veikė pagal bona fide (objektyvaus sąžiningumo) reikalavimus. Jeigu kreditoriaus ginčijamu sandoriu skolininkas ir trečiasis asmuo siekė ne teisėto ir sąžiningo konkrečių teisių bei pareigų perleidimo, bet skolininko prievolės kreditoriui įvykdymo išvengimo, kaip sudaryto sandorio materialiosios pasekmės, tokio sandorio rezultatas nėra teisėtas civilinės apyvartos požiūriu. Trečiojo asmens sąžiningumas nėra reikšmingas tik tais atvejais, kai skolininkas jam priklausiusį turtą perleidžia neatlygintinai. Kitais atvejais, kreditorius, norėdamas, kad skolininkui būtų grąžintos jam priklausiusios ir trečiajam asmeniui perleistos teisės, turi įrodyti, jog trečiasis asmuo žinojo apie sąmoningą skolininko ketinimą sudaromo sandorio pagalba neįvykdyti turimos prievolės kreditoriui arba plačiąja prasme kreditoriaus interesų pažeidimą, kaip tokio sandorio pasekmę. Nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymas paremtas civilinėje teisėje galiojančia bendrąja sąžiningumo prezumpcija. Pagal šią prezumpciją asmuo laikomas sąžiningu teisių įgijėju tol, kol neįrodyta priešingai.

Asmens sąžiningumas, kaip ne kartą yra išaiškinta kasacinio teismo teisminėje jurisprudencijoje, – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. prieš J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013, ir joje nurodytą teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje išskiriamus sąžiningą elgesį apibūdinančius požymius galima apibendrinti kaip reikalavimą besąlygiškai nepasikliauti kito asmens sukuriamu patikimumo įspūdžiu. Kiekvienu atveju sandorį ketinantis sudaryti asmuo turi pareigą pasidomėti, kiek to įprastai reikia sandoriui sudaryti, kitos šalies, norinčios perleisti turimas teises, motyvais bei interesais. Dėl tokios pareigos apimties ir vykdymo sąlygų detaliau pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Murena“ prieš UAB „Grand SPA Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-463/2013, ir joje cituojamose anksčiau teismo priimtose nutartyse.

Kadangi asmens sąžiningumas yra fakto klausimas, jo nustatymas yra neatsiejamai susijęs su įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymu. Prieš tai minėta, kad trečiojo asmens nesąžiningumą, kai actio Pauliana ieškiniu ginčijamas atlygintinis dvišalis sandoris, turi įrodyti ieškovas, t. y. kreditorius (CPK 12, 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga įgyvendinama nurodant teisiškai reikšmingas aplinkybes, renkant ir pateikiant teismui įrodymus bei dalyvaujant juos tiriant ir vertinant. Įrodymų vertinimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Detalizuodamas tikimybių pusiausvyros principo turinį, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo - kai abejonių visiškai neliktų. Teismui gali likti tam tikrų abejonių, bet jos protingo žmogaus požiūriu būtų vertinamos kaip nerimtos, neprotingos ir nepaneigiančios nustatomo fakto esmės. Tai gali būti šalutiniai, netiesioginiai, nereikšmingi fakto esmei ar kitaip su tiriamojo fakto esme nesusiję aspektai; tik teorinė fakto galimybė, kuri turėtų būti vertinama kaip prielaida; itin retai pasitaikanti ar mažai tikėtina konkrečioje situacijoje aplinkybė ir panašaus pobūdžio abejonės (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. prieš V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010, ir joje nurodytą teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju atsakovo I. Z. nesąžiningumą apeliantė – kartu kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadas šioje ginčo dalyje, įrodinėja remdamasi tuo, kad jis nepasidomėjo tuo, ar atsakovas A. P. yra atsiskaitęs su kreditoriais, kokiu pagrindu jis įgijo Turtą. Atsakovo I. Z. nesąžiningą elgesį, anot apeliantės, taip pat patvirtina neatitikimas tarp Turto pardavimo kainos ir valstybės įmonės Registrų centro nustatytos Turto vertės bei aplinkybė, kad už Turtą buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais. Iš apeliantės pozicijos galima spręsti, kad ji yra įsitikinusi, jog byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina atsakovo I. Z. nesąžiningumą tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju aspektais. Teisėjų kolegijos vertinimu – sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis, bylos svarstymui pateiktų įrodymų nepakanka atsakovo I. Z. veiksmus kvalifikuoti kaip nesąžiningus.

