Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arvydas Daugėla

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. P. atstovo advokato Ramūno Girevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimo, kuriuo A. P. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 50⁶ straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-05-17 nutartimi buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo byla UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. P. pagal ATPK 50⁶ straipsnio 2 dalį, 2016-05-02 gavus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo, juo prašoma iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui A. P.

Pareiškime nurodyta, kad siekiant nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų biudžetui vykdymą, mokestinės nepriemokos susidarymo priežastis, VMI nuo 2016-03-08 iki 2016-04-07 atliko bendrovės operatyvų patikrinimą už laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31. Bendrovės vadovo pareigas A. P. eina nuo 2013-10-31. Operatyvaus patikrinimo dieną – 2016-02-26 – UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola valstybės biudžetui sudarė 114561,57 Eur, iš jų 110156,42 Eur pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir 2726,72 Eur šio mokesčio delspinigių. 2016-03-21 bendrovės vadovui įteiktas priminimas sumokėti 118207,15 Eur mokestinę nepriemoką. Pareiškime nurodyta, kad remiantis kasos knygų išrašais per laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31 į kasą gauta 234250,57 Eur (183300 Eur gautos įplaukos iš pirkėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, 50700 Eur – grynaisiais iš banko sąskaitų, 250,57 Eur kitos smulkios įplaukos iš pirkėjų), išlaidos sudarė 234317,97 Eur (231070,12 Eur išmokėta atskaitingiems asmenims, 744,22 Eur – darbo užmokesčiui, 1549,99 Eur sumokėta tiekėjams, 946,12 Eur – kitų smulkių mokesčių ir rinkliavų, 7,52 Eur – banko aptarnavimo mokesčių). Nurodytu laikotarpiu į bankų sąskaitas gauta 572328,08 Eur įplaukų (539770,26 Eur gautos įplaukos iš pirkėjų, 1200 Eur iš kito banko, 30478,05 Eur grąžino atskaitingi asmenys, 879,77 Eur tiekėjo grąžinta permoka), išlaidos sudarė 570345,94 Eur (355591,71 Eur sumokėta tiekėjams, 50700 Eur – grynaisiais į kasą, 31839,18 Eur – į valstybės biudžetą, 38720,14 Eur – „Sodrai“, 7191,00 Eur – į kitas banko sąskaitas, 42858,60 Eur – atskaitingiems asmenims, 2513,28 Eur – pagal vykdomuosius dokumentus, 30920,10 Eur – darbo užmokesčio, 5749,70 Eur – už darbuotojų maistą, 3526,14 Eur – palūkanų bankui). Nurodė, kad bendrovė pateikė 15 atskaitingų asmenų sąrašą, kuriems bendrovė 2015-11-01 buvo skolinga 33195,23 Eur. Nurodytu laikotarpiu atskaitingi asmenys gavo 249460,12 Eur (iš kasos – 231070,12 Eur, iš banko – 18390,00 Eur), išleido 238027,24 Eur – sumokėta tiekėjams. 2016-01-31 pas atskaitingus asmenis pinigų likučio nebuvo, bendrovė atskaitingiems asmenims buvo skolinga 21762,35 Eur. Pagal pateiktus preliminarius finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015 metus bendrovės turtas – 5803702,00 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 4301084,00 Eur (po vienerių metų mokėtina suma sudaro 1020570 Eur; per vienerius metus – 3270514 Eur). 2015 m. įmonės vykdoma veikla buvo nuostolinga, nuostolis už 2015 m. sudarė – 15541 Eur, 2014 m. – 3514 Eur. Pagal tarpusavio skolų užskaitymo aktus bendrovė įskaitė kaip gautą apmokėjimą: 2403,84 Eur iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (sumažėjo skola UAB „(duomenys neskelbtini)“), 132626,63 Eur iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (sumažėjo skola UAB „(duomenys neskelbtini)“), 662532,34 Eur iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (sumažėjo skola UAB „(duomenys neskelbtini)“), 116941,36 Eur iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškime VMI konstatavo, kad bendrovė nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.930¹ straipsnyje nurodytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, taip pažeidė kreditorės teises. Nurodė, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka už mokestinį laikotarpį apskaičiuota suma privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki įstatymo 85 ir 115³ straipsnių nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pabaigos. Nurodė, kad 2016-04-19 bendrovės skola valstybės biudžetui sudarė 157458,92 Eur. Pažymėjo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-03-17 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-21-586/2016, iškeltoje pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui A. P. skyrė 600 Eur baudą. Pareiškime VMI nurodė, kad už pakartotinį pažeidimą spręstinas A. P. atsakomybės klausimas pagal ATPK 50⁶ straipsnio 2 dalį.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016-09-23 nutarimu pripažino A. P. padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, paskyrė administracinę nuobaudą – 700 Eur baudą (pagal nutarimo rezoliucinę dalį).

Apeliaciniu skundu A. P. atstovas advokatas R. Girevičius prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016-09-23 nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą A. P. nutraukti. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į objektyvias priežastis, dėl kurių kaip atsakingas įmonės vadovas A. P. neturėjo kito pasirinkimo kaip tik pirmiausia skirti įmonės lėšas atsiskaityti su kitais kreditoriais. Teismui buvo nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi finansinių sunkumų, dėl kurių objektyviai nėra pajėgi įvykdyti visų kreditorinių įsipareigojimų, iš jų ir sumokėti mokestinę nepriemoką valstybei. Šiuos finansinius sunkumus sąlygojo 2013 m. vasarą uždraustas kiaulienos importas iš Lietuvos į Rusiją bei 2014-08-06 paskelbtas visiškas maisto produktų embargas į Rusijos Federacijos rinką. (duomenys neskelbtini) veikiančios mėsos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra specializuotos ir sudaro vientisą vertikalią mėsos perdirbimo grandinę. Dėl jau minėtų priežasčių visos šios bendrovės susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl sutriko jų tarpusavio atsiskaitymai, o tai dar labiau pasunkino UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikini finansiniai sunkumai buvo konstatuoti ir Klaipėdos apygardos teismo 2016-06-07 nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1203-777/2016), kuria bendrovei iškelta restruktūrizavimo byla.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad, trūkstant apyvartinių lėšų užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą ir finansiškai neišgalėdama atsiskaityti su visais kreditoriais, bendrovė 2015-12-21 kreipėsi į VMI prašydama atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą 2 metams ir jos sumokėjimą išdėstyti. Tokį prašymą lėmė tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką jos finansinė būklė būtų tapusi kritiška ir bendrovė būtų nebegalėjusi vykdyti savo finansinių įsipareigojimų žemės ūkio tiekėjams, kredito įstaigoms, darbuotojams, kitiems kreditoriams, būtų sutrikęs žaliavų tiekimas, nutrūkusios sutartys su klientais ir kredito įstaigomis. Apelianto atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovė, kuri neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo užtikrinti ne tik CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies laikymąsi, bet ir Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 5 straipsnio 1 punkto ir Vyriausybės 2000-04-06 nutarimo Nr. 393 „Dėl atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją ir jos įkainojimo terminų patvirtinimo (2001-01-12 nutarimo Nr. 9 redakcija)“ 2 punkto 2.4. papunkčio nuostatų laikymąsi, o atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją tvarkos pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 172²¹ straipsnį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymas buvo tenkintas ir VMI viršininko 2016-01-13 sprendimu Nr. (23.24-08)-327-184 nuspręsta išdėstyti bendrovės mokestinės nepriemokos už laikotarpius: 2014-12-01–2014-12-31, 2015-03-01–2015-05-31, 2015-07-01–2015-10-31 sumokėjimą nuo 2015-12-22 iki 2017-12-25. Taip pat 2016-01-25 sudaryta Mokestinės paskolos sutartis, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ moka VMI palūkanas už sumą, kurios mokėjimas 2016-01-13 sprendimu Nr. (23.24-08)-327-184 buvo atidėtas. Taip pat 2016-01-13 VMI viršininko sprendimu Nr. (23.24-08)327-181 nuspręsta išdėstyti bendrovės mokestinės nepriemokos už 2015-11-01–2015-11-30 laikotarpį sumokėjimą laikotarpiui nuo 2015-12-28 iki 2016-12-25, o 2016-01-25 sudaryta Mokestinės paskolos sutartis, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ moka VMI palūkanas už sumą, kurios mokėjimas 2016-01-13 sprendimu Nr. (23.24-08)327-181 buvo atidėtas. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apelianto atstovas skunde teigia, jog kadangi pati kreditorė kaltinime nurodomu laikotarpiu sutiko atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tai rodo, kad savalaikio mokesčių nesumokėjimo ji nelaikė savo teisių pažeidimu, be to, sudarius mokestinės paskolos sutartis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skaičiuojamos palūkanos, tai papildomai užtikrina kreditoriaus teises. Todėl bendrovės CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nustatytos atsiskaitymų tvarkos ir eiliškumo, esant būtinybei, nesilaikymas pačiam kreditoriui sudarius mokestinės paskolos sutartis ir tokiu būdu atsisakant įstatyme numatytos pirmenybės teisės gauti atsiskaitymą, negali būti laikomas administraciniu teisės pažeidimu, už kurį skirtina administracinė nuobauda.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl A. P. paaiškinime nurodytos egzistavusios būtinojo reikalingumo aplinkybės (ATPK 17 straipsnis). Tam, kad galėtų užtikrinti įmonės veiklą, išsaugoti darbo vietas, sumokėti priskaičiuotus mokesčius į valstybės biudžetą ir atsiskaityti su kreditoriais, A. P. turėjo užtikrinti nepertraukiamą įmonės veiklą. Jeigu visos lėšos besąlygiškai būtų buvusios skirtos atsiskaityti į valstybės biudžetą, nepaisant kitų kreditorių, įskaitant ir „Sodros“ biudžetą, interesų, tai neišvengiamai būtų sutrikdyta įmonės veikla, klientai reikalautų atlyginti nuostolius, įmonė negalėtų apsirūpinti žaliavomis, degalais, elektra, vandeniu, darbo jėga, tai nulemtų ne tik prastovas, bet galiausiai privestų įmonę prie žlugimo. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apelianto atstovo manymu, teismas nepagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylos nenutraukė ATPK 250 straipsnio 1 ir 4 punktų pagrindu. Taip pat apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog A. P. skiriama 700 Eur bauda, nors nutarimo motyvuojamojoje dalyje nurodoma, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti A. P. paskyrus 600 Eur baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą, kurį padavė terminą pradelsus tik viena diena, t. y. itin minimaliai, todėl atsiliepimas laikomas priimtu, prašo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo A. P. apeliacinį skundą dėl administracinio teisės pažeidimo bylos jam nutraukimo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime taip pat prašoma atkurti dėl didelio darbo krūvio praleistą 14 dienų terminą atsiliepimui pateikti, kartu pažymint, kad terminas buvo praleistas tik vieną dieną. Atsiliepime nurodoma, jog mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą arba išdėstymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.63-2243 (toliau MAĮ)) 88 straipsnis bei Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17d. įsakymu Nr. 268 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. 1K-182 redakcija; Žin., 2004, Nr. 82-2965, 2015 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. 1K-216 redakcija; TAR, 2015, Nr. 2015-10803). Tam, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidedamas arba išdėstomas, yra būtina sąlyga – turi būti nustatyta, jog nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. Atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad prieš sudarant mokestinės paskolos sutartį, mokesčių administratorius išaiškina besikreipusiems atidėti/išdėstyti mokestinę nepriemoką asmenims visas mokestinės paskolos sutarties sąlygas, įskaitant ir dėl palūkanų mokėjimo, ir tik pats skolininkas nusprendžia, ar sutikti su teisės aktų nuostatomis, pasirašant mokestinės paskolos sutartį ar, stingant įmonės veiklai apyvartinių lėšų, kreiptis į kredito įstaigas, sutikti su bankų taikomais reikalavimais palūkanų dydžio prasme. Pasirašydama mokestinės paskolos sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutiko su jos 4 punktu, kad mokesčių mokėtojas už suteiktą mokestinę paskolą moka palūkanas, todėl negalima sutikti su skundo teiginiais tuo aspektu, kad sudarius mokestinės paskolos sutartį yra skaičiuojamos palūkanos, tai papildomai užtikrina kreditorės teises. Vis dėlto apelianto galbūt sąmoningai nenorima pastebėti, kad palūkanų klausimas yra reglamentuojamas įstatymo. Kol nebus nutraukta mokestinės paskolos sutartis, VMI skolininkui negali pradėti išieškojimo veiksmų dėl šioje sutartyje išdėstytos mokestinės nepriemokos. Jei įstatymo nebūtų nustatyta palūkanų sąlyga, būtų pažeistas MAĮ 7 straipsnis (mokesčių mokėtojų lygybės principas).

Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat pažymima, kad mokesčių administratorius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimais Nr. (23.24-08)-327-5036 bei Nr. (23.24-08)-327-5037 nutraukė minėtas mokestines paskolos sutartis, nes mokėtojui buvo iškelta restruktūrizavimo byla (Lietuvos apeliacinis teismas 2016m. liepos 21d. nutartimi civ. byloje Nr.2-1505-407/2016 paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį civ. byloje Nr. B2-1203-777/2016). Taigi bendrovė nuo 2016-08-02 jau nebevykdo įsipareigojimų pagal mokestines paskolos sutartis. Tačiau esmine laikytina apelianto klaidinanti nuostata, kad mokesčių administratoriui, sudarius su skolininke mokestinės paskolos sutartis, bendrovės nesilaikymas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo negali būti traktuojamas administraciniu teisės pažeidimu. VMI 2016-04-25 teikdama pareiškimą teismui dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir nuobaudos skyrimo pateikė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016-04-19 balansą, pagal kurį įmonės skola nurodytą dieną valstybės biudžetui sudaro 157458,92 Eur. Ši „nauja“ skolos suma niekaip nėra susijusi su mokestine nepriemoka, išdėstyta pagal 2016-01-25 mokestinių paskolų sutartis. Atsiliepime nurodoma, jog, analizuojant 2016-04-19 skolininkės balansą, matyti, kad įmonės įsipareigojimai pagal mokestinių paskolų sutartis (526 116,35 Eur ir 1262,64 Eur palūkanų) yra iškelti į atskirą stulpelį „Nemokestinės prievolės“. 2016-04-19 duomenimis, esanti 157458,92 Eur bendrovės skola nurodyta kitame stulpelyje „Mokestinės prievolės“, kurias pagal MAĮ 8, 40 straipsnių nuostatas mokesčio mokėtojai privalo vykdyti laiku ir tiksliai.

VMI atstovas atsiliepime pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka gali būti pažeista tiek įmonei esant nemokiai, bankrutuojančiai, tiek paprasčiausiai neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams tenkinti. Todėl skeptiškai vertinama apelianto pozicija, kad atsiskaityti už žemės ūkio produkciją taip pat svarbu kaip su valstybe. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartyje Nr. 2AT-56-696/2016 pažymėta, kad iš CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog bet kuriuo atveju kreditorių reikalavimai, susiję su mokesčiais valstybei, turi būti tenkinami pirmiau negu kitų kreditorių.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismas, nagrinėjantis bylą, gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Tačiau VMI nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino VMI pateiktus įrodymus, A. P. paaiškinimus – jų viseto pakanka objektyviai nustatyti, kad bendrovės vadovas pažeidė CK 6.930¹ straipsnio nuostatas. Taigi apelianto reikalavimas Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimą panaikinti laikytinas nepagrįstu.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino objektyvių aplinkybių, kurioms esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ objektyviai buvo nepajėgi įvykdyti visų kreditinių įsipareigojimų, todėl A. P., kaip bendrovės vadovas, pirmiausia turėjo atsiskaityti su kitais kreditoriais, o ne sumokėti mokestinę nepriemoką į valstybės biudžetą. ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje dėl įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimo nustatyta administracinė atsakomybė įmonių ir įstaigų administracijos vadovams ar administratoriams už vieną iš šioje dalyje numatytų alternatyvių veikų: 1) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą; 2) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimą; 3) kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymų numatytais atvejais. Objektyvieji aptariamo administracinio teisės pažeidimo požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, todėl atsakomybė kyla už bet kokį iš įstatyme išvardytų alternatyvių pažeidimų padarymą. Iš pirmosios instancijos teismo nutarimo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas A. P. pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį buvo nubaustas už tai, jog padarė vieną iš šioje ATPK normoje išvardytų alternatyvių veikų – kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka yra reglamentuojama CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Taigi iš minėtų įstatymų nuostatų matyti, kad kreditorių reikalavimai, susiję su mokesčiais valstybei, turi būti tenkinami pirmiau negu kitų kreditorių reikalavimai. Būtina atkreipti dėmesį, jog ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neneigia, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skolinga valstybei (b. l. 26), tačiau įsiskolinimą valstybės biudžetui bando pagrįsti bendrovės finansiniais sunkumais, kurie yra kilę dėl objektyvių priežasčių ir turėjo įtakos administracinio teisės pažeidimo padarymui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinius sunkumus lėmė 2013 m. vasarą uždraustas kiaulienos importas iš Lietuvos į Rusiją bei 2014-08-06 paskelbtas visiškas maisto produktų embargas į Rusijos rinką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam A. P., kaip verslininkui, yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Verslininkai privalo įvertinti su verslu susijusią riziką, o jos tinkamai neįvertinus negali reikalauti ją perkelti kitiems subjektams, iš jų ir valstybės institucijoms. Taigi nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad minėtos aplinkybės, susijusios su mėsos produktų eksporto apribojimu, paneigia administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimą A. P. veiksmuose. Tuo labiau, jog, kaip teisingai nurodoma ir atsiliepime į apeliacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka gali būti pažeista tiek įmonei esant nemokiai, bankrutuojančiai, tiek paprasčiausiai neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams tenkinti (kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-56-696/2015). Tokiu atveju akivaizdu, jog aplinkybės, dėl kurių įmonė neturi užtektinai lėšų visiems kreditiniams reikalavimams tenkinti, neturi esminės reikšmės, sprendžiant klausimą, ar buvo padarytas ATPK 50⁶ straipsnyje numatytas administracinis teisės pažeidimas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad A. P. veiksmai nelaikytini administraciniu teisės pažeidimu, kadangi buvo susidariusi būtinojo reikalingumo situacija. ATPK 17 straipsnyje numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse ar kituose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas dėl būtinojo reikalingumo, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad jeigu visos bendrovės lėšos besąlygiškai būtų skiriamos atsiskaitymui su valstybės biudžetu, nepaisant kitų kreditorių interesų, tai neišvengiamai būtų sutrikdyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, klientai reikalautų atlyginti nuostolius, įmonė negalėtų apsirūpinti žaliavomis, degalais, elektra, vandeniu, darbo jėga, tai galiausiai privestų bendrovę prie žlugimo. Aptariant šį skundo argumentą, pirmiausia būtina pažymėti, jog Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku, valstybės iždas negauna pajamų, auga biudžeto deficitas, ribojamos ar net atimamos galimybės valstybei įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei. Mokėti mokesčius yra konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas ir mokesčiai būtų mokami laiku. Tam, paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų reikalavimų, gali būti pasirinktos įvairios priemonės kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2006 m. sausio 24 d. nutarimai). Tokios nuostatos patvirtina, jog nagrinėjamu atveju sukelta žala tikrai nelaikytina mažesne nei išvengtoji, ypač atsižvelgiant į tai, jog A. P., kaip atsakingas asmuo už bendrovės valdymą, net nesprendė klausimo ir nebandė taikyti jokių kitų priemonių, kurios padėtų pataisyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinę būklę. Teismas negali sutikti su apelianto pozicija, kad tik dalies mokesčių į valstybės biudžetą nesumokėjimas gali padėti užtikrinti tolesnę įmonės veiklą. Tokią priemonę A. P., kaip įmonės vadovas, kuriam keliami didesni atsakingumo, rūpestingumo ir profesionalumo reikalavimai, turėjo taikyti paskutinę, prieš tai išbandęs kitus įmanomus būdus, siekdamas įveikti kilusius įmonėje sunkumus. Pažymėtina, jog 2016-04-07 operatyvaus patikrinimo pažymoje VMI, nurodydama, kad būtina skubiai spręsti klausimą dėl skolos valstybės biudžetui sumokėjimo, pateikė pasiūlymą, jog galėtų būti svarstomas mokestinės nepriemokos perėmimas, kito mokesčių mokėtojo sumokėjimas už skolininką (b. l. 10), tačiau panašu, kad apeliantas tokių galimybių nesvarstė ir taikyti nebandė. Iš to, kas aptarta, negalima teigti, jog buvo visos reikalingos sąlygos, norint konstatuoti būtinojo reikalingumo situaciją.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bendrovė, kuri neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo užtikrinti ne tik CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies laikymąsi, bet ir Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 5 straipsnio 1 punkto ir Vyriausybės 2000-04-06 nutarimo Nr. 393 „Dėl atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją ir jos įkainojimo terminų patvirtinimo“ (2001-01-12 nutarimo Nr. 9 redakcija) 2 punkto 2.4. papunkčio nuostatų laikymąsi, o atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją tvarkos pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 172²¹ straipsnį. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kyla teisės aktuose įtvirtintų normų tarpusavio santykio klausimas. Iš jau anksčiau minėto ir aptarto CK 6.930¹ straipsnio yra aišku, kad pirmiau už įmokas į valstybės biudžetą gali būti tenkinami tik kreditorių reikalavimai atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo arba pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių. Atsiskaitymai už žemės ūkio produkciją nėra priskiriami nei vieniems, nei kitiems. Taigi akivaizdu, jog A. P. pirmiausia turėjo sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą, o tik tuomet spręsti atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją klausimą, tuo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų pradelsusi kokius nors atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją terminus.

Vienas pagrindinių apeliacinio skundo argumentų, kadangi pati VMI sutiko atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą, rodo, jog savalaikio mokesčių nesumokėjimo ji nelaiko savo teisių pažeidimu, be to, sudarius mokestinės paskolos sutartis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra skaičiuojamos palūkanos, o tai papildomai užtikrina kreditoriaus teises. Tuo tarpu atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodyta, kad tam, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidedamas arba išdėstomas, yra būtina sąlyga – turi būti nustatyta, jog nedelsiant ją sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. Taigi logiška ir pagrįsta išvada, kad mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas savaime nepaneigia kreditoriaus teisių pažeidimo. Tai tik patvirtina aplinkybę, jog kreditorius stengiasi sudaryti kuo tinkamesnes sąlygas skolininkui ir bendradarbiaudamas su juo siekia, kad pareiga mokėti mokesčius būtų įvykdyta tinkamai bei visa apimtimi. Be to, delspinigių, kaip mokestinės prievolės (į) vykdymo užtikrinimo priemonės, esmė yra ta, kad jų taikymas arba galimybė juos taikyti skatina mokestinės prievolės savanorišką ir tinkamą vykdymą, o nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju – užtikrina įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų (pvz., dėl naudojimosi valstybei nesumokėtomis mokesčių sumomis) padengimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Tačiau delspinigių sumokėjimu negali būti eliminuojama bendrovės vadovo atsakomybė už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimus. Pareiškime dėl administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo nurodoma, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyrius atliko UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatyvų patikrinimą (tikrintas laikotarpis nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31). Pareiškime pažymėta, kad operatyvaus patikrinimo pavedimo dieną, t. y. 2016-02-26, UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola valstybės biudžetui sudarė 114561,57 Eur, iš jų žymiausia – 110156,42 Eur pridėtinės vertės mokesčio (už 2015 m. gruodžio ir 2016 m. sausio mėn.) ir 2726,72 Eur šio mokesčio delspinigių suma (b. l. 2). Tuo tarpu pagal 2016-02-26 UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansą įmonės skola nurodytą dieną valstybės biudžetui sudaro 114561,57 Eur. Ši skolos suma nėra susijusi su mokestine nepriemoka, išdėstyta pagal 2016-01-25 mokestinių paskolų sutartis. Vadovaujantis 2016-02-26 įmonės balansu, matyti, kad įsipareigojimai pagal mokestinių paskolų sutartis (527116,35 Eur) yra iškelti į atskirą stulpelį „Mokestinių paskolų sutartys“ (lentelė „Nemokestinės prievolės“). 2016-02-26 susidariusi 114561,57 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola valstybės biudžetui yra nurodyta kitoje lentelėje – „Mokestinės prievolės“ (b. l. 24). Taigi apelianto skundo pretenzijos dėl jo traukimo administracinėn atsakomybėn, pažeidus CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2016-04-07 operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08) FR1042-2945, 2016-03-16 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. P. paaiškinimu, A. P. 2016-08-22 paaiškinimu dėl pareikšto kaltinimo pagal ATPK 50⁶ straipsnio 2 dalį ir kitais byloje esančiais duomenimis, padarė teisingą išvadą, jog A. P., būdamas bendrovės vadovu, t. y. atskaitingu asmeniu, organizuodamas ir vykdydamas atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje numatytos atsiskaitymo su valstybe eiliškumo tvarkos. Aplinkybę, kad įmonė apyvartinių lėšų turėjo, tačiau atsiskaitė ne su VMI, o su kitais kreditoriais, patvirtina tiek 2016-04-07 operatyvaus patikrinimo pažyma (b. l. 5–10), tiek kasos knygos išrašas (b. l. 14–20). Iš kasos knygos išrašo matyti, kad 2015-11-01 kasos likutis buvo 372,57 Eur. Per laikotarpį nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31 į kasą gauta 234250,57 Eur, o išlaidos sudarė 234317,97 Eur (231070,12 Eur išmokėta atskaitingiems asmenims, 744,22 Eur – darbo užmokesčio, 1549,99 Eur sumokėta tiekėjams, 946,12 Eur – kitų smulkių mokesčių ir rinkliavų, 7,52 Eur – bankų patarnavimo mokesčių). Atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą ir visus reikšmingus aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir mano, kad įrodyta, jog bendrovė, vykdydama atsiskaitymus, nesilaikė CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitydama teikė pirmenybę kitiems kreditoriams ir taip pažeidė VMI, kaip kreditoriaus, teises. Tokia administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veika atitinka ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį, todėl A. P. administracinė nuobauda paskirta visiškai pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas, A. P. skirdamas administracinę nuobaudą, atsižvelgė į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Tačiau apeliaciniame skunde yra tinkamai pažymėta, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad skiriama 700 Eur bauda, nors nutarimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad nuobaudos tikslai bus pasiekti A. P. paskyrus 600 Eur baudą. Pažymėtina, kad ATPK 249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio kodekso nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atvejais teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, mutatis mutandis vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis (toliau BPK), taikomomis baudžiamųjų nusižengimų bylų procesui <...>. Atsižvelgiant į tai, jog ATPK nereglamentuoja klaidų ištaisymo procedūros, turi būti vadovaujamasi BPK nuostatomis. BPK 308¹ straipsnis reglamentuoja klaidų nuosprendyje ištaisymą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo pateiktos motyvacijos, kad „ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalyje numatyta minimali sankcija pakenktų ne tik A. P., bet ir jo šeimai bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir paskirti administracinę nuobaudą švelnesnę, nei numatyta įstatyme“, matyti, jog teismas išsamiai nurodė, kodėl skiria A. P. 600 Eur baudą. Taigi Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodant, kad skirtina 700 Eur bauda, yra padaryta rašymo apsirikimo klaida. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia ir tai, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjas V. Vainius kitoje administracinėje byloje, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, A. P. taip pat paskyrė 600 Eur baudą (2016 m. kovo 17 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimas administracinėje byloje Nr. A2.2.-21-586/2016).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas, patikrinus jį neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. P. atstovo advokato Ramūno Girevičiaus apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.