Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,

Rezoliucinė dalis

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir J. M. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, nuspręsta:

- R. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalyje ir skirti jai bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, šią bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2025 m. kovo 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. B. skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams;

- J. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje ir skirti jai bausmę – laisvės atėmimą 2 metams;

- išieškoti valstybei iš R. B. ir J. M. iš kiekvienos po 967,40 Eur dydžio proceso išlaidas už byloje atliktą specialisto tyrimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. B. ir J. M. nuteistos už tai, kad jos, veikdamos bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, turėdamos tikslą pagrobti svetimą turtą, 2023 m. balandžio 7 d. apie 16.05 val. kieme namo, esančio (duomenys neskelbtini), trise užkalbino nukentėjusiąją S. K. siekdamos nukreipti pastarosios dėmesį; joms bekalbant J. M. be nukentėjusiosios sutikimo bei jai nematant, užėjo į minėto namo vidų pro nerakintas namo duris, apžiūrėjo kas yra namo viduje ir išėjo į kiemą; norėdamos nukreipti nukentėjusios S. K. dėmesį jos toliau trise kalbino nukentėjusiąją; joms bekalbant R. B. užėjo į namo vidų pro nerakintas namo duris be nukentėjusiosios sutikimo, šiai nematant, tokiu būdu įsibrovė į patalpą ir iš virtuvėje esančioje spintelėje gulėjusios piniginės pagrobė nukentėjusiosios S. K. pinigus – 1250 Eur bei nukentėjusiojo V. K. pinigus – 1750 Eur; tokiu būdu bendrais veiksmais pagrobė bendros 3000 Eur vertės nukentėjusiųjų S. K. ir V. K. turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. B. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį – pripažinti, kad nusikalstamą veiką padarė ji viena, o ne bendrininkų grupėje; pripažinti, kad ji pagrobė 1500 Eur vertės nukentėjusiųjų V. K. ir S. K. turtą; perkvalifikuoti veiką iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį; sušvelninti jai paskirtą bausmę; šią bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyti švelnesnę galutinę subendrintą bausmę; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jos išieškota 967,40 Eur už byloje atliktą specialisto tyrimą. Nuteistoji R. B. cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, skundžiamą nuosprendį ir dėsto apie įrodymų vertinimą.

3.5. Atsižvelgdama į pirmiau paminėtas aplinkybes nuteistoji J. M. mano, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino ją kalta bei nuteisė. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria ji buvo pripažinta kalta padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, turi būti panaikinta ir šioje dalyje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistosios J. M. apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistosios R. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6.1. Įrodymų tyrimo, vertinimo ir pripažinimo baudžiamajame procese bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK. Tačiau BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimo procesas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis liečiamumo (sąsajumo) ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltės ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl įrodymai, kuriais grindžiama asmens kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi būti suformuotos kaltinamųjų kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

6.2. Šioje byloje išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažindamas apeliantes R. B. ir J. M. kaltomis dėl joms inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą (sąsajumą), leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, motyvų ir padarytų išvadų ar jomis abejoti ir su jomis sutinka, todėl visų jų nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas nuteistųjų R. B. ir J. M. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai abi apeliantes pripažino kaltomis pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

6.3. Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas, be kita ko, pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnyje, dalykas yra svetimas turtas. Svetimo turto pagrobimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti svetimu turtu pagal savo valią. Įsibrovimas į patalpą teismų praktikoje suprantamas kaip neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpą, kaltininkui neturint patalpos savininko (ar teisėto naudotojo) leidimo įeiti į patalpą ir būti joje.

