Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-4986-860/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-12-23
Bylos Nr.: eI3-4986-860/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03029-2020-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Saulius Jakaitis (pirm.)
Pareiškėjas: L. D., J. D.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-4986-860/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03029-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Saulius Jakaitis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. D. ir J. D. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjai L. D. ir J. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:

1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimus „Dėl J. D. skundo“, „Dėl L. D. skundo“, kuriais patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. gegužės 20 d. sprendimai Nr. 68-38 ir Nr. 68-39;

2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gegužės 20 d. sprendimus Nr. 68-38 ir Nr. 68-39;

Šalies argumentai

3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2020 m. vasario 24 d. sprendimus pareiškėjų atžvilgiu.

Nurodo, kad Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktais Nr. FR0680-529, FR0680-528 atliko pareiškėjų mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, jog 2009-2010 metais pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo realiais šaltiniais pagrįstas pajamas. Tokia vietos mokesčių administratoriaus išvada buvo grindžiama tuo, kad V. K. (V. K.) Lietuvoje 2009 metais realiai uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) akcijų pirkimo sandorių nevykdė ir pareiškėjas J. D. dėl to negavo pinigų už Bendrovės akcijas. Taigi, mokesčių administratorius šių sandorių metu gautų pinigų nepripažino pajamas pateisinančiu šaltiniu ir iš esmės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimą vertino kaip apsimestinį sandorį. VMI 2017 m. vasario 23 d. panaikino priimtus sprendimus ir pavedė vietos mokesčių administratoriui priimti naujus sprendimus; MGK paliko VMI sprendimus galioti. Pareiškėjams apskundus MGK sprendimus Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), jų skundas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu buvo atmestas kaip nepagrįstas. Tačiau apskundus VAAT sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), minėtas VAAT sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. VAAT 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą taip pat atmetė, o LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartimi paliko VAAT sprendimą nepakeistą. Taigi, Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. sprendimais pakeitė 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktus ir nurodė pareiškėjams sumokėti atitinkamas mokestines prievoles. VMI 2020 m. gegužės 20 d. sprendimais Nr. 68-38 ir Nr. 68-39 patvirtino minėtus Šiaulių AVMI sprendimus, o MGK 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimais patvirtino VMI sprendimus. Pareiškėjai mano, kad MGK sprendimai nėra pagrįsti, kadangi ji savarankiškai nenustatinėjo bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai jų nevertino. Pažymi, kad iš naujo atliekant mokestinį patikrinimą nebuvo laikomasi LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartyje esančių išaiškinimų, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalį. Taip pat mano, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68, 69 straipsnių nuostatos. Teigia, kad priimti sprendimai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, patvirtinantiems akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių ir pagal jas gautų pinigų už akcijas realumą. Taip pat nurodo, kad mokestinis patikrinimas vyko pernelyg ilgai, t. y. penkerius metus, todėl mokesčių administratorius pažeidė pareigą atlikti jį per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Pažymi, kad visą laiką iš esmės tiriamas tik vienas epizodas dėl dviejų sandorių – dviejų akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių, pagal kurias gautos pajamos pareiškėjų buvo laiku ir tinkamai deklaruotos. Nurodo, kad tai sukelia pareiškėjams neigiamus padarinius, kadangi yra taikomas areštas jų turto atžvilgiu. Pažymi, kad vietos mokesčių administratoriaus sprendimai iš esmės nesiskiria nuo tų, kurie buvo priimti dar 2016 metais, nors jie buvo panaikinti kaip nepagrįsti ir neteisėti. Nesutinka su MGK pozicija, kad ilgai vykęs pareiškėjų patikrinimas buvo nulemtas iš esmės pačių pareiškėjų veiksmų, kadangi net ir LVAT pasisakė, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės privalo būti įvertintos vietos mokesčių administratoriaus, iš naujo priimant sprendimus, taigi, tai reiškia, kad pareiškėjų inicijuotas ginčas teismuose buvo pagrįstas. Pažymi, kad MGK 2017 m. gegužės 26 d. sprendimų išvados neatitinka 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimų išvadų, kadangi 2017 m. sprendimuose nurodoma, kad pareiškėjai akcijas perleido, tik ne V. K., o kitam asmeniui, tačiau šių išvadų nėra 2020 m. priimtuose sprendimuose. Nurodo, kad LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-1409-575/2019, akcentavo, kad nagrinėjant bylą iš naujo, būtina įvertinti, ar pareiškėjai buvo deklaravę gautas pajamas, ar įrašai apie akcijų pasikeitimą viešuose registruose buvo atlikti dar iki mokestinio patikrinimo pradžios, taip pat, ar susirašinėjimas su bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „(duomenys neskelbtini)“ administratoriumi dėl naujo akcininko vyko tuomet, kai pareiškėjai dar nežinojo apie būsimus mokestinius patikrinimus, tačiau mokesčių administratorius ir MGK, priimdami sprendimus, į šiuos išaiškinimus neatsižvelgė ir šių aplinkybių nevertino. Teigia, kad įrašai apie akcijų savininko pasikeitimą viešuose registruose buvo atlikti iki mokestinio patikrinimo pradžios, taip pat pareiškėjo J. D. susirašinėjimas su BUAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriumi dėl naujo akcininko įvyko, kai pareiškėjai dar nežinojo apie būsimus mokestinius patikrinimus, tačiau nei vietinis ar centrinis mokesčių administratorius, nei MGK šių aplinkybių nelaikė įrodančiomis pinigų už parduotas akcijas gavimo faktą. Be kita ko, LVAT minėtoje 2019 m. liepos 3 d. nutartyje nurodė išsiaiškinti mokesčių administratoriui liudijusių asmenų suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau nei vietinis, nei centrinis mokesčių administratorius šių aplinkybių taip pat nenustatinėjo ir neanalizavo liudytojų parodymų dėl akcijų pirkėjo lankymosi įmonėje, dėl akcijų pasirašymo ir valdymo. Pasak mokesčių administratoriaus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartys apskritai nebuvo sudarytos, kas reiškia, kad pareiškėjas J. D. liko šių akcijų savininku, tačiau tokios aplinkybės prieštarautų viešiems įrašams juridinių asmenų registre; visgi, šių prieštaravimų MGK nepaaiškino. Mano, kad