Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. (R. F.) gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. F. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir keturiems mėnesiams.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 28 d. nuosprendis buvo priimtas ir G. Z. (G. Z.), tačiau šis nuteistasis pats apeliacinio skundo nepadavė, taip pat dėl jo apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. F. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. rugpjūčio 11 d., apie 21.09 val., būdamas automobilyje „Nissan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame aikštelėje prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), G. Z. už 40 Eur neteisėtai pardavė vieną polietileninį užspaudžiamą maišelį su jo viduje buvusia narkotine medžiaga – kanapėmis, kurios masė 2,362 g, Δ 9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose – 12,8 %. Tokiais savo veiksmais R. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Skunde aiškinama, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, asmeniui, vadovaujantis bausmės paskirtimi, gali būti paskirta švelnesnė bausmė. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

6. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, įvertinus R. F. asmenybę teigiamai charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat atsižvelgus į mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, pripažintina, jog šiuo atveju BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, net ir nustatant minimalų straipsnio sankcijoje numatytą jos dydį, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl šios priežasties R. F. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirtina švelnesnė nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. F. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

11. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos skundžiamame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 28 d. nuosprendyje nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, taip pat nėra ginčijama R. F. kaltė padarius nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad R. F. turėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta laisvės apribojimo bausmė. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

12. BK 54 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, privalu atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Baudžiamajame įstatyme nustatyta ir tai, kad, skiriant bausmę, atsižvelgiama į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertinama kiekvienos aplinkybės reikšmė, jų kiekis, pobūdis bei tarpusavio santykis, taip pat vertinamos aplinkybės, nurodytos BK 54 straipsnio 2 dalyje, ir motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, nustatomas skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teismui galimybę paskirti asmeniui švelnesnę bausmę, nei konkretaus BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas aptartų baudžiamojo įstatymo normų reikalavimų nepažeidė, tinkamai įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią bei atsakomybę sunkinančią aplinkybes, šių aplinkybių pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.

13. Pirmosios instancijos teismas R. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą bei dėl jo padarymo gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, R. F. tvirtino, jog narkotinę medžiagą G. Z. perdavė neatlygintinai. Nuteistasis aiškino, kad pinigų iš G. Z. už narkotinę medžiagą neėmė, nes šis jam anksčiau yra taip pat pagelbėjęs (t. 2, b. l. 55), G. Z. 80 Eur jam paskolino (t. 2, b. l. 60). Vis tik baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad R. F. iš tikrųjų pardavė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos G. Z. už 40 Eur. Taigi šiuo atveju teigtina, kad ikiteisminio tyrimo metu R. F. bandė nuslėpti dalį tikrųjų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, reikšmingų vertinant padarytos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, kas šiek tiek mažina nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės reikšmę. Dar labiau atsižvelgti į nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę nei į ją atsižvelgė pirmosios instancijos teismas ir švelninti paskirtąją bausmę nėra pagrindo.

14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog R. F. anksčiau nebuvo traukiamas atsakomybėn už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tuo pačiu įvertino, kad nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės reikšmė nagrinėjamu atveju nėra didelė.

15. R. F. padarė nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikaltimas yra padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, o ypač susijusios su tokių medžiagų platinimu, įprastai lemia įvairių problemų, kurias bendriausia prasme galima skirstyti į socialines, medicinines, teisines, ekonomines ir politines, kilimą. Su šių problemų sprendimu susiduria tiek atskiri privatūs asmenys, tiek visa visuomenė, tiek valstybės institucijos, jų išsprendimui yra naudojami įvairūs ištekliai (pavyzdžiui, žmogiškieji, finansiniai ir kt.), kurie iš tikrųjų galėtų būti panaudoti individo, šeimos, bendruomenės ir t. t. raidai skatinti, gerovei užtikrinti. Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas yra vertintinas kaip itin pavojingas, darantis realią žalą saugomiems gėriams. Be to, iš nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis įsigijo 3 ar 4 g narkotinės medžiagos už 40 Eur (t. 2, b. l. 55), akivaizdu, kad dalis šios narkotinės medžiagos už 40 Eur buvo išplatinta G. Z.. Taigi šiuo atveju darytina išvada, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė ir iš savanaudiškų motyvų.

16. R. F. nusikaltimo padarymo metu neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos (t. 2, b. l. 55), Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) nesiregistravo, būdamas jauno bei darbingo amžiaus, iki nusikalstamos veikos padarymo daugiau nei dvejus metus jokia teisėta darbine veikla neužsiėmė, jis dirbti pradėjo tik po nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis anksčiau yra teistas, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus devyniems mėnesiams po to, kai baigėsi jam paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminas. Čia pastebėtina ir tai, kad R. F. bausmės vykdymo atidėjimo metu buvo įpareigotas dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje. Nekyla abejonių, kad nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tinkamai vykdė jam nustatytą įpareigojimą. Vis tik registravimąsi Užimtumo tarnyboje savo paties pageidavimu, neturėdamas darbo, nuteistasis nutraukė praėjus šiek tiek daugiau nei dviem mėnesiams po to, kai pasibaigė bausmės vykdymo atidėjimo terminas (t. 2, b. l. 105). Ši aplinkybė rodo nuteistojo neatsakingą požiūrį į asmenį teigiamai socializuojančius veiksnius, į asmenų pareigą savo interesus įgyvendinti teisėtais būdais, kas, be jokių abejonių, turėjo įtakos ir jo vėlesniam priešingam teisei elgesiui. Taip pat įvertintina tai, kad nuteistasis anksčiau yra ne kartą baustas administracine tvarka, dalis padarytų teisės pažeidimų yra susiję su apsvaigimu nuo alkoholio (nuteistasis yra trauktas atsakomybėn už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą, du kartus trauktas atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam), paskirtos baudos nėra sumokėtos.

17. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. F. ne pirmą kartą išplatino narkotinę medžiagą G. Z.. Iš G. Z. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad 2022 m. rugpjūčio 11 d. buvo ne pirmas kartas, kai jis R. F. įsigijo narkotinę medžiagą (t. 2, b. l. 191). Ikiteisminio tyrimo metu G. Z. teigė, kad jis žinojo, jog R. F. gali padėti įsigyti narkotinės medžiagos (t. 2, b. l. 19, 24), anksčiau su R. F. dėl narkotinės medžiagos pirkimo yra susitikęs 4-5 kartus (t. 2, b. l. 19). Pats R. F. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad jis ir G. Z. vienas kitam padėdavo įsigyti narkotines medžiagas (t. 2, b. l. 191). Be to, nuteistųjų susirašinėjimo „Messenger“ programėlėje turinys leidžia suprasti, kad R. F. be jokių detalesnių paaiškinimų, tik iš užuominų buvo aišku, ką G. Z. nori įsigyti, kas rodo, jog šiais klausimais abu nuteistieji yra bendravę ir anksčiau. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog R. F. ne pirmą kartą išplatino narkotinę medžiagą G. Z., nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios R. F. nebuvo taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

18. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šio procesinio sprendimo 13-17 pastraipose aptartų aplinkybių visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog R. F. yra skirtina BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokia bausmė yra tinkama įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas ir kt.) ir yra teisinga.

19. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo R. F. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir konstatuoja, jog BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, kuri dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, šiam nuteistajam aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės tokių aplinkybių nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde. Aplinkybės, kad R. F. yra jauno amžiaus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kaip pats tvirtina, nevartoja, nėra pagrindas dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę.

20. Įvertinus teigiamai nuteistąjį apibūdinančių aplinkybių visumą, nėra pagrindo daryti išvados, kad jam paskirtoji bausmė nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams, numatytiems BK 41 straipsnyje, įgyvendinti, šių tikslų galima pasiekti švelnesne bausme, aptariamos bausmės taikymas darys daugiau žalos nuteistajam, nei to reikalauja siekiami tikslai, jų pobūdis. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. F. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.