6.3.1. Susipažinus su baudžiamąja byla matyti, kad nuteistoji J. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nepripažino savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Parodė, kad ji prekiauja drabužiais, kad aptariamo įvykio dieną kartu su nuteistąja R. B. automobiliu važiavo pro sodybas. Buvo dviese, dar buvo automobilio vairuotojas. Kieme pamatė nukentėjusiąją S. K. ir pasiūlė jai pirkti drabužių. Nuteistajai R. B. lauke rodant prekes nukentėjusiajai ji (nuteistoji J. M.) užėjo į namo vidų pasiūlyti prekių nukentėjusiajam V. K., tačiau pastarajam miegant išėjo iš namo. Po to nuteistoji R. B. nusprendė įeiti į namą ir pasiūlyti nukentėjusiajam V. K. įsigyti prekių. Grįžus nuteistajai R. B. jos sėdo į automobilį ir išvažiavo. Nuteistoji R. B. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o teisiamojo posėdžio metu ji pripažino savo kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir parodė, kad nukentėjusiųjų pinigus pavogė ji, tačiau tai padarė viena, nežinant nuteistajai J. M.. Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji R. B. davė iš esmės tokius pačius parodymus, kaip nuteistoji J. M.. Natūralu, jog abi nuteistosios aptariamo įvykio aplinkybes aiškina sau palankia linkme, savo parodymus derindamos prie kitų byloje esančių duomenų ir nutylėdamos joms nepalankias aplinkybes. Tačiau tokia apeliančių versija yra paneigta byloje surinktų įrodymų visetu.

6.3.2. Visų pirmiausiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pagal byloje esančius įrodymus seka, kad, skirtingai, nei tvirtina apeliantės, aptariamo įvykio metu, nukentėjusiųjų namo kieme be abiejų nuteistųjų ir nukentėjusiosios S. K., buvo dar vienas nenustatytas asmuo (moteris). Tai patvirtina byloje esantys vaizdo įrašai (iš kurių matyti, kad aptariamo įvykio metu kieme su nukentėjusiąja S. K. bendravo trys moterys (iš jų abi nuteistosios)), nukentėjusiosios S. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad buvo atvykę trys moterys; po aptariamo įvykio paūmėjus ligai apklausti ją pirmosios instancijos teisme nebuvo galimybės, todėl teisiamojo posėdžio metu jos parodymai buvo pagarsinti), liudytojo A. K. parodymai (kuris parodė, kad peržiūrėjęs savo įrengtų vaizdo kamerų įrašus matė, jog buvo atvykę trys moterys), liudytojos A. P. parodymai (kuri parodė, kad nukentėjusiųjų kieme matė tris žmones) ir policijos pareigūnų nešiojamų kamerų (registratorių) vaizdo įrašai (kuriuose užfiksuota kaip į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams liudytojas A. K. nurodė, kad buvo atvykę, be kita ko, trys moterys). Nors abi nuteistosios tvirtina, kad aptariamo įvykio metu jos prekiavo drabužiais, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad abi nuteistosios vykdytų prekybą drabužiais – pagal byloje esančius duomenis seka, kad apeliantės nedirba ir nevykdo jokios veiklos, susijusios su prekyba (2 t., 72, 146 b. l.). Taip pat abi nuteistosios tvirtina, kad jos siūlė įsigyti drabužių nukentėjusiajai S. K., o į namo vidų jos abi paeiliui įėjo norėdamos pasiūlyti įsigyti drabužių namo viduje miegojusiam nukentėjusiajam V. K.. Tačiau iš byloje esančių liudytojo A. K. pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad įėjusios į namo vidų nė viena nuteistoji su savimi neatsinešė jokių drabužių (1 t., 70–71, 73–74 b. l.). Abi nuteistosios tvirtina, kad jos į namo vidų įėjo atsiklaususios nukentėjusiosios S. K. (jai leidus), tačiau to nepatvirtino nei nukentėjusioji S. K., nei nukentėjusysis V. K., nei jų sūnus liudytojas A. K.. Priešingai, pastebėjęs savo tėvų namuose svetimus (ir nepageidaujamus) asmenis liudytojas A. K. nedelsdamas pats išvyko pas savo tėvus ir apie svetimus (nepageidaujamus) asmenis pranešė policijos pareigūnams. Taigi, nuteistosios buvo nepageidaujamos nukentėjusiųjų namuose. Be to, tikint abiejų nuteistųjų pateikta versija apie tai, kad į namo vidų jos abi paeiliui įėjo norėdamos pasiūlyti įsigyti drabužių namo viduje miegojusiam nukentėjusiajam V. K., būtų sunku paaiškinti, kodėl aptariamo įvykio metu nuteistajai J. M. įėjus į namo vidų, pamačius miegantį nukentėjusįjį V. K. ir išėjus iš namo (nepasiūlius pastarajam drabužių), vėliau tuo pačiu tikslu į namo vidų įėjo nuteistoji R. B. (kuri drabužių nukentėjusiajam V. K. vis tik nepasiūlė). Teisėjų kolegijos nuomone, tokios apeliančių nurodytos aplinkybės (noras pasiūlyti miegančiam nukentėjusiajam įsigyti drabužių) būtų neadekvačios realiai situacijai. Todėl visi nuteistųjų R. B. ir J. M. parodymai vertinami tik kaip jų pasirinkta gynybinė pozicija ir siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Tikėti abiejų nuteistųjų parodymais, prieštaraujančiais tiek realiai situacijai, tiek pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, ir remtis jais pagrindo nėra.

