- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-22
- Bylos Nr.
- e2S-2012-392/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10281-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- M. B.
- Atsakovas
- L. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. B. ir atsakovės L. V. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei L. V. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o taip pat pagal atsakovės L. V. priešieškinį ieškovui M. B. dėl vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo bei teismo leidimo išvežti nepilnamečius vaikus nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę išdavimo, išvadą byloje teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovei L. V. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo bei pagal atsakovės L. V. priešieškinį M. B. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Šalies argumentai
2. Ieškovas M. B. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuriuo prašo: 1) pakeisti 2018 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nutartį išdėstant sekančiai - uždrausti atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje įsiteisėjimo; 2) pakeisti 2018 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nustatytą laikiną ieškovo M. B. bendravimo su nepilnamečiais Vaikais M. B. ir A. B. tvarką ją išdėstant sekančiai: 2.1. ieškovas bendrauja su savo nepilnamečiais sūnumis M. B. ir A. B. porinės metų savaitės ketvirtadienį 18 val. paimdamas vaikus iš jo gyvenamosios vietos ar po užsiėmimų iš ugdymo įstaigos ir grąžina į vaikų gyvenamąją vietą neporinės metų savaitės ketvirtadienį 18 val.; 2.2. nepriklausomai nuo to, pas kurią iš šalių tuo metu yra vaikai, šalys, turi teisę nekliudomai bendrauti su vaikais telefonu arba naudojant kitas susisiekimo priemones, atsižvelgiant į vaikų norus; 2.3. atsakovė L. V. turi nedelsiant informuoti ieškovą apie vaikų gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, nurodydama tikslų vaikų gyvenamosios vietos adresą, šalys turi informuoti viena kitą apie kitas svarbias su vaiku susijusias aplinkybes. Nurodė, kad ieškovo atstovui susipažinus su byla kilo pagrįstų dvejonių dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonių tikslumo, kadangi nutartimi uždrausta atsakovei L. V. išvežti Vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje priėmimo, tačiau nekyla abejonės, kad byloje esant duomenims dėl vaikų grobimo iš atsakovės pusės bei teismui (kaip vienam iš galimų sprendimo priėmimo variantų) priėmus sprendimą neišduoti atsakovei leidimo išvykti nuolatiniam gyvenimui su vaikais į užsienį, negali susiklostyti tokio pobūdžio situacija, kuomet minėtoms laikinosios apsaugos priemonėms galiojant iki sprendimo byloje priėmimo (kad ir kokio turinio sprendimas bebūtų), iškiltų pakartotinė rizika (nerevizavus bylos apeliacine tvarka), kad vaikai gali būti dar sykį išvežti į Angliją (ar kitą šalį) be tėvo žinios ir sutikimo bei ignoruojant vaikų interesus. Tuo pagrindu minėta nutartis tikslintina ją išdėstant tokia tvarka: uždrausti atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, kad ieškovas taip pat laikosi pozicijos, kad jis turi teisę lygiavertiškai dalyvauti vaikų auklėjime praleisdamas pusę laiko su vaikais. Visgi šiuo metu, kai šalių santykiai tapo konfliktiški, atsakovė kategoriškai atsisako sudaryti sąlygas sūnums daugiau laiko leisti su tėvu, o tėvui - su sūnumis, manipuliuoja vaikais ir stengiasi juos nuteikti prieš tėvą. Atsakovė visiškai neatsižvelgia į tai, kad vaikai turi labai stiprų ryšį su ieškovu ir tokiais savo veiksmais atsakovė kenkia pirmiausia vaikams. Iš 2020 m. rugsėjo 24 d. UAB „Psichologiniai sprendimai“ teisės psichologijos specialisto išvados apie vaikų prieraišumą su tėvu, matyti, kad vaikai yra saugiai prisirišę prie tėvo. Atsakovė linkusi neatsižvelgti į vaikų poreikius, o tenkinti išimtinai savo interesus, principus ir ambicijas. Atsakovė savo interesus laiko prioritetiniais, neatsižvelgia į vaikų interesus bei neleisdama ieškovui lygiomis teisėmis bendrauti su vaikais daro žalą ne tik vaikų ryšiui su tėvu, bet ir jų vystymuisi apskritai. Tuo tarpu ieškovo santykis su vaikais yra itin stiprus, ieškovą su sūnumis sieja glaudus ryšys, vaikai yra ypatingai prisirišę prie ieškovo. Vaikai yra labiau prisirišę prie ieškovo, kuris labiau supranta savo vaikus bei geriau žino ir jaučia jų norus, svajones, nuotaikas, o vaikų su ieškovu praleidžiamas laikas yra turiningesnis. Ieškovas nuo pat vaikų gimimo rūpinosi jais, juos auklėjo, diegė moralines, dorovines vertybes, leisdavo vaikus į būrelius, kartu pramogaudavo, keliaudavo ir sudarė tinkamiausias gyvenimo sąlygas visapusiškam vaikų augimui ir tobulėjimui. Ieškovo ir sūnų santykiai yra itin artimi, tai patvirtina ir į bylą pateiktos ekspertizės, tuo tarpu dabar ieškovui iš atsakovės pusės lygi galimybė rūpintis vaikais ir dalyvauti juos auklėjant yra apribota. Įvertinus atsakovės elgesį, nukreiptą kryptingai be jokio pagrindo riboti ieškovo bendravimą su vaikais, bei įvertinus tai, kad ieškovas siekia vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su juo, šiam reikalavimui užtikrinti ieškovas prašo nustatyti aktyvią laikiną bendravimo tvarką, kurios faktiškai šalys laikėsi vasaros atostogų metu, kuomet tarp šalių nusistovėjo bendratėvystės modeliu pagrįsta bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, taipogi 2018 metais buvo laikotarpis, kuomet vaikai apskritai gyveno su ieškovu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė riboja ieškovo lygiavertį bendravimą su vaikais, siekiant užtikrinti ieškovo ieškinio reikalavimus bei jų galimą tenkinimą yra būtina užtikrinti nenutrūkstamą ir nepertraukiamą vaikų ryšį su tėvu tol, kol bus nagrinėjama ši byla, priešingu atveju vaikų ir tėvo ryšys dėl atsakovės veiksmų ir šiai dienai galiojančios minimalios bendravimo tvarkos gali būti dirbtinai susilpnintas, kas būtų netoleruotina situacija žvelgiant iš prioritetinių vaikų interesų. Negalima neįvertinti ir to, kad bylos nagrinėjimas jau trunka ne vienerius metus ir tikėtina, kad įskaitant apeliacinį procesą (kuriuo nepatenkinta sprendimu šalis naudosis), dar truks kurį laiką, todėl būtina suvienodinti tėvų bendravimą su vaikais ir priartinti situaciją prie ekspertinėse išvadose prieitų pozicijų bei vaikų nuomonės, kadangi šiuo metu yra susiklosčiusi ydinga situacija, kuomet vaikai didesnę laiko dalį leidžia su motina, nors byloje esančiose ekspertizėse remiantis vaikų nuomone pasisakoma dėl lygiaverčio bendravimo su abiem tėvais, negana to, M. išreiškia norą gyventi tiek su tėčiu, tiek su mama, o A. aiškiai išsako nuomonę dėl gyvenimo išimtinai su tėvu.
Atsiliepimas
3. Atsakovė L. V. atsiliepime su ieškovo prašymu nesutinka ir prašo jo netenkinti bei pateikė priešinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei pakeitimo, kuriuo prašo: 1) netenkinti ieškovo M. B. prašymo dėl 2018 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties pakeitimo dalyje, kurioje uždrausta atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje įsiteisėjimo, ir patenkinti atsakovės L. V. prašymą bei panaikinti 2018 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties dalį, kurioje uždrausta atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje priėmimo; 2) netenkinti ieškovo M. B. prašymo dėl 2018 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria nustatyta laikina ieškovo M. B. bendravimo su nepilnamečiais Vaikais M. B. ir A. B. tvarka, pakeitimo; 3) pakeisti 2018 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dalyje dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams M. B. ir A. B. priteisimo ir nuo prašymo pateikimo teismui dienos iki teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos padidinti iš ieškovo M. B. priteistą laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, priteisiant sūnui M. B., gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 321 Eur, ir sūnui A. B., gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 321 Eur. Atsakovė nesutinka su ieškovo prašymu patikslinti 2018 m. balandžio 26 d. teismo nutartį, kurioje atsakovei uždrausta su vaikais išvykti į kitą valstybę, kadangi prašymas yra pagrįstas ieškovo hipotetiniais pamąstymais ir spėlionėmis. Atsižvelgdama į tai, kad laikinoji apsaugos priemonė – uždraudimas atsakovei su vaikais išvykti į kitą valstybę, neproporcingai varžo atsakovės teises ir per daugiau nei tris metus po jos pritaikymo prarado bet kokią prasmę, prašo ją panaikinti. Per visą šį daugiau nei trijų metų trukmės laikotarpį atsakovė nė karto nepažeidė teismo nutartyje nustatyto draudimo. Šiai dienai teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė L. V. niekada nesiėmė jokių veiksmų jai pažeisti, visiškai nebėra tikslinga ir yra akivaizdžiai neproporcinga atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų atžvilgiu bei laikytina vienareikšmiškai pertekline. Atsakovė, siekdama kiekvieną kartą su vaikais išvykti už Lietuvos Respublikos ribų, turi kreiptis su prašymu į teismą dėl leidimo išdavimo. Kaip antai, siekdama išvykti su nepilnamečiais vaikais į Jungtinę Karalystę laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., atsakovė prašė teismo išduoti leidimą, kuris, patenkinus jos prašymą, buvo išduotas 2019 m. liepos 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi. Atsakovė šio teismo išduoto leidimo (nutarties) pagrindu išvykusi su nepilnamečiais vaikais į Jungtinę Karalystę ieškovo prašomos pakeisti teismo nutarties nepažeidė. Atsakovės sugyventinis R. G., su kuriuo ji augina nepilnametį sūnų L. G. ir dukterį M. G., nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje, todėl be jokios abejonės, esant galimybei ieškovė norės su visais savo nepilnamečiais vaikais išvykti į Jungtinę Karalystę ne tik atostogoms, bet ir savaitgaliams, nepažeisdama tėvo bendravimo su vaikais sąlygų. Kita vertus, galiojant pritaikytai laikinajai apsaugos priemonei, atsakovė su vaikais negali išvykti net į artimiausią su Lietuva besiribojančią užsienio valstybę. Atsakovė su keturiais nepilnamečiais vaikais šiuo metu gyvena Lietuvoje, jau daugiau nei tris metus teisėtai siekia gauti teismo leidimą išvykti su nepilnamečiais vaikais M. B. ir A. B. nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę, ir iki bylos išnagrinėjimo niekada neketino ir neketina išvykti iš Lietuvos Respublikos nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę nepriklausomai nuo to, ar bus jos atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ar ne. Ieškovas prašo pakeisti nustatytą laikiną bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais nurodydamas, kad: „šiuo metu, kai šalių santykiai tapo konfliktiški, atsakovė kategoriškai atsisako sudaryti sąlygas sūnums daugiau laiko leisti su tėvu, o tėvui – su sūnumis, manipuliuoja vaikais ir stengiasi juos nuteikti prieš tėvą“. Ši ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pozicija nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, kadangi vaikų tėvas nepateikia teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo padavimo dienai ar prieš paduodant prašymą jo santykiai su atsakove tapo konfliktiškais, kad atsakovė manipuliuoja vaikais ir nuteikinėja juos prieš tėvą. Priešingai - atsakovė visada stengiasi, kad ieškovas kuo daugiau bendrautų su vaikais siūlydama vaikų tėvui praleisti su vaikais daugiau laiko per atostogas, tačiau ieškovas atsisako, teigdamas, kad bendraus su vaikais pagal nustatytą grafiką. Nusistovėjo tokia praktika, kad tėvas kasmet pažadėdamas su vaikais susitikti per Šv. Kalėdas, ne tik nepasirodo per visas vaikų žiemos atostogas, bet