- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-14
- Bylos Nr.
- 2A-1126-265/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-00562-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Alona Romanovienė, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Atsakovas
- M. R.
- Ieškovas
- AB „DFDS LISCO“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Alvydas Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2A-1126-265/2012
Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė (Proceso Nr. 2-46-3-00562-2012-3
2012 m. rugsėjo 14 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1222-323/2012 pagal ieškovės AB „DFDS LISCO“ ieškinį atsakovui M. R. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašo priteisti iš atsakovo 10 723,81 Lt skolos, 297,08 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė vežė atsakovą ir su juo vykusius bendrakeleivius bei transporto priemones iš Klaipėdos į Kylį ir atgal, viso buvo 7 kelionės. Už užsakytas bei suteiktas keleivių bei transporto vežimo paslaugas atsakovas su ieškove neatsiskaitė.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-02-09 sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo M. R. 9 659,81 Lt skolos, 240,41 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos 9 900,22 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010-09-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 403,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Civilinės bylos dalį dėl 1 064,00 Lt skolos, 56,67 Lt palūkanų priteisimo iš atsakovo M. R. nutraukė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad tinkamai įvykdė savo prievolę pagal sutartis – sumokėjo vežimo kainą. Nurodė, kad bilietus pirko iš nepažįstamo asmens, kuriam sumokėjo grynaisiais pinigais, t.y. atsakovas prievolei įvykdyti pasitelkė trečiąjį asmenį. Dėl to skolininkas, pasitelkęs prievolę įvykdyti trečiuosius asmenis, atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai dėl šių trečiųjų asmenų kaltės (CK 6.257 str.). Kadangi nagrinėjamoje byloje prievolės sumokėti ieškovei už bilietus atsakovas neįvykdė ir sumokėti pinigai grąžinti kortelių turėtojams, nes mokėjimų jie nepatvirtino, todėl yra pagrindas taikyti atsakovui sutartinę atsakomybę. Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentą, kad jis neprivalo mokėti už kartu su juo vykusius asmenis ir konstatavo, jog šias sutartis atsakovas sudarė trečiųjų asmenų naudai. Pasak teismo, trečiasis asmuo, nedalyvaujantis sutarties sudaryme, gali įgyti tik naudą, t. y. teises, bet jam negali būti nustatytos pareigos (CK 6.191 str.). Tuo tarpu kartu su atsakovu keliavę A. S., V. K., S. Č., V. S., P. Z. galėjo tik reikalauti, kad ieškovė vykdytu sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, bet negalima reikalauti, kad šie asmenys apmokėtų už suteiktas paslaugas, t.y. negali susidaryti tokia situacija, kad atsakovo, kaip užsakovo, sudarytų sutarčių pagrindu šiems asmenims atsirastų pareigų. Dėl to pareiga sumokėti vežimo kainą tenka tik atsakovui.
Šalies argumentai
Atsakovas M. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai perkelia skolos mokėjimo naštą atsakovui. Atsakovas nėra pasinaudojęs kito asmens kortele, už viską jis sumokėjo grynaisiais pinigais bilietus perpardavusiam nepažįstamam asmeniui. Ieškovės su Danijos Karalystės PBS banku sudarytos sutarties 19 punkto 4 pastraipoje nurodoma, kad ieškovė atsakys už teisingą mokėjimo operacijų, kurias mokėjimo sistema pripažino kortelės turėtojui, atlikimą, t. y. ieškovė prisiima visą riziką dėl neįvykdytų ir atšauktų mokėjimų. Taip pat atsakovas, remdamasis šios sutarties 2 punkto 7 pastraipa nurodo, kad ieškovė neturėjo teisės priimti bilietų apmokėjimų iš trečiųjų asmenų, o apmokėjimai kortelėmis turėjo būti atliekami pačių keleivių. Dėl to ieškovė, būdama stipresnioji sutarties šalis, vykdydama savo profesinę veiklą ir priimdama apmokėjimus kreditinėmis kortelėmis iš trečiųjų asmenų, prisiėmė padidintą riziką dėl pervežimo sutarties neįvykdymo, t.y. dėl galimo kelionės neapmokėjimo. Taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadą, jog jis vienas turi sumokėti už visus keliavusius asmenis.
