Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šildyk“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1569-163/2015 pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šildyk“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo centras“ prašymą dėl visų institucijų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, areštų ir apribojimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Antstolė B. T. nevykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimo už akių priverstine tvarka. Byloje apie tai jokių duomenų nėra. Be to, šis sprendimas buvo priimtas ir įsiteisėjo tik 2015-06-25, o bankroto procesas ne teismo tvarka pradėtas 2015-07-02. Tai, kad antstolė B. T. nevykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimo už akių, telefonu patvirtino ir antstolės kontoros atstovas. Be to, skundžiamoje nutartyje minimi turto areštai yra ankstesni, nei šis teismo priimtas sprendimas. Antstolei nevykdant apylinkės teismo sprendimo, negalėjo būti pažeista ir ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis.ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti apribojimai vykdyti juridinio asmens bankroto procesą ne teismo tvarka, jei teismuose yra iškelta bylų, kuriose yra pareikšti turtiniai reikalavimai ir / arba iš juridinio asmens išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Bankroto proceso ne teismo tvarka pradžia 2015-07-02. Vadinasi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimui įsiteisėjus 2015-06-25, civilinė byla Nr. e2-20438-872/2015 jau buvo baigta. Taigi bankroto procesas ne teismo tvarka pradėtas teismuose nesant iškeltų bylų, kuriose pareikšti turtiniai reikalavimai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti kvalifikuojamas išieškojimu iš turto, todėl taip pat nekliudė pradėti bankroto proceso ne teismo tvarka. Įmonės turtui buvo taikomas areštas, t. y. apribojimas juo disponuoti, tačiau nebuvo pradėtas priverstinis kreditorių reikalavimų tenkinimas iš įmonės turto. Išieškojimas yra skirtas vykdytinų kreditorių reikalavimų priverstiniam tenkinimui, o laikinosios apsaugos priemonės (turto areštas) yra taikomos siekiant uždrausti asmeniui disponuoti turtu, užtikrinant turto buvimą pas jo savininką. Nevykdant jokių išieškojimų iš įmonės turto, bankroto procesas ne teismo tvarka galėjo būti pradėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Dėl teisinių prielaidų vykti bankroto procedūrai ne teismo tvarka

Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad bankroto procesas ne teismo tvarka šiuo atveju buvo pradėtas pažeidus specialųjį įstatyminį reglamentavimą (ĮBĮ), todėl apelianto įmonei teismų ir / ar antstolių anksčiau taikyti disponavimo turtu bei piniginėmis lėšomis apribojimai negali būti panaikinti. Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra teisinga, ji paremta tinkamu įstatymo normų aiškinimu bei taikymu, o skundo argumentai pagrindo kitokiam šios konkrečios situacijos vertinimui neteikia (CPK 320 str., 338 str.).

Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, disponavimo bankrutuojančios įmonės turtu bei lėšomis tvarką, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). Šio teisės akto 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo (t. y. ĮBĮ) nuostatoms. ĮBĮ 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama bankroto proceso sąvoka – tai teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma, o 3 dalyje pasakyta, kad bankroto byla – tai teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių. Taigi pagal ĮBĮ 2 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, bankroto procesas gali vykti ir ne teismo tvarka, tačiau esant šioms sąlygoms: jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (pirmoji sąlyga); jeigu iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus (antroji sąlyga). Pastaroji sąlyga reiškia, kad ne teismo tvarka iškelti bankroto bylą kliudo ne tik teismuose dar nagrinėjamos bylos, bet ir jau išnagrinėtos, kuriose priimti vykdytini teismų sprendimai (CPK 18 str., 584 str.) ir / ar jų pagrindu išduoti vykdomieji raštai (CPK 587 str., 646 str.) arba yra kitų institucijų išduotų vykdomųjų dokumentų, kurie vykdomi CPK nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka (CPK 587 str.). Todėl tokie atskirojo skundo argumentai, kad šiuo metu apelianto įmonei teisme nėra iškelta bylų, o toji civilinė byla, kuria, atmesdamas administratoriaus prašymą, rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo pradėta ir išnagrinėta iki bankroto proceso ne teismo tvarka pradžios ir sprendimas joje nevykdomas, teisiškai neaktualūs, juolab kad pagal CPK 606 straipsnio 2 dalį vykdomasis raštas pagal teismo sprendimą gali būti pateiktas vykdyti per penkerius metus nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Kita vertus, nurodyti apelianto skundo argumentai nepagrįsti ne tik teisiškai, bet ir faktiškai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 178 str. 3 d.) leidžia įsitikinti, kad apelianto įmonei BUAB „Šildyk“ (įskaitytinai ir ankstesniu jos pavadinimu UAB „SVEO“), 2013 - 2015 metų laikotarpiu teismuose buvo iškelta ir išnagrinėta keliolika civilinių bylų, kuriose priimtais teismo sprendimais ar nutartimis, patvirtinančiomis taikos sutartis (viena taikos sutartis buvo patvirtinta ir Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-24 nutartimi apeliantei iškeltoje restruktūrizavimo byloje Nr. B2-1301-524/2014), jam yra nustatyti turtinio pobūdžio įpareigojimai bei išduoti vykdomieji raštai ieškovų (kreditorių) naudai priverstiniam skolos išieškojimui, ir valstybės naudai - bylinėjimosi išlaidų išieškojimui (pvz., vykdomieji dokumentai 2013-09-19 išduoti Klaipėdos rajono apylinkės teismo c. b. Nr. 2-1742-904/2013; 2014-05-15 išduoti šio teismo c. b. Nr. 2-120-903/2013; 2014-03-19 ir 2014-05-15 išduoti Kauno apylinkės teismo c. b. Nr. 2-6286-748/2013 (priimtas preliminarus sprendimas) ir c. b. Nr. 2-2780-748/2014 (priimtas galutinis sprendimas); 2014-04-11 išduoti Kauno apylinkės teismo c. b. Nr. 2-328-944/2014; taip pat 2015-07-15 išduoti pirmosios instancijos teismo nurodytoje Vilniaus miesto apylinkės teismo c. b. Nr. e2-20438-872/2015).

Dar daugiau, apeliantui jo vadovo inicijuotoje restruktūrizavimo byloje Nr. B2-1301-524/2014, kurią nagrinėjo Klaipėdos apygardos teismas ir kuri šio teismo2014-12-12 nutartimi galiausiai buvo nutraukta, neparengus restruktūrizavimo plano, 2014-09-23 nutartimi patvirtintame kreditorių sąraše, papildytame 2014-10-31 nutartimi, yra išvardinti antstolių A. R. Ž., B. T., A. S. J. P. finansiniai reikalavimai, taip pat VMI prie LR FM 2 774,06 Lt (pirmosios eilės) ir 270 802,47 Lt (antrosios eilės) bei VSDFV Klaipėdos skyriaus 1 301,24 Lt finansiniai reikalavimai. Šie duomenys suponuoja labiau tikėtiną išvadą, jog be vykdytinų teismų sprendimų buvo priimta ir kitų institucijų bei pareigūnų sprendimų, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai (CPK 587 str. 10 p.). Be to, prie restruktūrizavimo bylos medžiagos, kaip matyti iš šios bylos kortelėje proceso eigą fiksuojančių duomenų, Klaipėdos apygardos teismui laikotarpiu nuo 2014-06-09 iki 2014-09-17 buvo atsiųsta net 10 antstolių patvarkymų, kurie, tikėtina, pasiliko toje nutrauktoje byloje. Jokių įrodymų, kad visi antstolių teikti vykdomieji dokumentai yra įvykdyti iki apeliantui iškeliant ne teismo tvarka bankroto bylą, o taip pat yra jau įvykdyti ir institucijų įpareigojimai socialiniam bei valstybės biudžetui, apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, siekdamas paneigti teismo nustatytos teisinės kliūties buvimą jo prašymo panaikinti visus anksčiau nustatytus disponavimo turtu apribojimus tenkinimui, neteikė. Turto areštų registro duomenys, kuriuos apeliacinės instancijos teismas, siekdamas teisingai išspręsti šią bylą, taip pat išanalizavo (CPK 179 str. 3 d.), nesuponuoja išvados, kad bankroto procedūros pradėjimo ne teismo tvarka momentu ar šiuo metu nesama civilinio proceso tvarka vykdytinų teismų ar kitų institucijų sprendimų. Priešingai, apelianto identifikuotas (transporto priemonės) ir neidentifikuotas turtas, piniginės lėšos bei turtinės teisės yra areštuotos tiek teismų, tiek antstolių, siekiant įvykdyti kreditorių (fizinių ir juridinių asmenų) reikalavimus. Be to, ir faktas, kad apeliantas be teismo sprendimo negali panaikinti šių anksčiau jam nustatytų apribojimų, taip pat tik patvirtina, kad teismo procesiniais sprendimais jam nustatytos prievolės dar neįvykdytos, nes jų tinkamą įvykdymą užtikrinančios priemonės tebegalioja (CPK 150 str. 3 d.).

Pažymėtina dar ir tokia aplinkybė, kad apeliantas savo atskirajame skunde nepagrįstai sieja draudimą pradėti bankrotą ne teismo tvarka išimtinai tik su pradėtu priverstiniu kreditorių reikalavimų tenkinimu (t. y. išieškojimu) iš įmonės turto. Tokia sąlyga (išieškojimo iš turto nepradėjimas) įstatymo leidėjo nėra nustatyta. Kaip apeliacinio teismo nurodyta pirmiau, šiuo aspektu pagal ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalį aktualu yra tik bylos teisme iškėlimas (tokios aplinkybės neginčijamai nustatytos) ir išieškojimo, kaip tęstinio proceso (bet ne prasidėjusio skolininko turto pardavimo), pagal teismų ar kitų institucijų išduotus dokumentus vykdymas (apeliantas tokios aplinkybės įrodymais nepaneigė). Skundo argumentus, kad antstolė B. T. nevykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-25 sprendimo už akių priverstine tvarka, paneigia Turto areštų aktų registro informacija, kad antstolės 2015-11-04 patvarkymų pagrindu yra išregistruotas turto areštas piniginėms lėšoms, esančioms įvairiose kredito įstaigose, tačiau anksčiau antstolės priimti patvarkymai dėl identifikuoto turto arešto (transporto priemonių, apeliantui nuosavybės teise priklausančiam ilgalaikiam turtui, išvardintam jo 2015-05-16 ilgalaikio turto žiniaraštyje) tebegalioja.

Dėl ne teismo tvarka vykdomo bankroto ypatumų

Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalį, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. ĮBĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu, o teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas, įskaitytinai ir paskiria bankroto administratorių (2 d.). Dar viena ĮBĮ nuostata – šio įstatymo 18 straipsnis, reglamentuojantis arešto ir vykdomųjų dokumentų perdavimą prie bankroto bylos, skelbia, kad: antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto ir vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus, ir praneša apie minėtų dokumentų perdavimą arba apie turto pardavimą šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju turto saugotojui ir ieškovui. Kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolis, yra tenkinami šio įstatymo nustatyta tvarka (18 str. 1 d.); jeigu įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtas buvo areštuotas baudžiamojoje byloje, visi arešto dokumentai ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos taip pat perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir apie tai pranešama turto saugotojui (18 str. 2 d.); klausimus, susijusius su šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto turto areštu, sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, o turto saugotojas iki turto arešto panaikinimo turi visas su šio turto apsauga susijusias teises ir pareigas (18 str. 3 d.).

Vadinasi, lingvistinis, sisteminis bei teleologinis (įstatymo tikslo bei įstatymų leidėjo ketinimų) nurodytų normų aiškinimas, atsižvelgiant ir į ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą inicijuoti tokias procedūras ne teismo tvarka, jeigu yra vykdytinų pagal civilinio proceso taisykles dokumentų, suponuoja išvadą, kad įstatymų leidėjas tik teisme inicijuotose bankroto bylose įtvirtino galimybę panaikinti visus ankstesnius turto areštus, atsižvelgiant į teismui pateikiamą informaciją apie tokių areštų buvimą bei į teismo, kaip specialaus subjekto, kuriam ir deleguotos tokios funkcijos, statusą (ĮBĮ 18 str. 3 d., CPK 149 str.). Pažymėtina, kad teisėtai inicijavus bankroto ne teisme procedūrą, toks klausimas apskritai nebūtų kilęs, nes nebūtų areštuoto turto.

Kitų skundo argumentų, kuriais būtų kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ar pagrįstumas, nenurodyta, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.