Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

dalyvaujant atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovams A. L. ir R. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. S. ir G. S., atstovaujamų advokatės R. G., skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjai yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkai. Žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (b. l. 7–8). Kadangi nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), su 2021 m. gegužės 17 d. prašymu išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį reglamentą) Nr. D-060812 gyvenamojo namo statybai buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą (b. l. 21–23). Kultūros paveldo departamentas Ginčijamame sprendime nurodė, kad naujo pastato statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje (duomenys neskelbtini), negalima, nes žemės sklypas patenka į kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) – teritoriją.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. (1.29-KE)2K-1784 ,,Dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 3–5) bei pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti 2021 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį reglamentą) Nr. D-060812 gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini), pagrįstumo.

Iš Ginčijamo sprendimo matyti, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), patenka į kultūros paveldo objekto – (duomenys neskelbtini) – teritoriją. Nustatytos saugomos vertingosios savybės – 7.1.3.4. žemės ir jos paviršiaus elementai – kairiojo Nemuno kranto viršutinė terasa su nuolydžiu link Nemuno upės bei griova pietų teritorijos dalyje. Vertingųjų savybių pobūdis – kraštovaizdžio. Informuojama, kad būtina nenumatyti darbų, galinčių pakenkti kultūros paveldo objekto autentiškumui, jų vertingosioms savybėms ir turėti neigiamos įtakos saugomų objektų kraštovaizdžiui ar apžvalgos galimybėms. Padaryta išvada – naujo pastato statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje (duomenys neskelbtini), negalima.

NKPAĮ 23 straipsnio 8 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2020 m. balandžio 1 d.) nustatyta, kad specialieji paveldosaugos reikalavimai tvarkomiesiems statybos darbams ir statybą leidžiantys dokumentai juos atlikti išduodami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo dienos kultūros ministro nustatyta tvarka turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė ir statinio projekto ekspertizė – aplinkos ministro ir kultūros ministro nustatytais atvejais ir tvarka. Projektas turi būti pataisytas pagal šių ekspertizių aktų privalomas pastabas prieš išduodant statybą leidžiantį dokumentą. Statybą leidžiantis dokumentas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus išduodamas, kai toks projektas neprieštarauja paveldosaugos reikalavimams ir jam pritaria Departamento ir savivaldybės atstovai. Vadovaudamasis NKPAĮ 23 straipsnio 8 dalimi ir Statybos įstatymo 24 straipsnio 22 dalimi, Lietuvos Respublikos kultūros ministras 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975 patvirtino Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), kuris reglamentuoja specialiųjų paveldosaugos reikalavimų tvarkomiesiems statybos darbams turinį, išdavimo ir keitimo tvarką, apskaitą ir saugojimą. Aprašo 9 punkte nustatyta, jog Specialieji paveldosaugos reikalavimai neišduodami, jei: 9.1. planuojami tvarkomieji statybos darbai prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui ir kitiems nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantiems teisės aktams bei teritorijų planavimo dokumentams; 9.2. planuojamais tvarkomaisiais statybos darbais būtų pažeistas objekto autentiškumas, sunaikintos ar sužalotos kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės, nurodytos nekilnojamosios kultūros vertybės apskaitos dokumentuose; 9.3. statinyje, kuris kultūros paveldo vietovės vertinimo tarybos akte pažymėtas kaip vertingųjų savybių požymių turintis objektas (toliau – galimai vertingas statinys) ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka nėra priimtas sprendimas dėl teisinės apsaugos šiam objektui netaikymo, planuojama atlikti jo griovimo, rekonstrukcijos, kapitalinio remonto, atnaujinimo (modernizacijos) darbus. Priėmus sprendimą neišduoti specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, pareiškėjas apie tai informuojamas per Aprašo 8 punkte nurodytą terminą Departamento teritorinio skyriaus raštu, pateikiamu per Kultūros paveldo elektroninių paslaugų informacinę sistemą. Šiame rašte nurodomos priežastys, dėl kurių neišduodami specialieji paveldosaugos reikalavimai, pagrindžiant jas konkrečiomis Aprašo 9.1–9.3 papunkčiuose nurodytų teisės aktų ir (ar) dokumentų nuostatomis, ir šio sprendimo apskundimo tvarka (10 punktas).

Kultūros paveldo departamento priimtas Ginčijamas sprendimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai, tarp jų ir tokie, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios Viešojo administravimo įstatymo redakcijos 8 straipsnyje buvo įtvirtinti bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Paminėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; to paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad tiek iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje, tiek ir nuo 2020 m. lapkričio 1 d. galiojančioje redakcijoje turinio prasme reikalavimai administraciniam sprendimui (individualiam administraciniam aktui) iš esmės yra tapatūs, keitėsi tik įstatymo straipsniai. Tad gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kuri buvo išplėtota aiškinant ankstesnės redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, yra aktuali ir šiai bylai, aiškinant Ginčijamo atsakovės sprendimo priėmimo metu galiojusią ir šiuo metu galiojančią Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalį.

LVAT yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji norma, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013).

Tai reiškia, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti imperatyvai yra privalomi ir Kultūros paveldo departamentui priimant individualius administracinius aktus, nagrinėjamu atveju priimant Ginčijamą sprendimą. Taigi, LVAT praktikoje ne kartą konsta­tuota, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą) (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinė­je byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su Ginčijamu sprendimu, konstatuoja, kad atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 10 punkto nuostatų nesilaikė. Minėta, jog Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad naujo pastato statyba kultūros paveldo objekto teritorijoje (duomenys neskelbtini), negalima, nes numatyti darbai gali pakenkti kultūros paveldo objekto autentiškumui, jo vertingosioms savybėms ir turėti neigiamos įtakos saugomų objektų kraštovaizdžiui ar apžvalgos galimybėms. Tačiau kokie konkretūs numatyti darbai gali pakenkti kultūros paveldo objekto autentiškumui, jo vertingosioms savybėms ir turėti neigiamos įtakos saugomų objektų kraštovaizdžiui ar apžvalgos galimybėms, kaip jie pažeidžia konkrečias teisės aktų nuostatas, atsakovas nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Ginčijamame sprendime nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis padarė atitinkamas išvadas ir priėmė neigiamą atsakymą dėl prašymo išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį apsaugos reglamentą). Aiškiai, išsamiai ir suprantamai nemotyvuotas individualus administracinis aktas sudaro kliūtis jį ginčijančiam asmeniui tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Dėl to atsakovas privalėjo priimto sprendimo turinį (teisinį ir faktinį pagrindimą, motyvaciją) išdėstyti taip, kad individualaus administracinio akto adresatas aiškiai suprastų dėl kokios priežasties ir kuo konkrečiai remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į kitokio pobūdžio jam žinomas aplinkybes.

Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pagrindas teisėjų kolegijai konstatuoti, kad atsakovo sprendimo faktinio pagrindo nebuvimas (motyvacijos nebuvimas) yra esminis trūkumas ir esminis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies ir Aprašo 10 punkto nuostatų pažeidimas, o tai suponuoja Ginčijamo sprendimo panaikinimą.

Atsakovas tik atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu iš dalies nurodė motyvus, dėl kurių neturėjo būti patenkintas pareiškėjų 2021 m. gegužės 17 d. prašymas išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį reglamentą), tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, kad motyvai, ar pareiškėjų prašymas tenkinamas, ar netenkinamas, privalo būti išdėstyti priimtame sprendime, nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perduota teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.).

Taigi Ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, šie pažeidimai yra esminiai, todėl yra pagrindas panaikinti 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (1.29-KE)2K-1784 ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą nagrinėti iš naujo 2021 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį reglamentą) Nr. D-060812 gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) (ABTĮ 88 straipsnio 2 ir 4 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais,

nusprendžia:

Pareiškėjų M. S. ir G. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. (1.29-KE)2K-1784 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti 2021 m. gegužės 17 d. prašymą išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (laikinąjį reglamentą) Nr. D-060812 gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.