- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- e2A-1221-265/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas, Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- V.D.
- Trečiasis asmuo
- R. D.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės, Larisos Šimanskienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. S. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J.S.patikslintą ieškinį atsakovei V.D. dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, trečiasis asmuo R. D., ir pagal atsakovės V.D. priešieškinį dėl iškeldinimo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2020 m. vasario 10 d. patikslino, prašydama pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio Duomenys neskelbtini, atidalyti natūra bendrąją dalinę nuosavybę nustatant, kad J.S.priklauso nuosavybės teisė į pastatą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius Duomenys neskelbtini, o J.S. už jai tenkančią dalį įsipareigoja sumokėti V.D. 20 000 Eur kompensaciją.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovės tėvas B. D. nuo 2005 metų pradėjo gyventi kartu ir vedė bendrą ūkį iki B. D. mirties Duomenys neskelbtini. Tuo metu B. D. dar buvo vedęs, tačiau faktiškai su tuometine žmona nebegyveno, jų santuoka nutraukta nuo Duomenys neskelbtini. Nutraukiant B. D. ir jo sutuoktinės santuoką buvo padalytas bendras sutuoktinių turtas, B. D.atiteko turtinė teisė į sodo sklypą su nebaigtu statyti ir neįregistruotu sodo nameliu sodų bendrijoje (toliau – ir SB) „Žemaitija“, adresu Duomenys neskelbtini. Minėtą sodo sklypą B. D. išsipirko 2007 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už investicinius čekius. Ieškovė ir B.D. nusprendė vietoje sodo namelio pasistatyti gyvenamąjį namą, todėl 2008 m. birželio 13 d. B. D.buvo išduotas statybos leidimas gyvenamojo namo statybai. Namas buvo statomas iš abiejų sugyventinių turimų lėšų, o jų nepakakus – iš akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko suteiktų kreditų. Kredito suteikimo metu ieškovė kito nekilnojamojo turto neturėjo, jos turėtą žemės sklypą su gyvenamuoju namu, adresu Duomenys neskelbtini, ieškovė buvo pardavusi 2000 m. sausio 15 d. už 168 000 Lt ir kito turto įgijusi nebuvo, turėtas lėšas panaudojo namo statybai. B. D. 2010 m. liepos 29 d. iš AB SEB banko buvo paėmęs 4923,54 Eur kreditą gyvenamojo namo įrengimo darbams pabaigti. Namą statyti padėjo ieškovės sūnus, sesers vyras bei B. D.brolis. B. D. vaikai, tarp jų ir atsakovė, dirbo ir gyveno Anglijoje, todėl vykstant statyboms jose nedalyvavo ir prie jų nei darbu, nei lėšomis neprisidėjo. Duomenys neskelbtini. B. D. mirus ieškovė liko gyventi nebaigtame įrengti name, savo jėgomis pabaigė namą įsirengti. Dėl sunkios finansinės padėties B. D. paskolos likutį sumokėjo jo dukra V. D., ieškovė savo skolą baigė mokėti 2015 m. Gyvenamasis namas yra B. D. ir J. S.jungtinės veiklos rezultatas, todėl ieškovei turėtų būti pripažinta nuosavybės teisė į 1/2 dalį gyvenamojo namo. Pripažinus gyvenamąjį namą bendrąja daline ieškovės ir atsakovės nuosavybe, prašo atidalyti bendrąją nuosavybę natūra, priteisiant visą gyvenamąjį namą ieškovei, o atsakovei priteisiant kompensaciją. Nurodė, jog ieškovės ir atsakovės santykiai konfliktiški ir turto valdymas bendru sutarimu neįmanomas, galimybės atidalyti bendro naudojimo patalpas ar įrengti atskiras patalpas nėra, todėl visiškas turto atidalijimas sumokant kompensaciją pinigais geriausiai užtikrintų bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą. Nagrinėjant bylą pirmą kartą teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, kad ginčo turto vertė yra 40 000 Eur, t. y. suma, už kurią ji pageidauja parduoti žemės sklypą su gyvenamuoju