Byloje nustatyta, kad iki Sutarties sudarymo atsakovas A. P. ir jo buvęs kreditorius, kurio reikalavimo teises perėmė apeliantė, A. D. 2013 m. liepos 15 d. pasirašė tokio turinio pareiškimą: „Mes, ARVYDAS PREIKŠAS, <...> ir ARNOLDAS DZEMYDA, <...> atsižvelgdami į tai, jog visos prievolės kylančios iš 2012-09-21 preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties yra įvykdytos <...> pareiškiame, jog 2012-09-21 preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis <...> yra pasibaigusi. ARNOLDAS DZEMYDA <...> taip pat pareiškia, jog neturi jokių pretenzijų ARVYDUI PREIKŠUI dėl Vilniaus apygardos teismo 2013-06-11 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3237-258 įvykdymo <....>“. Remdamasis paminėtu pareiškimu ir atsakovo A. P. prašymu, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi panaikino taikytą atsakovo A. P. turto areštą, apėmusį ir teisės disponuoti Turtu suvaržymą. Kitų draudimų perleisti Turtą nei iki Sutarties sudarymo, nei jos pasirašymo dieną nustatyta nebuvo. Atsakovo A. P. kreditorius buvo pareiškęs, kad neturi savo skolininkui jokių pretenzijų dėl skolos grąžinimo. Kokia iš tiesų buvo minimų asmenų valia pasirašant tokio turinio pareiškimą, koks pacituotas, yra nereikšminga aplinkybė, kadangi A. D. patvirtinimas tretiesiems asmenims objektyviai turėjo suponuoti, jog jis neprieštarauja Turto pardavimui ir neturės dėl to pretenzijų. Iš nurodyto išplaukia, kad apeliantės teiginiai, jog atsakovas I. Z. turėjo žinoti apie galimą A. D. interesų pažeidimą, kaip Sutarties sudarymo ir įvykdymo neišvengiamą pasekmę, yra neracionalūs ir neatitinka buvusios faktinės padėties.

Nekilnojamojo turto registre žymų (juridinių faktų) apie atsakovo A. P. įsiskolinimą už įgytą turtą nebuvo. Taigi atsakovo I. Z. pareigos pasidomėti, ar Turto perleidimas nepažeistų atsakovo A. P. kreditorių interesų, nevykdymo / pažeidimo iš bylos svarstymui pateiktų įrodymų negalima konstatuoti. Jokia atsakovui I. Z. prieinama informacija objektyviai negalėjo suteikti prielaidų abejonėms dėl A. P. sąžiningumo. Analizuojant atsakovo I. Z. sąžiningumą pagal kitus apeliantės išskiriamus faktinius pagrindus, t. y. Turto perleidimo kainą ir jos sumokėjimo būdą, dar kartą akcentuotina aplinkybė, kad pradinis kreditorius A. D. leido atsakovui A. P. parduoti Turtą. A. D. pareikšto sutikimo raiškos forma ir turinys suponuoja, kad tretiesiems asmenims objektyviai negalėjo kilti abejonių, jog Turto pardavimas, kaip minėta, galėtų pažeisti kitų asmenų teises ir / ar įstatymų saugomus interesus. Tęsdama apeliacinio skundo argumentų analizę šioje ginčo dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad tiek CK 6.67 straipsnio 4 punkte, tiek kasacinio teismo praktikoje sandoryje įtvirtinta priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija yra traktuojama kaip sandorio šalių nesąžiningumą patvirtinanti prezumpcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Lostiras“ prieš F. F., V. R., bylos Nr. 3K-3-111/2014). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sutarties sudarymo metu valstybės įmonės Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatyta Turto vertė, nurodyta Nekilnojamojo turto registre, buvo 110 634,85 Eur ir ji ženkliai viršijo Sutarties kainą – 50 683,50 Eur. Nors Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, yra vienas iš kriterijų, remiantis kuriuo galima spręsti apie konkretaus turto kainą bei juo vadovautis nagrinėjant bylas pagal actio Pauliana ieškinius, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad masinio vertinimo būdu nustatyta vertė nebūtinai atitinka konkretaus turto vertę. Nurodytas turto vertės apskaičiavimo būdas grindžiamas vidutine panašių objektų verte, ignoruojant individualias turto savybes. Dėl to masinio vertinimo būdu nustatytos turto vertės įrodomoji reikšmė priklauso nuo konkrečioje byloje kilusio ginčo faktinių ypatybių.