Komisija, argumentavusi, jog pareiškėjas pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas ne V. K., o kitam asmeniui, privalėjo identifikuoti šį asmenį, tačiau tai padaryta nebuvo. Dėl to pareiškėjams neaišku, kokios pozicijos laikosi vietos mokesčių administratorius, t. y. ar kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartys iš viso nebuvo sudarytos, ar tik nebuvo įvykdytos ir pan. Taip pat pažymi, kad nei mokesčių administratoriai, nei MGK nenurodė, kokios aplinkybės atsirado po tiriamų akcijų pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo, kad pareiškėjai dėl tokių sandorių gavo mokestinę naudą. Dargi nurodo, kad nei centrinis ar vietos mokesčių administratorius, nei MGK nenurodė, kokio konkretaus dokumento pareiškėjai nepateikė, siekdami įrodyti realių pajamų už parduotas akcijas gavimą. Nurodo, kad iš priimtų sprendimų darytina išvada, jog laikoma, kad 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartys yra tariami sandoriai, tačiau vėliau jau nurodoma, kad šios sutartys yra apsimestinės, tad sprendimai vėlgi yra prieštaringi. Šiuo atveju mokesčio administratoriaus sprendimuose turėtų būti identifikuojamas tikrasis sandoris, t. y. asmuo, kuris įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, jų perleidimo kaina, nes tai tiesiogiai susiję su sprendžiamu klausimu, tačiau sprendimuose šių aplinkybių nėra nurodyta. Pažymi, kad pareiškėjas J. D., praėjus vos 19 kalendorinių dienų nuo akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, išviešino 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, duomenis apie akcijų perleidimą kitam asmeniui pateikė valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui, kuri nenustatė kliūčių ir šį juridinį faktą įregistravo. Be to, mokesčių administratorius pats pripažino nustatęs, kad J. D. 2020 m. gegužės 4 d. metinėje deklaracijoje deklaravo 254 928 Lt pajamų už vertybinius popierius, taigi duomenys apie gautas pajamas už vertybinius popierius taip pat buvo išviešinti įstatymo nustatyta tvarka. Mano, kad pareiškėjai pateikė visus nuo jų priklausančius įrodymus, pagrindžiančius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimas-pardavimas buvo realus, pirkėjas buvo V. K. ir už akcijas jis sumokėjo J. D. mokesčių deklaracijoje deklaruotas pajamas. Pažymi, kad mokesčių administratorius gali apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šiuo atveju tikrintas mokesčių laikotarpis galėjo būti tik nuo 2011 m. sausio 1 d., kai tuo tarpu tikrintas laikotarpis buvo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., todėl mano, kad taikytina ir mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senatis.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pirminis pareiškėjo J. D. patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773 543. Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-221 pavedė pakartotinai patikrinti pareiškėją, o pakartotinai jį patikrinus, Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-529, kuris buvo pakeistas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-667. Kadangi pareiškėjas nesutiko su minėtu sprendimu, apskundė jį VMI, kuri 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 68-24 panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir pavedė jai priimti naują sprendimą. Tačiau, pareiškėjui su tuo nesutikus, jis apskundė sprendimą MGK, vėliau VAAT ir LVAT. Be to, ginčas teismuose jau buvo nagrinėjamas du kartus ir LVAT 2020 m. sausio 22 d., administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019, galutinai konstatavo, kad VMI teisėtai ir pagrįstai panaikino Šiaulių AVMI sprendimus. Taigi, iš esmės pareiškėjų pirmas mokestinis patikrinimas truko nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d., pakartotinis mokestinis patikrinimas truko nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., tad iš viso – apie 1,5 metų. Mano, kad patikrinimo trukmė, atsižvelgiant į ginčijamų sandorių pobūdį, medžiagos apimtį, į tai, kad nėra duomenų apie specialiai vilkinamą procesą, atitinka protingumo, teisingumo ir operatyvumo kriterijus. Teigia, kad mokestinio ginčo trukmė nuo 2017 m. vasario 23 d. iki 2020 m. sausio 22 d. yra nulemta pačių pareiškėjų veiksmų. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. FR0773-1602 išrašytas 2016 m. gegužės 27 d., tikrintas laikotarpis yra nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., tad Šiaulių AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjų patikrinimą, nepažeidė MAĮ 68 straipsnio nuostatų. Pažymi, kad šiuo atveju nustatinėjama esminė aplinkybė, ar pareiškėjas J. D. pagal 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis gavo nurodytą 254 928 Lt pinigų sumą, ar ne. Vis dėlto, VMI sutinka su Šiaulių AVMI pozicija, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimas V. K. pagal 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis faktiškai neįvyko, kadangi buvo tik formaliai suformuoti dokumentai ir sutartyse nurodytos pinigų sumos pareiškėjui nebuvo perduotos. Mokestinio patikrinimo metu teiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad sutartys buvo pasirašytos Šiauliuose, pinigus už parduotas akcijas gavo grynaisiais, tačiau neprisiminė, kuriomis dienomis, kokia valiuta ir kokiomis kupiūromis buvo sumokėti pinigai. Pažymi, kad duomenys apie Bendrovės akcininkų pasikeitimą po 2009 m. liepos 8 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo VĮ Registrų centrui buvo pateikti 2009 m. liepos 27 d., tačiau apie akcininkų pasikeitimą po 2009 m. rugpjūčio 19 d. įvykusio akcijų pardavimo VĮ Registrų centrui nebuvo pranešta. Be to, Kauno apylinkės teismo pateiktoje 2011 m. balandžio 11 d. specialisto išvadoje Nr. 5–4/36 nurodyta, kad Bendrovės akcininkų registracijos žurnale įrašų taip pat nėra. Turimais duomenimis, V. K. paskutinį kartą kirto Lietuvos Respublikos sieną 2003 m. gruodžio 22 d., t. y. tą pačią dieną atvyko į Lietuvą ir iš jos išvyko. Duomenų, kad V. K. būtų atvykęs į Lietuvą po 2003 m. gruodžio 22 d., nėra. Teigia, kad pirminio mokestinio patikrinimo metu Rusijos Federacijos mokesčių administratorius buvo užklaustas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo sandorių aplinkybių nustatymo, tačiau gautame atsakyme nurodyta, kad V. K. kviečiamas pokalbiui pas mokesčių administratorių neatvyko, nuvykus deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), nerastas. Be to, V. K. nėra įregistravęs individualios veiklos, todėl mokesčių apskaitos institucijose duomenų apie minėto asmens sąskaitas ir pajamų šaltinius nėra, jis taip pat nėra pateikęs pajamų deklaracijų. Pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta bankroto byla pagal kreditorių pareiškimus, o Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2–269/2012, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Civilinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas J. D., būdamas vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku ir vadovu bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiniu vadovu, po UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo blogino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę padėtį, visą UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki tol vykdytą veiklą, įskaitant ir dalį darbuotojų, perkeldamas į naujai įsteigtą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinė-komercinė veikla buvo sustabdyta, turtas išparduotas už nepagrįstai žemą kainą, gautos lėšos už parduotą turtą išmokėtos pareiškėjui, o ne kitiems kreditoriams, tokiu būdu didinant įmonės skolas, todėl tokiais savo veiksmais UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas tyčia siekė UAB „(duomenys neskelbtini)“ privesti prie bankroto, o sudarytais sandoriais bei kita įmonės akcininkų ir valdymo organų veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2012 m. spalio 25 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį paliko nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjas Šiaulių AVMI teiktuose paaiškinimuose teigė, jog jį su V. K. supažindino A. B., tačiau Šiaulių AVMI nepavyko identifikuoti minėto asmens. Nors pareiškėjas su skundu VMI pateikė 2020 m. kovo 10 d. paaiškinimą, kuris pasirašytas būtent A. B., tačiau šis dokumentas vertintinas kritiškai, kadangi paaiškinimas nepatvirtina pinigų perdavimo fakto. Atkreipia dėmesį, kad jis yra pateiktas praėjus beveik penkeriems metams nuo kontrolės veiksmų. Dargi nurodo, kad nė vieno iš Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (toliau – ir FNTT) apklaustų darbuotojų parodymuose nėra duomenų, jog asmenys, lankęsi UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo identifikuoti, taip pat nėra ir patvirtinimo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ lankėsi būtent V. K. ar jo įgaliotas atstovas A. B., taip pat apklaustieji nematė tariamo A. B. įgaliojimo atstovauti V. K.. Teigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla po akcijų pardavimo V. K. faktiškai buvo sustabdyta, o apklaustieji teigė, kad įmonėje nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio apskritai nebuvo vykdoma jokia veikla, naujasis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas V. K. nedalyvavo Bendrovės veikloje, nėra jokių jo pasirašytų dokumentų, susijusių su įmonės veikla, jis nepriiminėjo su jos veikla susijusių sprendimų, akcijos nebuvo perleistos kitiems asmenims. Be to, remiantis FNTT specialisto išvada, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. birželio 30 d. buvo nemoki. Nurodo, kad ginčą nagrinėjant VAAT, pareiškėjas 2017 m. birželio 22 d. pateikė dvi individualaus seifo nuomos sutartis Nr. 282135 ir Nr. 271614, nes pareiškėjas nuomojosi individualų seifą. Pareiškėjas skunde VMI nurodė, kad seifo nuomos sutartis patvirtina jo nurodytas aplinkybes dėl grynųjų pinigų gavimo ir jų saugojimo, tačiau VAAT, įvertinęs minėtas sutartis, konstatavo, jog šios aplinkybės niekaip nepagrindžia skundo argumento, kad šiuose seifuose buvo laikomi būtent grynieji pinigai, gauti pagal sutartis, o vien seifo nuomos sutarčių sudarymo faktas neįrodo to, kad šiuose seifuose buvo laikomi būtent pagal sutartis gauti grynieji pinigai; tad VMI sutinka su tokiu VAAT vertinimu ir papildomai akcentuoja, kad jau 2007 m., 2008 m. pareiškėjo šeimai pritrūko pajamų patirtoms išlaidoms padengti arba mokesčių mokėtojo šeima jau 2007 m., 2008 m. disponavo neapmokestintomis ir nedeklaruotomis pajamomis, kurių šaltinių mokesčių administratorius iš jam prieinamų duomenų bazių ir trečiųjų asmenų informacijos, negalėjo identifikuoti. Be to, tiek pirminio, tiek pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo šeima tikrinamo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.) piniginių lėšų likučio neturėjo. Pažymi, kad pareiškėjas dar 2009 m. gruodžio 7 d. buvo apklaustas Šiaulių AVMI, todėl žinojo, jog ji gali atlikti jo mokestinį patikrinimą. Mano, kad bylos medžiagoje pateikti liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, nes nė vieno iš minėtų liudytojų parodymuose nėra duomenų, kad asmenys, kurie lankėsi Bendrovėje, buvo identifikuoti ir kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ lankėsi būtent V. K. ar jo įgaliotas atstovas A.; O. B., J. M. ir K. K. liudytojų apklausos protokoluose nurodė, kad įgaliojimo A. atstovauti V. K. nematė. Nurodo, kad pareiškėjai iš esmės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skundo argumentus dėl grynaisiais pinigais gautų pajamų už parduotas akcijas iš V. K. realumo, o tik ginčija mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių vertinimą. Mano, kad yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog minėtos akcijų pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos siekiant pateisinti neapmokestintų pajamų šaltinius ir tokiu būdu išvengti Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir Privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) mokėjimo, todėl nepagrindė jose nurodytos pinigų sumos gavimo fakto.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjų skundus bei priėmė motyvuotus sprendimus. MGK, pasisakydama dėl pareiškėjų vertinimų, kad mokesčių administratorius neva nesilaikė jam numatytos pareigos užtikrinti, jog mokestinis patikrinimas būtų atliktas per objektyviai kiek įmanoma trumpesnį laikotarpį ir procesas nebūtų pagrįstai vilkinamas, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad pirminis ar pakartotinis patikrinimai specialiai būtų vilkinami, kas rodo, kad šiame procese mokesčių administratorius elgėsi tinkamai ir sąžiningai. Nurodo, kad su kitais pareiškėjų skundo argumentais dėl netinkamo MAĮ 68 straipsnio ir 69 straipsnio taikymo nesutinka. Pažymi, kad Šiaulių AVMĮ, atlikdama patikrinimą, visapusiškai vertino esamas aplinkybes ir tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas, ką patvirtina ir Komisijos priimti sprendimai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. vasario 24 d. sprendimų Nr. (44.1)FR0682-15 ir Nr. (44.1)FR0682-16, kuriais pareiškėjams J. D. ir L. D. priskaičiuota mokestinė prievolė, taip pat dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. gegužės 20 d. sprendimų Nr. 68-38 ir Nr. 68-39 bei dėl Mokestinių ginčų komisijos 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimų Nr. S-153(7-124/2020) ir Nr. S-154(7-124/2020) teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad Šiaulių AVMI 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktais Nr. FR0680-529 ir FR0680-528 atliko pareiškėjų mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, jog 2009 ir 2010 metais pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo realiais šaltiniais pagrįstas pajamas, todėl mokestinio patikrinimo metu priskaičiavo J. D. 5 551,73 Eur GPM ir 2 215,01 Eur PSDĮ, o L. D. – 5 541,01 Eur GPM ir 2 215,01 Eur PSDĮ.

