Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „RUSVILE“ ieškinį atsakovei S. R. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės S. R. priešieškinį ieškovei UAB „RUSVILE“ dėl tarpininkavimo sutarties modifikavimo, trečiasis asmuo P. N..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė privalėjo atsiskaityti su ieškove, tačiau šios pareigos neįvykdė ir nepranešė, kad sandoris įvykdytas. Sutarties 3.5 punkto pagrindu atsakovė privalėjo sumokėti 2606,58 Eur (9000 Lt) tarpininkavimo mokestį. 2017-04-11 atsakovei buvo nusiųstas raginimas gražiuoju atsiskaityti ir padengti skolos išieškojimo išlaidas. 2017-05-02 iš atsakovės advokato gavo elektroninį laišką, kuriuo buvo informuoti, kad nurodytą sumą atsakovė atsisako mokėti.

Pažymi, kad Sutartyje nebuvo nurodyta, kad atsakovės atlygis priklausys nuo rezultato, tai buvo susitarimas padėti rasti pirkėjus ir tai buvo padaryta, pirkėjui buvo parodytas Pastatas, pastarasis apžiūrėjo ir nusipirko.

Atsakovė kartu su Pastato bendraturčiu ir dukra A. R. 2015-07-16 sudarė su ieškovės ir/ar P. N. pasiūlytu pirkėju UAB „Arbana“ preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirašant šią sutartį ir aptariant jos sąlygas dalyvavo P. N.. Buvo sutarta, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2016-03-01 ir iki to laiko bus įforminti žemės sklypo nuomos santykiai. Nei ieškovė, nei P. N. nesiėmė pakankamų veiksmų, kad iki nustatytos datos būtų sutvarkyti žemės sklypo nuomos santykiai, todėl pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

UAB „Arbana“, neturint teisių į žemės sklypo nuomą, 2016-06-16 preliminariąją sutartį nutraukė, pritaikydama restituciją ir išreikalaudama sutartines netesybas - atsakovė privalėjo grąžinti gautą pradinę 5000 Eur įmoką ir sumokėti 5000 Eur baudą.

Atsakovė kreipėsi į nesuinteresuotą nekilnojamojo turto specialistą V. K., prašydama surasti Pastato pirkėją. V. K. susisiekė su UAB „Arbana“ ir pasiūlė pirkti Pastatą, kartu įsipareigodamas organizuoti žemės sklypo nuomos teisių įforminimą. UAB „ Arbana“ sutiko, tačiau atsisakė mokėti pradinę kainą, motyvuodama, kad patyrė nuostolius dėl to, kad nebuvo sutartu laiku sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir kad Pastatas nereikalingas be teisės į žemės sklypą.

Atsakovė tarpininkaujant V. K. įformino žemės sklypo nuomą ir atsakovė kartu su bendraturčiu 2016-12-09 sudarė su UAB „Arbana“ Pastato ir nuomos teisių perleidimo sutartį. Už Pastatą ir teisių perleidimą buvo sumokėta „tik“ 73000 Eur.

Atsakovė Sutarties dalis dėl šalių ir 3.5 punkto sąlygų vertina kaip sudarytą esant suklaidintai, dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis), pasirašytą suklydus (CK 1.90 straipsnis) ir dėl to sudarytą labai nenaudingomis sąlygomis bei prieštaraujančią sąžiningo verslo praktikai (CK 6.228 straipsnis). UAB „RUSVILE“ Sutarties tekste įrašyta klaidingai, o Sutarties 3.5 punktas turi būti pripažintas negaliojančiu, kaip neatitinkantis tikrosios atsakovės valios.

Atsakovė pažymi, kad ji po vyro R. R. mirties kartu su dukra A. R. paveldėjo ne tik nekilnojamąjį turtą, bet ir didžiules skolas, todėl yra priversta parduoti visą turtą ir atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė, gerai pažinodama vyro draugą P. N., kreipėsi į jį dėl patarimų apie galimybes parduoti paveldėtus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). P. N. pažadėjo surasti pirkėją ir pateikė pasirašyti dokumentą, kurį atsakovė neskaičiusi, pasitikėdama vyro draugu, pasirašė. P. N. paaiškino, kad tai tik formalumas, kuris reikalingas, jog jis galėtų pradėti ieškoti pirkėjo; papildomai paklausė, už kokią kainą atsakovei reikalinga parduoti statinius.

Apie tai, kad pasirašytas dokumentas yra Sutartis, kad sutarties tekstas surašytas nurodant ieškovės įmonę, Atsakovė sužinojo tik gavusi iš ieškovės advokato A. N. raginimą ir Sutarties kopiją. Sutarties teksto redakcija atsakovą nustebino, nes jokių santykių su ieškove niekada neturėjo. Apie kokius nors mokėjimus už tarpininkavimo paslaugas nebuvo tartasi nei su P. N., nei tuo su ieškovo įmone ar jos direktoriumi, kurių atsakovė nežino ir nėra bendravusi.

Sutarties tekstas surašytas lietuvių kalba, kurios atsakovė gerai nežino; pateikto dokumento tekstas atsakovei nebuvo išverstas į jai suprantamą rusų kalbą; nebuvo paaiškinta pasirašomo dokumento tikroji esmė ir turinys. Reikalavimas pasirašyti dokumentą, apsiribojo P. N. paaiškinimu, kad to jam reikia norint patvirtinti jo įgaliojimus kalbant su galimais pirkėjais savininko vardu. Galimai standartinis tekstas buvo užpildytas vėliau, įrašant ir 3.5 punkto duomenis (sumą).

Atsakovė buvo įsitikinusi, kad dokumentą pasirašo su P. N., o ne su kitu asmeniu, kad toks dokumentas nesukels jai jokių pasekmių ir reikalingas tik P. N., kad galėtų pateikti būsimam pirkėjui kaip įgaliojimų patvirtinimą. Ji, paveldėjusi vyro ir jo individualios įmonės skolas, buvo tokioje finansinėje situacijoje, kad buvo priversta pasinaudoti vyro draugo paslaugomis ir juo pasitikėti.

Atsakovė pažymi, kad jos veiksmuose nebuvo aplaidumo ir/ar nerūpestingumo pasirašant sandorį. Sutartis, pasirašyta esant nurodytoms aplinkybėms, turi būti pakeista, atsižvelgiant į tikrąją šalių valią, o Sutarties sąlygos neatitinkančios tokios valios turi būti pakeistos. Sutarties 3.5 punktas taip pat prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei sąžiningos verslo praktikos reikalavimams.

Priešieškinyje nurodydama apie sandorio dalies negaliojimo pagrindus, atsakovė be jokio pagrindimo teigia prieštaringus dalykus: tai suklydusi, tai buvusi suklaidinta, tai sandorį sudariusi sau labai nenaudingomis sąlygomis, tai nurodo, kad sandoris buvo apsimestinis. Atsakovė priešieškinyje neatskleidė, kuo pasireiškė sandorio dalies apsimestinumas.

Ieškovei ir atsakovei pagal Sutartį atsirado teisės ir pareigos, ieškovė savo pareigą įvykdė, surado pirkėją, o atsakovė savo pareigos neįvykdė ir siekia įvairiais būdais išvengti pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Atsakovės tikrieji ketinimai sudarant sutartį buvo parduoti jai priklausančias patalpas, o ieškovui gauti atlygį už tarpininkavimą.

Atsakovės argumentai dėl Sutarties 3.5 punkto prieštaravimo bendriems teisės teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei sąžiningos verslo praktikos reikalavimams yra deklaratyvus, nepagrįsti.

Atsakovės turi aukštąjį išsilavinimą, kvalifikacija - verslo vadybininkė, todėl tai leidžia daryti išvadą, jos žinios įgalina suvokti verslo sandorių ypatumus ir jų sudarymo pasekmes.

Nepagrįstas teiginys, kad atsakovei toks sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas. Numatytas atlygis atitinka rinkoje vyraujantį įkainį nuo 3 iki 5 procentų nuo parduoto turto.