Byloje nustatyta, kad Turtą atsakovas A. P. pagal 2012 m. rugsėjo 21 d. su A. D. sudarytą Preliminariąją sutartį buvo įsipareigojęs parduoti už 57 924 Eur, t. y. kainą, kuri ne daug skiriasi nuo įrašytos Sutartyje. Kadangi Turto pardavimo kainos skyrėsi nuo jo vertės, užfiksuotos Nekilnojamojo turto registre, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant faktinio pagrindo – akivaizdžios priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos (CK 6.67 straipsnio 4 punktas), taikyti atsakovų nesąžiningumo prezumpciją (CPK 176, 185 straipsniai). Dviejuose sandoriuose – ypač atsižvelgiant į tai, kad vieno iš jų šalimi buvo A. D., nutatytos Turto kainos paneigia Nekilnojamojo turto registre užfiksuotų duomenų įrodomąją reikšmę. Norėdama pagrįsti, kad tikroji Turto rinkos vertė (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalis) buvo aiškiai didesnė nei kaina, už kurią Turtą įgijo atsakovas I. Z., apeliantė turėjo teisę įrodinėti pastarąją aplinkybę ir kitais įrodymais (pvz., profesionalaus turto vertintojo parengta vertinimo ataskaita). Tokia savo teise apeliantė nepasinaudojo nei pirminėje proceso stadijoje, nei apeliacinėje instancijoje. Apibendrindama aptartą teisėjų kolegija pažymi, kad Turto pardavimo kaina, suderėta atsakovų, negali būti kvalifikuojama kaip pakankamas įrodymas atsakovo I. Z. nesąžiningumui patvirtinti.