Pareiškėjai, nesutikdami su tokiomis išvadomis ir sprendimais, pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimų aktų panaikinimo.

6. Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimais Nr. (44.1)FR0682-666 ir Nr. (44.1)FR0682-667 nusprendė iš dalies patvirtinti 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-528, nurodant L. D. sumokėti į biudžetą 5 541,01 Eur GPM, 3 893,39 Eur GPM delspinigių, 552 Eur GPM baudos, 2 110,75 Eur PSDĮ, 1 483,08 Eur PSDĮ delspinigių, 211 Eur PSDĮ baudos; taip pat iš dalies patvirtinti 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-529, nurodant J. D. sumokėti į biudžetą 5 551,73 Eur GPM, 3 874,71 Eur delspinigių, 555 Eur baudos, 2 194,16 Eur PSDĮ, 1 542,19 Eur PSDĮ delspinigių, 219 Eur PSDĮ baudos.

7. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų išlaidos 2009-2010 metais viršijo jų gautas pajamas 253 630 Lt (2009 m. – 223 565 Lt, 2010 m. – 30 065 Lt), t. y. sutuoktiniai minėtu laikotarpiu gavo kitų nedeklaruotų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

Pareiškėjai pirminio mokestinio patikrinimo metu trūkstamų pajamų šaltiniui pateisinti pateikė dviejų akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių kopijas: 2009-07-08 sutarties Nr. 1 ir 20009-08-19 sutarties Nr. 2 kopijas, kuriose nurodyta, kad pareiškėjas pardavė 282 000 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų už 254 928 Lt V. K., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Inspekcija, įvertinusi patikrinimo metu nustatytas sandorių aplinkybes bei vadovaudamasi MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatomis, konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų perleidimas V. K. faktiškai neįvyko, o pareiškėjai surašydami akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, siekė mokestinės naudos, t. y. gautas nenustatytos kilmės pajamas, apmokestinamas GPM, siekė atvaizduoti kaip gautas neapmokestinamas akcijų pardavimo pajamas. Mokestinio patikrinimo metu šios pajamos priskirtos kitoms B klasės pajamoms, kurios padalintos lygiomis dalimis abiem sutuoktiniams, ir pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 ir 25 straipsnių bei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatas apmokestintos 15 proc. GPM tarifu ir 6 proc. PSDĮ tarifu.

8. Pareiškėjai su minėtais sprendimais nesutiko, todėl pateikė skundą VMI.

9. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2017 m. vasario 23 d. sprendimais Nr. 68-24 ir Nr. 68-25 panaikino Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimus bei pavedė priimti naujus sprendimus.

Pareiškėjai, nesutikdami su VMI sprendimais, apskundė juos MGK.

10. Komisija 2017 m. gegužės 26 d. sprendimais Nr. S-113 ir Nr. S-114 patvirtino VMI 2017 m. vasario 23 d. sprendimus.

Pareiškėjai apskundė MGK sprendimus teismui.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. I-240-281/2018, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjai šį sprendimą apskundė LVAT, kuris 2019 m. liepos 3 d. priėmė nutartį, administracinėje byloje Nr. A-1409-575/2019, ir pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino iš dalies, VAAT 2018 m. vasario 2 d. sprendimą panaikindamas bei perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. I-4298-463/2019, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjai šį sprendimą taip pat apskundė LVAT, kuris 2020 m. sausio 22 d. priėmė nutartį, administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019, ir pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, o VAAT 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. LVAT, be kita ko, pasisakė, kad Šiaulių AVMI, vykdydama VMI pavedimą priimti naujus sprendimus dėl pareiškėjų mokestinių patikrinimų aktų, privalės iš naujo įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus bei pareiškėjų pateiktus duomenis ir nuspręsti, ar esami duomenys patvirtina faktą, jog pareiškėjas J. D. realiai gavo pajamas pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, ar minėti duomenys šio fakto nepatvirtina ir pan.

13. Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą Nr. (44.1)FR0682-15 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo nusprendė pakeisti 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-529 ir nurodyti J. D. sumokėti 5 669,31 Eur GPM, 3 547,46 Eur GPM delspinigių, 566 Eur GPM baudos, 1 921,63 Eur PSDĮ, 1 235,41 Eur PSDĮ delspinigių ir 192 Eur PSDĮ baudos.

Taip pat Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą Nr. (44.1)FR0682-16 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo nusprendė pakeisti 2016 m. rugpjūčio 12 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-528 ir nurodyti L. D. sumokėti 5 542,17 Eur GPM, 3 480,18 Eur GPM delspinigių, 552 Eur GPM baudos, 1 838,22 Eur PSDĮ, 1 181,79 Eur PSDĮ delspinigių ir 183 Eur PSDĮ baudos.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjai su šiais Šiaulių AVMI sprendimais nesutiko, todėl 2020 m. kovo 19 d. apskundė juos VMI.