net nepaskambina jų pasveikinti su Šv. Kalėdomis. Žinoma, pastaraisiais metais tėvas nei karto nerodė jokios iniciatyvos su vaikais kartu praleisti ne tik žiemos ar šv. Kalėdų atostogas, bet ir rudens, pavasario, Šv. Velykų ir kt. atostogas. Net tėvo su vaikais vasaros atostogas inicijuoja vaikų motina. Vaikų motinos geranoriškumą tėvo atžvilgiu rodo ir kvietimai į abiejų vaikų organizuojamus gimtadienius, kuriuos vaikų tėvas ignoruodavo. Užfiksuotos aplinkybės nesudaro pagrindo keisti laikinųjų apsaugos priemonių ir nepilnamečių vaikų gyvenimą paversti visišku chaosu. Yra nusistovėjusi tėvo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka, kurios jis pilnai neišnaudoja, tad bendravimo metu jis turėtų dėti pastangas ir įsitraukti į pagalbą sūnaus M. ugdymo procese bei kitose vaikams reikšmingose sferose. Ieškovas M. B. nepateikė teismui jokių įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, kad nepritaikius jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kad ginčo byloje yra iškilusi ar yra reali grėsmė vaikų turtiniams ar neturtiniams interesams, todėl jo prašymas negali būti tenkinamas. Jo prašomos pritaikyti/pakeisti laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai prieštarauja vaikų interesams. Atsižvelgiant į tai, kad nuo bylos inicijavimo praėjo daugiau nei treji metai, nepilnamečiai vaikai paaugo, sūnus M. jau lanko pradinę mokyklą, išaugo ir vaikų poreikiai, tačiau tėvas (ieškovas) tenkina vos vieną ketvirtadalį šių poreikių, būtina peržiūrėti 2018 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dalyje dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Manytina, kad ieškovas siekia „bendratėvystės“ principu bendrauti su vaikais ir dėl tos priežasties, kad nereikėtų teikti jiems išlaikymo. Ieškovas neindeksuoja teismo nutartimi priteisto laikino išlaikymo, nors nuo nutarties priėmimo jau praėjo treji metai, pasisavino net dalį valstybės skiriamų vaikų išlaikymui išmokų, tokiu būdu sumažindamas net ir taip minimalių kriterijų neatitinkantį vaikams teikiamą išlaikymą. Atsakovei nepagrįstai yra perkelta didžioji nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimo našta, todėl ji prašo padidinti iš vaikų tėvo priteistą laikiną išlaikymą vaikams, kiekvienam mokant po 321 Eur.
4. Ieškovas M. B. atsiliepime į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei pakeitimo nurodė, kad su prašymu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad teismas šioje byloje privalo užtikrinti prioritetinius vaikų interesus ir jų nepažeidžiamumą, o esminė aplinkybė ta, kad atsakovė jau buvo neteisėtai išvežusi vaikus iš šalies. Atsakovė savo patikslintame priešieškinyje prašo leisti atsakovei L. V. išvežti nepilnamečius vaikus M. B. ir A. B. nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę – Jungtinę Karalystę. Pažymėtina, kad draudimo jai išvykti į užsienį su vaikais panaikinimas galimai reikštų palankią bylos baigtį tik atsakovei, kadangi tokiu būdu teismas leis atsakovei dirbtinai ir priverstinai skatinti vaikų prisirišimą prie svečios šalies. Nekyla abejonės, kad aplinkos keitimo klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl kol šis klausimas bus detaliai nagrinėjamas, draudimas išvežti vaikus turi likti galioti, kitaip tariant vaikų teisė į jų nuomonę bei į gyvenamosios vietos stabilumą turi nusverti atsakovės asmenines ambicijas ir asmeninius interesus. Juo labiau nustačius, kad ieškovas aktyviai dalyvauja vaikų gyvenime (kas akivaizdu tiek iš ekspertinių, tiek iš vaikų nuomonių bei kitų įrodymų), daug su jais bendrauja, toks bendravimas negalėtų būti užtikrintas jeigu vaikai bus nuolatos bylos nagrinėjimo laikotarpiu vežami į svečią jiems šalį, tuo tarpu įprastos aplinkos, šeimos ir su ja susijusių socialinių ryšių tąsa yra svarbi sąlyga stabiliam ir sveikam psichologiniam – socialiam augančio žmogaus vystymuisi ir šia prasme geriau atitinka vaiko interesus. Ieškovas akcentavo, kad išlaikymas iš ieškovo pusės yra teikiamas vaikams tiek pervedant atsakovei laikiną išlaikymą, tiek ieškovui betarpiškai išlaikant vaikus, kuomet vaikai leidžia laiką su juo. Atsakovė neįrodinėja, kad ieškovas neteikia nepilnamečiams vaikams jų poreikius atitinkančio išlaikymo, todėl akivaizdu, kad šiuo metu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę ir priteisti iš ieškovo nepilnamečiams vaikams dar didesnį laikiną išlaikymą, juo labiau, kai ieškovas siekia lygaus bendravimo su vaikais. Nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą, t. y. tas tėvas, kurio turtinė padėtis yra geresnė turi finansiškai prisiimti ir didesnę vaikų išlaikymo teikimo mokestinę pareigą. L. V. nurodo, kad jos atlyginimas per mėnesį siekia 3 000 svarų sterlingų atskaičius mokesčius, t. y. 3 479 Eur per mėnesį. Ieškovo mėnesio pajamos sudaro 700 Eur. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai manytina, kad atsakovė ne tik gali, bet ir turi prie vaikų išlaikymo prisidėti didesne dalimi.
5. Išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) 2021 m. gegužės 6 d. išvadoje Nr. 1SD-4780 dėl ieškovo prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad nuo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praėjo du metai ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nenurodyta naujų aplinkybių, dėl kurių būtų būtina pakeisti teismo nutartį - uždrausti atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje įsiteisėjimo, todėl Tarnybos manymu tenkinti prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo galimai nėra pagrindo. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, 3.175 straipsnio 2 dalyje - teismas nustato bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės; nustatyta maksimali M. B., A. B. ir jų skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarka. Duomenų, kad 2021 m. balandžio 23 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašoma nustatyti bendravimo tvarka, pagal kurią kiekvienas iš tėvų bendrautų su vaikais po savaitę, galėtų pažeisti nepilnamečių vaikų M. B. ir A. B. interesus nėra, tačiau pažymėtina, jog teismų praktikoje prioritetiniu vaikų interesu laikomas jų gyvenamosios aplinkos saugumas ir stabilumas, bei, nustatant bendravimo tvarką, pirmiausia orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu suvienodinimą, bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą. Tarnyba 2021 m. gegužės 26 d. išvadoje Nr. 1SD-5491 „Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo/pakeitimo“ nurodė, kad susipažino su atsakovės L. V. prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo/pakeitimo. Pažymėjo, jog L. V. prašymui panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę - draudimą atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje priėmimo neprieštarauja. Sutinka su atsakovės prašyme išdėstytais argumentais ir mano, kad šios laikinosios priemonės panaikinimas nepilnamečių vaikų interesų nepažeistų. 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės - laikinas išlaikymas vaikams - akivaizdžiai nebeatitinka vaikų interesų dėl objektyviai padidėjusių vaikų poreikių. L. V. prašomas laikinojo išlaikymo vaikams padidinimas siejamas tik su minimaliais vaikų poreikiais.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovo M. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkino, atsakovės L. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei pakeitimo tenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties dalį, kuria uždrausta atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo, iki sprendimo byloje priėmimo. Kitose dalyse ieškovo ir atsakovės prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmetė.
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi įvertinęs tai, kad tarp šalių kilę konfliktiniai santykiai, siekdamas laikinai sureguliuoti situaciją ir, kad nebūtų pažeisti mažamečių šalių vaikų teisės ir interesai, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, tenkino ieškovo prašymą ir uždraudė atsakovei išvežti vaikus iš Lietuvos į kitą valstybę, be ieškovo M. B. sutikimo, iki sprendimo byloje priėmimo. Teismas nustatė, kad nuo nutarties priėmimo dienos praėjo daugiau nei trys metai. Atsakovė su nepilnamečiais vaikais gyvena Lietuvoje, vaikai lanko mokyklą ir darželį, bendrauja su skyrium gyvenančiu tėvu. Duomenų, kad atsakovė per šį daugiau nei trijų metų laikotarpį pažeidė teismo įpareigojimus, nėra. Pažymėjo, kad atsakovė ne kartą kreipėsi į teismą prašydama išduoti teismo leidimą išvykti su vaikais atostogų iš Lietuvos Respublikos ribų. Leidimai išduoti (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartis, 2020 m. birželio 15 d. nutartis).
8. Teismas sprendė, jog ieškovo argumentai, kad draudimo atsakovei išvykti į užsienį su vaikais panaikinimas galimai reikštų palankią bylos baigtį tik atsakovei, kadangi tokiu būdu teismas leis atsakovei dirbtinai ir priverstinai skatinti vaikų prisirišimą prie svečios šalies, yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Pažymėjo, kad ieškovas remiasi duomenimis, buvusiais teismui priimant 2018 m. balandžio 26 d. nutartį, o ne šiai dienai aktualiais duomenimis. Teismo vertinimu, šiuo metu taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nebetikslingos, neproporcingai varžančios atsakovės teises. Pagrindų, leidžiančių manyti, kad atsakovė išvyks su nepilnamečiais vaikais nuolatos gyventi iš Lietuvos teritorijos be tėvo sutikimo, byloje nėra.
9. Teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pateiktus procesinius dokumentus bei į tai, kad išvadą byloje teikianti institucija neprieštarauja atsakovės prašymui, atsakovės L. V. prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties dalies, kuria atsakovei uždrausta su nepilnamečiais vaikais išvykti iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo sutikimo iki sprendimo byloje priėmimo, panaikinimo, tenkino.
10. Ieškovo prašymą pakeisti 2018 m. balandžio 26 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nutartį išdėstant sekančiai - uždrausti atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje įsiteisėjimo, atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
11. Vertindamas ieškovo prašymą dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos pakeitimo, teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė riboja jo bendravimą su nepilnamečiais vaikais. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl galimybės praleisti su vaikais daugiau laiko. Priešingai, byloje pateikti susirašinėjimai trumposiomis žinutėmis, elektroniniu paštu tarp ieškovės ir atsakovo, iš kurių matyti, kad atsakovė siūlo ieškovui praleisti atostogas su nepilnamečiais vaikais, tačiau pats ieškovas nurodo atsakovei, kad su nepilnamečiais vaikais bendraus pagal teismo nustatytą tvarką. Teismas pažymėjo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatyta bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais nėra minimali, ieškovui sudarytos sąlygos praleisti su nepilnamečiais vaikais tiek savaitgalius, tiek bendrauti darbo dienomis, be to, šiuo metu nustatyta laikina bendravimo tvarka yra nusistovėjusi. Teismo vertinimu, 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės šiuo metu geriausiai užtikrina nepilnamečių vaikų interesus, todėl ieškovo prašymą atmetė, kaip nepagrįstą.