Adekvačiai suvokiantis socialinę tikrovę asmuo turėtų suprasti, kokias teises ir pareigas jis prisiima pagal sudarytą sutartį. Nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė, sudarydama sandorį, nesuvokė savo veiksmų. Tačiau priešieškinyje atsakovė be pagrindimo teigia prieštaringus dalykus: tai suklydusi, tai buvusi suklaidinta, tai sandorį sudariusi sau labai nenaudingomis sąlygomis, tai nurodo, jog sandoris buvo apsimestinis. Atsakovė nepagrindžia argumento, kad Sutarties 3.5 punktas prieštarauja bendriems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei sąžiningos verslo praktikos reikalavimams.

Mano, kad būtina įvertinti tai, kad atsakovė pasirašė sutartį būdama 45 metų amžiaus, t.y., būdama brandaus amžiaus, turinti didelę gyvenimo patirtį, jos išsilavinimas - aukštasis, kvalifikacija - verslo vadybininkė. Ji žino ir privalo žinoti apie verslo sandorius.

Pažymi, kad iš atsakovės pateiktos paso, išduoto 2008 metais, kopijos matyti, kad ji Lietuvos Respublikos pilietė. Iš paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo kopijos, iš antstolio 2012 metais sudaryto paveldimo turto aprašo kopijos nematyti, kad atsakovei buvo reikalingas vertėjas tam, kad suprastų šiuos dokumentus, surašytus lietuvių kalba, todėl abejotina, kad vėliau, t.y. 2015 metais, ji nebesuprato lietuvių kalbos. Nors atsakovė teigia, kad atsakovo veiksmuose nebuvo aplaidumo ir/ar nerūpestingumo pasirašant sutartį, šį teiginį paneigia jos kitas teiginys, kuriuo nurodo, jog Sutartį pasirašė jos neskaičiusi.

Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. P. N. nurodė, kad pasirašant Sutartį su atsakove kalbėjo rusų kalba apie atlygį ir atsakovė net nesiderėjo, Sutartį sudarė ne bendrovės ofise, o pas atsakovę namuose, nes ji neturėjo transporto, pinigų kurui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje nustatyta, kad UAB „RUSVILE“ pasirašė su atsakove S. R. 2015-04-11 tarpininkavimo sutartį, kuria bendrovė įsipareigoja tarpininkauti parduodant S. R. nuosavybės teise priklausantį sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o pastaroji įsipareigoja atsiskaityti su bendrove sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Sutarties, kurios teksto didesnė dalis yra atspausdinta, 1.2 punkte ranka lietuvių kalba įrašyta parduodamą daiktą identifikuojantys duomenys, o 1.3 punkte - ranka įrašyta pardavimo kaina - 300000 Lt / 86886,01 Eur - skaičiais ir žodžiais. Pagal Sutarties 3.5 punkto sąlygas po Sutarties pasirašymo dienos sudarius minėto sandėlio pirkimo-pardavimo sutartį, nepriklausomai nuo to, ar šio turto pirkėjas buvo surastas bendrovės, ar bet kurio trečiojo asmens, ar tiesiogiai pardavėjo, pardavėjas (atsakovė) įsipareigoja sumokėti bendrovei 9000 Lt (2606,58 Eur) tarpininkavimo mokestį (suma įrašyta ranka). Sutarties pabaigoje yra šalių parašai, bendrovės antspaudo spaudas, įrašyta lietuvių kalba atsakovės vardas ir pavardė, asmens kodas (b.l. 9-11).

2015-06-16 UAB „Arbana“ ir ginčo sandėlio savininkai sudarė preliminariąją sutartį, numatant, kad iki 2016-03-01 bus sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, o ginčo sandėlis ir kiti inžinieriniai statiniai bus parduoti už 86886 Eur sumą (b.l. 24-33). 2016-06-16 susitarimu šalys nutraukė preliminariąją sutartį UAB „Arbana“ iniciatyva „dėl neįformintų žemės sklypo nuomos santykių“ (b.l. 35).

UAB „Arbana“ įsigijo nuosavybės teise ginčo sandėlį 2016-12-09 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu (b.l. 14-15, 37-52). 2017-04-28 rašte UAB „Arbana“ nurodė, kad turtą nupirko už 73000 Eur sumą, pradinė 86886 Eur suma nebuvo mokama, nes UAB „RUSVILE“ atstovas P. N. nesutvarkė žemės sklypo, esančio po statiniais, nuomos „reikalų“ (b.l. 36).

UAB „Arbana“ direktorius A. J. 2017-04-03 raštu patvirtino, kad ieškovės darbuotojas P. N. tinkamai aprodė nekilnojamąjį turtą (ginčo sandėlį), suorganizavo susitikimą su turto savininke S. R., „ko pasekoje mes įsigijome šį turtą“ (b.l. 7).

Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su tuo pačiu asmeniu, kuris buvo rastas būtent ieškovės.

Ginčas kilo dėl Sutarties šalių, jos sąlygų, susijusių sus atsiskaitymu, (ne)galiojimu, atsakovės prievolės atsiskaityti pagal ginčo sandorį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010). Taigi sutarčių laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Esant šalių sutartiniams santykiams šalių sutartis turi būti taikoma, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o įstatymo nuostatos taikomos tiems klausimams, dėl kurių šalys nesusitarė. Net jei sutarties sąlyga neatitinka tai sutarties rūšiai įstatymais nustatyto teisinio reglamentavimo, svarbu, kad ši sąlyga neprieštarautų imperatyviajai įstatymo normai (CK 6.156 straipsnis), nes sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 str.).

Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 - 6.195 straipsniuose. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog esminiai sutarčių aiškinimo principai (t.y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010, 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad labiau tikėtina, jog faktiškai ginčo sandorio šalys buvo būtent ieškovė ir atsakovė, o trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį veikė ieškovės vardu. Atsakovė, turėdama aukštąjį išsilavinimą verslo vadybininkės srityje (b.l. 107), elgdamasi sąžiningai, rūpestingai ir protingai, galėjo ir privalėjo suvokti, jog naudojimasis kitų asmenų pagalba dėl nekilnojamojo turto, kurio vertė šiuo atveju gana ženkli, paprastai yra atlygintinas. Todėl privalėjo domėtis visų pasirašomų dokumentų turiniu, neatsižvelgiant kokia kalba jie surašyti. Aplinkybės, kad ji ilgą laiką gyvena Lietuvoje, čia dirba, turi išsilavinimą, verčia abejoti, jog atsakovė sandorio sudarymo metu nesuprato gana nesudėtingo turinio Sutarties, kurios pirmame lape aiškiai matosi, jog ji įvardinama „Tarpininkavimo sutartis“ ir yra būtent ieškovės pavadinimo užrašas „RUSVILE“. Nesuprantama, kaip atsakovė galėjo nesidomėti tokio sandorio sudarymo kaštais iki Sutarties sudarymo. Aplinkybės, kurios galėjo įtakoti jos valią sudaryti sandorį su kitu asmeniu ar nenaudingomis sau sąlygomis, byloje nėra pagrįstos objektyviais ir pakankamais įrodymais (CPK 178, 185 straipsniai).

Tuo pačiu akivaizdu, kad turėdama suprasti, jog sudaroma tarpininkavimo sutartis, atsakovė privalėjo domėtis, paslaugų kaina. Sutarties 3.5 punkte aptartas 9000 Lt (2606,58 Eur) tarpininkavimo atlygis sudaro 3 proc. nuo ketinamo parduoti turto kainos (9000 Lt / 300000 Lt x 100 proc.) arba 3,57 proc. skaičiuojant nuo realiai gautos sumos (2606,58 Eur / 73000 Eur x 100 proc.) – tai gana protingo ir pagrįsto dydžio tarpininkavimo paslaugos kaina (CPK 1.5 straipsnis). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad tokio dydžio atlygis yra nepagrįstas ir yra ekonomiškai nenaudingas atsakovei. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo pripažinti ginčo sutartinę sąlygą negaliojančia (CK 1.90, 1.91, 6.228 straipsniai).

