- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- A-272-438/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03216-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2015 m. spalio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (42.72) FR0680-717 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 2) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. FR0682-782 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas); 3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Centrinis mokesčių administratorius) 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 68-87 (toliau – ir VMI sprendimas); 4) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. S-146(7-88/2016) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir priimti naują sprendimą tenkinant pareiškėjo skundą arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėjas nurodė, jog Patikrinimo aktu jam buvo apskaičiuota 6 171,51 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 526,53 Eur privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, šios sumos buvo patvirtintos ginčijamais sprendimais. Komisija atmesdama pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, vienašališkai vertino pareiškėjo argumentus dėl pajamų ir išlaidų, Komisijas sprendimas grindžiamas vien subjektyvaus pobūdžio argumentais.
3. Skundžiamais sprendimais nepagrįstai atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą pripažinti pareiškėjo pajamomis I. O. M. pareiškėjui 2001 m. dovanotą 30 000 Lt dydžio pinigų sumą. Komisija, vertindama I. O. M. pajamas, gautas pagal verslo liudijimą, privalėjo taikyti palyginamąjį ir analogijos metodą. Pareiškėjo teigimu, šių piniginių lėšų dovanojimo faktas buvo patvirtintas mokesčių inspekcijoje, kai pareiškėjas, teikdamas priverstinę turto deklaraciją, deklaravo I. O. M. dovanotą pinigų sumą, o inspekcija, tikrindama I. O. M., pripažino, kad ji pareiškėjui galėjo padovanoti 30 000 Lt. Be to, nepagrįstai Komisija ir mokesčių administratorius nepripažino, kad I. O. M. iki 1996 m. turėjo 50 000 Lt santaupų, nevertino jos pajamų, gautų dirbant pagal verslo liudijimą.
4. Panevėžio AVMI, VMI ir Komisija klaidingai nustatė, kad pareiškėjas žemės sklypą (2,75 ha) su statiniais (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) įgijo pagal pirkimo-pardavimo sutartį iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Statuarus“ už 40 000 Lt. Pareiškėjas yra nurodęs, kad minėtą žemės sklypą UAB „Statuarus“ perleido už skolą ir pareiškėjas jokių pinigų sumų nemokėjo. Komisija nepagrįstai vadovavosi UAB „Statuarus“ išrašytais kasos pajamų orderiais, kurie neatitinka keliamų reikalavimų, pareiškėjo nepasirašyti, todėl neturi jokios teisinės galios.
5. Dėl avansinio mokėjimo UAB „Sevesta“ pareiškėjas nurodė, jos šiai bendrovei 2006 metais atliko 85 000 Lt avansinį mokėjimą už statybos darbus, tais pačiais metais jam ši bendrovė grąžino 41 000 Lt. Pareiškėjas teigė, jog likusią dalį avansinio mokėjimo (44 000 Lt) UAB „Sevesta“ taip pat jam grąžino, ko nepagrįstai nepripažino Komisija. Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-58-212/2013 teismo 2013 m. spalio 11 d. sprendimu patvirtintame UAB „Sevesta“ kreditorių sąraše pareiškėjo nėra. Tai yra patvirtinimas, kad minėta bendrovė pareiškėjui grąžino 44 000 Lt skolą.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjo teigimu, inspekcija nepagrįstai pareiškėjo pajamomis nepripažino A. R. (2 000 Lt) ir D. P. (2 605 Lt) grąžintų paskolų. Komisija be jokio pagrindo sprendė, kad pareiškėjo paaiškinimai ir pateiktas D. P. patvirtinimas apie grąžintas paskolas nepagrindžia pinigų perdavimo fakto.
8. Pareiškėjas pirko traktorių už 3 042 Lt ir kompiuterį už 2 340 Lt. Panevėžio AVMI patvirtino, kad traktorius JUMZ žemės ūkio technikos registre nebuvo įregistruotas, bei duomenų žemės ūkio technikos registre apie šį traktorių nėra. Tai patvirtina pareiškėjo motyvus, kad traktorius buvo parduotas ir už parduotą traktorių gautos pajamos (30 000 Lt) turi būti priskaičiuotos prie pareiškėjo pajamų. Kompiuterį pareiškėjas pardavė tais pačiais metais, kuriais jį nupirko, už mažesnę kainą. Minėtų daiktų pareiškėjas neturi, todėl piniginės lėšos, gautos juos pardavus, turėjo būti įtrauktos į jo pajamas.
10. Į pareiškėjo ir I. O. M. pajamas 2003 metais turėtų būti įtraukta po 50 000 Lt. Lietuvos nuolatinis gyventojas privalėjo 2003 m. gruodžio 31 d. deklaruoti turimą turtą, taip pat ir pinigines lėšas bankuose ir ne bankuose, viršijančias 50 000 Lt. Kadangi pareiškėjo ir I. O. M. uždirbtos ir sutaupytos lėšos neviršijo privalomos deklaruoti ribos, jos turi būti priskaičiuojamos prie pareiškėjo ir I. O. M. pajamų.
Šalies argumentai
11. Pareiškėjo teigimu, nebuvo reaguojama į jo mokesčių administratoriui pateiktus prašymus pateikti visų dokumentų kopijas, kuriais vadovaujantis pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai, nors Komisijos sprendime nepagrįstai konstatuota, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus susipažinti su bylos medžiaga ir tai, kad mokesčių administratorius jų netenkino. Pareiškėjui priskaičiuotos sumos yra nepagrįstos, klaidinančios, buvo pažeista Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta mokesčio administratoriaus pareiga pagrįsti apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.
Atsiliepimas
12. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
13. Atsakovas paaiškino kad mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo pajamas ir pareiškėjas turėjo 100 031 Lt Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.
Atsiliepimas
17. Atsakovas nurodė, kad bylos duomenimis pareiškėjas traktorių ekskavatorių JUMZ 2008 m. gruodžio 2 d. pirko iš UAB „Statuarus“. Žemės ūkio technikos registre pareiškėjas traktoriaus neįregistravo, duomenų žemės ūkio technikos registre apie šį traktorių nėra. Byloje nėra duomenų, kad traktorius buvo parduotas, o pareiškėjas nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, todėl Panevėžio AVMI pagrįstai 3 000 Lt sumos nepriskyrė prie pareiškėjo pajamų. Pareiškėjui nepateikus dokumentų, patvirtinančių kompiuterio pardavimą, nebuvo pagrindo pripažinti 2 340 Lt pareiškėjo pajamomis, kurias jis, kaip teigia, gavo už kompiuterio pardavimą.
18. Nors pareiškėjas teigė, jog UAB „Sevesta“ jam grąžino likusią dalį avansinio mokėjimo (44 000 Lt), tačiau nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Todėl šis skundo argumentas laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija, o Panevėžio AVMI pagrįstai nepripažino minėtos sumos pareiškėjo pajamomis. Atsakovo teigimu, Komisija savo sprendime pripažino, kad pareiškėjas turi teisę susipažinti su mokestinio ginčo byloje esančiais dokumentais.
II.
19. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.
20. Teismas nurodė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl Panevėžio AVMI Patikrinimo akto, šį patikrinimo aktą patvirtinančio Panevėžio AVMI sprendimo bei šį sprendimą patvirtinančių VMI bei Komisijos sprendimų, teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas nurodė, jog pareiškėjas iš esmės nesutinko su aplinkybe, kad jo išlaidos tikrintu laikotarpiu viršijo jo gaunamas pajamas ir teigia, kad visos pareiškėjo turėtos pajamos yra pagrįstos ir įstatymo nustatyta tvarka visi mokesčiai sumokėti.
21. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVMI patikrino gyventoją A. K. už 2008–2012 metus ir 2015 m. spalio 16 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavo 6 171,51 Eur GPM ir 526,53 Eur PSD; Patikrinimo aktas ir jame apskaičiuotos mokesčių sumos patvirtintos Panevėžio AVMI sprendimu, kuriuo pareiškėjui apskaičiuoti GPM ir PSD delspinigiai bei paskirtos baudos; VMI išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, patvirtino Panevėžio AVMI sprendimą, Komisija 2016 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir patvirtino VMI sprendimą.
22. Teismas nurodė, jog pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka arba to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka, netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.
23. Teismas nurodė, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kuriomis įgyvendinamos MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatos. Taisyklių 14–17 punktuose nurodyta, kad išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog Panevėžio AVMI, apskaičiuodama pareiškėjo mokestinę bazę naudojo informacijos šaltinius, kurie laikytini tinkamais pagal Taisyklių 29 punkto reikalavimus.
24. Dėl pareiškėjo argumento, kad nepagrįstai atsisakyta įtraukti į jo pajamas I. O. M. pareiškėjui 2001 metais dovanotą 30 000 Lt dydžio pinigų sumą, teismas, įvertinęs tarp pareiškėjo ir I. O. M. sudarytą dovanojimo sutartį, I. O. M. pajamas ir išlaidas, sprendė, jog mokesčių administratorius įrodė, kad pareiškėjas pajamų iš I. O. M. negalėjo gauti, o pareiškėjui kilo pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Siekiant pagrįsti šias pajamas, pareiškėjo pateiktų sutarčių kopijų, teismo vertinimu, nepakako paneigti mokesčio administratoriaus išvadas. Kadangi byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui galėjo būti sumokėta 30 000 Lt iš I. O. M. turto, teismas darė išvadą, kad Panevėžio AVMI pagrįstai 30 000 Lt sumos neįtraukė į pareiškėjo pajamas.
25. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjo pajamomis turėjo būti pripažinta UAB „Sevesta“ grąžinta skolos dalis (44 000 Lt); traktoriaus JUMZ ir kompiuterio pardavimo pajamos (atitinkamai 3000 Lt ir 2 340 Lt), o į išlaidas nepagrįstai įtraukta 40 000 Lt suma, sumokėta pagal pirkimo-pardavimo sutartį iš UAB „Statuarus" už Žemės sklypą, apskaičiuotos per didelės vartojimo išlaidos, nes pareiškėjo vartojimo išlaidos nuo Statistikos departamento skaičiuojamų ir skelbiamų namų ūkio vartojimo išlaidų rodiklių skiriasi. Teismas nurodė, jog byloje nėra jokių dokumentų ar duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomus faktus, pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas pajamas. Teismo vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su jam pritaikytais Statistikos departamento skaičiuojamų ir skelbiamų namų ūkio vartojimo išlaidų rodikliais, nedetalizavo ir nepateikė įrodymų, kokios apimties buvo jo vartojimo išlaidos, nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad Žemės sklypas jam perleistas už skolą, o ne kitais pagrindais.
26. Teismas akcentavo, jog pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti mokesčio administratoriaus išvadas, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimais, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais.
27. Teismas darė išvadą, jog Panevėžio AVMI pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo pajamos visą tikrintą laikotarpį viršijo gaunamas pajamas, todėl mokesčių administratorius įgijo teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, t. y. nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų.
28. Teismas konstatavo, teismas konstatavo, kad pareiškėjui ginčijamu Patikrinimo aktu pagrįstai nustatyti papildomai mokėtini mokesčiai, todėl panaikinti šio akto, taip pat skundžiamų Panevėžio AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų nėra teisinio pagrindo.
III.
29. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
30. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, susijusiais su jo patirtų išlaidų ir gautų pajamų apskaičiavimo nepagrįstumu, kuriuos buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, ir papildo, kad teismas neišnagrinėjo visų pareikštų reikalavimų, objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo visos bylos medžiagos, pažeidė įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė tik į atsakovo nurodytas aplinkybes ir motyvus, neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, netinkamai taikė ir aiškino mokestinius santykius reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.
Žemesnės instancijos teismas
32. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl I. O. M. pajamų apskaičiavimo pagrįstumo ir turėtų piniginių lėšų iki 1996 metų, taip pat dėl pareiškėjo sandorių su UAB „Statuarus“, avansinio mokėjimo UAB „Sevesta“ ir jo grąžinimo, vartojimo ir dukros išlaikymo išlaidų pagrįstumo, gautų pajamų, pardavus turtą (traktorių ir kompiuterį) ir fiziniams asmenims (A. R. ir D. P.) grąžinus pareiškėjo suteiktas paskolas. Teismas taip pat nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl pareiškėjo ir I. O. M. turėtų neprivalomų deklaruoti piniginių lėšų už 2003 metus ir pažeistos pareiškėjo teisės gauti visus su mokestiniu patikrinimu susijusius dokumentus. Pareiškėjo teigimu, vien teismo išvada, kad pareiškėjas nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų, reiškia, kad teismo sprendimas be motyvų ir argumentų.
33. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, turėjo vadovautis tikimybių pusiausvyros principu, logikos dėsniais ir padaryti nešališkas išvadas, tačiau teismo sprendimas yra šališkas ir subjektyvus, priimtas pažeidžiant ABTĮ 81 straipsnio reikalavimus.
34. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiai argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Komisijos, VMI ir Panevėžio AVMI sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuota ir nurodyta į biudžetą sumokėti 6171,52 Eur GPM, 4 617,47 GPM delspinigų, bei 617 Eur GPM baudą, taip pat 526,53 Eur PSD įmokų, 322,63 Eur PSD įmokų delspinigių ir 52 Eur PSD įmokų baudą.
36. Šie mokesčiai pareiškėjui priskaičiuoti už tai, kad pareiškėjas 2010 m. – 2012 m. laikotarpiu gavo 100 031 Lt pajamų iš nenustatytų šaltinių, bei nesumokėjo už juos GPM. Mokesčių administratorius šį sprendimą grindė tuo, kad pareiškėjo neapmokestinamų GPM pajamų gavimo fakto nepatvirtina tarp pareiškėjo ir I. O. M. sudaryta paskolos sutartis; kad pareiškėjas neįrodė, jog UAB „Sevesta“ jam grąžino skolą – 44 000 Lt bei kad gavo atitinkamų pajamų (3000 Lt ir 2340 Lt) už traktoriaus ir kompiuterio pardavimus. Dėl ko šias lėšas įvertino kaip gautas iš nenustatytų šaltinių bei apmokestinamas GPM.
37. Pareiškėjas su šiomis mokesčių administratoriaus išvadomis nesutinka ir teigia priešingai, pateikdama savo įrodymų vertinimo, susijusių su minėtų lėšų gavimu, versiją.
38. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei kiti teisės aktai susiję su jų įgyvendinimu.
39. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan.. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.
40. Šia prasme įvairios civilinio teisinio pobūdžio sutartys dėl atitinkamų lėšų gavimo, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme, nėra pirminiai ir tiesioginiai įrodymai, neginčijamai patvirtinantys atitinkamų lėšų gavimo faktą. Tokio pobūdžio sutartys tik sudaro pagrindą prielaidai, kad asmuo galėjo gauti atitinkamų lėšų pagal šiuos sandorius, tačiau jos pačios savaime neįrodo, kad asmuo iš tikrųjų šias lėšas ir gavo ir jomis disponavo.
41. Tokiais atvejais realus lėšų gavimo/negavimo faktas tampa įrodinėjimo dalyku, kuris gali būti įrodinėjamas bei paneigiamas visomis leistinomis priemonėmis (tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, ar asmuo gavo/negavo atitinkamas lėšas, ar jos apmokestinamos GPM, ar ne, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1111/2011; 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016 ir kt.).
42. Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis pagal civilinio teisinio pobūdžio sandorius realiai gavo GPM nepamokestinamas lėšas, o mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo šių lėšų pagal jo nurodomus sandorius negavo; kad jų kilmė ir pobūdis yra kitokie ir pan..
