Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui J. V., dėl sumokėtos pinigų sumos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovui nustatytu laiku nepateikus teismui atsiliepimo į ieškovo ieškinį, Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo patenkino ieškovo ieškinį visiškai, ir kurį, atsakovui pateikus prieštaravimus, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 1 d. nutartimi panaikino ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. Pareiškime atsakovas taip pat pateikė nesutikimo su ieškovo reikalavimais motyvus, nurodydamas, kad jis ieškinyje nurodomos 13 600 Eur sumos iš ieškovo nėra ėmęs ir, nors į bylą pateiktame raštelyje esantis parašas yra panašus į jo, jis nepamena, kad būtų rašęs ir/ar pasirašęs tokį dokumentą, o ieškinyje nurodytos puspriekabės atsakovas nuosavybės teise niekada nevaldė, todėl pats asmeniškai jos nepardavinėjo ir galėjo veikti tik kaip tarpininkas, kas reiškia, kad visos sumos už parduodamą puspriekabę pagal vykdomos veiklos specifiką nebūtų ėmęs. Atsakovas nurodė, kad į bylą pateikta tik neoriginalaus dokumento kopija. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad byloje iš esmės nepateikta jokių kitų ieškovo reikalavimus patvirtinančių įrodymų: nepateiktas skelbimas, kad atsakovas apskritai pardavinėjo nurodomą puspriekabę, įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas buvo raginamas grąžinti pinigus ar perduoti puspriekabę. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo reikalavimu priteisti palūkanas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Pažymėtina, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013). Todėl nepaisant to, ar procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų teisinis pagrindas ir ar jis nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, kad tarp šalių buvo sudaryta puspriekabės pirkimo-pardavimo sutartis, o atsakovas, neigdamas pirkimo-pardavimo teisinių santykių tarp šalių susiklostymą, nurodo, kad galėjo tik tarpininkauti ieškovui sudarant puspriekabės pirkimo-pardavimo sutartį, nes užsiiminėjo tarpininkavimo automobilių prekyba veikla, o puspriekabės niekada neturėjo nuosavybės teise, todėl jos parduoti negalėjo.

Pažymėtina, kad komercinis atstovavimas (tarpininkavimas, kaip įvardina atsakovas) yra profesinė veikla (verslas), abi šalys, tiek atstovaujamasis, tiek ir komercinis atstovas, yra verslininkai, šiai veiklai būdingas tęstinumas ir nuolatinis pobūdis, nors komercinio atstovavimo sutartis gali būti sudaroma ir apibrėžtam terminui (CK 2.155 str. 1 d.). Komercinio atstovavimo tikslas – sandorių sudarymas atstovaujamojo vardu, ir už šią veiklą komerciniam atstovui yra mokamas atlyginimas (CK 2.158 str. 1 d.). Atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovo paaiškinimus, kad automobilių pirkimo-pardavimo sandorius jie sudarinėjo 2008 m. ir kad vėliau iki 2011 m. spalio 7 d. ginčo sutarties sudarymo jie nesudarinėjo jokių sandorių dėl automobilių įsigijimo, darytina išvada, kad tarp šalių nesusiklostė komercinio atstovavimo santykiai, t. y. atsakovas neveikė kaip ieškovo tarpininkas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties darytina išvada, kad esminis sutarties požymis ir svarbiausias sutarties galiojimo elementas yra šalių susitarimas (consensus ad idem). Remiantis konsensualizmo principu, sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012). Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine) forma arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str. 1 d.). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 str.), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė ieškovas, pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė ir ji laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 str. 2 d.), o įstatymuose arba sutartyje numatytais atvejais šį susitarimą išreiškia atitinkama forma (CK 6.159 str.), o sutarties sudarymo momentas nėra siejamas su jos dalyko perdavimo momentu. Atskiriems sandoriams, pvz., pirkimo–pardavimo sutarčių rūšims, įstatymai gali nustatyti specialiąsias sudarymo taisykles.

Ieškovas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą įrodinėja pateikdamas pinigų perdavimo raštą, kuriame rusų kalba parašyta: „J. V. paėmė 13 600 Eur data 2011-10-07 (parašas) už puspriekabę 2007“ bei antstolės R. S. 2015-10-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0106/15/1244, kuriame užfiksuotas iš ieškovo telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) siunčiamos ir gautos žinutės, susirašinėjant su atsakovu, kurio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad ieškovo pateiktas pinigų perdavimo raštas neatitinka sutarties sampratos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 straipsnyje, o ieškovo ir jo bendravimas telefonu trumposiomis žinutėmis vyko ne dėl puspriekabės pirkimo-pardavimo sutarties, bet dėl kito asmens turto. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, kad, nors jis surašė pinigų perdavimo raštą, tačiau tai tik buvo sutarties projektas (kaip įvardina atsakovas „ruošinys“), ir kad jis netyčia pateko pas ieškovą, yra visiškai nepagrįsti. Be to, tai, kad pinigų perdavimo raštas, pasirašytas atsakovo, yra pas ieškovą, patvirtina, kad būtent ieškovas ir atsakovas tarėsi dėl puspriekabės pirkimo-pardavimo bei susitarė dėl kainos. Teismo posėdyje atsakovas patvirtino, jog telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) yra jo ir kad šį numerį jis turi labai ilgai, todėl nekyla abejonių, kad antstolės R. S. 2015-10-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0106/15/1244 užfiksuotas ieškovo ir atsakovo telefoninis bendravimas trumposiomis žinutėmis po ginčo sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, trumpųjų žinučių, siųstų ir gautų laikotarpiu nuo 2011-10-20 iki 2012-08-12, turinys patvirtina ieškovo argumentus, kad jis su atsakovu sudarė puspriekabės „Krone SDP 27“, 2007 m. gamybos, pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovui puspriekabę pargabenęs iš Danijos į Lietuvą (Klaipėdą).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (įrodymų pakankamumo taisyklė). Įrodymų vertinimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

Pažymėtina, kad aplinkybę dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal minėtas įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso numatytas išimtis. Ieškovo pateikti įrodymai laikytini patikimais, nes jie yra patvirtini faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, kurios yra akivaizdžiai tapačios. Tuo tarpu atsakovo pozicija byloje buvo nenuosekli, nes atsakovas iš pradžių teigęs, kad ne jis surašė pinigų perdavimo raštą ir kad nėra įsitikinęs, ar pažįsta ieškovą, vėliau pakeitė poziciją nurodydamas, kad raštą surašė jis, tačiau pinigų iš ieškovo negavo. Teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs ieškovo paaiškinimus ir ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, gali jais remiantis konstatuoti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą, o atsakovo paaiškinimus, kaip nenuoseklius, atmesti.

Atsižvelgiant į tai, teismas, daro išvadą, kad ieškovo ieškinio reikalavimo faktinis pagrindas kvalifikuotinas pagal pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Atsakydamas į ieškovo poziciją, kad nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas, teismas atkreipia šalių dėmesį, kad, kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, šis institutas taikomas tada, kai yra šios sąlygos: nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti, turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją), kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008). Kaip jau minėta, ieškovas teigia, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, t. y. ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis, kurios pagrindu atsirado tam tikros šalių tarpusavio prievolės. Šia aplinkybę konstatavo ir teismas, todėl vienos iš sąlygų, būtinų taikant turto gavimo be pagrindo santykius reglamentuojančias teisės normas – lėšų gavimo be teisinio pagrindo, nėra. Taigi nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas nagrinėjamu atveju netaikytinas.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo

Teismui konstatavus, kad tarp šalių buvo sudaryta puspriekabės „Krone SDP 27“, 2007 m. gamybos, pirkimo-pardavimo sutartis, būtina išspręsti šalių ginčą dėl pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo. Kaip minėta, pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė dvišalė atlygintinė sutartis, nukreipta į daikto pirkėjui perdavimą nuosavybėn ar patikėjimo teise (CK 6.305 str.). Sudarius pirkimo-pardavimo sutartį atsiranda teisinis prievolinis santykis, kurio turinys – pardavėjo ir pirkėjo tarpusavyje susijusios teisės ir pareigos; jas vykdydamos šalys pasiekia rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarties vykdymo principai ir tai yra imperatyviosios įstatymo nuostatos, pagal kurias privalo elgtis abi sutartinės prievolės šalys – tiek skolininkas, tiek ir kreditorius.

Ginčo atveju ieškovas atliko išankstinį mokėjimą už daiktą – puspriekabę „Krone SDP 27“, 2007 m. gamybos. Teismo vertinimu šią aplinkybę patvirtina tiek atsakovo pinigų perdavimo raštas, tiek šalių elgesys po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, t. y. šalių bendravimas telefonu trumposiomis žinutėmis. Atsakovas neperdavė ieškovui pirkimo-pardavimo sutarties dalyko, kuris, kaip teisingai nurodė ieškovas, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.306 straipsnio 3 dalį gali būti apibūdintas tiek pagal individualius požymius, tiek pagal rūšį. Taip pat sutiktina su ieškovo pozicija, kad pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 str. 4 d.), kas nagrinėjamu atveju ir yra padaryta, t. y. ieškovas ir atsakovas aiškiai susitarė dėl puspriekabės „Krone SDP 27“, 2007 m. gamybos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.315 straipsnio 3 dalį, kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą. Todėl ieškovas įgijo teisę į sumokėtos sumos gražinimą ir šios sumos grąžinimo reikalauja iš atsakovo (CK 6.315 str. 1, 3 d.). Atsakovas aplinkybės, jog jis gavo iš anksto ieškovo sumokėtą ginčo pinigų sumą už puspriekabę, nepripažįsta. Tačiau, kaip minėta, šia aplinkybes patvirtina teismo patikimais pripažinti ieškovo pateikti įrodymai. Todėl ieškovo reikalavimas dėl 13 600 Eur, ieškovo atsakovui sumokėtų už puspriekabę „Krone SDP 27“, 2007 m. gamybos, ir jos pargabenimą iš Danijos į Lietuvą (Klaipėdą), tenkintinas.

Dėl palūkanų skaičiavimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.315 straipsnio 4 dalį ieškovas turi teisę reikalauti priteisti palūkanas. Minėtas straipsnis numato, kad kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda daiktų pirkėjui, jis privalo už gautą sumą mokėti įstatymų arba sutarties nustatytas palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita, o palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kurią pardavėjas privalėjo perduoti daiktus, ir mokamos iki tos dienos, kurią daiktai faktiškai perduodami pirkėjui arba jam grąžinama sumokėta kaina.

Kaip nustatyta, ieškovas ir atsakovas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir ieškovas iš anksto sumokėjo 13 600 Eur atsakovui už puspriekabę ir jos pervežimą, tačiau atsakovas laiku neperdavė ieškovo įgytos puspriekabės, todėl pagal minėtą teisinį reglamentavimą jam tenka pareiga sumokėti ieškovui palūkanas.

Atsakovas nesutinka su terminu, nuo kurio turi būti skaičiuojamos palūkanos, nurodydamas, kad šalys nesusitarė dėl konkretaus puspriekabės „Krone SDP 27“, 2007 m. gamybos, perdavimo termino, o ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad per daugiau kaip trejų metų laikotarpį kreipėsi į atsakovą dėl prievolės vykdymo, todėl nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas turėjo puspriekabę perduoti iki 2011-10-21 ir kad nuo šio termino skaičiuotinos palūkanos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.319 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus pirkėjui pirkimo-pardavimo sutartyje numatytu laiku, o, jeigu perdavimo terminas sutartyje nenurodytas, daiktai turi būti perduoti per protingą terminą po sutarties sudarymo, ir šiuo atveju atitinkamai taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.53 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis numato, jog prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas ir tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę. Pritartina ieškovo argumentams, kad atsižvelgiant į tai, kad šalys 2011-10-07 susitarė, jog atsakovas transportuos puspriekabę iš Danijos į Lietuvą (Klaipėdą) ir laikytina, jog būtent 14 dienų terminas (nuo 2011-10-07 iki 2011-10-21) yra protingas tokiai pareigai įvykdyti. Todėl tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už 13 600 Eur pinigų sumą nuo 2011-10-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovui iš atsakovo priteistina 408,00 Eur žyminio mokesčio ir 1 700,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 80 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Ieškovas taip pat pateikė prašymą priteisti 25,90 Eur išlaidų už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą ir 100,00 Eur išlaidų už faktinių aplinkybių konstatavimą ir protokolo surašymą. Pažymėtina, kad šio klausimo išsprendimas yra sąlygotas būtinumu šaliai, kuri pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti teismui prašymą dėl jų priteisimo bei turėtų išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Ieškovas pateikė PVM sąskaitas faktūras dėl minėtų išlaidų, tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos buvo realiai sumokėtos. Todėl jos iš atsakovo ieškovui nepriteistinos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 10,88 Eur ir yra didesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš atsakovo priteisiamos valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–265, 268–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo J. V., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui V. D., gim. (duomenys neskelbtini), paso Nr. (duomenys neskelbtini), 13 600 Eur (trylika tūkstančių šešis šimtus eurų 00 ct), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 13 600 Eur sumą nuo atsakovo pareigos perduoti puspriekabę dienos, t. y. nuo 2011 m. spalio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 408,00 Eur (keturis šimtus aštuonis eurus 00 ct) žyminio mokesčio ir 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų 00 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo J. V., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 10,88 Eur (dešimties eurų 88 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660, įrodymą pateikiant teismui.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.