6.4. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Kiekvieno bendrininkavimo atveju būtina nustatyti bent dviejų asmenų susitarimą veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Jis gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.

6.4.1. Pagal faktines pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes seka, kad nuteistosios R. B., J. M. ir nenustatyta moteris iš pradžių užkalbino nukentėjusiąją S. K.. Nukreipus nukentėjusiosios dėmesį, iš pradžių nuteistoji J. M. (nepastebėjus nukentėjusiajai) pateko į namo vidų, o šiai išėjus, kieme buvusiems asmenims toliau kalbinant nukentėjusiąją ir nukreipus jos dėmesį, į namo vidų (taip pat nepastebėta nukentėjusiosios) pateko nuteistoji R. B., kuri pagrobė namo viduje buvusį nukentėjusiųjų turtą – pinigus. Tokie nuteistųjų R. B., J. M. ir nenustatytos moters bendri veiksmai, nukreipti į nukentėjusiosios S. K. dėmesio nukreipimą, patekimą į namo vidų jai nepastebėjus ir namo viduje buvusio nukentėjusiųjų turto pagrobimą rodo, kad visos jos nukentėjusiųjų pinigus pagrobė bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais, t. y. veikdamos bendrininkų grupėje, kiekvienai iš jų įvykdant bent dalį vagystės patekus į patalpą (visoms užkalbinus nukentėjusiąją, o pastarajai nukreipus dėmesį, nuteistosioms J. M. bei R. B. paeiliui patekus į namo vidų ir nuteistajai R. B. pagrobus nukentėjusiųjų turtą). Visų trijų paminėtų asmenų (taip pat abiejų nuteistųjų) bendrą tyčinį susitarimą užvaldyti svetimą turtą rodo jų bendri suderinti veiksmai, nukreipti į nukentėjusiosios dėmesio nukreipimą, patekimą į namo vidų jai nepastebėjus ir jame buvusio svetimo turto pagrobimą. Tokį teisėjų kolegijos manymą sustiprina tai, jog aptariamo įvykio metu abi nuteistosios (vengdamos palikti savo patekimo į namo vidų ir buvimo jame pėdsakus) dėvėjo pirštines.

6.4.2. Taigi, tiek nuteistoji R. B., tiek nuteistoji J. M., tiek nenustatyta moteris buvo aptariamos vagystės vykdytojos, nes kiekviena iš jų įvykdė bent dalį aptariamai vagystei (įsibraunant į patalpą) būtinų objektyviosios pusės veiksmų bei kiekvienos iš jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai ir jos rezultatui, nes sudarė sąlygas kitos vykdytojos veiksmams ir juos papildė.

6.5. Apibendrindama visus byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi jie patvirtina, jog skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis apeliantės R. B. ir J. M., veikdamos bendrininkų grupėje su nenustatyta moterimi, įsibrovė į patalpą (į nukentėjusiųjų namo vidų), iš kur pagrobė nukentėjusiųjų S. K. ir V. K. turtą. Tokia nuteistųjų R. B. ir J. M. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Todėl šioje dalyje keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį taip, kaip to prašo apeliantės (nustatant, kad nusikalstamą veiką padarė viena nuteistoji R. B.; nuteistąją J. M. išteisinant iš jai pareikšto kaltinimo; nuteistosios R. B. nusikalstamą veiką perkvalifikuojant iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį), nėra jokio pagrindo.

