Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Nerijus Meilutis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-939-1041/2017 pagal ieškovo R. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas byloje kilęs dėl baudos už prievolės nevykdymą Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.61 straipsnio 2 dalies pagrindu priteisimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas nepagrįstai nurodė, kad nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. karšto vandens kiekis pagal karšto vandens vartojimo normas ieškovo butui nebuvo priskaičiuojamas, nes tai paneigia prie 2016 m. rugpjūčio 16 d. rašto pridėta išklotinė.

Apie tai, kad per 2013 kovo mėnesį buvo priskaičiuotas 2,852 m³ vandens kiekis ir mokestis už šio vandens kiekio pašildymą informacijos atsakovė nebuvo teikusi ir tai matyti iš 2013 m. kovo ir balandžio mėnesių sąskaitų.

Teismas nepagrindė savo pozicijos jokiais teisės aktais, kad atsakovė neturi pareigos ieškovui teikti informacijos apie išskaičiuotus mokesčius.

Teismas be pagrindo rėmėsi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nurodyta neteisinga informacija, kad į atsakovę ieškovas kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 28 d. raštu, nors jis kreipėsi 2013 m. birželio 28 d. raštu.

Teismas, vertindamas 2006 m. lapkričio ir gruodžio sąskaitas be pagrindo sprendė, kad ieškovas nebuvo deklaravęs skaitiklio parodymų šiuo laikotarpiu, nes pateiktos sąskaitos su Ūkio banko antspaudais paliudija, kad skaitiklių parodymai nurodytu laikotarpiu buvo deklaruoti. Taigi, mokesčiai pagal normatyvus už šį laikotarpį priskaičiuoti neteisėtai.

Teismas neįvertino ieškovo argumentų, kad pateiktose sąskaitose yra daugybė klaidų ieškovo nenaudai. Pateiktose išklotinėse suvartoto vandens kiekiai skiriasi 60 m³, o už juos apskaičiuoti mokesčiai – 700 Lt. Be to, išklotinių neteisingumą patvirtina ir tai, kad už 2008 m. birželį suvartotas kiekis paskaičiuotas ne kubinių litrų, o kubinių centimetrų tikslumu (5,504667 m3), sunaudotas kiekis buvo skaičiuotas ne vienam asmeniui, o dviem asmenims, nors atsakovas 2010 metų liepos mėnesį informavo atsakovę apie tai, kad jo dukra kartu nebegyvena. Teismas išvis nepasisakė dėl Karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sutarčių 27 punkto nuostatos, kad dėl karšto vandens tiekėjo kaltės ar padarytų karšto vandens apskaitos klaidų susidariusi permoka už suvartotą karštą vandenį skaičiuojama už visą klaidingai skaičiuotą laikotarpį ir ji turi būti grąžinama vartotojui arba šalims susitarus gali būti įskaitoma į būsimus vartotojo atsiskaitymus už karštą vandenį.

Teismas be pagrindo sprendė, kad atsakovė neturi pareigos pateikti vartotojui duomenų apie tai, kiek jam buvo priskaičiuota mokesčių pagal normatyvus tam tikrais laikotarpiais nedeklaravus skaitiklių parodymų. Tai prieštarauja CK 6.722 straipsnio 2 punkto reikalavimui, kad paslaugų teikėjas privalo kliento reikalavimu nedelsdamas pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą.

Ginčas dėl susidariusios skolos už suvartotą karštą vandenį yra išnagrinėtas atskiroje civilinėje byloje, kurioje skaičiavimų neteisingumas nebuvo nustatytas. Atsakovė turėjo teisę skaičiuoti mokesčius pagal nustatytus normatyvus už tuos laikotarpius, kai nebuvo deklaruojami skaitiklio rodmenys, ir tai nesudaro pagrindo vėliau deklaravus parodymus perskaičiuoti mokesčius už visą praėjusį laikotarpį. Tą patvirtino ir Valstybės institucija išvadai duoti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Atsakovė, užfiksavusi karšto vandens apskaitos prietaiso plombos pažeidimą, neperskaičiavo karšto vandens mokesčių, priskaičiuotų pagal vandens vartojimo normas apeliantui vėliau deklaravus suvartojimą, tačiau tokios pareigos įstatymai ir nenumato. Be to, net ir nesant plombos pažeidimo, apeliantas nepateikė prašymo perskaičiuoti mokesčius ir nenurodė parodymų nedeklaravimo priežasčių, kaip tai reikalaujama 2000 m. lapkričio 30 d. Kauno miesto tarybos sprendimu Nr. 199 ir 2005 m. liepos 14 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-379 patvirtintų Mokesčių už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą apskaičiavimo tvarkos aprašo.

Ieškovas elgiasi nesąžiningai, nutyli informaciją apie plombos pažeidimą, visas institucijas užverčia skundais pats nesuprasdamas jam teikiamos informacijos prasmės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas skunde išdėstė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliantas savo prašymo nepagrindžia jokiais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas procesinės teisės normų tinkamo taikymo aspektu (įrodymų vertinimas, pareiga motyvuoti teismo sprendimą), darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir CK 6.61 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų

Byloje nustatyta, kad ieškovui, nuosavybės teise valdančiam butą (duomenys neskelbtini), atsakovė AB „Kauno energija“ tiekia šilumą ir karštą vandenį, vadovaujantis standartinėmis sąlygomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289. Ieškovas tam tikrais laikotarpiais nedeklaruodavo skaitiklio duomenų, todėl atsakovė jam už sunaudotą karštą vandenį mokesčius tais laikotarpiais skaičiavo pagal patvirtintą karšto vandens suvartojimo normą (Vandens vartojimo normos RSN 26-90, patvirtintos Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76). Ieškovas prašo skirti atsakovei baudą vadovaujantis CK 6.61 straipsnio 2 dalimi (skolininkui neįvykdžius prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmą, kuriuos atlikti gali tik jis pats, kreditorius turi teisę reikalauti teismo išieškoti iš skolininko kreditoriaus naudai baudą) už tai, kad ši ieškovo reikalavimu neteikia duomenų apie tai, kiek ieškovui yra priskaičiuota mokėti už tuos mėnesius, kai jis laiku nepateikdavo karšto vandens skaitiklio rodmenų.

Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas įpareigoja ginčo šalis nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką, tuo tarpu teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2007; 2008 liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008).

Byloje ieškovas prašo skirti atsakovei baudą už tam tikrų pareigų nevykdymą, tačiau byloje, o kartu ir apeliaciniame skunde kelia klausimus, susijusius su mokesčių paskaičiavimo teisingumu/neteisingumu. Pažymėtina, kad pačiam ieškovui ieškiniu nustačius šios bylos nagrinėjimo ribas – ieškinio dalyką (skirti baudą) ir pagrindą (atsakovė nevykdo pareigos teikti duomenis apie paskaičiuotus mokesčius), mokesčių dydis, jų skaičiavimo tvarka ir pagrindas šioje byloje neturi būti analizuojami, kaip išeinantys iš bylos nagrinėjimo ribų (CPK 135 str. 1 d.). Kartu pažymėtina, kad ieškovui paskaičiuotų mokesčių dydis (teisingumas) buvo analizuotas kitoje jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (Kauno apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-2886-199/2015).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Todėl šioje byloje ieškovui pareiškus ieškinį dėl baudos atsakovei skyrimo už tai, kad ši ieškovo reikalavimu neteikė duomenų, kiek ieškovui yra priskaičiuota mokėti už tuos mėnesius, kai jis laiku nepateikdavo karšto vandens skaitiklio rodmenų, byloje turi būti įrodyta, kad atsakovė: a) turėjo tokią pareigą, b) šios pareigos neįvykdė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.61 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama sistemiškai su sutarčių neįvykdymo teisinius padarinius reglamentuojančiomis normomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį Nr. 3K-3-213/2014). Pažymėtina, kad šilumos tiekėjas ir buitinis vartotojas, kuriuos sieja sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo santykiai, vykdydami savo pareigas ir naudodamiesi teisėmis, privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.). Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1-297 (234.4 papunkti, priedo Nr. 1, 2, 3, 11), numato vartotojo teisę gauti informaciją iš karšto vandens tiekėjo, pastato šildymo ir karšto vandens prižiūrėtojo, valdytojo apie karšto vandens kainas, mokėjimų skaičiavimo ir atsiskaitymų tvarką, mokėjimams skaičiuoti panaudotus duomenis, karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenų ataskaitas. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą. Buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje (mokėjimo pranešime) turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Pateiktos informacijos privalo pakakti, kad vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės tam tikros prievolės ieškovui kyla energijos pirkimo pardavimo santykių pagrindu, ginčo atveju taikytinos nutarties 15 punkte nurodytos teisės normos, kartu ir CK XI skyriaus bendrosios sutarčių teisės nuostatos, XXIII skyriaus bendrosios pirkimo-pardavimo nuostatos bei to paties skyriaus 7 skirsnio specialiosios nuostatos („Energijos pirkimo-pardavimo sutartis“), ir atitinkamai netaikytinas 6.722 straipsnis, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą ir su tuo susijusias paslaugų teikėjo pareigas, kuriomis skunde remiasi apeliantas.

Byloje nekyla ginčas, kad ieškovas gaudavo sąskaitas už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, kaip tai numatyta Šilumos ūkio įstatyme (žr. 1 t. b. l. 146-149, 2 t. b. l. 14), kuriose nurodyta mokesčių suma ir jos paskaičiavimas, taigi laikytina, kad atsakovė teikti sąskaitas su jose nurodoma informacija apie suvartotą vandens kiekį ir mokesčio už jį sumą, pareigą įvykdė. Tačiau ieškovui kilo įtarimų, ar atsakovė teisingai skaičiuoja mokesčius ir jo teigimu tam nustatyti jam reikalingi papildomi duomenys. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas 2010 m. liepos mėnesį pareikalavo iš atsakovės informacijos su paskaičiuotų mokesčių detalizavimu. Atsakovė ieškovui pateikė karšto vandens suvartojimo išklotinę už 2003-2014 metus (1 t. b. l. 21-22), 2010 m. rugpjūčio 9 d. pateikė atsakymą su paaiškinimais, vėliau pareikalavus pakartotinai 2011 m. balandžio 4 d., 2011 m. balandžio 12 d. pateikė paaiškinimus kartu su mokėjimų už šilumą paskaičiavimo pažyma už 2006-2011 laikotarpį, 2013 m. liepos 11 d. suteikė informaciją, 2013 m. rugsėjo 2 d. pateikė normatyvinių šilumos kiekių skaičiavimo lentelę už 2006-2011 m. laikotarpį, 2016 m. sausio 14 d., 2016 m. vasario 15 d., 2016 m. gegužės 31 d., 2016 m. liepos 20 d. teikė paaiškinimus dėl reikalaujamų pateikti duomenų, 2016 m. birželio 23 d. teikė paaiškinimus kartu su 2015 – 2016 m. mokesčių skaičiavimo išklotinėmis, 2016 m. rugpjūčio 16 d. teikė informaciją apie priskaičiuotus vandens kiekius ir mokėtinus mokesčius nuo 2003-10-01 iki 2016-06-30 (1 t. b. l. 40-41, 42, 44-57, 59, 61-63, 65, 67, 70, 72-73, 78-85, 87-89). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė papildomai pateikė karšto vandens suvartojimo išklotinę už 2003-2014 metus su pastabomis, iš kurios matyti keliems asmenims apskaitomas vandens suvartojimas, suvartoto vandens kiekis (už kuriuos mėnesius nedeklaruota, nurodomas 0, atitinkamai už šiuos laikotarpius skaičiuota pagal normatyvus) ir paskaičiuotų mokesčių dydis (1 t. b. l. 161-164, 2 t. b. l. 10-13). Taip pat atsakovė pateikė mokėjimų paskaičiavimo pažymą už 2003 m. spalio 1 d. – 2014 m. gruodžio 1 d. laikotarpį, kurioje detaliai pavaizduotas likutis periodo pradžiai, priskaityta suma, paskaičiuoti delspinigiai, korekcijos po rodmenų deklaravimo bei likutis periodo pabaigai (2 t. b. l. 15-96).

Pateikti duomenys leidžia spręsti, kad atsakovė nepažeidė savo įstatyminių pareigų teikti vartotojui tikslią, aiškią ir išsamią informaciją, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Akivaizdu, kad ieškovui pateiktos informacijos pakako pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai.

Pažymėtina, kad CK 6.61 straipsnio 2 dalies pagrindu taikytinos baudos paskirtis yra ne nubausti asmenį už netinkamą prievolės įvykdymą, o paskatinti jį įvykdyti savo prievolę, todėl net ir įvertinus tai, kad dalis išsamios informacijos su paaiškinimais buvo pateikta tik bylos nagrinėjimo metu, konstatuotina, kad baudos skyrimas tokiu atveju nėra galimas, nes atsakovei įvykdžius prievolę, baudos skyrimas neatitiktų jos paskirties.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, kad ieškovo nesutikimas su mokesčių dydžiu, jų paskaičiavimo tvarka ir metodika, neįtakoja šios bylos rezultato, kuris siejamas tik su atsakovės pareigos teikti tinkamą, išsamią ir pakankamą informaciją įvykdymu. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių būtent su mokesčių dydžiu, jų paskaičiavimo tvarka ir metodika (dėl karšto vandens kiekio pagal karšto vandens vartojimo normas skaičiavimo, dėl skaitiklio parodymų deklaravimo tam tikrais laikotarpiais, dėl klaidų sąskaitose), kadangi šiuos klausimus ieškovas turi teisę spręsti Šilumos ūkio įstatyme (21 str.) ir Energetikos įstatyme (34 str.) nustatyta tvarka.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė savo pozicijos jokiais teisės aktais, kad atsakovė neturi pareigos ieškovui teikti informacijos apie išskaičiuotus mokesčius, kadangi iš teismo sprendimo argumentų, išdėstytų 9-11 punktuose, teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi, yra nurodyti. Taip pat apeliantas nepagrįstai teigia, jog 2005 m. vasario mėn. – 2013 m. kovo mėn. išklotinę gavo tik teismo posėdžio metu, kadangi kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ji buvo pateikta kartu su atsakovės atsiliepimu į ieškinį kaip rašto priedas (atsiliepimo priedas Nr. 3 – susirašinėjimų raštų kopijos).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, išsamiai motyvavo savo teiginius, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.) .

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.