Kita aplinkybė, remdamasi kuria apeliantė įrodinėja atsakovų nesąžiningumą, – tai atsiskaitymo būdas: Turto kaina sumokėta grynaisiais pinigais. Pastarasis būdas kasacinio teismo teisminėje praktikoje pripažįstamas rizikingu ir laikomas viena iš aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl asmenų nesąžiningumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BIĮ G. V. vaistinė prieš G. V. ir kt., bylos Nr 3K-3-313/2013). Pagal bylos svarstymui pateiktus įrodymus atsakovas I. Z. su Turto pardavėjais atsiskaitė grynaisiais pinigais. Neginčytina, kad toks kainos mokėjimo būdas įprastai sudaro palankesnes prielaidas jų nuslėpimui nuo trečiųjų asmenų, tačiau įstatymas nedraudžia aptariamu būdu įvykdyti piniginių prievolių (CK 6.344 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovai A. P. ir O. P. ginčo teisiniame santykyje veikė nesąžiningai. Tą, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, patvirtina aplinkybės, kad atsakovai neįrodinėjo jų prievolės pradiniam kreditoriui A. D. pabaigos ir neginčijo reikalavimo perleidimo apeliantei. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Turto arešto panaikinimas buvo viena iš būtinųjų sąlygų atsakovams A. P. ir O. P. atsiskaityti su A. D. iš Turto pardavimo gautomis lėšomis, tiesiogiai koreliuoja su pateiktais įrodymais bei padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, logikos dėsnių. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad apeliantės skolininkų pasirinktas atsiskaitymo už Turtą būdas sudarė jiems palankiausias sąlygas apriboti kreditorių galimybes nukreipti į jas savo reikalavimus. Tačiau nurodyta savaime nereiškia, kad atsakovas I. Z. žinojo ar turėjo žinoti apie Turto pardavėjų ketinimą ar, juolab, buvus atsakovų piktavališką susitarimą. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo I. Z. pateiktas Turto e. skelbimo vaizdas pagrindžia atsakovų atsikirtimus, o kartu ir A. D. parodymus, kad atsakovai A. P. ir O. P. iš anksto rengėsi Turto pardavimui ir tokį savo ketinimą buvo išviešinę. Priešingai nei teigia apeliantė, atsakovo I. Z. pajamų, gautų iš individualios veiklos, deklaracijų, kurios buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, duomenų visiškai pakanka spręsti, kad jis buvo pajėgus sumokėti Turto kainą. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas I. Z. būtų klaidingai deklaravęs gautas pajamas. Be to, objektyviai negalima atmesti ir atsakovo I. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą naujai suformuluotų atsikirtimų, kad jis su savo sugyventine turėjo santaupų, kurias galėjo panaudoti vykdydamas Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Nepaisant to, kad Sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės kelia tam tikrų abejonių, nurodomų apeliantės, dėl jos teisėtumo, tačiau kitokios prielaidos tikimybė yra didesnė (CPK 185 straipsnis). Proceso pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatyta, kad atsakovus sietų kokie nors artimi ryšiai, kurie būtų padėję iš anksto suderinti veiksmus, apsikeisti informacija, reikšminga atsakovams A. P. ir O. P. išvengti prievolės apeliantei įvykdymo. Protingo ir apdairaus asmens etalono taikymas ginčo faktinėms aplinkybėms taip pat neteikia apeliantės norimo rezultato. Jeigu abu Sutarties kontrahentai būtų buvę nesąžiningi ir siekę imituoti teisėto nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą ir vykdymą, jiems nebuvo jokių kliūčių susitarti dėl didesnės Turto pardavimo kainos – taip pašalinant visas faktines prielaidas nesąžiningumo prezumpcijos, įtvirtintos CK 6.67 straipsnio 4 punkte, taikymui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apeliantės svarstymus, kad Sutartis yra tariamasis sandoris.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė nei fakto, nei teisės klaidų spręsdamas dėl to, ar trečiasis asmuo, sudarydamas Sutartį, buvo nesąžiningas, t. y. tinkamai nustatė faktus ir teisingai aiškino sąžiningumo kategoriją susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose.

Dėl kreditoriaus teisių ir interesų pažeidimo, kaip actio Pauliana ieškinio sąlygos