7.1. Apeliaciniuose skunduose abi apeliantės nurodo, kad šioje byloje nebuvo įrodyta nukentėjusiųjų pagrobto turto vertė – 3000 Eur ir teigia, kad iš nukentėjusiųjų galėjo būti pagrobta mažesnė pinigų suma – ne daugiau kaip 1500 Eur. Tačiau sutikti su tokia nuteistųjų R. B. ir J. M. pozicija nėra pagrindo.

7.2. Visų pirmiausiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistoji J. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neigė padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, taip pat žinojusi apie pagrobtus nukentėjusiųjų pinigus ir jų sumą. Nuteistoji R. B. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o pirmosios instancijos teisme duodama parodymus po kitų proceso dalyvių apklausų prisipažino pagrobusi nukentėjusiųjų pinigus, tačiau nesutiko su kaltinime nurodyta pagrobtų pinigų suma, nes, jos teigimu, pagrobti galėjo būti ne daugiau kaip 1500 Eur. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia abiejų nuteistųjų pozicija.

7.3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis turtinės žalos dydžio (taip pat ir pagrobto turto vertės) negali tiksliai įrodyti, jos dydį nustato teismas.

7.3.1. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai turtinės žalos padarymo (taip pat ir turto pagrobimo) faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtos žalos dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo (taip pat ir pagrobto turto vertės) teismas turi priimti tada, kai žalos padarymo (taip pat ir turto pagrobimo) faktas nustatytas, t. y. kai pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-166/2009).

7.3.2. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą turi daryti tik įvertinęs įrodymų visetą ir negali apsiriboti vieno įrodymo įrodomosios reikšmės konstatavimu. Vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Vertindamas įrodymus teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-697/2013, Nr. 3K-3-399-701/2015 ir kt.).

7.3.3. Tais atvejais, kai nėra galimybės nustatyti tikslaus patirtos turtinės žalos dydžio (taip pat pagrobto turto vertės), teismas dėl žalos atlyginimo dydžio (taip pat dėl pagrobto turto vertės) sprendžia vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę teismui pačiam nustatyti turtinės žalos dydį (taip pat pagrobto turto vertę) ir remdamasis teisingumo bei protingumo principais.

7.4. Nukentėjusieji S. K. ir V. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad aptariamo įvykio metu buvo pagrobti jų pinigai – ne mažiau kaip 3000 Eur. Nukentėjusysis V. K. pirmosios instancijos teisme patikslino, kad 2023 metais, tikslios datos nepamena (bet ne mažiau kaip 3 mėnesiai iki aptariamo įvykio), jis gulėjo ligoninėje. Prieš patenkant į ligoninę sutaupytų pinigų buvo gal ir daugiau nei 3000 Eur. Šiuos pinigus sutaupė kartu su nukentėjusiąja S. K. iš savo gaunamų pensijų (abu bendrai kiekvieną mėnesį gauna apie 1150 Eur pensijos; išleisdavo mažai, nes gyveno ūkiškai (turėjo karvę, augino kiaulę)). Pinigus taupė, nes reikėjo įsigyti malkų, remontuoti namą ir pečių su kaminu. Tokius nukentėjusiųjų parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas (nukentėjusiųjų sūnus) A. K. (šis liudytojas, be kita ko, pagrobtų pinigų sumą iškart nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., 32 b. l.)).

7.5. Atsižvelgdama į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, į nuoseklius ir vienas kitą papildančius nukentėjusiųjų S. K. ir V. K. parodymus, o taip pat į juos patvirtinančius nuoseklius liudytojo A. K. parodymus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad atmesdamas iš esmės deklaratyvius ir jokiais bylos duomenimis nepatvirtintus nuteistosios R. B. parodymus apie pagrobto turto vertę (pinigų sumą) pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą pagrobtų pinigų sumą, o taip pat ir nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos dydį – 3000 Eur. Todėl šioje dalyje keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį (sumažinant pagrobtų pinigų sumą iki 1500 Eur ir atitinkamai sumažinant iš abiejų nuteistųjų solidariai nukentėjusiesiems priteistas pinigų sumas turtinei žalai atlyginti) taip pat nėra pagrindo.

8.1. BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes.

8.2. BK 61 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę; įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį; nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau; jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu.

8.3. Skundžiamu nuosprendžiu skirdamas bausmes nuteistosioms R. B. ir J. M. pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nėra apeliančių atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei yra viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino abiejų nuteistųjų asmenybes (nuteistoji R. B. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teista 11 kartų, o nuteistoji J. M. turėjo išnykusį teistumą, tačiau praeityje buvo nuteista 5 kartus; nuteistoji R. B. visais atvejais, o nuteistoji J. M. didžiąja dalimi buvo nuteistos už nusikalstamas veikas nuosavybei; aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu jos abi niekur nedirbo). Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir stadiją, kaltės formą ir rūšį (padarytas vienas tyčinis apysunkis nusikaltimas nuosavybei; nusikaltimas yra baigtas), į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (nusikalstama veika padaryta savanaudiškais tikslais, siekiant gauti materialinės naudos nusikalstamu būdu), į nuteistųjų kaip bendrininkių dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (abi nuteistosios buvo vykdytojos) ir į nusikalstama veika padarytą žalą (nukentėjusiesiems padaryta turtinė žala atitinka jų abiejų kartu per 3 mėnesius gaunamos pensijos dydį; byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantės būtų atlyginę kokią nors dalį padarytos turtinės žalos). Abiem nuteistosioms praeityje buvo paskirtos tokios pačios bausmės – laisvės atėmimai. Taip pat joms abiem buvo taikytos jų teisinę padėtį lengvinančios teisės normos – nuteistoji R. B. 2024 m. sausio 25 d. buvo lygtinai paleista iš laisvės atėmimo vietų įstaigos; nuteistajai J. M. 4 kartus paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas buvo atidėtas. Taip pat svarbu paminėti, jog abi nuteistosios neatskleidė kartu su jomis nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusios trečios moters (jų bendrininkės) asmenybės ir tokiu būdu jos abi sudarė sąlygas nenustatytai bendrininkei išvengti baudžiamosios atsakomybės. Visos šios aplinkybės abi apeliantes charakterizuoja itin neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistųjų asmenybės yra pavojingos visuomenei, kad jos išvadų iš ankstesnio savo elgesio nedaro, nesitaiso, nekeičia savo gyvenimo būdo ir nenori to daryti, anksčiau joms taikytos poveikio priemonės (bausmės, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, bausmės vykdymo atidėjimas) nepadarė tinkamo poveikio ir nepasiekė savo tikslų, nesulaikė apeliančių nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo ir nauja nusikalstama veika yra ne atsitiktinio pobūdžio, o nulemta susiformavusių neigiamų vertybinių jų nuostatų. Tai, kad nuteistoji J. M. augina du vaikus, nesutrukdė jai padaryti tiek naują nusikalstamą veiką, tiek ankstesnę nusikalstamą veiką ir nerodo mažesnio nuteistosios J. M. asmenybės bei jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai, nepažeisdamas bausmių skyrimą reglamentuojančių teisės normų, nuteistosioms R. B. ir J. M. už nusikalstamą veiką kiekvienai parinko pačias griežčiausias sankcijoje numatytas bausmes (laisvės atėmimą), kurios savo trukme yra švelnesnės už numatytą tokios bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, šiuo konkrečiu atveju švelnesnėmis bausmėmis ar atidėjus nuteistosioms paskirtų bausmių vykdymą nebus pasiekti bausmių tikslai – tik pirmosios instancijos teismo paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės padės sulaikyti nuteistąsias R. B. ir J. M. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

8.4. Subendrindamas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai R. B. paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme visiško bausmių sudėjimo būdu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistoji charakterizuojama itin neigiamai, ji linkusi daryti tokias pačias nusikalstamas veikas, taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino aptariamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji R. B. išvadų iš ankstesnių savo teistumų nedaro, nekeičia savo gyvenimo būdo ir nesistengia gyventi dorai bei sąžiningai, ji yra linkusi nusikalsti. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju taikydamas visiško bausmių sudėjimo būdą pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8.5. Įvertinus visas pirmiau paminėtas aplinkybes matyti, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai, nepažeisdamas bausmių skyrimą ir jų subendrinimą reglamentuojančių teisės normų, nuteistosioms R. B. ir J. M. parinko bausmių rūšis, nustatė bausmių dydį, jų vykdymo tvarką ir nuteistajai R. B. paskirtą bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme.

9.1. Ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje buvo atliktas vaizdų specialisto tyrimas, kurio vertė 1934,80 Eur (1 t., 84–95 b. l.). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 103 straipsnio 3 punktu ir 105 straipsnio 1 dalimi, nusprendė šias išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir jas lygiomis dalimis išieškoti iš abiejų nuteistųjų.

9.1.1. Šioje vietoje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 103 straipsnio 3 punktą, proceso išlaidas sudaro ekspertams, specialistams <...> išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį.

9.1.2. Šiuo konkrečiu atveju Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai paminėtą vaizdų tyrimą atliko vykdydami ikiteisminio tyrimo pareigūno užduotį (1 t., 81–82 b. l.), t. y. vykdydami tarnybinę užduotį. Todėl šiuo konkrečiu atveju paminėto specialisto tyrimo išlaidos negalėjo būti pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš abiejų nuteistųjų.

9.1.3. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto kito nuosprendžio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu), panaikinant skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta paminėto specialisto tyrimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir jas lygiomis dalimis išieškoti iš abiejų nuteistųjų.

9.2. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamas nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų. Pagal suformuotą teismų praktiką, tokiais atvejais, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika aprašomojoje (nustatomojoje) nuosprendžio dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-126-511/2019 ir kt.). Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje bendrininkių padarytos veikos aprašytos po kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienai bendrininkei atskirai, o ne apjungiant juos į vieną bendrą visumą. Toks veikos aprašymas neatitinka pirmiau paminėtos teismų praktikos ir nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Tačiau šis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumas nėra esminis ir nesuteikia pagrindo dėl to keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį taip, kaip to prašo apeliantės.

9.3. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. gruodžio 15 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2025 m. gruodžio 15 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2026 m. vasario 11 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančias, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjai advokatai Eugenijus Karosas ir Vaiva Savickienė teikė teisinę pagalbą nuteistosioms R. B. bei J. M. ir teisinės pagalbos išlaidos nuteistajai R. B. sudaro 160,42 Eur, o nuteistajai J. M. – 442,98 Eur, prašydama šias sumas išieškoti iš nuteistųjų. Tačiau įstatymų leidėjas nustatė, jog apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. 2025 m. gruodžio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu nuteistajai J. M. teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (gynėjas advokatas Eugenijus Karosas) buvo nutraukta, nes jos interesus pagal susitarimą gynė kitas gynėjas. Be to, abi nuteistosios niekur nedirba ir jos turės atlikti realias laisvės atėmimo bausmes. Abiejų nuteistųjų turtinė padėtis nėra gera ir byloje nėra duomenų apie tai, kad artimiausiu metu ji galėtų pagerėti. Todėl teisėjų kolegija netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų išieškoti iš nuteistųjų išlaidas už joms suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. spalio 15 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta vaizdų specialisto tyrimo išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir iš nuteistųjų R. B. bei J. M. (iš kiekvienos) išieškoti po 967,40 Eur (po devynių šimtų šešiasdešimt septynių eurų 40 ct) dydžio proceso išlaidas už byloje atliktą vaizdų specialisto tyrimą.

Kitą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2025 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistosios R. B. 160,42 Eur ir iš nuteistosios J. M. 442,98 Eur už joms suteiktą teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymas.