Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

nukentėjusiųjų G. B. ir R. B. atstovui pagal įstatymą L. B. bei įgaliotam atstovui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. B. nuteistas už tai kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: 2020-08-03 apie 18 val. 55 min., (duomenys neskelbtini) , vairuodamas automobilį Mazda, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), turėdamas pareigą imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų (Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 24 punkto reikalavimas), pažeidė KET 127, 128 punktų reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad „vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“ bei „jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“, tai yra J. B., važiuodamas (duomenys neskelbtini), ties upe „(duomenys neskelbtini) “, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, pamatęs priešpriešais atvažiuojančias dvi dviratininkes, turėdamas galimybę išvengti susidūrimo su dviratininkėmis, laiku nestabdė savo vairuojamo automobilio, o staigiai pradėjus stabdyti, slysdamas automobilis, išvažiuodamas į priešpriešinę kelio pusę, dešine puse partrenkė dviračiais, viduriu ar kaire kelio puse važiuojančias nepilnametes R. B., gim. (duomenys neskelbtini) , ir G. B. gim. (duomenys neskelbtini). Šie KET pažeidimai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu ir atsiradusiomis pasekmėmis, t. y. nukentėjusioms R. B. padarytu nesunkiu, o G. B. nežymiu sveikatos sutrikdymu.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.1. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai nulėmė BPK 305 straipsnio reikalavimų neatitinkančio nuosprendžio priėmimą.

3.6. Teismas taip pat nepagrįstai sumažino priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Šios nuosprendžio dalies nepagrįstumą patvirtina tai, kad:

3.6.1. Teismas, prašomas priteisti proceso išlaidas sumažino atsižvelgdamas į nuteistojo J. B. turtinę padėtį, tačiau plačiau J. B. turtinės padėties neaptarė (nei kokios jo vidutinės vieno mėnesio pajamos, nei kokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto jis turi).

3.6.4. Svarbu suvokti ir tai, kad dalis nukentėjusiosioms nepriteistų išlaidų sudaro ir Advokatų profesinės bendrijos „Černiauskas ir partneriai" sumokėtas PVM mokestis dėl Nukentėjusiosioms išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Tokiu būdu, susidaro ydinga teisinė situacija, kai mažinant nukentėjusiųjų patirtas išlaidas už teisinę pagalbą, nukentėjusiosios (jų tėvai) dar kartą nukenčia, nes neatgauna finansinių išlaidų, kurias sumoka už teisines išlaidas, nulemtas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos. Tokia Nuosprendį priėmusio teismo pozicija yra kritikuotina, kadangi yra pažeidžiami nukentėjusiųjų interesai. Nepagrįstai yra ignoruojamas faktas, jog didelė dalis teisinių išlaidų, kurias sumoka nukentėjusysis apskritai, per mokestinį pavidalą sumokama valstybei mokesčių pavidalu (PVM mokestis dėl išrašomų PVM sąskaitų fakturų, pelno mokestis, GPM mokestis, mokesčiai Sodrai (VSD ir PSD įmokos). Taigi, neturėtų susidaryti teisinė situacija, kai valstybei sumokamų mokesčių dalis nuo nukentėjusiųjų sumokėtų sąskaitų už teisinę pagalbą nemažėja, o nukentėjusiųjų sumokėti pinigai už teisines išlaidas byloje, yra neatlyginami, arba kaip šiuo atveju nepagrįstai ir neproporcingai mažinami.

4. Nuteistasis J. B. atsiliepimu į nukentėjusiųjų įgalioto atstovo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Papildomai nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nuteistojo priteisė 5 procentų dydžio procesines palūkanas, todėl ši nuosprendžio dalis taip pat naikintina.

5. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiųjų atstovas pagal įstatymą bei įgaliotas atstovas advokatas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis J. B. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015).

Dėl nuteistojo J. B. apeliacinio skundo

7. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog nuteistas nepagrįstai. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo J. B. kaltės.

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aptartų reikalavimų laikytasi, pirmosios instancijos teismas išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino įrodymų visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei motyvuotomis išvadomis ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo J. B. pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę įrodo būtent įrodymų visuma.

11. Skundžiamu nuosprendžiu J. B. nuteistas dėl to, kad, vairuodamas automobilį, turėdamas pareigą imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų (KET 24 punkto reikalavimas), pažeidė KET 127, 128 punktų reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad „vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“ bei „jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams“, tai yra J. B., važiuodamas nepasirinko saugaus važiavimo greičio, pamatęs priešpriešais atvažiuojančias dvi dviratininkes, turėdamas galimybę išvengti susidūrimo su dviratininkėmis, laiku nestabdė savo vairuojamo automobilio, o staigiai pradėjus stabdyti, slysdamas automobilis, išvažiuodamas į priešpriešinę kelio pusę, dešine puse partrenkė dviračiais, viduriu ar kaire kelio puse, važiuojančias nepilnametes, kurių vienai padarytas nesunkus, o kitai nežymus sveikatos sutrikdymas.

12. Nuteistasis J. B. apklausiamas teisiamajame posėdyje teigė, kad įvykio vakarą su žmona važiavo namo, žino, kad kelyje pakalnėje staigus posūkis, greitis buvo apie 40-50 km/h, apie 30-40 metrų atstumu pamatė ant tilto priešais jį atvažiuojančias dviračiais mergaites, kurios kelyje pradėjo blaškytis, iš pradžių bandė jas aplenkti, sukdamas į kairę, pradėjo stabdyti iki mergaičių likus gal 20 m, nežino, kodėl iš karto nestabdė, tarpais buvo drėgna kelio danga, automobilis apsisuko, susidūrimo nepavyko išvengti. Apie tai, kad mergaitės dviračiais kelyje važiuodamos manevravo, iš pradžių buvo viduryje ir savo krypties kairėje kelio pusėje, blaškėsi, patvirtino ir liudytoja apylinkės teisme apklausta L. B., kuri nurodė, jog vyras, norėjo išvengti susidūrimo, bandė jas aplenkti, tačiau mergaitės išvažiavo į kairę (J. B. važiavimo kryptimi), kur jau buvo jų automobilis. Apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimi metu, J. B. minėjo, jog mažesnioji mergaitė atsitrenkė į automobilio dešinės pusės šoninį veidrodėlį, didesnioji trenkėsi į priekinį stiklą ir po to nukrito kairėje. Įvykio vietos apžiūros protokole fiksuota apgadinimų automobilio dešinėje keleivio pusėje, taip pat priekinio stiklo įdauža dešinėje pusėje. Specialisto išvadoje nurodoma, kad automobilio susidūrimas su dviračiais įvyko automobiliui praradus judėjimo stabilumą ir judant judėjimo kryptimi pasisukant dešiniuju šonu, tai yra, esant kelio viduryje ar kairėje kelio pusėje. Taigi bylos duomenų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog J. B., pamatęs atvažiuojančias mergaites, suko automobilį savo važiuojamąja puse kairiau ir kelio viduryje ar netgi kairėje įvyko susidūrimas su dviratininkėmis, pastarosioms trenkiantis į dešinę automobilio pusę.

15. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš paties J. B. parodymų, jis automobilį stabdyti pradėjo ne iškart, kaip nurodė teisiamajame posėdyje, o vietoje to, priėmė sprendimą pats manevruoti sukdamas kairiau, tikėdamasis, kaip nurodo, aplenkti mergaites. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog kelyje prieš pat tiltą, šalia kurio ir įvyko susidūrimas, matomos skersai kelio einančios automobilio stabdymo žymės, patvirtinančios, jog automobilis keitė judėjimo kryptį iš savo važiuojamosios pusės į priešingą. Kaip pažymėta specialisto išvadoje, eismo įvykio metu automobilio vairuotojo J. B. išvažiavimas į kairiąją kelio pusę techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir su tokia išvada nesutikti nėra jokio pagrindo. Kaip pagrįstai leidžia spręsti bylos duomenų visuma, susidūrimas ir įvyko ne J. B. važiuojamojoje dalyje, o viduryje arba kairėje pusėje, dešiniąja automobilio puse. Iš nukentėjusiosios G. B. parodymų pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, jog mergaitė suvokė, kad pamačius atvažiuojantį automobilį, reikėjo trauktis dešiniau, todėl J. B. sprendimas, pastebėjus dviračiais atvažiuojančius vaikus, kurių elgesys kelyje nebuvo prognozuojamas (kaip teigta apklausose, blaškėsi, mėtėsi tai į vieną, tai į kitą pusę kelio), vaikus aplenkti, sukant į priešingą eismo juostą buvo itin rizikingas ir visiškai netinkamas, kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, susidūrimas ir įvykio ne J. B. važiuojamojoje juostoje, o kelio viduryje ar kairėje, apelianto automobiliui faktiškai blokuojant dviratininkių judėjimo kryptį.

16. Sprendžiant J. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar vairuotojas galėjo pastebėti prieš jį atvažiuojančias dviratininkes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kliūtį kelyje J. B. galėjo iš anksto pastebėti. Su tuo sutinka ir apygardos teismas. Apie tai, jog dviratininkes pamatė 20-30 m atstumu, teisiamajame posėdyje nurodė pats J. B.. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus parodymų patikrinimą vietoje, nustatyta, jog J. B. mergaites pastebėjo 53,5 m atstumu. Taigi dviratininkės neišniro staiga prieš pat apelianto automobilį, o buvo tam tikrą laiką J. B. matymo lauke. Bylos duomenys patvirtina, jog įvykis įvyko dar šviesiu paros metu, be to, kelio matomumą riboja vingis, augmenija, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog ryškiaspalvių liemenių dėvėjimas bei žibintai būtų kažkaip išskirtinai pagerinę vaikų matomumą. Kaip teisiamajame posėdyje nurodė J. B., pamatęs kliūtį pagalvojo, jog nelaimė neįvyks, nes ten dažnai važiuoja vaikai, bet mergaitės pradėjo kelyje blaškytis, ką nurodo ir liudytoja L. B., iš ko galima pagrįstai spręsti, jog J. B. tam tikro laiko tarpą galėjo stebėti vaikų elgesį kelyje ir, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo laiko reaguoti taip, kaip reikalauja KET, išvydęs kelyje jo važiuojamosios trajektorijos kryptimi judančius vaikus, visų pirma nedelsdamas sulėtinti automobilį arba jį išvis sustabdyti. Šiuo atveju atvažiuojančių vaikų elgesys prieštaravo KET reikalavimams, todėl savalaikis didesnio pavojaus šaltinio stabdymas šiuo atveju buvo labai svarbus. J. B. pripažįsta, jog savo automobilį stabdė ne iš karto, pastebėjęs vaikus, tikėdamasis išvengti susidūrimo, suko vairą į kairę. Toks nuteistojo elgesys nesuderinamas su KET 128 punkto reikalavimais.

17. KET 127 punktas reikalauja pasirinkti saugų važiavimo greitį, įvertinant važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad būtų galima sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenų visuma patvirtina, jog vietovėje leistinas greitis buvo 50 km/h, kelio danga vietomis drėgna, didesnio transporto priemonių vairuotojų dėmesingumo reikalavo ir vietovės reljefas, kadangi matomumą sunkino kelio vingis, nuokalnė, augmenija palei kelią. Specialisto išvadoje nurodyta, jog prieš pat įvykio vietoje aptiktus pėdsakus, automobilio greitis buvo mažesnis nei 53 km/h. Pats nuteistasis procese nurodė, jog važiavo neviršydamas leistino greičio. J. B. teisiamajame posėdyje teigė, jog ten dažnai važinėja vaikai, kas turėjo sustiprinti vairuotojo koncentraciją. Kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, nors pagal Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 601-0625990 duomenis transporto priemonė – automobilis atitinka techninius reikalavimus, tačiau iš 2020-11-05 Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolo matyti, kad automobilio priekinio dešiniojo rato padangos protektoriaus raštas nusidėvėjęs (0,00 mm.). Apygardos teismas atliko įroymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė specialisto išvadą surašiusį ekspertą V. P., kuris patvirtino savo pateiktą specialisto išvadą bei paaiškino, jog padangos be protektoriaus rašto kelio dangos paviršiuje slysta lengviau ir tai įtakoja, jog automobilis prasčiau lėtėja, automobilis, kurio padangos su protektoriumi, lėtės geriau, jo stabdymo kelias bus trumpesnis. Teisiamajame posėdyje apklausiamas J. B. teigė, jog priekinių padangų protektorius buvo mažesnis, taigi, pasirinkdamas saugų greitį, apeliantas be jau aptartų, turėjo įvertinti ir jam žinomą aplinkybę apie automobilio padangų būklę. Kolegijos nuomone, nuteistasis nepakankamai įvertino aptartų reikšmingų aplinkybių visumą ir taip pažeidė ir KET 127 punkto reikalavimus, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, elgėsi netinkamai, pastebėjęs vaikus kelyje, nepasirinko saugaus važiavimo greičio bei savalaikiai nestabdė, siekdamas išvengti susidūrimo. Įvertinęs visumą byloje ištirtų įrodymų, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog su eismo įvykio kilimu tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję būtent J. B. padaryti KET pažeidimai.

18. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nebuvo įvertinti dviratininkių padaryti KET pažeidimai, tačiau tokie argumentai atmetai kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog dviračiais važiavusios mergaitės nesilaikė KET reikalavimų (R. B. buvo 11 metų, abi nedėvėjo ryškiaspalvių liemenių su šviesą atspindinčiais elementais, nedėvėjo šalmų, ant dviračių nebuvo tinkamų žibintų), tačiau sprendė, jog tai nebuvo eismo įvykio kilimo priežastimi. Apygardos teismas su tokiomis nuosprendžio išvadomis visiškai sutinka. Be to, nors apeliaciniame skunde akcentuojamas netinkamas dviratininkių elgesys kelyje, manevravimas, tačiau ir tai, kolegijos vertinimu, tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu nesusiję. Jei ne kas kitas, o apeliantas būtų elgęsis taip, kaip reikalauja jau aptarti KET reikalavimai, pasirinkęs saugų greitį, laiku stabdęs, o ne pats pradėjęs kelyje manevruoti, nepaisant dviratininkių pažeidimų, susidūrimo būtų buvę išvengta. Kaip minėta, specialisto išvadoje nurodoma, jog dviračių ir automobilio susidūrimas įvyko kelio viduryje ar kirėje kelio pusėje. Nukentėjusioji G. B. apklausiama nurodė, jog matė atvažiuojantį automobilį jų eismo juostoje. Nors apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į jos parodymų prieštaravimus nustatytoms aplinkybėms, o nukentėjusiosios parodymai, kad nuteistasis kalbėjo telefonu ir kad automobilyje buvo trečias asmuo, neatitinka tikrovės, tačiau to, kas buvo automobilio viduje, nukentėjusioji galėjo tiesiog gerai neįžiūrėti. G. B. parodymai iš dalies atitinka kitus duomenis, kadangi J. B. automobilis atitinkamu metu keitė važiavimo kryptį, sukdamas kairiau į priešingą eismo juostą ir kelio viduryje ar kairėje pusėje (t. y. dviratininkių važiavimo pusėje) susidūrė su mergaitėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų, kad susidūrimas būtų įvykęs J. B. automobilio važiuojamojoje kelio juostoje. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matomos skersai kelio į priešingą eismo juostą nueinančios automobilio stabdymo žymės. Specialisto išvadoje pažymėta, jog tikėtina, kad prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje, automobilio vairuotojas J. B., kilus grėsmei eismo saugumui, stabdydamas vairuojamą transporto priemonę dešinėje kelio pusėje kuo arčiau važiuojamosios dalies krašto, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su dviračiais važiavusiomis R. B. ir G. B. ir tokią specialisto išvadą bylos duomenys ir atitinka. Atsižvelgiant į visumą aptartų aplinkybių, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai spręsta, jog eismo įvykį nulėmė būtent J. B. padaryti KET pažeidimai. Jei J. B., būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, susidariusioje situacijoje būtų laikęsis aptartų KET reikalavimų, jo vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su nepilnametėmis dviratininkėmis ir eismo įvykis nebūtų kilęs.

19. Nuteistojo apeliaciniame skunde užsimenama, jog nukentėjusiosios galėjo ir nepatirti sužalojimų (juolab galvoje), jeigu būtų paisiusios KET reikalavimų. Toks apelianto argumentas yra iš dalies pagrįstas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog į tai, kad abi nukentėjusiosios patyrė galvos sužalojimų ir nedėvėjo šalmų, kaip to reikalavo KET 56 punktas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė nustatydamas nukentėjusiųjų patirtą neturtinę žalą. Toks sprendimas visiškai pagrįstas, kadangi pačios dviratininkės nesilaikė KET reikalavimų.

20. Atsiliepime į apeliacinį skundą nuteistasis užsimena, jog iš jo nepagrįstai priteistos procesinės palūkanos, tačiau tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kaip pažymima naujausioje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė byla Nr. 2K-P-75-788/2019), kuria siekiama vienodinti bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą. Todėl nagrinėjamu atvejus priteisdamas procesines palūkanas, pirmosios instancijos teismas jokio pažeidimo nepadarė.

Dėl nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliacinio skundo

22. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2021-06-28 teisiamajame posėdyje nukentėjusiųjų atstovas advokatas pateikė prašymą, vadovaujantis BPK 256 straipsniu papildyti kaltinimą, nurodant, jog J. B. pažeidė ir KET 24 bei 119 punktus. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Šiuo atveju atstovas advokatas prašė papildyti kaltinima dviem KET punktais, tačiau tai neturėtų įtakos nei J. B. veikos kvalifikavimui, nei iš esmės keistųsi veikos faktinės aplinkybės. Kita vertus, net ir prašymo pagal BPK 256 pateikimas nereiškia, jog jis bus patenkintas. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos kaltinamajame akte nurodytos veikos faktinės aplinkybės ar asmuo gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Iš 2021-06-28 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog pirmosios instancijos teismas nutarė pateiktą prašymą dėl kaltinimo papildymo pridėti prie bylos medžiagos, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl jo nepasisakė. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, sprendžia, kad tenkinti tokį atstovo prašymą nebuvo pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kvalifikuojant veikas pagal BK 281 straipsnį nereikia nurodyti visus be išimčių KET punktus, kuriuos kaltininkas pažeidžia. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais, todėl būtina nurodyti tuos KET punktus, kurie glaudžiai susiję su eismo įvykiu ar atitinka padaryto pažeidimo esmę.

23. Nors tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką nurodoma, kad vairuotojas pažeidė KET 127, 128 punktus, pažodžiui neįvardijama, kad J. B. pažeidė ir KET 24 punktą, tačiau nurodoma, jog vairuotojas turėjo laikytis KET 24 punkte numatytos pareigos imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų. Papildyti inkriminuotus KET punktus 119 punktu nėra pagrindo, kadangi nagrinėjamu atveju padaryto pažeidimo esmę atitinka KET 127 ir 128 punktai, susiję su nesaugaus greičio pasirinkimu bei netinkamu reagavimu į kelyje pamatytas dviratininkes.

24. Nėra pagrindo sutikti ir su atstovo advokato apeliacinio skundo argumentais dėl nuosprendyje nustatytų aplinkybių papildymo nurodant, jog dviratininkės nepilnametės, taip pat detaliai nurodant neigiamus padarinius, t. y. ne tik nurodant nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo mastą, tačiu ir detalizuojant konkrečius nustatytus sužalojimus. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodyta apie tai, kad dviračiu važiavo nepilnametės R. B. ir G. B.. Taip pat nurodoma, kad R. B. padarytas nesunkus, o G. B. nežymus sveikatos sutrikdymas. Sveikatos sutrikdymo mastas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje minimos specialistų išvados, kuriose detalizuoti nukentėjusiųjų sužalojimai, todėl tai, jog skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra išvardinti kiekvienai nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, neribojo kaltinamojo teisės žinoti, kuo kaltinamas ir dėl ko nuteistas.

25. Apeliaciniame skunde nesutinkamas su nuosprendžio argumentais dėl eksperimento vertinimo kaip nepatikimo įrodymo. Pagal BPK 197 straipsnio 1 dalį liudytojų, nukentėjusiųjų, įtariamųjų parodymams ar versijoms patikrinti galima atkurti tiriamo įvykio situaciją, aplinką, asmenų veiksmus ar kitas aplinkybes ir atlikti reikiamus bandymus. Atliekant eksperimentą turi būti atkuriamos kuo tikslesnės tiriamo įvykio sąlygos (vieta, metų ir paros laikas, apšvietimo, meteorologinės sąlygos, asmenų veiksmai ir kitos aplinkybės). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas motyvuodamas, kodėl nesiremia ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento rezultatais, pažymėjo, kad eksperimentas atliktas kovo mėn., o įvykis buvo rugpjūčio mėn., kai įvykio vietoje darytose nuotraukose matyti augmenija, dėl kurios buvo riboto matomumo sąlygos, be to, eksperimento metu nebuvo sąlygų, kad abu objektai judėtų vienas į kitą, todėl šio eksperimento rezultatai nelaikyti tiksliais. Kolegija neturi pagrindo su nuosprendžio argumentais nesutikti ir papildomai pastebi ir tai, jog abejonių kelia ir eksperimento metu buvusios meteorologinės sąlygos (saulėta ir debesuota), paros laikas (šviesos kiekio prasme). Apeliacinio skundo argumentai, kad nei J. B., nei jo gynėjas advokatas nepateikė prieštaravimų, neikeičia šioje byloje atlikto eksperimento vertinimo.

26. Apeliaciniame skunde manoma, jog J. B. turėjo būti paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, kadangi nusikaltimas padarytas naudojantis specialiąja teise, sutrikdyta dviejų nepilnamečių sveikata, įvykio metu vairuota techniškai netvarkinga transporto priemonė. Apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Be to, svarbia aplinkybe sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą gali būti pripažintas ankstesnis kaltininko administracinis baustumas už KET pažeidimus, o skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemonę asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kaltininkui galimybę toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius.

27. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas svarstė BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą bei motyvuotai sprendė jos neskirti, atsižvelgė į J. B. asmenybę, padarytos veikos pobūdį, kilusius padarinius, aplinkybę, jog J. B. turi ilgametę vairavimo patirtį, tačiau pagal bylos duomenis administracine tvarka nebaustas. J. B. ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad J. B. nėra piktybinis teisės normų reikalavimų pažeidėjas. BK 281 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos įstatymo leidėjo vertinamos kaip neatsargios, o nagrinėjamu atveju bylos medžiaga leidžia vertinti, kad J. B. padaryta veika buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, kuriai įtakos turėjo ir neatsakingas nukentėjusiųjų elgesys. Kolegija, šiuo atveju įvertinusi bylos duomenų visumą, apibūdinančią tiek nusikalstamą veiką, tiek kaltininką, mano, kad nėra jokių J. B. padidintą pavojingumą eismui ar visuomenei rodančių aplinkybių, dėl ko jam būtų būtina taikyti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, kaip to prašoma nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde. Šios priemonės taikymas neturėtų ir prevencinės reikšmės, kadangi pagal bylos duomenis J. B. nėra sistemingai KET pažeidinėjantis vairuotojas, netgi priešingai, iki nusikaltimo padarymo jis buvo pakankamai drausmingas vairuotojas.

28. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nukentėjusiosios priteistu neturtinės žalos dydžiu, prašoma jį didinti, akcentuojami pateikti dokumentai apie R. B. daugybinius sužalojimus, taikytą gydymą, reabilitaciją, likusį randą kaktos srityje, nesutinkama su nuosprendžio išvada, kad 2021-11-17 Ekspertizės aktas paneigė G. B. iki šiol jaučiamus nugaros apatinės dalies skausmus kaip susijusius su 2020-08-03 eismo įvykiu, atkreipiamas dėmesys į pateiktus dokumentus apie gydymą. Kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl nesutikimo su priteistos neturtinės žalos dydžiu atmeta kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydžio nustatymą, remdamasis teisiniu reguliavimu, išsamiai motyvavo, atsižvelgė į tai, kad sužalojimai nukentėjusiosioms padaryti dėl neatsargių J. B. veiksmų, eismo įvykio metu jis buvo blaivus, tiesiogiai nusikalstamos veikos pasekmių nesiekė, paties eismo įvykio kilimui įtakos galėjo turėti ir nukentėjusiųjų veiksmai, apie ką nurodoma ir specialisto išvadoje, be to, įvertinta ir tai, kad abi nukentėjusiosios patyrė sužalojimų galvos srityse ir abi nukentėjusios buvo be dviratininko šalmų, tuo pažeisdamos KET 56 punkto reikalavimus. Taip pat teismas vertino ir kiekvienai nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, jų kiekį ir pobūdį, taikytą gydymą, atkreiptas dėmesys, kad R. B. liko randas kaktos srityje, o duomenų apie liekamąsias sužalojimų pasekmes G. B. nėra, dėl ko R. B. nustatytas žymiai didesnis neturtinės žalos dydis nei G. B.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į teismų praktiką, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su nukentėjusiosioms nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas argumentuotai, įsigilinęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, saugomų vertybių svarbą, laikydamasis CK įtvirtintų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, nustatė šios žalos dydį.

29. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas klaidingai nuosprendyje motyvavo, kad 2021-11-17 Ekspertizės aktas Nr. EG 1623/2021 (04) paneigė G. B. iki šiol jaučiamus nugaros apatinės dalies skausmus kaip susijusius su 2020-08-03 eismo įvykiu. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nėra pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio vertinimu, jog 2021-11-17 Ekspertizės akte nenustatytas G. B. sveikatos negalavimų ryšys su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais. Bylos duomenimis eismo įvykio metu G. B. buvo nustatyti paviršiniai sužalojimai – nubrozdinimai pakaušyje, kairės alkūnės srityje, pilvo dešinėje šoninėje srityje, nugaroje, kurie atitiko nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas 2021-10-19 paskyrė teismo medicinos ekspertizę, kuriai be kita ko užduotas klausimas, ar G. B. kairės kojos čiurnos ir apatinės nugaros dalies, juosmens skausmas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su nagrinėjamu eismo įvykiu. 2021-11-17 Ekspertizės akte atsakyta, jog kategoriškai susieti G. B. subjektyvius skausminius nusiskundimus su 2020-08-03 nustatytais paviršiniais sužalojimais nėra galimybės, kadangi kitų trauminių pakitimų šiose srityse, galinčių sąlygoti šią subjektyvią skausminę simptomatiką tolimesnio ištyrimo, apsilankymo pas gydytojus specialistus, nenustatyta. Taigi, sprendžiant iš eksperto išvados, nėra objektyvių duomenų, kad atitinkami vaiko sveikatos negalavimai galėtų būti vertinami kaip eismo įvykio metu patirtų sužalojimų pasekmė. Abejoti eksperto vertinimu nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai pagrįstai nurodoma, kad Ekspertizės aktu paneigti teiginiai, jog nukentėjusiajai nustatyti negalavimai ir lėtinės ligos susiję su eismo įvykiu.

30. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiosioms priteistu neturtinės žalos dydžiu, kuris laikomas pakankamu atlyginant jų patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, kompensuojančiu jų patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus, byloje nustatytus neturtinių vertybių pažeidimus.

31. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su proceso išlaidų, priteistų nukentėjusiosioms, sumažinimu. Į bylą buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad nukentėjusiųjų atstovas L. B. už nukentėjusiųjų atstovavimą sumokėjo 7724, 90 Eur. Pirmosios instancijos teismas prašomas priteisti išlaidas advokato pagalbai sumažino iki bendros 3000 Eur sumos, savo sprendimą išsamiai motyvavo. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas vertino suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą ir apimtį taip pat ir nuteistojo turtinę padėtį. Apygardos teismas neturi jokio pagrindo su šiais nuosprendžio motyvais nesutikti. Kolegija pastebi ir tai, jog įstatymo nuostata dėl išlaidų advokato paslaugoms atlyginimo nesukuria proceso dalyviams, taip pat ir nukentėjusiajam, teisinio lūkesčio, kad baudžiamojoje byloje bus kompensuotos bet kokio dydžio ir visos patirtos teisinės išlaidos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį.

32. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų atstovas pateikė prašymą papildomai priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurios sudaro 2411,63 Eur. Iš pateiktų duomenų matyti, jog šias išlaidas sudaro apeliacinio skundo parengimas, teisinė pagalba, konsultacijos, atstovavimas teisme.

33. Nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja BPK 106 straipsnis, kuris numato teisę iš nuteistųjų priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas.

34. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo ir nukentėjusiųjų atstovo apeliacinius skundus. Abu skundai atmetami. Apeliacinės instancijos teisme vyko du teismo posėdžiai, vieno jų metu atliktas dalinis įrodymų tyrimas ir apklaustas ekspertas. Taip pat atsižvelgiama ir į advokato darbo sąnaudas (tas pats advokatas atstovavo ir pirmosios instancijos teisme), faktinį ir teisinį bylos sudėtingumą (byla nėra sudėtinga, nedidelės apimties, joje nekeliami reti teismų praktikoje pasitaikantys klausimai), taip pat į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantui yra paskirta finansinio pobūdžio sankcija, priteistos nemažos bylinėjimosi išlaidos. Todėl, atsižvelgusi į visą tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog teisinga yra netenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. B. ir nukentėjusiųjų G. B. ir R. B. įgaliotojo atstovo advokato Artūro Andriukaičio apeliacinius skundus atmesti.