14. Valstybinė mokesčių inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo J. D. skundą, 2020 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. 68-38 „Dėl J. D. 2020-03-16 skundo“, kuriuo nusprendė patvirtinti Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-15.

Taip pat, Valstybinė mokesčių inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos L. D. skundą, 2020 m. gegužės 20 d. priėmė sprendimą Nr. 68-39 „Dėl L. D. 2020-03-16 skundo“, kuriuo nusprendė patvirtinti Šiaulių AVMI 2020 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-16.

Pareiškėjai, nesutikdami su šiais VMI sprendimais, 2020 m. birželio 18 d. pateikė skundą MGK.

15. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo J. D. skundą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. S-153(7-124/2020), kuriuo nusprendė patvirtinti VMI 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 68-38 ir atleisti pareiškėją nuo 50 procentų jam apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo apskaičiuotų 1 773,73 Eur GPM delspinigių ir 617,71 Eur PSD įmokų delspinigių bei nuo 50 procentų mokėtinų GPM ir PSD įmokų delspinigių, kurie yra (bus) apskaičiuoti taikant MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Taip pat, MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos L. D. skundą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. S-154(7-124/2020), kuriuo nusprendė patvirtinti VMI 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. 68-39 ir atleisti pareiškėją nuo 50 procentų apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo apskaičiuotų 1 740,09 Eur GPM delspinigių ir 590,89 Eur PSD įmokų delspinigių bei atleisti pareiškėją nuo 50 procentų mokėtinų GPM ir PSD įmokų delspinigių, kurie yra (bus) apskaičiuoti taikant MAĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas.

16. Pareiškėjai, nesutikdami su šiais sprendimais, skundžia juos teismui ir prašo panaikinti.

17. Tačiau teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, daro išvadą, kad skundžiamų sprendimų naikinti nėra pagrindo.

18. Visų pirma, pareiškėjai teismui pateiktame skunde teigia, kad mokestinis patikrinimas jų atžvilgiu yra atliekamas nepagrįstai ilgą laiko tarpą, t. y. daugiau nei 5 metus, dėl ko jiems sukeliamos neigiamos pasekmės, yra areštuotas jų turtas ir pan. Nurodo, kad galutinis VMI sprendimas priimtas tik 2020 m. vasario 24 d. Taip buvo pažeista jų teisė į tinkamą procesą. Be to, vietos mokesčių administratoriaus sprendimai iš esmės niekuo nesiskiria nuo tų, kurie buvo surašyti dar 2016 metais, nors jie ir buvo panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.

Tačiau teismas su tokiais pareiškėjų argumentais nesutinka.

Bylos duomenys patvirtina, kad pirminis pareiškėjo J. D. (ir jo sutuoktinės L. D.) patikrinimas atliktas dar pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą tikrinti, o Šiaulių AVMI 2016 m. balandžio 11 d. pavedė pakartotinai patikrinti pareiškėją J. D.. Taigi, Šiaulių AVMI, pakartotinai atlikusi pareiškėjo J. D. patikrinimą, 2016 m. rugpjūčio 12 d. surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-529, kuris buvo pakeistas Šiaulių AVMI 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-667. Kadangi pareiškėjas nesutiko su šiuo sprendimu, apskundė jį VMI. Valstybinė mokesčių inspekcija, nustačiusi neatitikimų, 2017 m. vasario 23 d. sprendimu nusprendė panaikinti Šiaulių AVMI sprendimą ir pavedė jai iš naujo priimti sprendimą. Tačiau, kadangi pareiškėjas nesutiko ir su tokiu VMI sprendimu, apskundė jį Komisijai, kuri 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu paliko VMI sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas, nesutikdamas su MGK sprendimu, apskundė jį VAAT, vėliau LVAT, o galiausiai ginčas buvo išspręstas LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartimi. Taigi, pareiškėjai iš esmės patys pasirinko tokį elgesio variantą, kuris lėmė ilgesnę patikrinimo trukmę. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos, pats pirmasis mokestinis patikrinimas, kurį atliko šią funkciją vykdanti institucija – Šiaulių AVMI, truko laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. sausio 25 d., o pakartotinis mokestinis laikotarpis – nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. Taigi, bendrai pareiškėjų mokestinis patikrinimas, neskaitant termino, kuris truko dėl pareiškėjų skundų nagrinėjimo, truko tik apie 1,5 metų.

MAĮ 119 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.

Aiškindamas šią teisės normą, LVAT laikosi pozicijos, kad mokesčių administratoriui suteikiama diskrecijos teisė pasirinkti mokestinio patikrinimo trukmę, atsižvelgiant į vienintelę imperatyvaus pobūdžio sąlygą – būtinybę užtikrinti, kad mokestinis patikrinimas būtų atliktas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Tokia sąlyga iš esmės reiškia tai, kad mokesčių administratoriaus teisė pasirinkti, ar pratęsti mokestinio patikrinimo trukmę, nėra absoliuti, bet privalo būti realizuojama atsižvelgiant į objektyvius faktorius, t. y. objektyvią būtinybę (objektyvias priežastis) atlikti tam tikrus patikrinimo veiksmus (pvz. išreikalauti papildomus dokumentus, informaciją ir pan.) (žr., pvz., 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A438-547/2009). Taip pat teismų praktikoje pabrėžiama, kad teisinėje valstybėje negali susiklostyti tokia situacija, kai mokestinis patikrinimas trunka neribotą laiką be pateisinamų priežasčių mokesčių administratoriui nevykdant tiesiogiai mokesčių įstatymais jam priskirtų funkcijų. Mokesčių administratoriui nesiimant jo kompetencijai priklausančių veiksmų, yra neproporcingai pažeidžiami mokesčio mokėtojo teisėti lūkesčiai, jog mokestinis patikrinimas bus atliktas per objektyviai įmanomą trumpiausią laiką (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A575-1633/2010).

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie tvirtintų, kad mokesčių administratorius būtų tyčia delsęs atlikti jam priklausančius veiksmus ar specialiai vilkinęs mokestinį tyrimą.

