- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-14
- Bylos Nr.
- e2-424-881/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00022-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo buvusio likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Prekybos startuolis“ vadovo M. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 8 d. nutarties, kuria apribota mažosios bendrijos „Prekybos startuolis“ buvusiam vadovui M. B. teisė vienerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, priimtos mažosios bendrijos „Prekybos startuolis“ nemokumo (bankroto) byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartimi mažajai bendrijai (toliau – MB) „Prekybos startuolis“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta MB „Skubi“. Nutartis įsiteisėjo 2022 m. balandžio 22 d. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi MB „Prekybos startuolis“ (toliau – ir Bendrija) pripažinta likviduojama dėl bankroto.
2. 2025 m. gruodžio 22 d. gautas nemokumo administratorės prašymas, kuriuo prašoma likviduojamos dėl bankroto MB „Prekybos startuolis“ buvusiam vadovui M. B. apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu maksimaliam terminui.
3. Nemokumo administratorė nurodė, kad buvusiam Bendrijos vadovui M. B. pareiga kreiptis į teismą dėl Bendrijos nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo kilo jau 2020 metais, kadangi pagal 2020 metų balanso duomenis Bendrijos įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę. Šiaulių apygardos teismo patvirtinti Bendrijos kreditorių finansiniai reikalavimai patvirtina, kad iki bankroto bylos iškėlimo 2022 m. balandžio 11 d. Bendrijos įsipareigojimai kreditoriams nuolat didėjo, o atsiskaitymai su kreditoriais buvo pradelsti.
4. Terminas perduoti nemokumo administratoriui Bendrijos turtą ir dokumentus baigėsi 2022 m. gegužės 7 d., tačiau buvęs Bendrijos vadovas M. B. šio teismo įpareigojimo neįvykdė. Dėl šios priežasties Šiaulių apygardos teismas 2022 m. birželio 16 d. ir 2023 m. kovo 16 d. nutartimis buvusiam Bendrijos vadovui skyrė po 500 Eur baudą. Be to, buvęs Bendrijos vadovas nėra pateikęs dokumentų ir kitoms valstybės institucijoms: VĮ Registrų centrui nepateikė 2021 metų ir 2022 metų finansinių ataskaitų, o Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos – 2021 metų ir 2022 metų metinių pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio bei kitų deklaracijų ir ataskaitų.
5. Nuo 2025 metų vyksta teisminis procesas, kuriame buvęs Bendrijos vadovas M. B. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas), 203 straipsnio 2 dalyje (neteisėta juridinio asmens veikla), 206 straipsnio 3 dalyje (kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką) ir 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas), padarymu. Nagrinėjamu atveju egzistuoja dvi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnyje numatytos sąlygos: pirma, buvęs Bendrijos vadovas neinicijavo Bendrijos nemokumo (bankroto) proceso, nors pagal JANĮ tai privalėjo padaryti (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir, antra, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti Bendrijai nemokumo (bankroto) bylą, neperdavė nemokumo administratoriui Bendrijos turto ir dokumentų (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Šiaulių apygardos teismas 2026 m. sausio 8 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymą patenkino iš dalies ir apribojo buvusio atsakovės vadovo M. B. teisę vienerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
7. Teismas nustatė, kad buvęs likviduojamos dėl bankroto MB „Prekybos startuolis“ vadovas M. B., eidamas vadovo pareigas nuo 2016 metų, neinicijavo Bendrijos nemokumo proceso, nors tokią pareigą turėjo pagal įstatymą. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad Bendrija jau 2020 metų pabaigoje buvo faktiškai nemoki – jos įsipareigojimai viršijo turimą turtą, visi trumpalaikiai įsipareigojimai buvo pradelsti, įsiskolinimai didėjo, o veikla buvo nuostolinga. Be to, Bendrija turėjo skolų kreditoriams, įskaitant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, apie kurias vadovui buvo žinoma. Teismas konstatavo, kad vėliausiai nuo 2021 m. rugpjūčio 16 d., pateikęs finansines ataskaitas, vadovas žinojo apie Bendrijos nemokumą, tačiau per įstatyme nustatytą terminą nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nesiėmė veiksmų mokumui atkurti. Toks neveikimas yra neteisėtas, pažeidžiantis kreditorių interesus ir neatitinkantis rūpestingo bei atsakingo vadovo elgesio standartų, todėl teismas padarė išvadą, kad egzistuoja pagrindas taikyti jam teisės apribojimą pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
8. Teismas nustatė, kad buvęs Bendrijos vadovas neįvykdė pareigos laiku perduoti nemokumo administratorei Bendrijos dokumentus ir turtą, dėl to jam du kartus buvo paskirtos baudos. Vis dėlto byloje nenustatyta duomenų, kad jis ir toliau vengtų vykdyti šią pareigą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad šis pažeidimas būtų sukėlęs reikšmingų neigiamų pasekmių bankroto procesui ar egzistuotų išimtinės aplinkybės, pateisinančios griežčiausios sankcijos taikymą.
9. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad vadovas neteikė dokumentų kitoms valstybės institucijoms, nėra reikšminga sprendžiant dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo, kadangi tokia pareiga jam nebuvo nustatyta teismo nutartimi.
10. Nustatęs, kad buvęs Bendrijos vadovas neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą, nors tokią pareigą turėjo, ir kad vien šio pažeidimo pakanka taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją, teismas iš dalies tenkino nemokumo administratorės prašymą ir minimaliam įstatyme nustatytam terminui apribojo buvusio vadovo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
11. Nustatydamas sankcijos trukmę, teismas nevertino aplinkybių, susijusių su nagrinėjama baudžiamąja byla, nes joje dar nėra priimtas galutinis sprendimas ir galioja nekaltumo prezumpcija. Įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo pasekmes ir proporcingumo principą, teismas nusprendė, kad minimali vienerių metų trukmės teisių apribojimo sankcija yra pakankama ir atitinka jos paskirtį – užtikrinti, kad asmenys, nevykdantys įstatyme nustatytų pareigų, negalėtų vadovauti juridiniams asmenims.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atskiruoju skundu pareiškėjas M. B. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti nemokumo administratorės MB „Skubi“ 2025 m. gruodžio 21 d. prašymą apriboti likviduojamos dėl bankroto MB „Prekybos startuolis“ buvusiam vadovui M. B. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; arba, žodinio proceso tvarka iš naujo išnagrinėti nemokumo administratorės prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas, priimdamas nutartį, nevertino esminių faktinių aplinkybių – ar M. B. apskritai eina kokio nors juridinio asmens vadovo pareigas, ar yra kolegialaus valdymo organo narys. Siekiant taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą apribojimą, pirmiausia turėtų būti nustatyta, ar asmuo realiai užima tokias pareigas, nes tik tuomet galima spręsti dėl jų apribojimo. Nemokumo administratorė prašyme šių aplinkybių nenurodė, todėl nėra aišku, kokius konkrečius juridinius asmenis siekiama „apsaugoti“. Dėl to prašymas galėjo būti pateiktas ne siekiant teisėtų tikslų, o turint tikslą pakenkti M. B., ir toks elgesys negali būti toleruojamas teismo.
12.2. Teismas nepagrįstai pritaikė M. B. griežtą poveikio priemonę už veiksmus (tiksliau – neveikimą), kurie buvo atlikti dar 2021 m. rugpjūčio 16 d., t. y. daugiau nei prieš ketverius metus iki sprendimo priėmimo. Nei nemokumo administratorės prašyme, nei teismo nutartyje nėra paaiškinta, kodėl tokia sankcija taikoma po tokio ilgo laiko tarpo. Be to, bankroto byla Bendrijai buvo iškelta ne M. B. iniciatyva, o kreditoriaus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos – pareiškimu, todėl, M. B. neveikimo pasekmės iš esmės buvo pašalintos. Taigi, nemokumo administratorė nepagrįstai siekė taikyti sankciją, galimai turėdama tikslą pakenkti M. B., o teismas šį siekį nepagrįstai toleravo.
12.3. Nei nemokumo administratorės prašyme, nei teismo nutartyje nėra nurodyta aplinkybių, kurios pagrįstų būtinybę taikyti M. B. griežtą sankciją praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo jo neveikimo. Nėra įrodymų, kad po 2021 m. rugpjūčio 16 d. M. B., eidamas kitas vadovaujančias pareigas ar būdamas kolegialaus valdymo organo nariu, būtų pažeidęs teisės aktus ar netinkamai vykdęs pareigas. Dėl to nėra faktinio pagrindo manyti, jog jis kelia riziką, kuri pateisintų sankcijos taikymą, todėl sprendimas apriboti jo teisę eiti vadovo pareigas po ilgo laiko laikomas nelogišku ir neproporcingu.