43. Byloje mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, kad byloje aptariamos paskolos sutarties, tarp pareiškėjo ir I. O. M., sudarymo metu I. O. M. gaunamos pajamos buvo nedidelės, o jos individuali įmonė ginčo laikotarpiu pajamų negavo bei buvo likviduota 2001 m. balandžio 3 d. (MGK bylos medžiaga, b. l. 9-11). Kitų duomenų apie I. O. M. galimai turėtas lėšas ir gautas pajamas, byloje nesurinkta. Byloje taip nėra surinkta ir kitų rašytinių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad jis iš tikrųjų gavo iš I. O. M. 30 000 Lt, kaip paskolą, ir jais disponavo.
44. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, įrodančių, jog I. O. M. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui 30 000 Lt dydžio paskolą, o pareiškėjas neįrodė, kad iš tikrųjų šias lėšas gavo ir jomis disponavo.
45. Pripažįstami nepagrįsti bei atmetami tie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad mokesčių administratorius, nustatydamas I. O. M. pajamų šaltinius ir jų dydžius neteisingai pritaikė šių pajamų apskaičiavimo metodus ir pan.. Minėta, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog paskolos sutarties sudarymo metu I. O. M. turėjo tokias lėšas, jomis disponavo bei realiai perdavė jas pareiškėjui. Todėl, nesant byloje pirminių ir leistinų įrodymų, bei norėdamas įrodyti priešingai, o tuo pačiu paneigti šiuo klausimu mokesčių administratoriaus išvadas, turėjo teikti ir atitinkamus įrodymus (pvz., atitinkamų specialistų išvadas ir pan.). Kadangi tai nėra padaryta, šie pareiškėjo teiginiai laikytini neįrodytais, o tuo pačiu ir nepagrįstais.
46. Savo ruožtu tai lemia, kad mokesčių administratoriaus ir šį mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvada, jog aptariama paskolos sutartis yra fiktyvi, o ją sudarant buvo siekiama neteisėtos mokestinės naudos, yra pagrįsta bei teisinga. Visa tai patvirtina, kad egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, šios paskolos sutarties atžvilgiu taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 10; 69 straipsnių nuostatas, suteikiančias teisę mokesčių administratoriui neatsižvelgti į formalią paskolos sutarties išraišką, atkuriant tikrąsias šio mokestinio teisinio santykio aplinkybes.
47. Minėta, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius, jų pobūdį bei teisėtumą.
48. Nors pareiškėjas ir teigia, kad UAB „Sevesta“ jam grąžino skolą – 44 000 Lt bei kad jis gavo atitinkamų pajamų (3000 Lt ir 2340 Lt) už traktoriaus ir kompiuterio pardavimus, tačiau minėto pobūdžio įrodymų nepateikė.
49. Visa tai taip pat lemia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie šių lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog šios lėšos yra neapmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taikymo prasme. Dėl ko mokesčių administratoriaus išvada, šias lėšas priskirti apmokestinamų lėšų kategorijai, yra atitinkanti įrodymų vertinimo kriterijus.
50. Iš ginčijamų mokesčių administratoriaus sprendimų matyti, kad pareiškėjo gautų pajamų ir mokėtinų mokesčių dydžiai buvo apskaičiuoti, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis.
51. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės neginčija, kad atsakovas teisėtai jo atžvilgiu taikė minėtus metodus nustatytus Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, tačiau teigia, jog šie metodai buvo pritaikyti netinkamai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių ir faktorių, dėl ko buvo gauti neteisingi išeities duomenys.
52. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“
53. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. –6.3.; 28-29 punktai).
54. Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu.
55. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60- 62 str.).
56. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodus nustatytą Taisyklių 14-17 punktuose. Šių metodų pagalba ir buvo nustatytos pareiškėjo gautos pajamos, bei jų dalis nuo kurios nebuvo sumokėti mokesčiai. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.
57. Minėta, kad duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.
58. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.