Su atsakovo apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka, prašo jį atmesti ir nurodė, kad ji, kaip vežėja, savo prievolę įvykdė tinkamai, tuo tarpu atsakovas savo prievolės sumokėti už jo pervežimą nesumokėjo. Dėl to pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikė teisės normas reglamentuojančias teisinius santykius.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nė viena iš šalių neginčija tinkamo paslaugų atlikimo, tačiau nesutinkama, kad atsakovas netinkamai įvykdė prievolę sumokėti už vežimo paslaugą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių buvo sudaryta vežimo sutartis jūra dėl keleivių su transporto priemone. Šios sutarties sudarymą patvirtina bilietas (CK 6.809 str. 2 d.). Pagal keleivio vežimo sutarties dalyką vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties vietą, o keleivis sumokėti už vežimą nustatytą mokestį (CK 6.809 str. 1 d.). Analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas ir 1999 m. gruodžio 31 d. Lietuvos respublikos susisiekimo ministro įsakyme „Dėl keleivių ir bagažo vežimo jūra taisyklių patvirtinimo“. CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl šiuo atveju atsakovui teigiant, kad jis sumokėjo ieškovei už atliktą paslaugą, turi būti pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Tuo tarpu atsakovas įrodymų, patvirtinančių, kad su ieškove būtų atsiskaitęs už kelionę, nepateikė. Atsakovas nurodo, kad pinigus jis sumokėjo tretiesiems asmenims. Aplinkybė, jog šie asmenys atsakovui išdavė mokėjimą patvirtinančius dokumentus, tačiau atsakovas jų neišsaugojo, neturi teisinės reikšmės, kadangi atsakovas neįrodė, jog šie tretieji asmenys buvo ieškovės įgalioti priimti mokėjimus. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas prievolei įvykdyti pasitelkė trečiuosius asmenis. Kadangi atsakovas pasitelkė prievolei įvykdyti trečiuosius asmenis, jis atsako kreditoriui, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl šių trečiųjų asmenų kaltės (CK 6. 257 str.). Taip pat teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentą, kaip teisiškai nepagrįsta, jog pagal ieškovės ir banko sudarytą sutartį ji neturėjo teisės priimti mokėjimų iš trečiųjų asmenų kortelių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir Danijos Karalystės PBS banko, reguliuoja ją sudariusių šalių tarpusavio teises ir pareigas. Šios sutarties turinio analizė leidžia konstatuoti, jog ji tretiesiems asmenims teisių nesukūrė, todėl šioje sutartyje aptartos sąlygos galioja tik šios sutarties šalims. Ieškovė, priimdama mokėjimus iš trečiųjų asmenų, prisiėmė riziką ne prieš atsakovą, o prieš banką, negaudama iš jo lėšų, kadangi kortelės savininkas nurodė, jog pinigų pervedimo niekada neatliko, dėl to jo netvirtino. Ši aplinkybė neeliminuoja atsakovo pareigos sumokėti ieškovei už pervežimą, ji įrodo, jog atsakovas savo prievolę sumokėti pagal keleivio vežimo sutartį įvykdė netinkamai ir jam kyla pareiga atsiskaityti su ieškove. Pažymėtina, jog atsakovas netinkamo prievolės įvykdymo ieškovei galėjo išvengti pirkdamas bilietus tiesiogiai iš ieškovės arba jos įgaliotų asmenų ir atsiskaitydamas už bilietus savo mokėjimo kortele arba grynaisiais, kaip tai nepadarė su nepažįstamais asmenims. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad yra pagrindas taikyti atsakovui sutartinę atsakomybę bei padaryti išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad savo prievolę ieškovei įvykdė tinkamai (CK 6.256 str.). Šios nagrinėjamu atveju išreikštos nuostatos iš esmės atitinka Klaipėdos apygardos teismo formuojamą praktiką, kuri išreikšta 2011-12-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1044-265/2011. Tiek šios, tiek prieš tai byloje nurodytos aplinkybės yra analogiškos, kadangi buvo sprendžiamas esminis klausimas, ar atsakovas tinkamai įvykdė prievolę ieškovei, sumokėdamas pinigus tretiesiems asmenims, kurie nebuvo ieškovės įgalioti priimti mokėjimus.
Taip pat atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad ne jis vienas turi sumokėti už visus keliavusius asmenis. Kaip matyti iš byloje esančių patvirtinimų, vežimo užsakovas yra atsakovas, kuris pirko kelionę sau ir atitinkamiems asmenims, nurodydamas tik jų vardus ir pavardes. Esant šiai aplinkybei teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vežimo sutartis atsakovas su ieškove sudarė trečiųjų asmenų naudai (CK 6.154 str. 1 d.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo, nedalyvaujantis sutarties sudaryme, gali įgyti tik naudą, t. y. teises, bet jam negali būti nustatytos pareigos (CK 6.191 str.). Tuo tarpu kartu su atsakovu keliavę A. S., V. K., S. Č., V. S., P. Z. galėjo tik reikalauti, kad ieškovė vykdytu sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, bet negalima reikalauti, kad šie asmenys apmokėtų už suteiktas paslaugas, t.y. negali susidaryti tokia situacija, kad atsakovo, kaip užsakovo, sudarytų sutarčių pagrindu šiems asmenims atsirastų pareigų.
Esant nurodytų aplinkybių visetui teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.