Teismas, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį ir sudėtingumą, taip pat medžiagos apimtį, tai, kad Inspekcija turėjo taikyti specialius mokesčių apskaičiavimo metodus, į aplinkybę, kad asmuo, su kuriuo sandoriai, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryti, gyvena Rusijos Federacijoje, į tai, jog byloje nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų tyčia delsęs atlikti jam priklausančius veiksmus ar specialiai vilkinęs mokestinį tyrimą, į tai, jog mokesčių administratorius siekė visapusiškai įvertinti faktines aplinkybes ir priimti objektyvų sprendimą bei pagrindė būtinybę atlikti pakartotinį pareiškėjų mokestinį patikrinimą, dėjo pastangas, kad išsamiai išsiaiškintų situaciją, į pareiškėjų pasirinktą elgesį, kuris iš esmės ir lėmė ilgesnį mokestinį patikrinimą, daro išvadą, kad tokie mokesčių administratoriaus veiksmai nelaikytini nepagrįstu vilkinimu ar nepateisinamu neveikimu, arba savo pareigų nevykdymu, t. y. nenustatyta, kad mokesčių administratorius būtų subjektyviai pažeidęs patikrinimo atlikimo terminus – mokestinį patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Be to, vertinant pareiškėjo sutuoktinės L. D. mokestinį patikrinimą, kuris buvo ne kartą stabdomas ir vėl atnaujinamas, pažymėtina, kad jos mokestinis patikrinimas buvo neatsiejamas nuo J. D. patikrinimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad L. D. atžvilgiu atliekami veiksmai būtų taipogi tyčia vilkinami ar kad patikrinimas būtų stabdomas be teisinio pagrindo.

Taigi, pareiškėjų argumentai dėl nepagrįstai ilgai atliekamo mokestinio patikrinimo, taip pat dėl jų teisės į tinkamą procesą pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjų nieko nepagrįstas lūkestis, kad mokesčių administratorius atlikęs tyrimą iš naujo turėjo priimti kitokius sprendimus, nei tie, kurie buvo panaikinti. Kaip matyti iš bylos, priešingai nei teigia pareiškėjai, mokesčių administratorius išsamiai atlikę tyrimą iš naujo, įvertinęs aplinkybių visumą, priėmė sprendimus pagrįstus faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, t. y. priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

Teismas pastebi, kad pareiškėjų argumentai yra labiau deklaratyvūs, nei turintys realų pagrindą.

19. Pareiškėjai savo skunde dar remiasi mokesčio paskaičiavimo senaties terminu (MAĮ 68 straipsnis). Pažymi, kad mokesčių administratorius gali apskaičiuoti arba perskaičiuoti mokestį ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tikrinimas buvo pradėtas 2016 m. gegužės 27 d., tad šiuo atveju tikrintas mokesčių laikotarpis galėjo būti tik nuo 2011 m. sausio 1 d., kai tuo tarpu tikrintas laikotarpis buvo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., todėl mano, kad taikytina mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senatis.

Tačiau teismas su tokiu pareiškėju vertinimu nesutinka.

Pagal patikrinimo metu galiojusioje MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirminis pareiškėjų patikrinimas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 16 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-543, tikrintas laikotarpis nuo 2009 m,. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. FR0773-1602 išrašytas 2016 m. gegužės 27 d., tikrintas laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Inspekcija atlikusi pakartotinį pareiškėjų patikrinimą MAĮ 68 straipsnio nuostatų, susijusių su mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatimi, nepažeidė.

20. Pareiškėjų teigimu, iš naujo priimant sprendimus buvo pažeistos ABTĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi Šiaulių AVMI nesivadovavo LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-1409-575/2019, pateiktais išaiškinimais.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pažymi, kad pareiškėjai visiškai be reikalo šioje byloje akcentuoja minėtą LVAT 2019 metų nutartį. Teismas visiškai sutinka su Komisijos vertinimu dėl LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutarties įtakos šiai bylai. LVAT, pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 3 d. nutartyje sprendė dėl VAAT 2018 m. vasario 2 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar VAAT sprendimu pagrįstai atmetė pareiškėjų skundus bei paliko Inspekcijos 2017 m. vasario 23 sprendimus Nr. 68-24 ir Nr. 68-25, kurais vietos mokesčių administratorius buvo įpareigotas priimti naujus sprendimus (t. y. mokesčių administratorius buvo apmokestinęs pareiškėjų negautas pajamas iš ginčo akcijų pardavimo, o Inspekcija nurodė, kad turėjo būti apmokestintos pajamos, kurių pareiškėjams neužteko jų 2009-2010 m. išlaidoms padengti, pripažįstant, jog pareiškėjai sudarydami ginčo akcijų pirkimo-pardavimo sandorius siekė mokestinės naudos), nepakeistus. LVAT 2019 m. liepos 3 d. nutartimi panaikino VAAT sprendimą bei bylą grąžino pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. VAAT, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2019 m. rugsėjo 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo vėl atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Pareiškėjai šioje byloje dar kartą padavė apeliacinį skundą, tačiau LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartimi, administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019, jų apeliacinį skundą atmetė ir VAAT 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Taigi, mokesčių administratoriui, priimant ginčijamus naujus sprendimus, buvo labiau aktualūs būtent minėtuose VAAT 2019 m. rugsėjo 3 d. sprendime ir LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje pateikti išaiškinimai. Kaip matyti iš skundžiamų sprendimų, mokesčių administratorius šių išaiškinimų laikėsi, išsamiai ir visapusiškai įvertino visas nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Teismas neturi pagrindo su mokesčio administratoriaus sprendimuose padarytais vertinimais nesutikti.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš esmės teigia, kad jie 2009 m. liepos 8 d. ir 2009 m. rugpjūčio 9 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių, sudarytų su Rusijos Federacijos piliečiu V. K., pagrindu gavo 254 928 Lt piniginių lėšų grynais pinigais; šiomis gautomis neapmokestinamomis lėšomis pareiškėjai siekia pateisinti savo 2009-2010 metų išlaidas.