Taigi konstatuotina, kad ginčo šalys sudarė sutartį dėl atlygintinų (tarpinikavimo) paslaugų teikimo. Paslaugų teikimo atlygintinos sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu (audito, konsultacinės, informacijos, mokymo, kt.); dėl to CK 6.716 straipsnyje nurodytos paslaugos vadinamos intelektinėmis; šalys paprastai tariasi dėl paslaugų teikimo, tačiau gali susitarti ir dėl tam tikro rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2010). Nagrinėjamu atveju šalys susitarė dėl tam tikro rezultato, t. y. ieškovė įsipareigojo surasti pirkėją ir padėti sudaryti preliminariąją sutartį (Sutarties 2.1 – 2.5 punktai), o ieškovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 2606,58 Eur tarpininkavimo atlygį sudarius ginčo sandėlio pirkimo-pardavimo sutartį, nepriklausomai nuo to, ar šio turto pirkėjas buvo surastas ieškovės, ar bet kurio trečiojo asmens, ar tiesiogiai pardavėjo. Sutartyje nustatytos sąlygos, susijusios su ieškovės suteiktinomis paslaugomis, su ieškovei pagal Sutartį priklausančio atlyginimo skaičiavimu ir ieškovės teisės į šį atlyginimą susiejimas su konkrečiu faktu – pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Byloje nėra šalių ginčo dėl to, kad Sutartimi nustatytas rezultatas pasiektas – sandoris įvyko.

Aplinkybė, kad bendrai parduoto ginčo sandėlio su priklausiniais ir teisę naudotis žeme kaina yra mažesnė nei numatyta Sutartyje neturi esminės reikšmės. Iš minėtos preliminariosios sutarties matyti, kad atsakovė buvo sudariusi preliminarųjį susitarimą parduoti šį sandėlį ir kitus inžinierinius statinius būtent už 86886 Eur sumą, kuri aptarta ir Sutartyje. Teisme liudytoju apklaustas A. J., UAB „Arbana“ direktorius, patvirtino, kad iš pradžių jį domino tik sandėlio įsigijimo klausimas, o žemės naudojimo klausimas iškilo vėliau; be to, nurodė, kad jam nebuvo svarbu, koks asmuo tarpininkauja, tuo pačiu patvirtino, kad trečiasis asmuo P. N. tikrai aprodė parduotiną ginčo sandėlį.

Aplinkybė, kad V. K. kaip brokeris ir atlygintinai padėjo užbaigti sudaryti sandorį neatleidžia atsakovės nuo prievolės atsiskaityti su ieškove. Pasitelkdama kitą asmenį pati atsakovė prisiėmė riziką dėl papildomų išlaidų. Atsakovė nenurodė aplinkybių, kad reiškė pretenzijas ieškovei dėl netinkamo Sutarties vykdymo.

Taigi byloje nustatytų aplinkybių ir esančių įrodymų visumos pagrindu darytina išvada, kad priešieškiniu nenuginčijus Sutarties šalių tinkamumo ir Sutarties 3.5 punkto sąlygų taikymo, ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti tarpininkavimo atlygį.

Konstatavus, kad ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas, yra pagrindas tenkinti ir reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, skaičiuojant jas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2017-05-09 - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 6.37, 6.210 straipsniai).

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 7 dalys, 185 straipsnis).

Ieškinį patenkinus visiškai ir atmetus priešieškinį, iš atsakovės priteistina ieškovei 544,50 Eur už advokato pagalbą (b.l. 6, 12, 13, 113-116), 59 Eur žyminis mokestis (b.l. 16); į valstybės biudžetą – 5,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; atitinkamai atsakovei nepriteistina jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

Patenkinti ieškinį visiškai ir atmesti priešieškinį.

Priteisti iš atsakovės S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „RUSVILE“ (juridinio asmens kodas 302539992) 2606,58 Eur (du tūkstančius šešis šimtus šešis eurus 58 ct) skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 2606,58 Eur sumą nuo 2017-05-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 603,50 Eur (šešis šimtus tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 5,44 Eur (penkis eurus 44 ct) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.