namu, todėl atsakovei mokėtina kompensacija sudaro 20 000 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsakovės įsitikinimu, ieškovę ir jos tėvą siejo tik įprasta draugystė, tačiau nė vienas iš jų nesiekė sukurti bendros nuosavybės ar įgyti bendro turto. Nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovė ir B. D. buvo susitarę drauge, kooperuodami bendrą turtą ar turimas lėšas, statyti gyvenamąjį namą, adresu Duomenys neskelbtini. Priešingai, tiek žemės sklypas, tiek sodo namas B.D. priklausė iki pažinties su ieškove, todėl sugyventinių susitarimo įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise negalėjo būti. Sodo sklypas su nameliu buvo ankstesnės B. D. šeimos turtas, todėl norėdamas jame gyventi B. D. privalėjo pritaikyti sodo namelį nuolatiniam gyvenimui. Žemės sklypas buvo privatizuotas ir statybos leidimas išduotas išimtinai B. D. vardu, nors tuo metu jį ir ieškovę siejo draugiški santykiai, ir tai atspindi B. D. valią. Mirus B.D. visą turtą paveldėjo jo vaikai, ir ieškovė tai žinojo, ji dalyvavo paveldėjimo procese kaip R. D.atstovė. Tai reiškia, kad dar 2011 m. ieškovė žinojo, kad ginčo namas yra statomas išimtinai B. D., ir tik vėliau pradėjo reikšti pretenzijas dėl turto. Nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovė prisidėjo prie ginčo namo rekonstrukcijos. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė už 2000 m. parduotą savo nekilnojamąjį turtą gautais pinigais prisidėjo prie namo rekonstrukcijos, nes statybos leidimas išduotas tik 2008 m., taigi ieškovė galėjo turimus pinigus išleisti kitoms reikmėms. Be to, ieškovė 2008 m. paėmė kreditą, taigi jei ieškovė būtų turėjusi santaupų, likusių už parduotą turtą, santykinai nedidelė paskola jai nebūtų buvusi reikalinga. Ieškovės paimta paskola nelaikytina patikimu įrodymu, sprendžiant dėl ieškovės prisidėjimo prie ginčo objekto statybos. Ieškovės pateikti kvitai apie statybinių medžiagų įsigijimą neįrodo ieškovės investicijų į ginčo objektą, nes atsakovės tėvas buvo itin kruopštus ir kvitus laikė namuose, todėl, B. D. mirus, ieškovė juos pateikė teismui kaip savo. Ieškovė negalėjo prisidėti prie namo rekonstrukcijos ir dėl to, kad ginčo laikotarpiu jos darbo užmokestis buvo apie 300 Eur. Manė, jog ieškovei įrodžius, kad buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos, ji galėtų pretenduoti tik į atliktus namo pagerinimo darbus, tačiau jokiu būdu ne į pusę namo. Taip pat nesutiko ir su siūloma atidalijimo tvarka. Atsakovės teigimu, taikant ieškovės siūlomą atidalijimo būdą būtina nustatyti teisingą kompensaciją. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis, namo vidutinė vertė yra 73 600 Eur, žemės sklypo – 7 800 Eur, bendra vertė – 81 400 Eur, t. y. du kartus didesnė, nei nurodo ieškovė, todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas, nes akivaizdžiai pažeidžia atsakovės teises.
Šalies argumentai
4. Atsakovė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovę su visais esamais ir buvusiais šeimos nariais iš žemės sklypo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ir jame esančio sodo pastato su šiltnamiu, esančių adresu Duomenys neskelbtini, priteisti iš ieškovės 197,30 Eur nuostolių atlyginimo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad minėtą turtą atsakovė paveldėjo po tėvo B. D. mirties ir jame neatlygintinai leido gyventi ieškovei J. S.. Tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. 2018 m. vasaros pradžioje atsakovė nusprendė minėtą turtą parduoti ir pranešė ieškovei, kad nutraukia panaudos sutartį, ir pareikalavo išsikraustyti. Ieškovė ne tik neišsikraustė iš minėto turto, bet ir 3 metus nemokėjo sodo mokesčių, dėl to atsakovė patyrė 197,30 Eur dydžio nuostolius.
5. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovės argumentai, kad tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, yra visiškai nepagrįsti. Iki B. D. mirties ieškovė ir atsakovės tėvas gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą nuosavybę, kurioje ieškovė ir liko gyventi po sugyventinio mirties. Ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad kartu užgyventas turtas yra ir jos nuosavybė, sugyventinių jungtinės veiklos rezultatas, todėl jokios sutarties ir jokia forma dėl ginčo turto su atsakove sudariusi nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdyje ieškovės atstovas nurodė, jog ieškovė nereiškia reikalavimo dėl žemės sklypo, esančio Duomenys neskelbtini, atidalijimo, šis reikalavimas liko per klaidą tikslinant ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Plungės apylinkės teismas 2020 m. liepos 27 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, adresu Duomenys neskelbtini, įregistruotas atsakovės V. D. vardu, buvo ieškovės J.S. ir B.D., mirusio Duomenys neskelbtini., bendroji dalinė nuosavybė. Pripažino ieškovei J.S. nuosavybės teisę į 1/3 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, adresu Duomenys neskelbtini. Priteisė iš atsakovės 595,02 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų ieškovei. Priteisė iš ieškovės 65,76 Eur sumokėto sodo mokesčio atsakovei. Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė. Panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. nutartimi.
8. Nustatė, kad ieškovė ir B. D. nors ir nebuvo susituokę, tačiau nuo 2005 m. iki pat B. D.mirties Duomenys neskelbtini. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, juos siejo artimi santykiai, t. y. jie buvo sugyventiniai: vedė bendrą ūkį, kartu keitė gyvenamąją vietą, rūpinosi ir tam tikrą laiką išlaikė vaikus iš ankstesnių santuokų, rūpinosi bendra buitimi, bendram gyvenimui perstatė velioniui priklausiusį sodo namelį į gyvenamąjį namą, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora. Kad ieškovė su B. D. gyveno kaip vyras ir žmona, planavo kartu ateitį, patvirtino ir apklausti liudytojai.
9. Nurodė, kad kokia buvo sodo namelio vertė ir kiek buvo investuota į sodo namelio rekonstrukciją, įrodymų byloje nėra, ir šalys nurodė, jog tokių įrodymų pateikti negali, todėl teismas, įvertinęs tai, kad atlikus sodo namelio rekonstrukciją namas, bylos duomenimis, padidėjo daugiau nei dvigubai, jame buvo įvestos visos reikiamos komunikacijos ir atlikti kiti pagerinimo darbai, namas pritaikytas nuolatiniam gyvenimui, nusprendė, jog sodo namelio vertė iki rekonstrukcijos galėjo sudaryti apie trečdalį dabartinės jo vertės.
10. Teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai ir byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimai patvirtina, kad minėti sodo namelio rekonstrukcijos darbai buvo atliekami ūkio būdu, bendru J. S.ir B.D. darbu ir su jų artimų giminaičių pagalba, bendromis sugyventinių lėšomis, t. y. santaupomis bei iš banko paimtomis paskolomis.
11. Nurodė, kad ieškovė 2000 m. buvo pardavusi vienintelį jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą už 48 656,16 Eur, ir teigė, kad gautas lėšas panaudojo namo statybai, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad praėjus 8 metams po savo nekilnojamojo turto pardavimo ieškovė dar turėjo visas už turtą gautas 48 656,16 Eur lėšas ir jas visas panaudojo namo statybai, byloje nėra. Teismo nuomone, tikėtina, kad kažkokia dalis šių ieškovės lėšų galėjo būti panaudota namo statybai. Nustatė, kad 2008 m. ieškovė gyvenamojo namo remontui buvo paėmusi 2740,38 Eur kreditą, kurio 2606,58 Eur dalis buvo skirta būsto remontui, o 133,80 Eur – draudimo įmokai. Kadangi ieškovė tuo metu jokio kito nuosavo būsto neturėjo ir gyveno nuomojamame bute, teismo vertinimu, labiausiai tikėtina, jog gauta paskola buvo panaudota sodo namelio rekonstrukcijai – gyvenamojo namo statybai. Taip pat į bylą ieškovė pateikė kvitų, kurių suma daugiau nei 2000,00 Eur, iš kurių matyti, kad statybos laikotarpiu buvo pirkta įvairių statybinių medžiagų. Pažymėjo, jog atsakovė V. D.teigdama, kad taip pat finansiškai prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų, jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Todėl įvertinęs šias aplinkybes padarė išvadą, kad J.S.ir B.D. veiksmai (bendras darbas, lėšos) buvo nukreipti į bendro gyvenamojo būsto sukūrimą.
12. Spręsdamas dėl jungtinės veiklos dalyvių įnašų ir bendrosios nuosavybės dalių įvertino tai, kad B. D. turtinė padėtis visą bendrą ieškovės ir jo gyvenimo laikotarpį buvo daug geresnė negu ieškovės, jo gauta paskola būsto remonto darbams užbaigti taip pat buvo dukart didesnė nei ieškovės pasiskolinta lėšų suma, todėl padarė išvadą, kad B. D. į namo statybą investavo daugiau piniginių lėšų negu atsakovė. Ieškovės piniginis indėlis į namo statybą remiantis į bylą pateiktais įrodymais buvo daug mažesnis, tačiau ieškovė prisidėjo prie namo statybos savo darbu, statybininkų priežiūra ir maitinimu, tvarkymo, švarinimo darbais ir pan.
13. Atsižvelgęs į visas aplinkybes, į tai, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas rekonstruojant B. D. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį sodo namelį, kurio vertė, teismo vertinimu, po rekonstrukcijos padidėjo daugiau nei du kartus, į ieškovės ir B. D. turtinę padėtį statybų laikotarpiu ir esamus įrodymus apie statybai panaudotas lėšas ir darbą, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, padarė išvadą, jog ieškovės indėlis sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę buvo mažesnis nei B. D., todėl yra pagrindas jos reikalavimą tenkinti iš dalies ir pripažintini nuosavybės teises ne į 1/2 dalį, o į 1/3 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini.
14. Nustatė, kad ginčo gyvenamasis namas faktiškai yra skirtas gyventi ir naudotis vienai šeimai, tačiau, teismo nuomone, tai nesudaro pagrindo išvadai, kad šio turto atidalijimas natūra yra negalimas. Ieškovė nepagrindė, kodėl atidalijimas natūra nagrinėjamu atveju neturėtų ir negalėtų būti taikomas ir egzistuoja išimtinės aplinkybės padalyti turtą priteisiant atsakovei kompensaciją pinigais. Pažymėjo, kad šiuo atveju ieškovė, siekdama atidalyti turtą sumokant kompensaciją, pati nesutinka gauti kompensacijos, o atsakovė gauti kompensaciją taip pat kategoriškai atsisako.
15. Pažymėjęs, kad byloje nėra įrodymų, jog ginčo gyvenamojo namo atidalijimas natūra nėra įmanomas, taip pat įvertinęs tai, kad ieškovei šiuo teismo sprendimu pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 gyvenamojo namo dalį, o atsakovei lieka 2/3 dalys, nurodė, kad ieškovės prašomas taikyti atidalijimo būdas būtų neproporcingas ir neteisingas ir pažeistų atsakovės nuosavybės teises.
16. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir pateiktus įrodymus apie ginčo turto vertę, nusprendė, jog ieškovė jokiais įrodymais nepagrindė, kad jos siūloma kompensacijos suma atitinka daikto dalies rinkos vertę. Ieškovės siūloma kompensacijos suma yra maždaug du kartus mažesnė nei šio turto vertė, nurodyta Nekilnojamojo turto registre, ir ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Nekilnojamojo turto registre nustatyta daikto vertė yra pernelyg didelė ir neatitinka jo rinkos vertės. Todėl, atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad egzistuoja išimtinės sąlygos taikyti jos prašomą atidalijimo būdą ir priteisti atsakovei kompensaciją be jos sutikimo, ir kad toks atidalijimo būdas geriausiai atitiks visų bendraturčių interesus, todėl ieškovės reikalavimą dėl turto atidalijimo nurodytu būdu atmetė.
17. Nustatė, kad atsakovė V.D. 2018 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymu savo nuožiūra sumokėjo 197,30 Eur už sodo mokestį už 2016–2018 metus. Ieškovė prie šio mokesčio jokia dalimi neprisidėjo, tačiau ieškovės atstovas teismo posėdyje ieškovei tenkančią mokesčio dalį sumokėti sutiko. Nurodė, kad šiuo sprendimu pripažinus, jog ieškovei priklauso 1/3 dalis ginčo gyvenamojo namo, yra pagrindas priešieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti atsakovei iš ieškovės 1/3 dalį patirtų išlaidų, t. y. 65,76 Eur sumokėto mokesčio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
18. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Plungės apylinkės teismo 2020 m. liepos 27 d. sprendimą ir pripažinti ieškovei J. S. nuosavybės teisę į 1/2 dalį pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 163,66 kv. m bendro ploto, esančio Duomenys neskelbtini ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
18.1. Teismo sprendimo dalis dėl šalių dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo yra neteisėta, nepagrįsta bei neatitinkanti įstatymo nustatytos prezumpcijos.
18.2. Atsakovė priešieškiniu nereiškė prašymų / reikalavimų sumažinti ieškovės nuosavybės dalį, todėl teismas turėjo ieškinį tenkinti visiškai, o ne savo iniciatyva sumažinti ieškovės nuosavybės dalį. Pažymėtina, kad teismas pripažino, jog ginčo pastatas yra ieškovės ir atsakovės mirusio tėvo B. D. jungtinės veiklos rezultatas, t. y. padarė išvadą, jog ieškovė savo reikalavimą įrodė. Todėl teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.970 straipsnyje įtvirtinta lygių dalių prezumpcija ir ieškovės ieškinį (patikslintą) tenkinti visiškai.
18.3. Pažymėtina, jog teismas, remdamasis tik jungtines veiklos dalyvių gaunamomis pajamomis per mėnesį bei paimtų kreditų sumų skirtumu padarė išvadą, kad B. D. į namą investavo daugiau nei ieškovė. Tačiau kiek ieškovė ir B. D. konkrečiai investavo į namo statybą, nebuvo bylos įrodinėjimo dalykas, nes atsakovė neginčijo ieškovės dalies jungtinėje veikloje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, be kita ko, teismo padaryta išvada, jog rekonstrukcijos metu ieškoves pajamos buvo mažesnes nei B. D., esminės reikšmės neturi, nes tai nepaneigia išvados, kad šalys susitarė dėl jungtines veiklos (partnerystes) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Taigi byloje nėra įrodymų, kurie leistų nustatyti kiekvienos iš šalių konkretų įnašo į bendrą turtą dydį.
18.4. Pažymėtina ir tai, jog teismas, konstatavęs, kad abi šalys apylygiai prisidėjo prie savo faktinės šeimos gerovės sukūrimo, padarė nelogišką ir jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad atsakovės tėvo indėlis vis dėlto buvo didesnis nei ieškovės, kas, teismo vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti didesnį vieno iš partnerių indėlį į turto sukūrimą, ir įvertinti tai nustatant jam didesnę turto dalį toje nuosavybėje.
Atsiliepimas
19. Atsakovė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
19.1. CK 6.970 straipsnio 2 dalyje numatyta prezumpcija negali būti taikoma, kadangi faktinės byloje nustatytos aplinkybės šią galimybę paneigia. Byloje neginčijamai įrodyta, kad B.D.prie ginčo namo rekonstrukcijos prisidėjo daug didesne dalimi, taip pat byloje įrodyta, jog dalis ginčo turto, dar iki ieškovei ir B.D. pradedant gyventi kartu, priklausė B.D.asmeninės nuosavybės teise. Todėl ieškovė gali pretenduoti ne į 1/2 dalį ginčo pastato, o tik į šio turto pagerinimo darbus. Minėtame straipsnyje įtvirtinta prezumpcija gali būti taikoma tik tada, kai nėra galimybės nustatyti, kokiomis dalimis partneriai prisidėjo prie jungtinės veiklos rezultato sukūrimo. Šiuo atveju pakankamai akivaizdu, jog dalys buvo nevienodos.
Šalies argumentai
19.2. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog atsakovė neįrodinėjo ieškovės dalies bendrojoje nuosavybėje dydžio, todėl teismas privalėjo vadovautis CK 6.970 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog jos tėvas B.D. ir ieškovė neturėjo tikslo, bendros valios sukurti ginčo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovė visada akcentavo, kad ieškovei jokiu būdu nepriklauso 1/2 dalis ginčo pastato. Šioje byloje akivaizdu, jog ieškovė turi teisę tik į sodo namo rekonstrukcijos rezultatą, todėl atsakovė laikėsi pozicijos, kad konkrečią ginčo turto dalį, kuri ieškovei priklauso, turi įrodyti pati ieškovė.
19.3. Paminėtina ir tai, kad dar 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti į pirmąją instanciją iš naujo, pažymėjo, jog sodo namelis buvo asmeninė B.D. nuosavybė, todėl ieškovė turi teisę tik į šio turto pagerinimo darbus. Klaipėdos apygardos teismas taip pat akcentavo, kad turi būti nustatyta, kokia dalimi ieškovė prisidėjo prie namo pagerinimo darbų, nes kitaip negalima nustatyti, ar ieškovei priklauso kompensacijos dalis už sodo namelio rekonstrukciją. Visos šios aplinkybės rodo, jog įrodyti, kokia dalimi ieškovė prisidėjo prie ginčo turto rekonstrukcijos darbų, buvo pačios ieškovės pareiga, todėl apeliacinio skundo motyvai, kad atsakovė neįrodė šių aplinkybių, yra nepagrįsti.
19.4. Tai, kad teismas tenkino ieškinį mažesne apimtimi, t. y. pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 1/3 dalį ginčo namo, o ne į 1/2 dalį, nereiškia, jog teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Akivaizdu, jog teismas negalėjo nustatyti ieškovei nuosavybės teisės į 1/2 dalį ginčo namo, kadangi byloje vienareikšmiškai įrodyta, kad ieškovė prisidėjo tik prie pastato rekonstrukcijos darbų.
20. Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo formos
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo
23. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio Duomenys neskelbtini, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiuo argumentu – teismas, atsakovei nereiškiant reikalavimo sumažinti ieškovės nuosavybės dalį, ir byloje nesant įrodymų, kurie leistų nustatyti kiekvienos iš šalių konkretų įnašo į bendrą turtą dydį, privalėjo vadovautis CK 6.970 straipsnyje įtvirtinta lygių dalių prezumpcija ir ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Teisėjų kolegija šią skundo nuostatą laiko nepagrįsta.
25. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu kvestionuojama tik pirmosios instancijos teismo išvada, susijusi su ieškovės nuosavybės dalies nustatymu, kolegija dėl kitų nagrinėtų byloje klausimų nepasisako.
26. Visų pirma, kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliacinio skundo nuostatą, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovei nuosavybės teisę į 1/3, o ne 1/2 dalį ginčo pastato, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Nors apeliantė akcentuoja, jog nagrinėjamojoje byloje atsakovė nereiškė reikalavimo sumažinti ieškovės prašomos pripažinti nuosavybės dalies, todėl teismas savo inicatyva šios dalies taip pat negalėjo sumažinti. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai ir nedviprasmiškai teigė, jog jos tėvas B.D. ir ieškovė neturėjo tikslo bei bendros valios sukurti ginčo turto bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. atsakovė įrodinėjo, jog ieškovei nepriklauso 1/2 dalis ginčo pastato. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė taip pat pažymi, jog, jos teigimu, ieškovė turi teisę tik į sodo namo rekonstrukcijos rezultatą, todėl konkrečią ginčo turto dalį, kuri ieškovei priklauso, byloje turėjo įrodyti ieškovė. Taigi apeliantė nėra teisi teigdama, jog atsakovė nereiškė argumentų, susijusių su ieškovės nuosavybės dalimi. Išvada, jog pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs ieškovės reikalavimą, t. y. konstatavęs, jog byloje esančių įrodymų pakanka pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/3, o ne 1/2 dalį ginčo pastato, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, bus grindžiama ir kitais šioje nutartyje nurodytais argumentais.
27. Nagrinėjamoje byloje apeliantei keliant klausimą dėl nepagrįsto ir neteisingo gyvenamojo namo nuosavybės dalių nustatymo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo atveju nuosavybės atsiradimo specifines aplinkybes sudaro tai, kad bendras turtas įgytas ne santuokos metu.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Kadangi atsakovė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteikė, laikytina, jog šioje byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovę ir atsakovės tėvą siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, todėl plačiau šiuo klausimu kolegija nepasisako.
29. CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.
30. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/201). Pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2004 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; ir kt.).
31. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovės tėvas nebuvo sudarę rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai šaliai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai.
32. Kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl ieškovei priklausančios ginčo turto dalies, jai gali būti pripažinta teisė tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru ieškovės ir atsakovės tėvo darbu ir (ar) lėšomis, įvertinus jų abiejų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą. Taigi nagrinėjamu atveju analizuotinas ir vertintinas ieškovės ir atsakovės tėvo individualus indėlis kuriant ginčo turtą.
33. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Išvados, ar įrodytos aplinkybės, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką, turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas konstatuoja, kad tam tikros aplinkybės yra įrodytos tuomet, jeigu tokiai išvadai pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
34. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2006 m. birželio 5 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu nutraukus B. D. ir D.D. santuoką, buvo padalytas santuokos metu įgytas turtas. B. D. atiteko turtinė teisė į sodo sklypą, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, su nebaigtu statyti ir neįregistruotu nameliu SB „Žemaitija“, sklypo Nr. Duomenys neskelbtini (dabartinis adresas Duomenys neskelbtini). Minėtą sodo sklypą B. D. išsipirko 2007 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties ir tos pačios dienos priėmimo–perdavimo akto Nr. 12189 pagrindu už 9,07 Lt valstybės vienkartinių išmokų (investicinių čekių). Pažymėtina, kad ši aplinkybė šalių nėra ginčijama. Taigi, šios faktinės aplinkybės leidžia atsakovės teiginį, jog B.D. pradėjus pažintį su ieškove J. S. sodo namas jau egzistavo, t. y. sodo namas buvo sukurtas iki B.D. pažinties su ieškove, vertinti kaip pagrįstą. Taip pat nustatyta, kad 2008 m. birželio 13 d. B. D. išduotas statybos leidimas Nr. 195 168,2 kv. m bendro (109,40 kv. m naudingojo) ploto gyvenamojo namo SB „Žemaitija“, sklypo Nr. Duomenys neskelbtini (dabartinis adresas Duomenys neskelbtini), statybai. Iš bylos duomenų matyti, kad dokumentų žiniaraštyje 2.1 punkto skiltyje „Sklype esantys statiniai“ pažymėta, kad sklype yra pastatytas, tačiau neįregistruotas sodo namas, kuris projektuojant gyvenamąjį namą iš dalies išliks. Taigi ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, laikytina pakankama padaryti išvadą, jog iš tiesų buvo vykdoma ne nauja pastato statyba, o jau buvusio sodo namo rekonstrukcija. Kolegijos nuomone, pirmosios instacijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog gyvenamasis namas buvo pastatytas perstatant sklype buvusį sodo namą. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas šią išvadą motyvuotai pagrindė: nustatė, jog lyginant su buvusio sodo namu, rūsio patalpa buvo padidinta nuo 27,23 kv. m iki 37,20 kv. m, pirmo aukšto naudingasis plotas padidėjo nuo 37,36 kv. m iki 45,38 kv. m, papildomai buvo pristatytas 22,65 kv. m garažas, pagal senąjį projektą mansarda (pagal naująjį – pastogė) padidėjo apytiksliai nuo 12,68 kv. m iki 58,43 kv. m.