Tuo tarpu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai realiai pagal minėtas akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nurodytų pinigų sumų (254 928 Lt) negavo, o jų 2009-2010 metų išlaidos - 253 630 Lt, viršijo jų gautas pajamas. Inspekcija, taikydama MAĮ įtvirtintą mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybės teikimo šių santykių veiklos turiniui, o ne jų formaliai išraiškai principą (MAĮ 10 ir 69 straipsniai), konstatavo, kad vietos mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo išvadoms, jog minėtos ginčo akcijų pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos tikslu pateisinti pajamų šaltinius ir tokiu būdu išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo. Tokioms išvadoms pritarė ir Komisija.

22. MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad taikant minėtą normą yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą, t. y. gauti šioje normoje apibūdintos mokestinės naudos (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-366-438/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016; ir kt.).

23. Šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs su įrodinėjimo taisyklių taikymu.

LVAT dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose, t. y. kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, yra konstatavęs, kad įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, GPMĮ taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą; tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo bei jomis disponavo (žr., pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-272-438/2019). Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos; šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai); įstatymai nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.) (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007; 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; ir kt.).

LVAT praktikoje iš esmės pripažįstama, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos tik sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų, pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių, apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., 2015 m. vasario 10 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016; ir kt.). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-556-554/2014).

24. Taigi, pareiškėjų minėtų sutarčių pagrindu 254 928 Lt piniginių lėšų grynaisiais pinigais gavimo ar negavimo fakto nustatymas yra šioje byloje svarbi ir įrodinėtina aplinkybė.

Be to, LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A-5525-442/2019, jos 56 punkte, taip pat konstatavo, kad Šiaulių AVMI, vykdydama VMI pavedimą priimti naujus sprendimus dėl pareiškėjų mokestinių patikrinimų aktų, privalės iš naujo įvertinti mokestinio patikrinimo metu surinktus bei pareiškėjų pateiktus duomenis ir nuspręsti, ar esami duomenys patvirtina faktą, jog pareiškėjas J. D. realiai gavo pajamas pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, ar minėti duomenys šio fakto nepatvirtina.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas J. D. teigė, kad ginčo sutartys buvo pasirašytos Šiauliuose, jas pasirašė pats pirkėjas Rusijos Federacijos pilietis V. K., pinigus už parduotas akcijas gavo grynaisiais pinigais. Tačiau kuriomis tiksliai dienomis, kokia valiuta ir kokiomis kupiūromis buvo sumokėti pinigai, - pareiškėjas neprisiminė. Dar daugiau, pagal byloje esančią informaciją, V. K. paskutinį kartą buvo kirtęs Lietuvos Respublikos sieną tik 2003 m. gruodžio 22 d., t. y. atvyko į Lietuvą ir tą pačią dieną išvyko iš Lietuvos. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas asmuo būtų atvykęs į Lietuvą po 2003 m. gruodžio 22 d. Taip pat nėra jokių duomenų, kad jis į Lietuvą būtų įsivežęs grynųjų pinigų, nes tokiu atveju jis privalomai turėjo teikti atitinkamą deklaraciją.

Antra vertus, kaip matyti iš bylos, pirminio mokestinio patikrinimo metu buvo parašytas paklausimas Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo sandorių aplinkybių nustatymo. Iš Rusijos Federacijos mokesčių administratorius gavo atsakymą, kuriame nurodyta, kad: V. K. kviečiamas pokalbiui pas mokesčių administratorių neatvyko, nuvykus deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), jis nerastas; V. K. nėra įregistravęs individualios veiklos, tad mokesčių apskaitos institucijose duomenų apie minėto asmens sąskaitas ir pajamų šaltinius nėra; pagal Rusijos Federacijos mokesčių kodekso 23 straipsnio nuostatas, fizinių asmenų pajamos turi būti deklaruojamos, tačiau V. K. fizinių asmenų pajamų deklaracijų nėra pateikęs.

Taigi, šie duomenys yra oficialūs ir objektyvūs, tad jais netikėti nėra jokio pagrindo. Šie įrodymai galėtų būti paneigiami tik kitais objektyviais ir oficialiais duomenimis. Tačiau pareiškėjai tokių duomenų nepateikė. Jie iš esmės nurodo tik įvairius subjektyvaus pobūdžio duomenis, pavyzdžiui, liudytojų - UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvusių buhalterių O. B. ir K. K., parodymus, kurie iš esmės nėra detalūs, neaišku, kaip jie identifikavo V. K. ir pan., be to, objektyviai kyla pagrįstų abejonių dėl šių liudytojų suinteresuotumo ir jų parodymų tikrumo, nes jie, būdami Bendrovės buhalteriai, dar gi vyr., neabejotinai artimai buvo susiję su Bendrove ir pareiškėju. Tad šie subjektyvūs duomenys atmestini kaip prieštaraujantys byloje nustatytiems objektyviems įrodymams. Bet kokiu atveju, nei šie liudytojai, nei kiti liudytojai nepatvirtino, kad jie būtų matę pinigų perdavimo faktą.

26. Teismas pažymi, kad pareiškėjai nėra pateikę jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų nurodomos pinigų sumos priėmimą iš akcijų pirkėjo. Pareiškėjas yra verslininkas, tad neabejotina, kad jam turėjo būti žinoma apie pinigų priėmimo-perdavimo įforminimą ir jo svarbą ne tik mokestiniu klausimu, bet ir apskritai, kad dėl to ateityje nekiltų teisinių ginčų. Taigi, nors ir nebuvo draudimo už parduodamas akcijas gauti grynais pinigais, tačiau abejotina, kad pareiškėjas, būdamas profesionalas, būtų elgęsis taip neapdairiai ir nerūpestingai bei ypač ženklios pinigų sumos (virš 250 000 Lt) gavimo fakto neįforminęs jokiu dokumentu, pavyzdžiui, pakvitavimu ar pan. Ši aplinkybė savaime nieko neįrodo, tačiau ją vertinant kitų byloje nustatytų aplinkybių visumoje, ji tampa reikšminga.

27. Pareiškėjas teigia, kad pagal minėtas sutartis gautus grynuosius pinigus laikė seife. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė ir nuomos sutartį, kurios pagrindu nuomojosi individualų seifą. Tačiau sutiktina su mokesčių administratoriaus pozicija, kad šios aplinkybės niekaip neįrodo, jog seifuose buvo laikomi būtent ginčo grynieji pinigai, gauti pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartis.

