Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos madų kūrėjų asociacijos ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl patirtų išlaidų bei nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 127 473,35 EUR patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pagerinimo išlaidų kompensaciją, 31 868,33 EUR palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad 1998-07-10 Negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartimi Nr. 1361 su galiojusiais papildymais (toliau – Nuomos sutartis) atsakovas išnuomojo ieškovui tuo metu 125,57 m² bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), numatant šias patalpas naudoti visuomeninei veiklai. Patalpų perdavimo metu patalpos buvo visiškai apleistos ir netinkamos naudoti jokiai paskirčiai. Ieškovas savo lėšomis rekonstravo patalpas, padidinant buvusį iki perdavimo naudoti bendrą plotą iki 137,43 m² bei pritaikant jas naudoti tiek ieškovo veiklai, tiek bet kuriai kitai. Ieškovas nurodo, kad patyrė 127 473,35 EUR išlaidų. Patalpos buvo pripažintos tinkamomis naudoti 2002-12-11 Patalpų pripažinimo tinkamomis naudotis aktu Nr. 1501, o pati patalpų Nuomos sutartis pasibaigė 2003-07-23. Ieškovas praktiškai nepasinaudojo rekonstruotomis patalpomis. Ieškovas pasiūlė atsakovui išspręsti išlaidų atlyginimo klausimą patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu, tačiau atsakovas atsisakė kompensuoti patalpų pagerinimo išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-10-07 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010, pripažino, jog ieškovas teisėtai atliko nuomotų patalpų rekonstrukcijos darbus, pripažino ieškovo teisę į atliktų patalpų rekonstrukcijos darbų atlyginimą, taip pat nurodė atsakovui kompensuoti ieškovui patalpų rinkos vertės padidėjimą, palyginus su buvusia iki rekonstrukcijos patalpų rinkos vertei bei nurodė konkretų ieškovui atlygintinų sumų sumokėjimo būdą – privatizuojant patalpas, šią sumą įpareigojant sumokėti patalpų pirkėją. Pripažinus negaliojančia minėtoje kasacinio teismo nutartyje atsakovui nurodytą taikyti tvarką bei iš esmės pakeitus Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, atlyginti ieškovui jo patirtas patalpų pagerinimo išlaidas kasacinio teismo nutartyje nurodytu būdu tapo neįmanoma. Ieškovas ieškinį grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnio 1 dalimi. Taip pat ieškovas prašo atlyginti minimalius nuostolius dėl prarastos galimybės naudotis piniginėmis lėšomis, investuotomis į atsakovui priklausančių patalpų pagerinimą.Ieškovas dublike papildomai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra reikalaujama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutarties vykdymo, o ši nutartis reikšminga tik dėl nustatytų ir konstatuotų faktinių aplinkybių. Ieškovė nesutinka su atsakovės argumentais dėl patalpų pagerinimo išlaidų dydžio, nes nėra galiojančių teisės aktų, kurie nustatytų kitokią, nei CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąją nuomotojo (atsakovės) pareigą atlyginti nuomininko (ieškovės) patirtas išsinuomotų patalpų pagerinimo išlaidas. Akivaizdu, kad turi būti atlyginamos išlaidos, patirtos konkrečiam tikslui – patalpų pagerinimui. Atsakovės nurodytas atlygintinų pagerinimo išlaidų dydžio nustatymo būdas buvo reglamentuotas Privatizavimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime, kurie nuo 2014 metų yra negaliojantys. Ieškovė taip pat nurodo, kad išnuomotos patalpos buvo netinkamos naudoti bet kokiai veiklai, nes tai buvo apleisto rūsio patalpos, kurios neturėjo nei tinkamos elektros tiekimo sistemos, nei vandentiekio, nei nuotekų šalinimo, nei šildymo. Ieškovės nuomone, atsakovė turi nurodyti ir įrodyti išlaidas, nepriskirtinas prie būtinų patalpų pagerinimui išlaidų. Ieškovės teigimu, tik nuo 2014 metų ieškovė įgijo teisę į išlaidų atlyginimą tuo pagrindu, kuris nurodytas ieškinyje, nes būtent nuo 2014 metų pasikeitė teisinis reglamentavimas. Ieškovė sutinka, kad jos teisė į patalpų rekonstrukcijos darbų išlaidų atlyginimą atsirado pasibaigus Nuomos sutarčiai, tačiau ši teisė buvo pažeista tik atsakovei 2016-04-14 raštu atsisakius atlyginti išlaidas nesant tam teisinio pagrindo.

Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti kaip pareikštą praleidus įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą, o netenkinus šio reikalavimo - ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.Nurodo, kad atsakovei teismų procesiniais sprendimais, kuriais buvo nagrinėtas ieškovės ieškinys dėl Vilniaus miesto privatizavimo komisijos 2004-01-26 sprendimo dalies, kurioje nustatyta patalpas (duomenys neskelbtini), privatizuoti viešo aukciono būdu, nenumatant ieškovo investuotų lėšų grąžinimo, panaikinimo ir įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisiją nustatyti, jog patalpų (duomenys neskelbtini), privatizavimas vyktų tiesioginių derybų būdu bei pradėti tokias derybas su ieškove, nebuvo nustatyti jokie įpareigojimai, susiję su ginčo patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimu ieškovei. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad ieškovė turi teisę į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – Privatizavimo įstatymas) 10 straipsnio 13 dalies pagrindu. Remiantis šiuo straipsniu, nuomos metu dėl privatizavimo objekto pagerinimo padarytas išlaidas nuomininkui Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigydamas privatizavimo objektą. Kadangi ginčo patalpos nebuvo privatizuojamos, be to nebuvo nustatytas patalpų vertės padidėjimas, todėl patalpų pagerinimo išlaidų atlygintinas dydis negalėjo būti objektyviai ir teisingai nustatytas. Šiai dienai atsakovė nėra priėmusi sprendimo dėl ginčo patalpų privatizavimo, nėra nustatytas privatizavimo būdas, kaina ir sąlygos, o nei įstatymai, nei kiti galiojantys teisės aktai nenumato galimybės įpareigoti privatizavimo procedūrų vykdytoją vykdyti tam tikro turto privatizavimo procedūras, todėl nesant įstatyminio pagrindo atsakovė negali būti priversta vykdyti ginčo patalpų privatizavimo, nesant paties savininko (valstybės) valios turtą perleisti. Pažymi, kad šiuo metu ginčo patalpos yra išnuomotos. Atsakovės įsitikinimu, kadangi ginčo patalpos nėra privatizuojamos, ieškovė neturi teisės reikalauti ginčo patalpų pagerinimo patirtų išlaidų atlyginimo iš patalpų savininko Vilniaus miesto savivaldybės. Atsakovė nurodo, kad jokie šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato atsakovei pareigos atlyginti ieškovei visų patirtų patalpų remonto išlaidų. Be to, atlygintinos ne visos ieškovės patirtos išlaidos, tačiau tik to, kurios pagerino ginčo patalpų vertę. Pabrėžia, kad patalpų pritaikymas nuomininko vykdomai veiklai nelaikytinas patalpų pagerinimu. Ieš ieškovės pateiktų dokumentų nėra aišku, kurie darbai pagerino ginčo patalpas, o kurie buvo atlikti ieškovei pritaikant patalpas savo veiklai, taigi priteisti visas ieškovės išlaidas pagal ieškinio pateiktas sąskaitas nėra jokio pagrindo. Atsakovė nurodo, kad ieškinys tyri būti atmestas ir tuo pagrindu, kad praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas.Triplike atsakovė papildomai nurodo, kad remiantis tiek nuo 1998-07-10 iki 2003-07-23 laikotarpiu galiojusio, tiek šiai dienai nepasikeitusio CK 6.501 straipsnio 1 dalimi, įstatymas numatė ne besąlyginį nuomininko padarytų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, tačiau nustatė galimas išimtis, kai ši CK nuostata netaikoma, t.y. kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Būtent dėl specialaus atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto teisinio reglamentavimo CK 6.501 straipsnio nuostata negali būti taikoma. Jau patalpų rekonstrukcijos metu galiojo Privatizavimo įstatymo nuostata dėl atsakovei priklausančių patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo tvarkos, todėl preziumuojama, kad ieškovė apie galiojančius teisės aktus žinojo. Atsakovė akcentuoja, kad ieškovė savo iniciatyva atlikdama patalpų rekonstrukciją ir žiodama, jog išlaidų atlyginimo klausimas priklauso nuo turto privatizavimo, prisiėmė su patirtų išlaidų atlyginimu susijusią riziką ir turėjo suprasti, jog turto neprivatizuojant, nuomininko investuotos lėšos atlyginamos nebus. Pažymi, jog šiuo metu galiojantys teisės aktai pareigos atlyginti į patalpų rekonstrukciją investuotas lėšas taipogi nenumato. Nuo 2014-10-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 7 dalis be jokių išlygų numato, jog nuomininkui, pagerinusiam atsakovei nuosavybės teise priklausantį išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Ieškovė ginčo patalpas rekonstravo, įrengiant kosmetologų ir kirpėjų mokymo centrą ir nors trumpai, tačiau veiklą vykdė, taigi ginčo patalpos buvo pritaikytos ieškovės veiklai, todėl išlaidos pačios savaime negali būti laikomos ir patalpų pagerinimo išlaidomis. Atsakovė laikėsi nuoseklios ir aiškios pozicijos, kad ieškovei išlaidos nebus atlyginamos, todėl ieškovei jau 2004 metais, kai atsakovės privatizavimo komisija priėmė sprendimą dėl ginčo patalpų, turėjo būti aiškiai suprantama, kad patalpų savininkas į patalpų rekonstrukciją investuotas išlaidas atlyginti atsisako.

Teismo posėdžio metu, ieškovės atstovas ieškinį prašė tenkinti, o atsakovės atstovė su ieškiniu nesutiko.

Ieškovo ieškinys tenkinamas.

Tarp šalių ginčo dėl procesiniuose dokumentuose išdėstytų faktinių aplinkybių nėra.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2010-10-07 nutartimi, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-3-394/2010 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos madų kūrėjų asociacijos ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Jūratės stiliaus idėjų grupė“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo nustatyti privatizavimo būdą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.Kasacinis teismas pasisakė, kad sprendžiant dėl Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nustatytos asmens teisės į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą, būtinos nustatyti CK 6.501 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos: nuomininkas pagerino išnuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą; nuomininkas turėjo šiam tikslui tam tikrą išlaidų dydį; įstatymų ar sutarties šalių nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovui teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą, tinkamai aiškino CK 6.501 straipsnio ir Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies normas ir jas taikydamas vadovavosi teismų praktika.Tokiu būdu įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais yra išspręstas šalių ginčas dėl dalies nagrinėjamam ginčui aktualių aplinkybių, t. y. pripažinta, jog ieškovas Nuomos sutarties pagrindu valdydamas Patalpas, esant atsakovo leidimui ir sutikimui, teisėtai atliko nuomojamų Patalpų rekonstrukcijos darbus – jas pagerino, ir turi teisę į atliktų pagerinimo darbų išlaidų atlyginimą, įtraukiant nuomotas patalpas į privatizavimo programą.Nagrinėjamojo ginčo esmė yra tame, kad ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 127 473,35 EUR Patalpų pagerinimo išlaidų kompensaciją CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, t. y. kitu pagrindu, nei ši teisė buvo pripažinta įsiteisėjusiais teismų sprendimais pagal specialiuosius teisės aktus, reglamentavusius pagerinimo išlaidų atlyginimą, įtraukiant nuomotas patalpas į privatizavimo programą.Ginčo dėl to, kad Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimas pagal specialiuosius teisės aktus yra nebegalimas, tarp šalių nėra. 2014-03-20 pakeitus Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymą ir 2014-10-24 įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 1131 „Dėl privatizavimo procedūrų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Patalpų privatizavimo bei atliktų pagerinimo darbų išlaidų atlyginimo, įtraukiant nuomotas patalpas į privatizavimo programą, galimybės visiškai neliko.Galiojant specialiesiems teisės aktams atsakovas sprendimo dėl ginčo Patalpų privatizavimo nepriėmė ir ieškovui Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas liko neišspręstas.Todėl teismas vertina, kad nagrinėjamuoju atveju yra pagrindas taikyti CK 6.501 straipsnio nuostatas. CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Pagal šį teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.Kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008), tačiau daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ Naujosios Vilnios poliklinika v. IĮ Sperauskų firma „Elodėja“, bylos Nr. 3K-3-425/2008; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Jūsų kolegos“ v. Kauno technologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-379/2008; kt.). Faktas, ar daiktas buvo pagerintas, nustatomas, be kita ko, lyginamuoju aspektu įvertinus tą daiktą iki atitinkamų darbų atlikimo ir po jų atlikimo. Kaip minėta šio sprendimo 11 punkte, aplinkybė, kad Patalpos buvo pagerintos nustatyta įsiteisėjusiais teismų sprendimais.Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas ar kaštus, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-62/2008). CK 6.501 straipsnyje nustatytu teisiniu reglamentavimu išlaidų atlyginimas nesiejamas su pagerinimų atlikimo būtinumu. Jame įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Taigi atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A. ir kt. v. R. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-261/2012).Ieškovo pateikti įrodymai: 2001-03-01 Statybos rangos sutartis Nr. 03/01-5, lokalinė sąmata, 2002-03-30 atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas , UAB „Vegenas“ PVM sąskaita-faktūra GBD 1007320 ir UAB „Vegenas“ kasos pajamų kvitai patvirtina, kad Patalpų pagerinimui ieškovas patyrė realias 440 140 Lt (127 473,35 EUR) dydžio išlaidas.Atsakovo atsikirtimų argumentai, kad ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kurie darbai pagerino Patalpas, ir kad atlygintinos tik tos išlaidos, kurios pagerino ginčo Patalpų vertę, paskaičiuojant vertės pasikeitimą iki 2004-01-26, nagrinėjamuoju atveju nėra reikšmingi, nes sprendžiamas klausimas dėl Patalpų pagerinimo išlaidų kompensavimo CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, aiškiai numatančiu, kad atlyginamos būtinos daikto pagerinimo išlaidos. Teismas pažymi, kad ieškovas pateikė įrodymus, jog Patalpų rinkos vertės padidėjimas yra didesnis, nei ieškovo prašoma priteisti išlaidų kompensacijos suma.Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir fotonuotraukos patvirtina, kad ieškovui Nuomos sutarties pagrindu buvo perduotos apleistos rūsio patalpos. Nei šios aplinkybės, nei aplinkybės, kad po rekonstrukcijos Patalpos buvo pagerintos tokiu būdu, kad jos tapo tinkamos ir patrauklios veiklos vykdymui, atsakovas nepaneigė. Spręsti, kad kažkokie konkretūs pagerinimai buvo atlikti išskirtinai tam, kad Patalpos būtų pritaikytos specifiniams nuomininko poreikiams, nėra jokio pagrindo. Atsakovas atitinkamų aplinkybių neįrodinėjo, o byloje esantys įrodymai teismui leidžia spręsti, kad nerekonstravus Patalpų jų naudojimas bet kokiai veiklai būtų neįmanomas.Teismas sutinka su ieškovo pozicija dėl ieškinio senaties termino taikymo ir sprendžia, kad ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, nes tik po to, kai buvo pakeisti/panaikinti specialieji teisės aktai, numatantys atliktų pagerinimo darbų išlaidų atlyginimą, įtraukiant nuomotas patalpas į privatizavimo programą, ir ieškovui tapo aišku, kad atsakovas atitinkama tvarka išlaidų neatlygins, ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Todėl taikyti ieškinio senatį ir dėl to netenkinti ieškovo ieškinio nėra jokio pagrindo.Atsižvelgdamas į visas nustatytas aplinkybes teismas tenkina ieškovo ieškinį ir iš atsakovo ieškovo naudai priteisia 127 473,35 EUR Patalpų pagerinimo išlaidų kompensaciją (CK 1.5, 6.501 straipsniai).Terminą įvykdyti pinginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteisiamos 31 868,33 EUR dydžio palūkanos, paskaičiuotos už penkerius metus už 127 473,35 EUR sumą (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, atsakovas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkinamas (CK 6.210 str.).Ieškovas patyrė 2 064 EUR žyminio mokesčio išlaidas, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteisiami 2 064 EUR žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 263-270, 279 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškovo Lietuvos madų kūrėjų asociacijos ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovo Lietuvos madų kūrėjų asociacijos, juridinio asmens kodas 191902075, naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111109233, 127 473,35 EUR kompensaciją, 31 868,33 EUR palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 159 341,68 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017-01-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 064 EUR žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.