12. Teismas nagrinėdamas atsakovės prašymą dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, konstatavo, jog atsakovė nepateikė teismui duomenų, kurie patvirtina, kad priteistas laikinas išlaikymas šiuo metu negali patenkinti būtiniausių nepilnamečių vaikų poreikių. Taip pat, byloje nepateikta duomenų, kad ieškovas nevykdo teismo įpareigojimo ir neteikia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi priteisto laikino išlaikymo. Priešingai, atsakovė teikdama prašymą nurodė, kad ieškovas teikia nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą, tačiau jo neindeksuoja. Teismas, atsižvelgęs į nepilnamečių vaikų amžių, poreikius ir interesus, taip pat įvertinęs tai, kad nėra žinomi konkretūs nepilnamečių vaikų poreikiai, sprendė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi nustatytas 150 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui laikino išlaikymo dydis yra pakankamas nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui, todėl nėra keičiamas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
13. Ieškovas (apeliantas) M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir išspręsti klausimą iš esmės – M. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkinti pilnai: 1. pakeisti 2018 m. balandžio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nutartį išdėstant sekančiai – uždrausti atsakovei L. V. išvežti vaikus M. B. ir A. B. iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo M. B. sutikimo iki sprendimo byloje įsiteisėjimo; 2. pakeisti 2018 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi nustatytą laikiną ieškovo M. B. bendravimo su nepilnamečiais vaikais M. B. ir A. B. tvarką ją išdėstant sekančiai: 2.1. ieškovas bendrauja su savo nepilnamečiais sūnumis M. B. ir A. B. porinės metų savaitės ketvirtadienį 18 val. paimdamas vaikus iš jo gyvenamosios vietos ar po užsiėmimų iš ugdymo įstaigos ir grąžina į vaikų gyvenamąją vietą neporinės metų savaitės ketvirtadienį 18 val.; 2.2. nepriklausomai nuo to, pas kurią iš šalių tuo metu yra vaikai, šalys, turi teisę nekliudomai bendrauti su vaikais telefonu arba naudojant kitas susisiekimo priemones, atsižvelgiant į vaikų norus; 2.3. atsakovė L. V. turi nedelsiant informuoti ieškovą apie vaikų gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, nurodydama tikslų vaikų gyvenamosios vietos adresą, šalys turi informuoti viena kitą apie kitas svarbias su vaiku susijusias aplinkybes. Atskirojo skundo argumentai:
13.1. Apeliantas prašymą patikslinti 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, grindžia tuo, kad byloje esant duomenims dėl vaikų grobimo iš atsakovės pusės bei teismui (kaip vienam iš galimų sprendimo priėmimo variantų) priėmus sprendimą neišduoti atsakovei leidimo išvykti nuolatiniam gyvenimui su vaikais į užsienį, gali susiklostyti tokio pobūdžio situacija, kuomet minėtoms laikinosios apsaugos priemonėms galiojant iki sprendimo byloje priėmimo (kad ir kokio turinio sprendimas bebūtų), iškiltų pakartotinė rizika (nerevizavus bylos apeliacine tvarka), kad vaikai gali būti dar sykį išvežti į Angliją (ar kitą šalį) be tėvo žinios ir sutikimo bei ignoruojant vaikų interesus.
Šalies argumentai
13.2. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas panaikino pritaikytą draudimą išvežti vaikus iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo sutikimo, tokiu būdu grubiai pažeisdamas esminius vaikų interesus bei sukeldamas vaikams pakartotinį nesaugumo, nestabilumo jausmą. Toliau netaikant laikinosios apsaugos priemonės ir nedraudžiant atsakovei iki teismo sprendimo byloje priėmimo be ieškovo sutikimo išvykti su vaikais į kitą valstybę, gali būti pažeisti mažamečių šalių vaikų teises ir interesai, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, juo labiau, kai vienas iš ieškovo ieškinio reikalavimų yra vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su juo. Pažymėjo, kad atsakovė pareikšdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nenurodė jokių pagrindų, nepateikė jokių įrodymų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui, neįrodė jokių pagrindų, leidžiančių manyti, kad atsakovė neišvyks su nepilnamečiais vaikais nuolatos gyventi iš Lietuvos teritorijos be tėvo sutikimo.
13.3. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu, jog šiuo metu taikytos laikinosios apsaugos priemonės neva yra nebetikslingos, neproporcingai varžančios atsakovės teises. Teismas tokiu teiginiu demonstruoja išskirtinį palankumą atsakovei, prioritetą suteikia atsakovės asmeniniams interesams, o ne vaikų. Apelianto nuomone, skundžiama nutartis buvo priimta tinkamai neišanalizavus situacijos. Šiuo atveju teismas turėjo paisyti visų pirma vaikų interesų ir suteikti adekvačią gynybą bei saugumą visų pirma vaikams, o ne išimtinai savo asmeninių interesų tebepaisančiai atsakovei, kuri, kaip rodo bylos medžiaga, vedina išimtinai savo naujų santykių su kitu vyru gali paminti vaikų ir jų tėvo interesus, pagrobti bei išvežti vaikus į svečią šalį be ieškovo žinios ir sutikimo ir tokį savo elgesį laikyti absoliučiai nepriekaištingu ir vaikų interesus atitinkančiu.
13.4. Apeliantas nurodo, kad jis turi teisę lygiaverčiai dalyvauti vaikų auklėjime praleisdamas pusę laiko su vaikais. Visgi šiuo metu, kai šalių santykiai tapo konfliktiški, atsakovė kategoriškai atsisako sudaryti sąlygas sūnums daugiau laiko leisti su tėvu, o tėvui – su sūnumis, manipuliuoja vaikais ir stengiasi juos nuteikti prieš tėvą. Atsakovė visiškai neatsižvelgia į tai, kad vaikai turi labai stiprų ryšį su ieškovu ir tokiais savo veiksmais atsakovė kenkia pirmiausia vaikams. Pažymėjo, kad teismas visiškai nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą tokiu būdu pažeisdamas ne tik ieškovo, bet svarbiausia vaikų prioritetinius interesus. Šiuo metu ieškovas bendrauja su vaikais viso labo kas antrą savaitgalį bei kelis vakarus darbo dienomis, kas tesudaro trečdalį praleidžiamo su vaikais laiko. Ir nors ši tvarka yra nusistovėjusi, tačiau pvz.: bendravimas su vaikais darbo dienomis iš esmės yra sudėtingas, kadangi vaikai yra pavargę po ugdymo, be to, per 3 valandas (įskaitant vaikų pasiėmimą ir pristatymą) kokybiško laiko su vaikais ieškovas pasigenda, tuo tarpu bendravimas kas antrą savaitgalį yra nepakankamas tiek ieškovui, tiek vaikams. Taip pat ir vaikai nespėja adaptuotis ir iš trijų valandų bendravimo su tėvu pasiimti viską ką gali, kadangi akivaizdu, kad toks laiko tarpas yra pernelyg trumpas.
13.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino teismo ekspertizės ir teisės psichologijos specialisto išvadoje nustatytų aplinkybių, turinčių reikšmės klausimo dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Atsižvelgęs į ekspertų ir specialistų išvadas bei atsakovės veiksmus, kuriais ji riboja lygiavertį tėvo bendravimą su vaikais apeliantas mano, jog atsakovė nesugeba tinkamai įgyvendinti bei užtikrinti vaikams pagrindinių vaiko teisių bei interesų, vaikų prigimtinės teisės augti bei būti auklėjamiems abiejų tėvų. Teismas visiškai neįvertino ir net nepasisakė, kad ieškovo santykis su vaikais yra itin stiprus, ieškovą su sūnumis sieja glaudus ryšys, vaikai yra ypatingai prisirišę prie ieškovo. Vaikų gyvenime ieškovas visada dalyvavo labai aktyviai. Ieškovas rūpinosi tiek vaikų buitimi, tiek laisvalaikiu, ugdymu. Ieškovas vaikams skiria visą savo dėmesį, žaidžia su jais, kartu pramogauja, užtikrina vaikų ugdymo procesą. Tuo tarpu dabar ieškovui iš atsakovės pusės lygi galimybė rūpintis vaikais ir dalyvauti juos auklėjant yra apribota.
13.6. Apeliantas prašo nustatyti aktyvią laikiną bendravimo tvarką, kurios faktiškai šalys laikėsi vasaros atostogų metu, kuomet tarp šalių nusistovėjo bendratėvystės modeliu pagrįsta bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, taipogi 2018 metais buvo laikotarpis, kuomet vaikai apskritai gyveno su ieškovu. Taigi atsižvelgiant į tai, kad atsakovė riboja ieškovo lygiavertį bendravimą su vaikais, siekiant užtikrinti ieškovo ieškinio reikalavimus bei jų galimą tenkinimą yra būtina užtikrinti nenutrūkstamą ir nepertraukiamą vaikų ryšį su tėvu tol, kol bus nagrinėjama ši byla, priešingu atveju vaikų ir tėvo ryšys dėl atsakovės veiksmų ir šiai dienai galiojančios minimalios bendravimo tvarkos gali būti dirbtinai susilpnintas, kas būtų netoleruotina situacija žvelgiant iš prioritetinių vaikų interesų.
14. Atsakovė (apeliantė) L. V. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį ir atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (laikino išlaikymo padidinimo) patenkinti. Nuo prašymo pateikimo teismui dienos iki teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos padidinti iš ieškovo M. B. priteistą laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, priteisiant sūnui M. B. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 321 Eur, ir sūnui A. B. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 321 Eur. Atskirojo skundo argumentai:
14.1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji nepateikė duomenų, kurie patvirtina, kad priteistas laikinas išlaikymas šiuo metu negali patenkinti būtiniausių nepilnamečių vaikų poreikių, kad ieškovas nevykdo teismo įpareigojimo ir neteikia priteisto laikino išlaikymo. Priešingai, atsakovė, teikdama prašymą nurodė, kad ieškovas teikia nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą, tačiau jo neindeksuoja. Teismas nevertino, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė daugiau nei trejus metus, todėl šis laikotarpis yra pernelyg ilgas, kad nespręsti klausimo dėl esminio būtinųjų vaikų poreikių pasikeitimo, kuris neišvengiamai nulemia būtinybę padidinti vaikams priteisto laikino išlaikymo dydį.
14.2. Apeliantės nuomone, būtinieji vieno vaiko mėnesio poreikiai yra didesni negu 150 Eur. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad sūnus M. prasidėjus ginčui pradėjo lankyti pradinę mokyklą ir šiuo metu jau baigia trečią klasę. Sūnus A. per tris metus taip pat paaugo ir greitai pradės lankyti mokyklą. Abiejų vaikų kalbos raiškos atsilikimas reikalauja papildomų investicijų, todėl 2018 m. pavasarį teismo priteisto laikino išlaikymo dydis turi būti padidintas.
15. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikino išlaikymo padidinimo, palikti nepakeistą. Nurodo, kad išlaikymas iš ieškovo pusės yra teikiamas vaikams tiek pervedant atsakovei laikiną išlaikymą, tiek ieškovui betarpiškai išlaikant vaikus, kuomet vaikai leidžia laiką su juo. Šiuo metu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę ir priteisti iš ieškovo nepilnamečiams vaikams dar didesnį laikiną išlaikymą. Atsakovė nepateikė teismui duomenų, kad šiuo metu priteistas laikino išlaikymo dydis nepatenkina nepilnamečių vaikų būtiniausių poreikių. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų amžių, poreikius ir interesus, taip pat įvertinęs tai, kad nėra žinomi konkretūs nepilnamečių vaikų poreikiai, pagrįstai laikė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi nustatytas 150 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui laikino išlaikymo dydis yra pakankamas nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui, todėl nėra keičiamas. Tuo tarpu su atskiruoju skundu pačios atsakovės sudarytos lentelės ir jose nurodytos sumos akivaizdžiai prasilenkia su tikraisiais, realiais ir būtinais vaikų poreikiais.