28. Tai, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 4 d. pateiktoje metinėje pajamų deklaracijoje už 2009 metų mokestinį laikotarpį deklaravo 254 928 Lt pajamų už parduotus vertybinius popierius, esant kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, nepatvirtina to fakto, kad pareiškėjai ginčo sumas iš akcijų pirkėjo V. K. gavo.

Pagal bylos duomenis, pareiškėjas jau 2009 m. gruodžio 7 d. buvo apklaustas Inspekcijoje, tad jis žinojo, kad mokesčių administratorius gali atlikti jo mokestinį patikrinimą. Be to, pareiškėjo šeimos išlaidos 2009 metais viršijo gautas pajamas iš oficialių šaltinių – 253 630 Lt, kuri iš esmės sutampa su ginčo sutartyse nurodyta suma. Tad pareiškėjo vienašalė deklaracija apie pajamų gavimą, minėta, šiuo atveju nepatvirtina pareiškėjų teiginių apie realių pajamų gavimą, t. y. neįrodo fakto, kad pajamos buvo gautos būtent už šių ginčo akcijų pardavimą.

29. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jį su V. K. supažindino A. B., tačiau šis asmuo mokesčių administratoriaus nebuvo identifikuotas. Pareiškėjai pateikė A. B. paaiškinimą. Tačiau teismas sutinka su mokesčio administratoriaus pozicija, kad šis dokumentas turi būti vertinamas kritiškai, visų pirma, nėra identifikuotas asmuo; antra, šis dokumentas niekaip nepatvirtina pinigų gavimo faktą; trečia, jis iš esmės prieštarauja byloje esantiems oficialiems ir objektyviems duomenims.

30. Teismas taip pat visiškai sutinka ir su kitais mokesčių administratoriaus ir Komisijos atliktais svarbių bylai aplinkybių vertinimu, kaip antai, sudarytų sandorių ekonominės prasmės stoka, pareiškėjo veiksmai, susiję su Bendrovės nemokumu, tyčiniu bankrotu, pareiškėjo susirašinėjimu su BUAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriumi dėl naujo akcininko (atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, minėta, jau 2009 m. gruodžio 7 d. buvo apklaustas Inspekcijoje, tad jis žinojo, jog Inspekcija gali atlikti jo mokestinį patikrinimą) ir kt.

Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek ir Komisija, priešingai nei teigia pareiškėjai, sistemiškai bei kompleksiškai įvertino visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą, bei pagrįstai padarė išvadą, kad J. D. realiai negavo pajamų pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartis.

31. Teismas taip pat akcentuoja, kad mokestinio patikrinimo metu nėra ginčijami civiliniai sandoriai ar sutartys civilinės teisės prasme, o tik vertinamos tokių sandorių ar sutarčių mokestinės pasekmės. Tad nesutiktina su pareiškėjų argumentais, kad mokesčių administratorius, pritikęs MAĮ 69 straipsnį, turėjo identifikuoti tikrojo sandorio sudarymo aplinkybes, jų turinį ir pan. Taip pat nepagrįsti ir kiti pareiškėjų teiginiai, susiję su civilinės teisės normų taikymų sprendžiant mokestinius klausimus.

32. LVAT yra konstatavęs, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., LVAT 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A11-648/2003; 2013 m. sausio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-622/2013; 2014 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014; ir kt.).

33. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad tiek atsakovas, tiek ir Komisija, minėta, sistemiškai bei kompleksiškai įvertino visas svarbias šiai bylai aplinkybes, teismas su tokiu vertinimu sutinka, bei pagrįstai padarė išvadą, jog J. D. realiai negavo pajamų pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Tuo tarpu pareiškėjai jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų jų skunde nurodomas aplinkybes dėl grynaisiais pinigais gautų pajamų už parduotas akcijas iš V. K. realumo, nepateikė arba jie atmesti kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjai iš esmės tik ginčija mokesčių administratoriaus ir Komisijos nustatytas aplinkybes bei jų vertinimą, bet iš esmės niekaip jų nepaneigia; be to, jie apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais, paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, be jokių įrodymų.

34. Pareiškėjai dar teigia, kad nei mokesčių administratorius, nei MGK savo sprendimuose nenurodė, kokią mokestinę naudą jie gavo dėl ginčo sandorių sudarymo, t. y. nėra nurodyta tikslo.

Tačiau teismas su tokiais argumentais nesutinka. Kaip matyti iš bylos, skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad pareiškėjas, surašydamas akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, siekė mokestinės naudos, t. y. gautas nenustatytos kilmės pajamas, apmokestinamas GPM, siekė atvaizduoti kaip gautas neapmokestinamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo pajamas. Kitaip sakant, sandoriai buvo įforminti, siekiant pateisinti turėtas nenustatytos kilmės pinigines lėšas (apmokestinamas), kurias pareiškėjai panaudojo savo ir sutuoktinės išlaidoms padengti (pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjų 2009-2010 metais turėtos išlaidos, neįskaitant ginčijamų pajamų, 253 630 Lt viršijo gautas pajamas).

35. Taigi, darytina išvada, kad mokesčių administratorius turėjo pakankamą pagrindą taikyti turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 ir 69 straipsniai), nes buvo konstatuotas tikslas iš minėtų sandorių gauti mokestinę naudą ir nemokėti atitinkamų mokesčių už turimas neapmokestintas pajamas.

36. Teismas pažymi, kad pareiškėjai neginčija GPM bei PSD įmokų, apskaičiuotų vadovaujantis GPMĮ ir Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo nuostatomis, taip pat su šiais mokesčiais susijusių delspinigių ir baudų aritmetinio skaičiavimo. Teismas nenustatė, kad minėti mokesčiai ir su jais susijusios pinigų sumos būtų paskaičiuotos netinkamai.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra jokio pagrindo; tad pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

38. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; ir kt.).

Tad į pagrindinius pareiškėjų argumentus atsakyta, o dėl kitų, kurie yra deklaratyvūs ir neesminiai, teismas plačiau nepasisako.

39. Kadangi pareiškėjų skundas atmetamas, tas jie neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų L. D. ir J. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Saulius Jakaitis