Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos madų kūrėjų asociacijos ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl patirtų išlaidų bei nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Lietuvos madų kūrėjų asociacija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 127 473,35 Eur kompensaciją, 31 868,33 Eur palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 1998 m. liepos 10 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartimi Nr. 1361 su papildymais (toliau – ir Nuomos sutartis) atsakovė išnuomojo ieškovei 125,57 m² bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias adresu Didžioji g. 20, Vilnius, numatant šias patalpas naudoti visuomeninei veiklai. Patalpų perdavimo metu patalpos buvo visiškai apleistos, netinkamos naudoti. Ieškovė savo lėšomis rekonstravo patalpas, padidinant buvusį iki perdavimo naudoti bendrą plotą iki 137,43 m² bei pritaikant jas naudoti tiek jos, tiek ir bet kuriai kitai veiklai. Tokiu būdu ji patyrė 127 473,35 Eur išlaidų. Ieškovė praktiškai nepasinaudojo rekonstruotomis patalpomis, kadangi jos buvo pripažintos tinkamomis naudoti 2002 m. gruodžio 11 d., o Nuomos sutartis pasibaigė 2003 m. liepos 23 d.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010, pripažino, jog ieškovė teisėtai atliko patalpų rekonstrukcijos darbus, pripažino ieškovės teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, taip pat nurodė atsakovei kompensuoti ieškovei patalpų rinkos vertės padidėjimą bei nurodė konkretų ieškovei atlygintinų sumų sumokėjimo būdą – privatizuojant patalpas, šią sumą įpareigoti sumokėti patalpų pirkėją. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, sąlygojusiam tokį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesinį sprendimą, atlyginti ieškovei jos patirtas išlaidas teismo nutartyje nurodytu būdu tapo neįmanoma, todėl ieškovė pateikė ieškinį grindžiamą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.501 straipsnio 1 dalimi. Taip pat ieškovė prašė atlyginti minimalius nuostolius dėl prarastos galimybės naudotis piniginėmis lėšomis, investuotomis į atsakovui priklausančių patalpų pagerinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 127 473,35 Eur kompensaciją, 31 868,33 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir 2 064 Eur žyminio mokesčio.

5. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais yra išspręstas šalių ginčas dėl dalies nagrinėjamam ginčui aktualių aplinkybių, t. y. pripažinta, jog ieškovė Nuomos sutarties pagrindu valdydama patalpas, esant atsakovės leidimui ir sutikimui, teisėtai atliko nuomojamų patalpų rekonstrukcijos darbus – jas pagerino, ir turi teisę į atliktų pagerinimo darbų išlaidų atlyginimą, įtraukiant nuomotas patalpas į privatizavimo programą. Tuo tarpu, ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės patalpų pagerinimo išlaidų kompensaciją, kitu – CK 6.501 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, kadangi išlaidų atlyginimas pagal specialiuosius teisės aktus yra nebegalimas. Galiojant specialiesiems teisės aktams atsakovė sprendimo dėl ginčo patalpų privatizavimo nepriėmė ir patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo ieškovei klausimas liko neišspręstas.

6. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti CK 6.501 straipsnio nuostatas. Įvertinęs šio instituto taikymo praktiką teismas laikė, kad ieškovės pateikti įrodymai – 2001 m. kovo 1 d. statybos rangos sutartis Nr. 03/01-5, lokalinė sąmata, 2002 m. kovo 30 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas, UAB „Vegenas“ PVM sąskaita–faktūra GBD 1007320 ir UAB „Vegenas“ kasos pajamų kvitai – patvirtina, kad patalpų pagerinimui ieškovė patyrė 440 140 Lt (127 473,35 EUR) dydžio išlaidas.

7. Atsakovės argumentus, kad ieškovė turėjo pareigą įrodyti kurie iš atliktų darbų pagerino patalpų vertę, teismas laikė nereikšmingais, kadangi CK 6.501 straipsnio 1 dalis nustatyto, jog yra atlyginamos būtinos daikto pagerinimo išlaidos. Tuo tarpu, ieškovė pateikė įrodymus, jog patalpų rinkos vertės padidėjimas yra didesnis, nei ieškovės prašoma priteisti išlaidų kompensacijos suma.

8. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir fotonuotraukos patvirtina, kad ieškovei Nuomos sutarties pagrindu buvo perduotos apleistos rūsio patalpos. Nei šios aplinkybės, nei aplinkybės, kad po rekonstrukcijos patalpos buvo pagerintos tokiu būdu, kad jos tapo tinkamos ir patrauklios veiklos vykdymui, atsakovė nepaneigė. Spręsti, kad kažkokie konkretūs pagerinimai buvo atlikti išskirtinai tam, kad patalpos būtų pritaikytos specifiniams nuomininkės poreikiams, nėra jokio pagrindo. Atsakovas atitinkamų aplinkybių neįrodinėjo, o byloje esantys įrodymai teismui leidžia spręsti, kad nerekonstravus patalpų jų naudojimas bet kokiai veiklai būtų neįmanomas.

9. Teismas taip pat sutiko su ieškovės pozicija dėl ieškinio senaties termino ir sprendė, kad jis nebuvo praleistas. Tik po to, kai buvo pakeisti/panaikinti specialieji teisės aktai, numatantys atliktų pagerinimo darbų išlaidų atlyginimą, įtraukiant nuomotas patalpas į privatizavimo programą, ir ieškovei tapo aišku, kad atsakovė atitinkama tvarka išlaidų neatlygins, ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

10. Teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovės ieškovei palūkanas (CK 6.210 str. 1 d., 1.125 str. 9 d.) ir procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo tokius pagrindinius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus:

11.1. Pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovė turėjo teisę į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą tik įtraukiant patalpas į privatizavimo programą. Tai reiškia, jog į šią programą patalpų neįtraukus, ieškovės teisė į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą neatsirado. Kitokios galimybės atlyginti šias išlaidas tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (toliau – ir VSTPĮ) nenustatė, o jam nustatant specialiąsias teisės normas, lyginant su CK nuostatomis, CK nuostatos negali būti taikomos.

11.2. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas įtvirtina imperatyvų draudimą atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus. Todėl ir ši aplinkybė lemia, kad teismas negalėjo priteisti ieškovei kompensacijos, remdamasis CK 6.501 straipsnio 1 dalimi.

11.3. Prieš išsinuomodama ginčo patalpas ieškovė žinojo apie jų būklę, todėl investicijas į svetimą turtą atliko savo nuožiūra. Be to, ieškovė byloje nėra pateikusi jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos pastangomis padidėjusią patalpų vertę. Byloje esanti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita šios aplinkybės nepatvirtinta, kadangi joje nėra nurodyta, jog vertinami ieškovės atlikti remonto darbai, be to, ataskaita parengta 2013 m., nors ieškovės remontas atliktas 2002 m. Ginčo patalpos 2005 m. buvo išnuomotos kitam nuomininkui, ir jo prisidėjimas prie patalpų pagerinimo ataskaitoje nebuvo įvertintas.

11.4. Ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie savo teisių pažeidimą. Šiuo atveju ieškovės teisių pažeidimu galėtų būti laikomas atsakovės atsisakymas atlyginti 2002 metais atliktas remonto išlaidas, o senaties terminas laikomas praleistu.

12. Ieškovė Lietuvos madų kūrėjų asociacija atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

12.1. Patalpų pagerinimo išlaidų patyrimo metu galiojo tiek bendroji teisės taisyklė (CK 6.501 str.), tiek ir specialioji teisės taisyklė (VSTPĮ 10 str. 13 d.). Abi šios teisės normos numatė nuomotojo pareigą atlyginti nuomininkui patalpų pagerinimo išlaidas, todėl ieškovė gali jomis remtis reikšdama reikalavimus atsakovei. Sprendimas neprivatizuoti patalpų galiojant VSTPĮ priklausė išimtinai nuo atsakovės valios, todėl ieškovė turi pilną teisę į nuostolių atlyginimą remiantis CK 6.501 straipsniu.

12.2. Teisės aktai galioja į ateitį, todėl atsakovės nurodytas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas ginčo santykiams negali būti taikomas.

12.3. Kasacinės instancijos teismo nutartis patvirtina aplinkybę, kad rekonstrukciją atsakovei priklausančiose patalpose ieškovė atliko teisėtai. Dėl to pirmosios instancijos teismas nutartyje nustatęs egzistuojant pakankamiems įrodymams, jog ieškovė dėl rekonstrukcijos patyrė išlaidas, pagrįstai jas priteisė iš atsakovės. Tuo tarpu, atsakovė tokių išlaidų egzistavimo nepaneigė, jų nepagrįstumo neįrodė.