Apeliantės reikalavimų pirmosios instancijos netenkino ir dėl to, kad sprendė, jog Sutartis nepažeidė jos teisių bei interesų. Tokią išvadą teismas priėjo remdamasis tuo, kad atsakovas A. P. turi kito vertingo nekilnojamojo turto, kurio užtenka jo skolai apeliantei padengti. Su tokiu vertinimu apeliantė iš esmės nesutinka dėl to, kad teismo minimas turtas bus pardavinėjamas varžytinėse, t. y. jo pardavimo kaina bus mažesnė nei nustatyta vertė, ir šis turtas yra ginčo objektas atsakovų A. P. ir O. P. santuokos nutraukimo byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš atsakant į nurodytą apeliacinio skundo argumentą pradžioje būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus interesų pažeidimas, kaip viena iš būtinųjų actio Pauliana ieškinio sąlygų, kasacinio teismo praktikoje įprastai siejamas (plačiąja prasme) su situacijomis, kai skolininko sudarytas sandoris, nors ir nesukelia bendro jo nemokumo, bet sumažina skolininką mokumą ir jo galimybes įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams (žr., pvz., prieš tai cituotą kasacinę bylą Nr. 3K-P-311/2012). Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai reikšti actio Pauliana ieškinio negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prieš J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo A. P. turimo nekilnojamojo turto (buto, esančio Vilniuje) vertė, nustatyta turto vertintojo vykdomojoje byloje, yra 67 771,08 Eur. Taigi atsakovo turimo turto masės pakanka jo įsipareigojimams apeliantei padengti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ginčai dėl nurodyto turto padalinimo yra pasibaigę (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Išskirdama atsakovo A. P. finansines galimybes grąžinti skolą, apeliantė ignoruoja tai, kad atsakovė O. P. taip pat yra jos skolininkė. Taigi apeliantė išieškojimą gali nukreipti į bet kurį iš šių atsakovų ir norima dalimi (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Apeliaciniame skunde tinkamai neatskleidžiama, kodėl teismui negalėjo susidaryti bylos medžiaga pagrįstas įsitikinimas dėl aptariamos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino byloje reikšmingas aplinkybes dėl apeliantės interesų pažeidimo, jų pagrindu pagal vidinį įsitikinimą padarė išvadas dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo. Nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimo rezultatas nepagrindžia apeliantės interesų pažeidimo fakto.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra CPK 330 straipsnyje išvardytų pagrindų skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti dalyje dėl ieškovės materialiųjų teisinių reikalavimų atmetimo. Vien tik pavienės abejonės dėl ginčo teisinio santykio turinio yra nepakankamos apeliantės pasirinktam teisių gynimo būdui taikyti (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnio 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos atsakovui I. Z. priteisė jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš apeliacinio skundo pagrindų matyti, kad apeliantė remiasi tuo, jog atsakovui išrašytoje sąskaitoje nėra detalizuota, kokios teisinės paslaugos jam buvo suteiktos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui I. Z. teisines paslaugas pagal pateiktus įrodymus teikė ne advokatas ar advokato padėjėjas, o teisininkas, dirbantis advokatų kontoroje. Taigi CPK 98 straipsnio normos, reglamentuojančios išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo tvarką ir sąlygas, nagrinėjamu atveju netaikytinos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinių teisės normų taikymo klaidą, kai sprendė, kokia apimtimi turėtų būti atlygintos atsakovo I. Z. turėtos teisinės pagalbos išlaidos. Atsakovo prašymas atlyginti jo išlaidas teisinei pagalbai kvalifikuotinos pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą, t. y. priskirtinos prie kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Pagal atsakovo I. Z. ir A. S. – advokatų kontoros teisininko, 2014 m. sausio 10 d. sudarytos Teisinių paslaugų sutarties 1.1 punktą A. S. įsipareigojo veikti kaip atsakovo teisinis konsultantas, atstovauti jo interesams ir teikti tokias paslaugas, kokias atsakovas užsakys, šioje civilinėje byloje. Iš sutarties sudarymo datos, sąskaitos už teisines paslaugas 579,24 Eur sumai išrašymo bei atsakovo I. Z. atsiliepimo į ieškinį pateikimo datų (2014 m. sausio 10 d. ir 2014 m. sausio 15 d.) galima spręsti, kad atsakovui buvo suteiktos atsiliepimo parengimo teisinės paslaugos.

Pagal kasacinio teismo praktiką CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos. Tačiau prie tokių išlaidų nėra priskiriamos atstovavimo išlaidos. CPK nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. T. prieš VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės polikliniką, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015, ir joje nurodytą kitą teismo praktiką). Aptartos kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš apeliantės priteisė atsakovo I. Z. turėtų išlaidų atlyginimą. Dėl nustatyto netinkamo CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkto, CPK 98 straipsnio 2 dalies taikymo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apeliantės atsakovui I. Z. priteistos bylinėjimosi išlaidos, keičiama (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinėje instancijoje

Apeliacinis skundas materialiąja teisine prasme yra netenkintas. Atsakovas I. Z. sumokėjo advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 300 Eur. Toks išlaidų dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nuostatas, nustatančias maksimalius advokatams ir jų padėjėjams už suteiktą teisinę pagalbą priteistinus dydžius. Šių išlaidų atlyginimas jam priteisiamas iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės I. K. atsakovui I. Z. priteista 2 000 (du tūkstančiai litų) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui I. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus eurų) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Danutė GasiūnienėEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis