- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- A-428-822/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01613-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
- Pareiškėjas
- M. S., G. S.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. S. ir G. S. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai M. S. ir G. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Kauno teritorinio skyriaus 2021 m. gegužės 31 d. rašte Nr. (1.29-KE)2K-1784 ,,Dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini)“ išdėstytą sprendimą (rašto registracijos data 2021 m. birželio 2 d.) (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti 2021 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį reglamentą) Nr. D-060812 gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2021 m. gegužės 17 d. prašymas).
2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad yra žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai (toliau – ir žemės sklypas). Žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Ketinant žemės sklype statyti statinį – gyvenamąjį namą, buvo rengiamas gyvenamojo namo projektas. Kadangi žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), pareiškėjai su 2021 m. gegužės 17 d. prašymu kreipėsi į Departamento Kauno teritorinį skyrių. Atsakovo Rašte buvo nurodyta, kad naujo pastato statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje (duomenys neskelbtini), negalima, nes žemės sklypas patenka į kultūros paveldo objekto – Lietuvos kariuomenės V-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko antrojo bataliono ir III-ojo artilerijos pulko trečiosios grupės Prienų karinio miestelio pastatų komplekso (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 28258) – teritoriją.
3. Pareiškėjai pažymėjo, kad į kultūros vertybės teritoriją patenka tik pats karinis miestelis, tačiau pareiškėjams priklausantis žemės sklypas yra už paveldo objekto teritorijos ribų. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir registruojant žemės sklypą nebuvo jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje. Atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus, buvo formuojami sodybinio užstatymo žemės sklypai, ir tai sukėlė pagrįstų lūkesčių dėl galimos statybos. Duomenys apie tai, kad pareiškėjams priklausantis žemės sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), registre buvo įrašyti tik 2010 metais. Pareiškėjų vertinimu, nėra aiškios kultūros paveldo objekto – karinio miestelio ribos, nes pareiškėjams priklausantis žemės sklypas yra tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, o Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2017 m. gegužės 2 d. akte Nr. KPD-RM-2528 „Dėl duomenų patikslinimo ir teisinės apsaugos suteikimo“ (toliau – ir 2017 m. gegužės 2 d. Aktas) nustatyta, kad kompleksinis objektas, kurį sudarantys objektai registruojami savarankiškai, yra vertybė – pastatų kompleksas Lietuvos kariuomenės V-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko antrojo bataliono ir IlI-ojo artilerijos pulko trečiosios grupės Prienų karinio miestelio pastatų kompleksas, esantis Vytenio g. Taip pat įrašyti į kompleksą įeinančių objektų duomenys, nurodant, kad į kompleksą įeina pastatai, esantys (duomenys neskelbtini).
4. Pareiškėjai vertino, kad Raštas yra neaiškus, nemotyvuotas, tik formaliai nurodyta, kad statyba žemės sklype negalima. Nauja statyba nepažeistų visuomeninių interesų, o atvirkščiai, sutvarkius sklypą ir pagal reikalavimus įgyvendinus statybą labiau išryškėtų kultūros paveldo objektai ir jų vertybės.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), yra kultūros paveldo komplekso – Lietuvos kariuomenės V-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko antrojo bataliono ir III-ojo artilerijos pulko trečiosios grupės Prienų karinio miestelio pastatų komplekso (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre – 28258) (toliau – ir Prienų karinis miestelis) – teritorijoje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 8 straipsnio 12 dalimi Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši. Kultūros vertybių registre prie Prienų karinio miestelio apskaitos dokumentų yra pridėti Prienų karinio miestelio Apibrėžtų teritorijos bei apsaugos ribų planai 1, 2 ir 3 lapai, kuriuose aiškiai su koordinatėmis yra nustatytos Prienų karinio miestelio teritorijos ribos. Iš šių apskaitos dokumentų matyti, kad žemės sklypas yra Kultūros paveldo vietovės – Prienų karinio miestelio teritorijoje. Prienų karinis miestelis į Kultūros vertybių registrą įtrauktas Kultūros vertybių apsaugos direktoriaus 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Į-516. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ minėtas kultūros paveldo objektas (kompleksas) yra paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu su saugojimo paskirtimi viešajam pažinimui ir naudojimui. Prienų karinio miestelio Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė, esančiame Prienų karinio miestelio Teritorijos ribų ir vizualinės apsaugos zonos plane, matyti, kad žemės sklypas buvo Prienų karinio miestelio vizualinės apsaugos pozonyje. Nekilnojamojo kultūros paveldo pirmosios vertinimo tarybos 2017 m. gegužės 2 d. Aktu buvo patikslintos Prienų karinio miestelio vertingosios savybės ir praplėstos Prienų karinio miestelio teritorijos ribos. Nuo 2017 m. gegužės 2 d. Akto priėmimo momento žemės sklypas (duomenys neskelbtini), yra kultūros paveldo objekto teritorijoje.
7. Atsakovas pažymėjo, kad priimdamas Raštą vadovavosi Prienų karinio miestelio apskaitos dokumento – 2017 m. gegužės 2 d. Akto Nr. KPD-RM-2528 7.1.3.4 punktu, kuriame numatyta, kad žemės ir jos paviršiaus elementai – kairiojo Nemuno kranto viršutinė terasa su nuolydžiu link Nemuno upės bei griova pietų teritorijos dalyje yra šio kultūros paveldo objekto vertingoji savybė. Gyvenamojo namo statyba žemės sklype yra negalima, nes žaloja minėtą vertingąją savybę ir taip prieštarauja NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui, kuriame numatyta, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiama naikinti ar kitaip žaloti saugomo objekto vertingąsias savybes.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 10 d. sprendimu tenkino pareiškėjų M. S. ir G. S. skundą, panaikino Departamento Kauno teritorinio skyriaus Raštą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti 2021 m. gegužės 17 d. prašymą.
9. Teismas nustatė, jog pareiškėjai yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkai. Žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Kadangi nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), su 2021 m. gegužės 17 d. prašymu buvo kreiptasi į Departamentą. Departamentas Rašte nurodė, kad naujo pastato statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje (duomenys neskelbtini), negalima, nes žemės sklypas patenka į kultūros paveldo objekto – Lietuvos kariuomenės V-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko antrojo bataliono ir III-ojo artilerijos pulko trečiosios grupės Prienų karinio miestelio pastatų komplekso (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 28258) – teritoriją. Nustatytos saugomos vertingosios savybės – 7.1.3.4. žemės ir jos paviršiaus elementai – kairiojo Nemuno kranto viršutinė terasa su nuolydžiu link Nemuno upės bei griova pietų teritorijos dalyje. Vertingųjų savybių pobūdis – kraštovaizdžio. Informuojama, kad būtina nenumatyti darbų, galinčių pakenkti kultūros paveldo objekto autentiškumui, jų vertingosioms savybėms ir turėti neigiamos įtakos saugomų objektų kraštovaizdžiui ar apžvalgos galimybėms. Padaryta išvada – naujo pastato statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje (duomenys neskelbtini), negalima.
10. Teismas vadovavosi NKPAĮ 23 straipsnio 8 dalimi, Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975, (toliau – ir Aprašas) 9, 10 punktais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalimi, vertino Rašto turinį ir priėjo prie išvados, kad atsakovas nesilaikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies bei Aprašo 10 punkto nuostatų.
11. Teismas vertino, kad Rašte atsakovas nurodė, jog naujo pastato statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje (duomenys neskelbtini), negalima, nes numatyti darbai gali pakenkti kultūros paveldo objekto autentiškumui, jo vertingosioms savybėms ir turėti neigiamos įtakos saugomų objektų kraštovaizdžiui ar apžvalgos galimybėms, tačiau nenurodė konkrečių darbų, neatskleidė kaip jie pažeidžia konkrečias teisės aktų nuostatas. Teismas sprendė, jog atsakovas Rašte nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis padarė atitinkamas išvadas ir priėmė neigiamą atsakymą dėl 2021 m. gegužės 17 d. prašymo, aiškiai, išsamiai ir suprantamai nemotyvavo individualaus administracinio akto, taip sudarydamas kliūtis jį ginčijančiam asmeniui tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimo faktinio pagrindo nebuvimas (motyvacijos nebuvimas) yra esminis trūkumas ir esminis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 10 punkto nuostatų pažeidimas, todėl Raštą panaikino.
Atsiliepimas
12. Teismas nevertino atsakovo atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu nurodytų motyvų, dėl kurių neturėjo būti patenkintas pareiškėjų 2021 m. gegužės 17 d. prašymas, šiuo aspektu pabrėžęs, kad motyvai privalo būti išdėstyti priimtame sprendime.
Žemesnės instancijos teismas
13. Panaikinęs Raštą, teismas įpareigojo atsakovą nagrinėti iš naujo 2021 m. gegužės 17 d. prašymą.
III.
14. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjų skundą atmesti.
15. Atsakovo nuomone, teismas neįvykdė savo pareigos išnagrinėti bylą objektyviai ir visapusiškai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą grįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą. Atsakovas vadovaujasi Aprašo 6, 9 punktais ir pažymi, kad Rašte nurodė motyvus, argumentus bei apskundimo tvarką, kaip tai numato Aprašo 10 punktas. Atsakovas laikosi pozicijos, jog Raštas atitinka VAĮ reikalavimus. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 47 punktu ir nurodo, kad specialieji paveldosaugos reikalavimai nėra privalomi, o statytojo (užsakovo) pageidavimu jie gali būti išduodami, jei neprieštarauja Apraše nustatytiems reikalavimams.
Atsiliepimas
16. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 10 d. sprendimą, o Departamento apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
17. Pareiškėjai pakartoja skundo argumentus, susijusius su atsakovo Rašto neteisėtumu ir sutinka su teismo išvada, kad Raštas nemotyvuotas, jo turinys nesuprantamas, nes neįmanoma suprasti nagrinėjamų santykių esmės, kokie subjektai bei kokiu būdu dalyvavo santykiuose, nenurodoma informacija apie asmenį, pateikusį skundą, o motyvų išdėstymas nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjai vadovaujasi Aprašo 9, 10 punktais ir nurodo, kad Rašte buvo nurodyta tik viešai prieinama informacija. Pagal paveldosaugos reikalavimus yra galimybė remontuoti arba rekonstruoti karinio miestelio teritorijoje esančius statinius, kurie yra kultūros paveldo objektai, tačiau pareiškėjams, žemės sklypo savininkams, nėra galimybės vykdyti statybą jiems priklausančiame žemės sklype, nors žemės sklypo paskirtis ir naudojimo pobūdis statybinės veiklos nedraudžia. Iš Rašto nėra aišku, kokia apimtimi galima tvarkyti žemės sklypą.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjai nurodo, jog Prienų rajono savivaldybės administracija kreipėsi į Departamentą su prašymu dar kartą peržiūrėti Prienų karinio miestelio apskaitos dokumentaciją, taigi sprendžiami klausimai dėl Prienų karinio miestelio, įskaitant teritoriją, į kurią patenka žemės sklypas, ribų patikslinimo ir poreikio patikslinti vertingąsias savybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (1.29-KE)2K-1784 ,,Dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini)“ pagrįstumo ir teisėtumo bei pareiškėjų M. S. ir G. S. reikalavimo įpareigoti Departamento Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti 2021 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį reglamentą) Nr. D-060812 gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini), pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjų skundą tenkino, konstatavęs, kad atsakovo Raštas neatitinka VAĮ reikalavimų, t. y. nėra tinkamai motyvuotas tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais ir šie pažeidimai yra esminiai.
21. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nemotyvuotą skundžiamą teismo sprendimą, kuris turi būti panaikintas.
22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, daro išvadą, kad atsakovas teigia, jog sprendimas yra be motyvų ir turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Su tokia atsakovo pozicija nesutiktina, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; ir kt.). Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas.
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjų pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti Departamento Kauno skyriaus 2021 m. birželio 2 d. Raštą bei pateikė konkrečias išvadas, dėl kurių pareiškėjų skundą tenkino. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių panaikintas jo Raštas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu bei nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
25. VAĮ 3 straipsnio 5 punktas nustato išsamumo principą, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis įtvirtina reikalavimus, taikytinus administraciniam sprendimui. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalies (kuri iš esmės atitinka nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ redakcijos, galiojančios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus) nuostatas, yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015). Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022 ir kt.).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovo priimto Rašto turinio neįmanoma nustatyti, kuriais argumentais ir teisės aktų nuostatomis atsakovas grindžia sprendimą atsisakyti išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus pagal pareiškėjų 2021 m. gegužės 17 d. prašymą. Atsakovas Rašte abstrakčiai nurodė žemės sklypo priklausomybę Prienų karinio miestelio teritorijai, Aktu nustatytas vertingąsias savybes, tačiau jų nesusiejo su reikšmingomis sprendžiamam klausimui faktinėmis aplinkybėmis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nustatyti Rašto turinio trūkumai (nenurodyti kokie konkretūs numatyti darbai gali pakenkti kultūros paveldo objekto autentiškumui, jo vertingosioms savybėms ir turėti neigiamos įtakos saugomų objektų kraštovaizdžiui ar apžvalgos galimybėms, kaip jie pažeidžia konkrečias teisės aktų nuostatas) yra esminiai ir sudarantys pagrindą aktą panaikinti. Dėl šios priežasties kiti šalių argumentai šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisinės reikšmės ir laikytini pertekliniais.
28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
29. Pareiškėjai prašo priteisti jiems iš atsakovo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, vadovaudamasi ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, įvertinusi pareiškėjų prašymo pagrįstumą (pateiktą 2021 m. liepos 1 d. atstovavimo sutartį, 2022 m. balandžio 6 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 22-04-02 ir 2022 m. balandžio 6 d. pinigų priėmimo kvitą, serija LAT Nr. 1104298) bei pateikto atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą apimtį bei turinį, sprendžia, kad pareiškėjų prašomų atlyginti jų patirtų išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus 8.11 punkte nustatyto dydžio, yra proporcingas pareiškėjų atstovo suteiktoms teisinėms paslaugoms, todėl turi būti atlyginamos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjų prašymą tenkina ir jam iš atsakovo Departamento priteisia 800 Eur pagrįstų bei proporcingų teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pareiškėjams M. S. ir G. S. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.