12.4. Ieškinio senaties terminas byloje turėtų būti skaičiuojamas nuo kasacinės instancijos teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarties, kadangi ieškovės kreipimasis į teismą su ieškiniu sustabdė senaties termino skaičiavimą, o išnagrinėjus bylą jis pradėtas skaičiuoti iš naujo (CK 1.130 str.).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

14. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė Lietuvos madų kūrėjų asociacija ir atsakovė Vilniaus mieto savivaldybė 1998 m. liepos 10 d. sudarė Nuomos sutartį, kuria atsakovė išnuomojo ieškovei 125,57 m² bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias adresu Didžioji g. 20, Vilniuje. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo patalpas naudoti visuomeninei veiklai. 1998 m. rugsėjo 30 d. Nuomos sutarties papildymu šalys susitarė, jog lėšos, investuotos į patalpų rekonstrukciją, bus įskaitytos į patalpų nuomos mokestį.

15. 2000 m. spalio 13 d. buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus. Ieškovė atliko patalpose remonto darbus ir 2002 m. gruodžio 11 d. buvo išduotas minėtu adresu įkurto kosmetologų ir kirpėjų mokymo centro pripažinimo tinkamu naudoti aktas. 2003 m. liepos 23 d. baigėsi šalių sudaryta Nuomos sutartis, o 2005 m. gruodžio 6 d. patalpos išnuomotos kitam nuomininkui.

16. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2004 m. sausio 26 d. protokolinio sprendimo Nr. 12-13-01 dalį, kurioje nustatyta patalpas Vilniuje, Didžioji g. 20/1, privatizuoti viešo aukciono būdu, nenumatant ieškovės investuotų lėšų grąžinimo, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisiją nustatyti, jog patalpų Vilniuje, Didžioji g. 20/1, privatizavimas vyktų tiesioginių derybų būdu bei pradėti tokias derybas su ieškove. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2004 m. sausio 26 d. protokolinio sprendimo dalis dėl patalpų privatizavimo viešo aukciono būdu, kurioje nenumatytas ieškovo investuotų lėšų grąžinimas, o kitoje dalyje ieškinys atmestas. Kasacinis teismas šioje nutartyje nurodė, kad įtraukiant nuomotas patalpas į privatizavimo programą, ieškovei turėjo būti nustatyta teisė į atliktų pagerinimo darbų atlyginimą, o atlyginimo dydis nustatytinas privatizuojant patalpas.

17. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui (VSTPĮ nuostatoms) atlyginti ieškovės turėtas išlaidas patalpų pagerinimui minėtoje kasacinio teismo nutartyje numatytu būdu tapo nebeįmanoma, todėl ieškovė kreipėsi į teismą prašydama šias išlaidas atlyginti CK 6.501 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą.

Dėl ieškovės galimybės ginti savo teises CK 6.501 straipsnio pagrindu

18. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartimi buvo patvirtinta galimybė ieškovei gauti patirtų išlaidų atlyginimą tik patalpų privatizavimo atveju. Tačiau patalpos nebuvo privatizuotos ir tokia teisė ieškovei neatsirado. Pažymi, jog kito būdo atlyginti šias išlaidas tuo metu galiojęs VSTPĮ nenustatė, o jam nustatant specialiąsias teisės normas, lyginant su CK nuostatomis, CK nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Be to, šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintas imperatyvus draudimas atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus, kas taip pat užkerta kelią ieškovei į nuostolių atlyginimą CK 6.501 straipsnio pagrindu. Įvertinusi bylos duomenis bei ginčui aktualias teisės normas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

19. Nors ir sutiktina su atsakove, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartyje buvo nustatyta ieškovės teisė į patirtų išlaidų atlyginimą privatizavus patalpas, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nereiškia, kad ieškovė savo pažeistų teisių negalėtų ginti ir kitu būdu, pavyzdžiui, pareikšdama ieškinį atlyginti patirtas išlaidas CK 6.501 straipsnio pagrindu. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl išlaidų atlyginimo privatizuojant patalpas, ir būtent dėl to teismas tik šiuo klausimu joje ir pasisakė. VSTPĮ (redakcija, galiojusi iki 2014 m. spalio 1 d.) 10 straipsnio 13 dalies norma, kuria rėmėsi kasacinis teismas priimdamas ankstesnį šalių ginčą sureglamentavusį sprendimą, nustatanti kad turto pagerinimo išlaidas pagal CK nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą, taikytina, kai yra konkretus asmuo, siekiantis privatizuoti turtą arba ateityje planuojama jį privatizuoti. Tačiau kai nėra potencialaus pirkėjo, arba kaip šiuo atveju, turtas, nors ir planuota, realiai dėl nuo atsakovės priklausančių veiksmų net nebuvo bandytas privatizuoti ir nėra galimybės iš privatizavimo sandorio gautomis lėšomis atlyginti nuomininkės turėtas valstybės turto pagerinimo išlaidas, ginčas dėl išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų priteisimo gali būti sprendžiamas pagal CK ir šalių sutarties sąlygas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2006).

20. Tokios išvados nepaneigia apeliantės argumentai apie VSTPĮ nuostatų specialumą šiuo klausimu, lyginant su CK nuostatomis. Patalpų pagerinimo išlaidų patyrimo metu galiojo tiek bendroji CK 6.501 straipsnio norma, tiek ir minėta VSTPĮ 10 straipsnio 13 dalies norma. Pastaroji, kaip jau minėta, būtų taikoma tik tuo atveju, kai turtas privatizuojamas. Tuo tarpu, ginčo turtas privatizuotas nebuvo, todėl nurodyta specialioji teisės norma realaus poveikio nepadarė ir šalių ginčui išspręsti gali būti taikoma bendroji teisės norma.

21. Pažymėtina, jog kitokios teismo išvados nesąlygoja ir tai, jog šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme yra įtvirtintas imperatyvus draudimas atlyginti valstybės (savivaldybės) ilgalaikio materialiojo turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus. Vienas bendrųjų ir fundamentaliųjų teisės principų yra tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe. Kita vertus, teisės akto, veikiančio atgaline tvarka, priėmimas yra galimas, jei tai būtų nurodyta teisės akte ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties arba jų padėtį pagerintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014).

22. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nenustatytas jo galiojimas teisiniams faktams, įvykusiems iki jo įsigaliojimo, be to, toks teisinės normos taikymas nagrinėjamam ginčui akivaizdžiai pablogintų ieškovės padėtį. Todėl pripažintina, kad šis naujas įstatymas šalių santykių nereglamentuoja.

23. Dėl aukščiau aptartų priežasčių laikytina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai ginčo situacijoje taikė CK 6.501 straipsnio nuostatas.

Dėl teisės į išlaidų atlyginimą egzistavimo

24. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog egzistuoja sąlygos, būtinos priteisti ieškovei kompensaciją CK 6.501 straipsnio pagrindu. Nurodo, jog byloje nėra įrodymų, kad patalpų rinkos vertė po ieškovės atliktų darbų padidėjo daugiau nei ieškovės prašoma priteisti kompensacija. Ieškovės pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita yra netinkamas įrodymas, kadangi joje nenurodyta, kad vertinami būtent ieškovės atlikti darbai, be to, vertinimo data yra 2013 m., o ne 2002 m., kada buvo atliktas remontas. Apeliacinės instancijos teismas ir šiuos atsakovės argumentus vertina kritiškai.

25. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko teisė į išsinuomoto daikto pagerinimo būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

26. Kaip teisingai nagrinėjamu atveju atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo pirmosios instancijos teismas įvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010 konstatuotą aplinkybę, kad patalpų pagerinimus ieškovė atliko su atsakovės pritarimu. Taip pat šioje byloje ieškovė pateikė teismui šiam tikslui jos patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2001 m. kovo 1 d. statybos rangos sutartį Nr. 03/01-5, lokalinę sąmatą, 2002 m. kovo 30 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą, UAB „Vegenas“ PVM sąskaitą–faktūrą GBD 1007320 ir UAB „Vegenas“ kasos pajamų kvitus. Nors šalių 1998 m. rugsėjo 30 d. sudarytame Nuomos sutarties papildyme nustatyta, kad lėšos, investuotos į patalpų rekonstrukciją, įskaitomos į patalpų nuomos mokestį, byloje nėra ginčo dėl to, kad toks įskaitymas niekada nebuvo atliktas. Tai reiškia, kad trys iš minėtų keturių būtinųjų sąlygų byloje yra nustatytos. Nepaisant to, atsakovė skunde ginčija patį patalpų pagerinimo faktą.

27. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

28. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esantys duomenys – su ieškovės ieškiniu pateiktos patalpų fotonuotraukos, darytos prieš patalpų remonto darbus, darbų lokalinė sąmata ir atliktų darbų priėmimo aktas, bei nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje esančios fotonuotraukos patvirtinta, jog patalpos iš tiesų buvo ženkliai pagerintos – iš visiškai neįrengtų, nenaudojamų ir techniškai netvarkingų patalpų padarytos techniškai tvarkingos, tinkamos naudoti bei veiklai vykdyti patalpos. Ieškovės atliktas remontas akivaizdžiai padidino patalpų vertę. Ir nors apeliantė nurodo, kad vertinimo ataskaitoje nėra užfiksuota, jog yra vertinama būtent ieškovės atlikta rekonstrukcija, o patalpas po ieškovės nuomojosi ir kitas juridinis asmuo, kuris jas pagerino, teismas neturi jokio pagrindo abejoti, kad patalpas pagerino būtent ieškovė. Atsakovė nepateikė į bylą jokių duomenų, kad kas nors vėliau nei ieškovė būtų vykdęs ginčo patalpų remontą ir toks remontas pagerino patalpas (CPK 178 str.). Taip pat atsakovė neįrodinėjo, kad lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai patalpose nebuvo atlikti ir kad šie darbai nėra susiję su patalpų pagerinimu, skirti tik nuomininko poreikiams. Aptariami darbai, teismo vertinimu, lėmė patalpų padidinimą, taip pat patalpų būklės ir vertės pagerinimą, galimybės patalpas naudoti bei vykdyti bet kokią veiklą suteikimą. Jie nelaikytini darbais, skirtais konkrečiai pritaikyti patalpas ieškovės poreikiams, kadangi jų turinys – sienų, lubų bei grindų remontas, pertvarkymas, durų ir langų pakeitimas, elektros instaliacija, santechnikos bei ventiliacijos įrengimas, sutvarkymas – lemia bendrą patalpų pagerinimą, o ne konkrečius ieškovės poreikius. Ir net ta aplinkybė, kad turto vertinimo ataskaita yra parengta 2013 m. duomenimis, nesant byloje kitų reikšmingų įrodymų, nepaneigia esminio fakto, jog ieškovė patalpas pagerino ir dėl šių pagerinimų patyrė jos nurodytas išlaidas.

29. Nustačius, jog dėl ieškovės atliktų darbų patalpos buvo realiai pagerintos (atlikti būtini patalpų pagerinimo veiksmai) laikytina, jog egzistuoja visos keturios aukščiau minėtos sąlygos, būtinos išlaidų, patirtų dėl nuomininko atliktų nuomojamo daikto pagerinimų, kompensavimui. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas laikytinas pagrįstai priteisusiu ieškovei jos prašomą kompensaciją bei palūkanas.

Dėl senaties termino

30. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kurioje jis konstatavo, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino. Nurodo, jog ieškovė laikytina sužinojusia apie savo teisių pažeidimą vėliausiai tada, kai atsakovė atsisakė atlyginti remonto išlaidas – pačios ieškovės teigimu 2004 metais. Tuo tarpu, ieškovė atsiliepime nurodo, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010 priėmimo, nes kreipimasis į teismą su ieškiniu sustabdo senaties termino skaičiavimą, o išnagrinėjus bylą jis pradedamas skaičiuoti iš naujo.

31. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

32. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties pradžios nagrinėjamu atveju nepritaria nei vienai iš minėtų šalių pozicijų ir palaiko pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą poziciją, jog 10 metų senaties terminas ieškiniui pareikšti šiuo atveju skaičiuotinas nuo VSTPĮ pasikeitimo 2014 m. spalio 1 d., kada buvo panaikinta valstybės ir savivaldybės nekilnojamojo turto privatizavimo galimybė. Akivaizdu, jog ieškovei turint kitoje byloje priimtą kasacinio teismo sprendimą, kuris realiai apsaugojo jos teises į kompensaciją, jai nebuvo jokio pagrindo kreiptis į teismą siekiant savo teisių gynybos dar ir kitu būdu, t. y. iki pat VSTPĮ redakcijos, panaikinusios turto privatizavimo galimybę, įsigaliojimo ieškovė nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Ir tik po šios datos jai atsirado pareiga kreiptis į teismą siekiant apginti savo teises kitu būdu. Tai ji padarė 2016 m. gruodžio 22 d., todėl senaties terminas šio ieškinio padavimui nelaikytinas praleistu.

33. Taip pat teismas atmeta ir ieškovės poziciją šiuo klausimu, kadangi CK 1.130 straipsnyje reglamentuojamas ieškinio senaties nutraukimas pareiškiant ieškinį galėtų būti taikomas tik kreipiantis į teismą su tapačiu reikalavimu. Visgi, šiuo atveju anksčiau tarp šalių išnagrinėtoje byloje ieškovė reiškė kitokį materialinį reikalavimą (ieškinio dalyką).

Dėl procesinės bylos baigties

34. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.