12.4. Teismas, spręsdamas dėl itin griežtos sankcijos taikymo, neįvykdė pareigos išsamiai įvertinti M. B. elgesio reikšmės nemokumo procesui ir kreditorių interesams. Nei nemokumo administratorė, nei teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, kurios pateisintų sankcijos taikymą, taip pat neįrodė, kad M. B. veiksmai (neveikimas) turėjo realų neigiamą poveikį bankroto proceso eigai ar kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui. Nors teismas formaliai nurodė, kad M. B. elgėsi nerūpestingai ir pažeidė kreditorių interesus, tačiau nekonkretizavo, kuo pažeidimas pasireiškė ir kokias pasekmes sukėlė. Dėl to sankcija pritaikyta nepagrįstai, neįrodžius jos būtinumo ir proporcingumo.
12.5. Vien tik 2020 metais patirti nuostoliai nepatvirtina Bendrijos nemokumo. Bendrovės nemokumas siejamas ne su finansiniu rezultatu, o su realiu gebėjimu vykdyti įsipareigojimus. Pagal 2020 metų finansinę atskaitomybę Bendrija turėjo daug turto – tiek ilgalaikio, tiek trumpalaikio, todėl disponavo realiais ekonominiais ištekliais tęsti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais. Bendrija faktiškai vykdė veiklą iki 2021 metų pabaigos – generavo pajamas, atsiskaitė su darbuotojais ir vykdė įsipareigojimus klientams, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti nemokumo tuo laikotarpiu. 2020 metų nuostolis buvo laikinas finansinis rezultatas, nesukėlęs pareigos inicijuoti nemokumo procesą, priešingai – buvo objektyvus pagrindas tikėtis veiklos tęstinumo ir finansinės būklės pagerėjimo.
12.6. Teismo išvada, jog M. B. jau 2021 m. rugpjūčio 16 d. privalėjo inicijuoti nemokumo procesą, yra nepagrįsta, nes tuo metu nebuvo susiklosčiusios aiškios ir nedviprasmiškos nemokumo sąlygos. Bendrija faktiškai vykdė ūkinę-komercinę veiklą – generavo pajamas, turėjo klientų, siekė stabilizuoti finansinę padėtį ir atsiskaityti su kreditoriais. M. B. veikė sąžiningai ir rūpestingai, stengdamasis išsaugoti Bendrijos veiklą ir išvengti bankroto, kuris laikytinas kraštutine priemone. Bankroto procesas turėtų būti inicijuojamas tik esant aiškiam ir negrįžtamam nemokumui, kai juridinis asmuo objektyviai nebegali vykdyti įsipareigojimų, o nagrinėjamu atveju tokios situacijos nebuvo. Todėl sprendimas neskubėti inicijuoti bankroto proceso buvo ekonomiškai pagrįstas ir atitiko tiek bendrijos, tiek jos kreditorių interesus.
12.7. M. B. vadovaujama jo įsteigta „Flamingoamber Europe“ (ankstesnis pavadinimas – „Gamybos startuolis“) yra finansiškai stabili, pelninga ir patikimai veikianti įmonė, turinti daug turto ir gerus finansinius rezultatus. Tai patvirtina tiek 2024 metų finansinė atskaitomybė, tiek kredito biuro „Creditinfo“ suteiktas „Stipriausi Lietuvoje“ sertifikatas, rodantis aukštą kredito reitingą ir mažą įsipareigojimų nevykdymo riziką. Remiantis šiais duomenimis, M. B. yra kompetentingas ir tinkamas eiti vadovo pareigas, o jo vadovaujama bendrovė yra finansiškai patikima. Todėl nėra pagrindo, ypač praėjus reikšmingam laiko tarpui, riboti M. B. teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
12.8. Nemokumo administratorės nurodytas priekaištas dėl dokumentų neperdavimo yra nepagrįstas, nes reikšmingi Bendrijos dokumentai buvo paimti kratos metu, atliekant ikiteisminį tyrimą, todėl jų fizinis perdavimas administratorei objektyviai galėjo būti apsunkintas ar neįmanomas. Šią aplinkybę nemokumo administratorė nutyli, o tai rodo jos šališkumą ir priešišką nusiteikimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėtų kritiškiau įvertinti prašyme pateiktus argumentus ir jų pagrįstumą.
12.9. Bendrijos kreditorių interesai yra susiję su galimai dingusio Bendrijos turto suradimu, dėl kurio M. B. aktyviai imasi veiksmų, tačiau teisėsaugos institucijos iki šiol nepradėjo ikiteisminio tyrimo. Be to, nemokumo administratorė nesiima pakankamų veiksmų dėl šio turto suradimo ir netgi laikosi pozicijos, kad tyrimo apskritai nereikėtų pradėti. Taigi, nemokumo administratorė neveikia aktyviai kreditorių interesų naudai ir yra šališkai nusiteikusi M. B. atžvilgiu, todėl jos pateikti argumentai turėtų būti vertinami kritiškai.
12.10. Palikus galioti M. B. taikytą teisių apribojimą, gali būti neigiamai paveikta šiuo metu sėkmingai veikianti MB „Flamingoamber Europe“, nes M. B. nebegalėtų priimti būtinų kasdienės veiklos sprendimų. Dėl apribojimo gali kilti procesinių neaiškumų kitose bylose, kur MB „Flamingoamber Europe“ dalyvauja kaip trečiasis asmuo, įskaitant pozicijos formavimą dėl M. B. finansinio reikalavimo. Be to, MB ,,Flamingoamber Europe“ yra atlikusi mokėjimus M. B. vardu pagal vykdomąjį dokumentą, todėl jo finansiniai santykiai su Bendrove jau yra susiję su ankstesniais įsipareigojimais. Remiantis tuo, teisių apribojimas gali turėti neigiamų pasekmių veikiančiai įmonei ir jos veiklos stabilumui.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto MB „Prekybos startuolis“ nemokumo administratorė MB „Skubi“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Nemokumo administratorės žinios apie tai, kad M. B. galimai užima ar kontroliuoja kitus juridinius asmenis, nėra esminės, nes tai netrukdo kreiptis į teismą dėl poveikio priemonės taikymo ir nesudaro kliūties pačiam teismui ją skirti. Teisės eiti vadovo pareigas apribojimas yra prevencinio pobūdžio priemonė, susijusi ne tik su ankstesniu M. B. elgesiu, bet ir su galimu jo dalyvavimu juridinių asmenų valdyme ateityje. Ši priemonė grindžiama jo, kaip buvusio vadovo, neveikimu – pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą nevykdymu bei dokumentų ir turto neperdavimu nemokumo administratorei. Tokios aplinkybės pagrindžia apribojimo taikymą nepriklausomai nuo to, ar M. B. šiuo metu eina vadovaujamas pareigas kitame juridiniame asmenyje.
13.2. JANĮ 13 straipsnio 3 dalis nenustato konkrečių terminų, per kuriuos nemokumo administratorius privalėtų kreiptis dėl vadovo teisių apribojimo, todėl kreipimasis gali būti pateikiamas ir praėjus tam tikram laikui po pažeidimų nustatymo. Nemokumo administratorės veiksmai negali būti laikomi kenkimu M. B., nes jie grindžiami įstatyme suteikta teise ir yra skirti juridinių asmenų bei kreditorių interesų apsaugai. Šia priemone siekiama užkirsti kelią situacijoms, kai vadovaujančias pareigas eitų asmenys, pažeidę įstatymines pareigas, laiku neinicijavę nemokumo proceso ar nevykdę teismo įpareigojimų. Tokiu būdu siekiama apsaugoti tiek esamus, tiek būsimus juridinius asmenis ir jų kreditorius nuo galimų neigiamų pasekmių, susijusių su netinkamu vadovavimu ir pareigų nevykdymu.
13.3. Vien tai, jog praėjo tam tikras laiko tarpas nuo vadovo neteisėto neveikimo, nepanaikina galimybės taikyti jam vadovavimo apribojimo. Tol, kol nėra užbaigtas bankroto procesas ir teismo galutinai neįvertinta vadovo atsakomybė bei galimai kreditoriams padaryta žala, išlieka rizika, jog tokio asmens elgesio modelis gali pasireikšti ir kituose juridiniuose asmenyse. Todėl vadovo teisių apribojimas laikytinas prevencine priemone, skirta apsaugoti kreditorių ir kitų juridinių asmenų interesus. Teisės aktuose nėra nustatyto termino, per kurį privaloma kreiptis dėl sankcijos taikymo, todėl apelianto argumentas dėl „per vėlyvo“ kreipimosi turi būti atmestas.
13.4. Apelianto priekaištas dėl tariamai „griežčiausios sankcijos“ taikymo yra nepagrįstas, nes teismas skyrė švelnesnę, nei prašyta poveikio priemonę – vietoje prašytų penkerių metų apribojimo vadovauti juridiniams asmenims buvo nustatytas vienerių metų terminas. Bankroto byla Bendrijai buvo iškelta kreditoriaus iniciatyva, o pats vadovas laiku neinicijavo nemokumo proceso, nors tam buvo privalomas pagrindas, ir dėl jo neveikimo susidarė įsiskolinimai kreditoriams. Bendrijos vadovas nevykdė pareigos perduoti dokumentus ir turtą nemokumo administratorei net ir po bankroto bylos iškėlimo, už tai jam buvo taikytos piniginės sankcijos. Šios aplinkybės įrodo vadovo nerūpestingą elgesį ir jo įtaką nemokumo procesui, todėl teismo priimta ribota – vienerių metų – sankcija laikoma proporcinga ir pagrįsta.
13.5. Apelianto pozicija, kad Bendrijos finansiniai sunkumai buvo laikini ir pagrindžiantys veiklos tęstinumo lūkesčius, nepaneigia vadovo pareigos imtis aktyvių teisinių ir organizacinių priemonių. Esant net ir laikinoms finansinėms problemoms vadovas turėjo kreiptis į kreditorius dėl galimo restruktūrizavimo, kitų susitarimų ar, esant pagrindui, inicijuoti nemokumo procesą, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Nei kreditoriai, nei valstybės institucijos nepateikė duomenų apie vadovo aktyvius veiksmus, siekiant spręsti finansinius sunkumus ar derėtis dėl įsipareigojimų vykdymo. Todėl vadovo neveikimas negali būti pateisinamas vien tik deklaruojamu veiklos tęstinumo siekiu.
Šalies argumentai
13.6. Apelianto nurodomas „neskubėjimas“ inicijuoti bankroto procesą ir siekis tęsti veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais nepateisina įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo. Pagal JANĮ 6 straipsnį vadovas, esant nemokumo tikimybei ar įmonei tapus nemokiai, privalo imtis aktyvių veiksmų – tartis su kreditoriais, vertinti situaciją ir, esant pagrindui, inicijuoti nemokumo procesą. Buvęs Bendrijos vadovas M. B. šių pareigų nevykdė ir nesiėmė įstatyme numatytų priemonių, todėl jo pasyvumas laikytinas įstatymo pažeidimu.
13.7. Aplinkybė, kad M. B. galimai vadovauja ar kontroliuoja kitus juridinius asmenis, nėra reikšminga, sprendžiant dėl vadovo teisių apribojimo, nes nemokumo administratorė neturi ir neprivalo turėti visos informacijos apie asmens veiklą už konkrečios bankroto bylos ribų. Vadovavimo teisių apribojimo institutas nėra siejamas su kitų pareigų ėjimu, o yra savarankiška sankcija, taikoma už konkrečius įstatymo pažeidimus. Šiuo atveju jie pasireiškė tuo, kad M. B. neinicijavo Bendrijos nemokumo proceso, nors turėjo pareigą tai padaryti, ir po bankroto bylos iškėlimo neperdavė administratorei turto, dokumentų bei informacijos. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą taikyti vadovavimo teisių apribojimą, nepriklausomai nuo jo veiklos kituose juridiniuose asmenyse.
13.8. Apelianto nurodoma aplinkybė dėl teisėsaugos institucijų paimtų dokumentų nepaneigia buvusio vadovo pareigos juos perduoti nemokumo administratorei. Teismo nutartimi po bankroto bylos iškėlimo M. B. buvo įpareigotas per 30 dienų perduoti Bendrijos turtą ir dokumentus, tačiau ši pareiga nebuvo įvykdyta. Teisėsaugos institucijų atliekami veiksmai dėl dokumentų paėmimo vyko jau pasibaigus teismo nustatytam terminui, todėl vadovas turėjo realią galimybę įvykdyti pareigą anksčiau, iki tokių veiksmų pradžios. Dėl to dokumentų neperdavimas laikytinas vadovo pareigų nevykdymu, kuris negali būti pateisinamas vėliau atliktais teisėsaugos institucijų veiksmais.
13.9. Apelianto priekaištas dėl neva pasyvių nemokumo administratorės veiksmų, susijusių su Bendrijos turto paieška, nėra pagrįstas. Pats apeliantas buvo įsipareigojęs pateikti papildomą informaciją apie galimą turto buvimo vietą, tačiau iki šiol nepateikė, todėl objektyviai apsunkino turto paiešką. Su buvusio vadovo M. B. veiksmais susiję galimi nusikalstami aspektai šiuo metu yra nagrinėjami teisme, procesas dar nėra užbaigtas. Dėl to nemokumo administratorės veiksmai negali būti laikomi pasyviais ar nepakankamais.
13.10. Apelianto išreikštas nuogąstavimas dėl galimos neigiamos teismo nutarties įtakos kitam juridiniam asmeniui yra nepagrįstas. Ribotos atsakomybės juridinio asmens veikla nėra tiesiogiai priklausoma nuo vieno vadovo, nes įstatymai numato galimybę keisti vadovą ar perleisti kontrolę kitiems asmenims. Todėl vieno asmens atžvilgiu taikomas vadovavimo apribojimas savaime nesukelia kliūčių juridinio asmens veiklos tęstinumui. Taigi, priimta teismo nutartis nepažeidžia kito juridinio asmens interesų ir nesukelia teisiškai reikšmingos rizikos jo veiklai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje nustatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
15. Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
16. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktu, apribojo buvusio likviduojamos dėl bankroto MB „Prekybos startuolis“ buvusiam vadovui M. B. teisę vienerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
17. Apeliantas su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus: MB „Gamybos startuolis“ (dabartinis pavadinimas – MB „Flamingoamber Europe“) steigimo akto kopiją; Juridinių asmenų registro išrašą; sprendimo pakeisti MB „Gamybos startuolis“ pavadinimą kopiją; 2024 m. gruodžio 31 d. MB „Gamybos startuolis“ balanso kopiją; 2024 m. gruodžio 31 d. MB „Gamybos startuolis“ pelno (nuostolių) ataskaitos kopiją; Kredito biuro „Creditinfo“ suteikto sertifikato „Stipriausi Lietuvoje“ kopiją; Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutarties kopiją; Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Kelmė) prokuroro 2026 m. balandžio 9 nutarimo kopiją. Apelianto teigimu, šie dokumentai patvirtina, kad minėta Bendrija visą laikotarpį buvo finansiškai stabili ir patikima, o tai įrodo M. B. tinkamumą ir kompetenciją eiti juridinio asmens vadovo pareigas. Apeliantas taip pat teigia, kad šios aplinkybės patvirtina, jog praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo nagrinėjamų įvykių nėra pagrindo riboti jo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
18. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 41 punktas).
19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apelianto pateikti nauji įrodymai nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo dalykui ir neturi įtakos pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumui bei pagrįstumui, nusprendžia jų nepridėti prie bylos. Aplinkybė, kad kita apelianto vadovaujama bendrovė yra finansiškai stabili ir veikia pelningai, nepaneigia nustatyto pažeidimo fakto – pareigos laiku inicijuoti Bendrijos nemokumo procesą neįvykdymo.
Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo
20. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, teigdamas, kad ji yra nepagrįsta ir neteisėta, nes tuo metu, kai jam priekaištaujama dėl pareigos inicijuoti nemokumo procesą nevykdymo, Bendrijos nemokumas nebuvo aiškiai ir vienareikšmiškai nustatytas. Apelianto vertinimu, Bendrija tuo laikotarpiu vykdė veiklą, generavo pajamas ir siekė atsiskaityti su kreditoriais, todėl buvo pagrindas tikėtis veiklos tęstinumo ir finansinės padėties pagerėjimo. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo veiksmai buvo susiję su laikinais finansiniais sunkumais ir nesudarė pagrindo nedelsiant inicijuoti bankroto procesą, o taikyta sankcija yra neproporcinga, atsižvelgiant į nuo nagrinėjamų aplinkybių praėjusį laiką.
21. Be to, apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog jo veiksmai ar neveikimas būtų sukėlę reikšmingas neigiamas pasekmes bankroto procesui ar kreditorių interesams, o nemokumo administratorės prašymas grindžiamas šališku ir nepakankamai pagrįstu įvertinimu. Pasak apelianto, dokumentų neperdavimas galėjo būti nulemtas aplinkybės, jog dalis dokumentų buvo paimta teisėsaugos institucijų, todėl tai negali būti vertinama kaip sąmoningas pareigų nevykdymas. Apelianto nuomone, nėra pagrindo riboti jo teisę eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu kituose juridiniuose asmenyse.
22. Iš Juridinių asmenų registro 2022 m. vasario 14 d. išplėstinio išrašo su istorija nustatyta, kad likviduojamos dėl bankroto MB „Prekybos startuolis“ direktoriumi nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki nutarties iškelti Bendrijai nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos buvo M. B.
23. Pagal JANĮ 5 straipsnio 1 dalį juridinio asmens vadovas turi pareigą inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte taip pat nustatyta, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.
24. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos alternatyvios sąlygos, todėl teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti pareigas, esant bent vienai iš nurodytų sąlygų.
25. Apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas laikytinas sankcija bei poveikio ir kontrolės priemone, kuria siekiama kelių tarpusavyje susijusių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, užtikrinant visuomenės suvokimą, kad už netinkamą ar nesąžiningą juridinio asmens vadovo elgesį taikoma atsakomybė, o kreditorių ir kitų suinteresuotų asmenų interesai yra ginami; 2) individualiosios prevencijos, siekiant paskatinti asmenį laikytis teisės aktų reikalavimų ateityje bei užkirsti kelią naujiems pažeidimams, laikinai apribojant galimybę eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, kai sankcija skiriama individualiai įvertinus konkrečias bylos aplinkybes ir pažeidimo pobūdį; 4) nubaudimo tikslo, kadangi paskirta sankcija sukelia asmeniui neigiamas teisines pasekmes. Šios sankcijos paskirtis – užtikrinti aukštus juridinių asmenų valdymo ir veiklos standartus, stiprinti juridinių asmenų socialinę atsakomybę bei užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui juridinių asmenų valdymo srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022, 21 punktas).
26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovei veikiant įprastomis sąlygomis jos vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams, o pagrindinė jų pareiga yra veikti juridinio asmens dalyvių interesais. Tačiau blogėjant bendrovės finansinei būklei ir didėjant įsiskolinimams, didėja ir kreditorių interesų reikšmė, todėl vadovams kyla pareiga, priimant su juridinio asmens veikla susijusius sprendimus, atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Juridinio asmens finansinei būklei tapus itin sunkiai ar kritinei, t. y. jam priartėjus prie nemokumo ribos ar tapus nemokiam, kreditorių interesai tampa prioritetiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025, 39 punktas).
27. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant šias ĮBĮ nuostatas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl teisių apribojimo taikymo juridinio asmens vadovui, privalo nustatyti ir įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su vadovo neveikimu, jo elgesio priežastimis bei byloje surinktais įrodymais, ir tik tuomet spręsti, ar egzistuoja pagrindas taikyti įstatyme numatytą sankciją. Kadangi ši sankcija yra baudinio pobūdžio, juridinio asmens vadovo kaltė nėra preziumuojama ir turi būti nustatyta išsamiai įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016, 21 punktas).
28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikomas formaliai. Tokia sankcija taikytina išimtiniais atvejais, kai nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) vykdant pareigas arba sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Vertinant, ar padaryti pažeidimai yra formalūs ar esminiai, būtina kvalifikuoti konkrečias bylos faktines aplinkybes ir jų pagrindu atsiradusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020, 20 punktas; 2022 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-795-910/2022, 29 punktas).
29. Įvertinęs aktualią teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką bei bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sankciją teisėtumo ir pagrįstumo.
30. Kaip jau buvo nurodyta, įstatyme įtvirtintai poveikio priemonei taikyti pakanka nustatyti bent vieną JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą alternatyvią sąlygą, kuriai esant teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą sąlygą, t. y. kad buvęs Bendrijos vadovas (apeliantas) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, nors pagal įstatymą privalėjo tai padaryti. Konstatavus šią sąlygą, teismas turėjo teisę spręsti dėl buvusio Bendrijos vadovo teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo.
31. Apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad Bendrija jau 2020 metų pabaigoje buvo faktiškai nemoki – jos įsipareigojimai ženkliai viršijo turimą turtą, visi trumpalaikiai įsipareigojimai buvo pradelsti, įsiskolinimai didėjo, o veikla buvo nuostolinga. Teismas konstatavo, kad vėliausiai nuo 2021 m. rugpjūčio 16 d., pateikęs finansines ataskaitas, vadovas žinojo apie Bendrijos nemokumą, tačiau per įstatyme nustatytą terminą nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nesiėmė veiksmų mokumui atkurti. Toks neveikimas yra neteisėtas, pažeidžia kreditorių interesus ir neatitinka rūpestingo bei atsakingo vadovo elgesio standartų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad egzistuoja pagrindas taikyti buvusiam Bendrijos vadovui teisės apribojimą pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
32. Apelianto argumentai, kad Bendrijos finansiniai sunkumai buvo laikini, yra nepagrįsti įrodymais ir nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl pareigos inicijuoti Bendrijos nemokumo procesą pažeidimo bei skolų kreditoriams didėjimo, todėl nesudaro pagrindo netaikyti atsakomybės pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Siekis išsaugoti įmonę ir atkurti jos mokumą negali pateisinti įstatyme įtvirtintų pareigų nevykdymo – pernelyg ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo, esant akivaizdžiai nemokumo situacijai, yra nepateisinamas ir gali lemti vadovo teisinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju įvertinus Bendrijos finansinę padėtį, apeliantas turėjo ir galėjo suprasti, jog delsimas inicijuoti Bendrijai bankroto procesą, esant nemokumui, pažeidžia Bendrijos ir jos kreditorių interesus bei blogina finansinę būklę, tačiau šios pareigos neįvykdė.
33. Apelianto argumentas, kad teismas, spręsdamas dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos taikymo, pirmiausia turėjo nustatyti, ar M. B. faktiškai eina juridinio asmens vadovo pareigas, ar yra kolegialaus valdymo organo narys, yra nepagrįstas. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta poveikio priemonė yra prevencinio pobūdžio sankcija, kurios tikslas – apriboti asmens galimybę ateityje eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, kai nustatomas įstatyme įtvirtintų pareigų nevykdymas nemokumo procese. Todėl jos taikymas nesiejamas su aplinkybe, ar sprendimo priėmimo metu asmuo faktiškai eina tokias pareigas.
34. Vien tai, kad nenustatyta, jog M. B. šiuo metu vadovauja juridiniam asmeniui ar yra kolegialaus valdymo organo narys, nepaneigia teismo teisės spręsti dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytų teisinių pasekmių taikymo, kai konstatuojamas įstatyme nustatytų pareigų pažeidimas. Priešingas aiškinimas nepagrįstai susiaurintų normos taikymo apimtį ir paneigtų jos prevencinę paskirtį.
35. Taip pat nepagrįsti apelianto teiginiai dėl nemokumo administratorės galimo šališkumo ar siekio pakenkti M. B. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ar nesąžiningą procesinį elgesį. Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą įgyvendindama įstatymu jai pavestas funkcijas, o vien faktas, kad prašoma taikyti sankciją, savaime nepatvirtina jos nesąžiningumo.
36. Apelianto argumentai, kad sankcija taikyta praėjus ilgesniam laikui nuo pažeidimo, taip pat nepagrįsti. JANĮ nenustato termino, kuriam suėjus nebegalima spręsti dėl 13 straipsnio 2 dalyje numatytos poveikio priemonės taikymo, todėl vien laiko tarpas nuo pažeidimo padarymo iki sprendimo priėmimo nesudaro pagrindo jos netaikyti.
37. Nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad neveikimo pasekmės buvo pašalintos dėl to, jog bankroto bylą inicijavo kitas kreditorius. Pareiga laiku inicijuoti nemokumo procesą tenka vadovui, o jos pažeidimas konstatuojamas tuo momentu, kai vadovas, žinodamas apie bendrovės nemokumą, per įstatyme nustatytą terminą nesikreipia į teismą. Vėlesnis proceso inicijavimas kito asmens iniciatyva nepaneigia pažeidimo fakto ir neeliminuoja buvusio vadovo atsakomybės.
38. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai dėl Bendrijos dokumentų neperdavimo. Nors dalis Bendrijos dokumentų galėjo būti paimta ikiteisminio tyrimo metu, ši aplinkybė nepaneigia vadovo pareigos bendradarbiauti su nemokumo administratore ir perduoti turimą informaciją. Vis dėlto nagrinėjamu atveju sankcija buvo taikyta ne šiuo pagrindu, o dėl pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą nevykdymo.
39. Apelianto argumentai dėl kitos jo vadovaujamos bendrovės geros finansinės būklės taip pat nepaneigia nustatyto pažeidimo ir nesudaro pagrindo netaikyti JANĮ įtvirtintos sankcijos. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytos priemonės taikymas siejamas su konkrečiu pažeidimu nemokumo procese, o ne su bendra asmens verslo veiklos sėkme. Be to, teismas, taikydamas sankciją, įvertino proporcingumo principą ir paskyrė minimalią įstatyme numatytą vienerių metų apribojimo trukmę.
40. Galiausiai apelianto argumentai dėl galimų neigiamų pasekmių kitai bendrovei yra hipotetiniai ir nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą nutartį.
41. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir aptartus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą taikyti poveikio priemonę. Byloje nustatyta, kad apeliantas, būdamas Bendrijos vadovu ir žinodamas apie jos nemokumą, per įstatyme nustatytą terminą neinicijavo nemokumo proceso, nors tokią pareigą turėjo. Šis neveikimas pažeidė vadovo pareigas ir kreditorių interesus, todėl sudarė pakankamą teisinį pagrindą taikyti teisės eiti vadovo pareigas apribojimą. Atskirojo skundo argumentai šių išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą nutartį.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai taikė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagrįstai spręsdamas dėl apeliantui taikytino teisės apribojimo.
43. Nustatytas įstatymo pažeidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas taikyti vadovo teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, o apelianto argumentai dėl finansinės situacijos vertinimo, laiko tėkmės, kitų jo vadovaujamų bendrovių veiklos ar nemokumo administratorės veiksmų šio pagrindo nepaneigia.
44. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo aktualios teismų praktikos ar netinkamai vertinęs įrodymus, skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta. Atskirasis skundas atmetamas, o nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.