16. Atsakovė atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su ieškovo atskirojo skundo poziciją dėl draudimo atsakovei išvežti vaikus į užsienį. Teigia, kad ieškovo nurodomi pagrindai yra ne kas kita, o tik niekuo nepagrįsti hipotetiniai jo pamąstymai, siekiant neproporcingai suvaržyti jau ir taip suvaržytas nepilnamečių vaikų ir jų motinos teises. Be to, ieškovas visiškai nenurodo, kaip konkrečiai nukentėtų prioritetiniai vaikų interesai, panaikinus atsakovės atžvilgiu prieš daugiau nei trejus metus nustatytą draudimą, kadangi vaikų motina be priekaištų įgyvendina visas su nepilnamečiais vaikais susijusias teises ir pareigas, užtikrina tėvo bendravimą su vaikais, nors pastarasis ne visada juo pasinaudoja ir iki pastarojo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo teismui niekada nerodė didesnio noro praleisti daugiau laiko su mažamečiais nei numatyta daugiau nei prieš trejus metus priimtoje teismo nutartyje. Išvykusi su vaikais į užsienį pagal teismo išduotą leidimą, visais atvejais atsakovė sugrįždavo į Lietuvą ir vaikų bei jų tėvo teisių, įgyvendinant bendravimo tvarką, nepažeidė. Nesutinka su ieškovo argumentu, jog teismas demonstruoja išskirtinį palankumą atsakovei ir suteikia prioritetą jos asmeniniams interesams, o ne vaikų, nes iki šiol draudimas išvežti vaikus į užsienį tenkino išimtinai egoistinius ieškovo interesus ir nė karto neiškilo poreikis jį taikyti apsaugant vaikų interesus. Galiausiai pats ieškovas suvokia, kad laikinoji apsaugos priemonė ginčo situacijoje yra visiškai nebereikalinga ir nebetikslinga, pažymėdamas, kad atsakovė per trejus metus prašė teismo išvykti į užsienį viso labo kelis kartus, t. y. pripažindamas visišką laikinosios apsaugos priemonės poreikio nebuvimą. Šiuo metu nustatyta tėvo bendravimo su vaikais tvarka yra nusistovėjusi, vaikams žinoma ir įprasta, geriausiai užtikrina mažamečių vaikų interesus, todėl ją kardinaliai keisti vien dėl tos priežasties, jog taip nori vaikų tėvas nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nesutinka su ieškovo argumentais, kad šalių santykiai tapo konfliktiški, atsakovė kategoriškai atsisako sudaryti sąlygas sūnums daugiau laiko leisti su tėvu, o tėvui – su sūnumis, manipuliuoja vaikais ir stengiasi juos nuteikti prieš tėvą, kadangi byloje yra priešingi duomenys, aiškiai patvirtinantys, kad vaikais manipuliuoja jų tėvas, neturintis pozityvios tėvystės įgūdžių ir negebantis atliepti mažamečių emocinių poreikių. Tik iš dalies sutinka su ieškovu, teigiančiu, kad vaikų gyvenime jis dalyvauja aktyviai. Iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad ieškovas labiau rūpinasi vaikų laisvalaikiu, tačiau visa vaikų buitis ir visas ugdymo procesas, sveikatos priežiūra yra išimtinai vaikų mamos atsakomybėje. Nesutinka su ieškovu, jau ne pirmą kartą perdėtai teigiančiu, kad darbas ir karjera jam yra viso labo antraeiliai dalykai, kadangi tėvas turi imtis priemonių užtikrinti materialinius mažamečių poreikius. Šiai dienai vaikų tėvas teikia nepilnamečių poreikių neatitinkančio dydžio išlaikymą ir jokiomis formomis papildomai neprisideda prie vaikų poreikių tenkinimo. Pažymi, kad ieškovo nurodomi ekspertizės aktai, kaip ir kiti į bylą pateikti įrodymai, priimant procesinį sprendimą bus įvertinti pagal CPK 185 straipsnio taisykles, tačiau sprendžiant klausimus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, teismas taip detaliai, kaip norėtų ieškovas, įrodymų nevertina ir aiškinasi, ar yra kilusi reali grėsmė įstatymo saugomiems interesams. Ieškovas pateikia byloje esančius duomenis selektyviai, atsižvelgdamas ne į nepilnamečių vaikų, o į savo asmeninius poreikius bei interesus. Ieškovas visiškai neatsižvelgia į tą aplinkybę, kad atsakovės šeimoje auga dar du mažamečiai vaikai – L. G. ir M. G., kurie visi tarpusavyje yra susieti brolių ir sesers giminystės ryšiu, jų tarpusavio santykiai ypač artimi. Pokyčiai, kurių siekia ieškovas, akivaizdžiai neigiamai palies ir pažeis visų nepilnamečių vaikų interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl ieškovo atskirojo skundo
18. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties dalimi, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties dalis, kuria uždrausta atsakovei išvežti vaikus iš Lietuvos į kitą valstybę, be ieškovo sutikimo, iki sprendimo byloje priėmimo. Apeliantas nurodo, kad toliau netaikant laikinosios apsaugos priemonės ir nedraudžiant atsakovei iki teismo sprendimo byloje priėmimo be ieškovo sutikimo išvykti su vaikais į kitą valstybę, gali būti pažeisti mažamečių šalių vaikų teises ir interesai, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, juo labiau, kai vienas iš ieškovo ieškinio reikalavimų yra vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su juo.
19. Siekiant užtikrinti vaiko interesus į sveikas ir tinkamas gyvenimo sąlygas, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinas draudimas išvežti vaiką į užsienio valstybę taikomas siekiant apsaugoti vaiko interesą į saugią aplinką, išvengti konfliktinių situacijų bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas. Kita vertus, tai nepaneigia galimybės keisti teismo nutartimi nustatytą laikiną draudimą išvykti, jei tokį prašymą pateikusio asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo yra pagrįstas (CPK 148 straipsnio 1 dalis).
20. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi įvertinęs tai, kad tarp šalių kilę konfliktiniai santykiai, siekdamas laikinai sureguliuoti situaciją ir, kad nebūtų pažeisti mažamečių šalių vaikų teisės ir interesai, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, tenkino ieškovo prašymą ir uždraudė atsakovei išvežti vaikus iš Lietuvos į kitą valstybę, be ieškovo sutikimo, iki sprendimo byloje priėmimo. Atsakovė prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties dalį, kurioje uždrausta atsakovei išvežti vaikus iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo sutikimo iki sprendimo byloje priėmimo.
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad nuo nutarties, kuria atsakovei uždrausta išvežti vaikus į kitą valstybę be ieškovo sutikimo, priėmimo dienos praėjo daugiau nei trys metai, duomenų, kad atsakovė per šį laikotarpį pažeidė teismo įpareigojimus, nėra, taip pat tai, kad kelis kartus atsakovei buvo išduoti teismo leidimai išvykti su vaikais iš Lietuvos Respublikos ribų, konstatavo, jog šiuo metu taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nebetikslingos, neproporcingai varžančios atsakovės teises. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai, kad šia išvada pirmosios instancijos teismas demonstruoja išskirtinį palankumą atsakovei, prioritetą suteikia atsakovės, o ne vaikų asmeniniams interesams, yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Apeliantas nenurodė, kaip atsakovės išvykimas su vaikais atostogų metu į kitą valstybę, pažeistų prioritetinius vaikų interesus, juolab, kad atsakovė užtikrina tėvo bendravimą su vaikais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog ieškovas remiasi ne šiai dienai aktualiais duomenimis, o duomenimis buvusiais teismui priimant 2018 m. balandžio 26 d. nutartį. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog minėtų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas nepažeidžia nepilnamečių vaikų teisių ir interesų.
23. Kadangi laikinoji apsaugos priemonė, kuria buvo uždrausta atsakovei išvežti vaikus iš Lietuvos į kitą valstybė be ieškovo sutikimo iki sprendimo byloje priėmimo, panaikinta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą pakeisti Vilniaus miesto apylinkės 2018 m. balandžio 26 d. teismo nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nutartį išdėstant sekančiai - uždrausti atsakovei išvežti vaikus iš Lietuvos į kitą valstybę be ieškovo sutikimo iki sprendimo byloje įsiteisėjimo.
24. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Jis yra būtinas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium.
25. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti kokia ieškovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jo, tiek vaikų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai įvertinti visus šalių pateiktus įrodymus ir išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos pobūdžio ir intensyvumo nustatymui. Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebūtų pažeidžiamos ne tik vaikų, bet ir jų tėvų teisės bei teisėti interesai.
26. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos pakeitimo. Apeliantas teigia, kad jis turi teisę lygiavertiškai dalyvauti vaikų auklėjime praleisdamas pusę laiko su vaikais. Pasak apelianto, šiuo metu, kai šalių santykiai tapo konfliktiški, atsakovė kategoriškai atsisako sudaryti sąlygas sūnums daugiau laiko leisti su tėvu, o tėvui – su sūnumis, manipuliuoja vaikais ir stengiasi juos nuteikti prieš tėvą.
27. Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti sąlygas vienam iš tėvų, gyvenančiam skyrium, bendrauti su vaikais ir dalyvauti juos auklėjant, kol bus išspręstas galutinai šalių ginčas ir priimtas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga ir įvertinęs atskirajame skunde, atsiliepimuose išdėstytus motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nustatyta bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais yra nusistovėjusi, ieškovui sudarytos sąlygos praleisti su nepilnamečiais vaikais tiek savaitgalius, tiek bendrauti darbo dienomis, taigi užtikrina nepilnamečių vaikų interesus.
28. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl atsakovės atskirojo skundo
29. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties dalimi, kuria atmestas atsakovės prašymas pakeisti nepilnamečiams vaikams teikiamo laikino išlaikymo dydį nuo 150 Eur iki 321 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Nurodo, kad priteistas laikinas išlaikymas šiuo metu negali patenkinti būtiniausių nepilnamečių vaikų poreikių.
30. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Minėta laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
31. CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse numatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Taigi, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai.
32. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš ieškovo priteisė laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. B. ir A. B. po 150 Eur kiekvienam kas mėnesį, iki sprendimo byloje priėmimo. Apeliantė kreipėsi į teismą prašydama pakeisti nepilnamečiams vaikams teikiamo laikino išlaikymo dydį nuo 150 Eur iki 321 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į nepilnamečių vaikų amžių, poreikius ir interesus, taip pat įvertinęs tai, kad nėra žinomi konkretūs nepilnamečių vaikų poreikiai, sprendė, kad teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi nustatytas 150 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui laikino išlaikymo dydis yra pakankamas nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepateikė teismui duomenų, jog šiuo metu priteistas laikino išlaikymo dydis nepatenkina nepilnamečių vaikų būtiniausių poreikių. Apeliantė pateikė vaikų būtiniausių poreikių lenteles, kuriose nurodytos tam tikrų poreikių ir išlaidų jiems tenkinti dydžiai, čekius, tačiau reikalingų išlaidų apimties niekaip nepagrindė, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių neįrodė. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės bei argumentai nepaneigia fakto, kad teismo nustatyta suma, būtina vaikų poreikiams patenkinti, yra pakankama nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui.
34. Nagrinėjamu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla yra išnagrinėjama iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės; tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai.
35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei išvadoms. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiuo metu nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę. Nustatyta, kad ieškovas vykdo teismo įpareigojimus, teikia teismo nutartimi priteistą laikiną išlaikymą pervedant jį atsakovei. Be to ieškovas teikia išlaikymą vaikams ir betarpiškai išlaikant vaikus, kuomet vaikai leidžia laiką su juo. Tuo tarpu apeliantė neįrodė, jog šiuo metu priteistas laikino išlaikymo dydis nepatenkina nepilnamečių vaikų būtiniausių poreikių.
36. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista.
37. Atsakovė prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Šalių patirtos šioje byloje bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne atlikus atskirus procesinius veiksmus, todėl atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šioje proceso stadijoje nespręstinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.