35. Iš skundžiamo sprendimo turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ir ieškovės bei atsakovės tėvo turtinę padėtį. Teismas nustatė, kad B.D. turtinė padėtis visą bendrą ieškovės ir jo gyvenimo laikotarpį buvo daug geresnė negu ieškovės, jo gauta paskola būsto remonto darbams užbaigti taip pat buvo dukart didesnė nei ieškovės pasiskolinta lėšų suma. Šios nustatytos aplinkybės nėra ginčijamos apeliaciniu skundu. Skunde apeliantė nesutinka tik su vertinimu, jog šios aplinkybės laikytinos pakankamomis teigti, jog ieškovė lygiomis dalimis neprisidėjo prie ginčo turto sukūrimo, ir akcentuoja, jog jos indėlis šiuo atveju pasireiškė bendru darbu. Kolegija neturi pagrindo neigti aplinkybės, jog ieškovė savo darbu neprisidėjo prie namo statybos. Šias aplinkybes įrodytomis laikė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau vien tik ši faktinė aplinkybė nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją.
36. Įvertinus nurodytas ir aptartas aplinkybes sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog byloje esančių duomenų pakanka padaryti išvadą, jog B. D. ir ieškovė prie ginčo pastato sukūrimo negalėjo prisidėti lygiomis dalimis, kadangi sodo namas B. D. dar iki pažinties su ieškove priklausė asmeninės nuosavybės teise, o B.D. ir ieškovė atliko tik šio sodo namo rekonstrukcijos darbus, dėl ko buvęs sodo namas buvo padidintas. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas jai pripažinti 1/2 nuosavybės dalį į ginčo turtą negali būti laikomas pagrįstu ir įrodytu (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad kokia buvo sodo namelio vertė ir kiek buvo investuota į sodo namelio rekonstrukciją, įrodymų byloje nėra, ir šalys nurodė, jog tokių įrodymų pateikti negali. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad atlikus sodo namelio rekonstrukciją namas padidėjo daugiau nei dvigubai, jame buvo įvestos visos reikiamos komunikacijos ir atlikti kiti pagerinimo darbai, namas pritaikytas nuolatiniam gyvenimui, nusprendė, jog sodo namelio vertė iki rekonstrukcijos galėjo sudaryti apie trečdalį dabartinės jo vertės. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei pateiktas jų vertinimas teikia pagrindą išvadą, jog ieškovei gali būti pripažinta nuosavybės teisė tik į 1/3 dalį gyvenamojo namo, laikyti teisėta ir pagrįsta.
37. Minėta, kad asmens nuosavybės teisės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo dalyvavimą lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, bendro ūkio tvarkymą. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą tiek dėl ieškovės, tiek dėl atsakovės tėvo indėlio kuriant gyvenamąjį namą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, esant tokiai byloje nustatytų aplinkybių visumai, pagrįstai ir tinkamai taikydamas įstatymą nusprendė, kad ieškovės ir atsakovės tėvo prisidėjimas ir įnašai statant ginčo namą nebuvo lygūs, t. y. egzistavo pagrindas paneigti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją.
38. Apibenrindama tai, kas aptarta, ir įvertinusi apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies dėl gyvenamojo namo dalių nustatymo turinį, su tuo susijusius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
39. Kolegija pažymi, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės, materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
42. Apeliantės skundo netenkinus jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
43. Atsakovė pateikė prašymą iš ieškovės priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu. Atsiliepime, kurį pasirašė advokatas R. N., nurodyta, jog atsakovė advokato padėjėjui A. V. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 700 Eur. Iš pateikto mokėjimo pavedimo matyti, kad 700 Eur suma sumokėta A. V.. Taigi tiek atsiliepime nurodyti duomenys, tiek mokėjimo pavedime nurodytas gavėjas suponuoja išvadą, jog atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą rengė advokato padėjėjas A. V..
44. Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios. Teisinių bei procesinių dokumentų ar jų projektų rengimas, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016).
45. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokių procesinių veiksmų, už kuriuos turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, rengimas, nors juos pasirašo ir teismui pateikia ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).
46. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į tai, kad atlyginimas už procesinio dokumento (jo projekto) parengimą buvo sumokėtas subjektui, neturinčiam teisės būti atstovu pagal pavedimą, nusprendžia, jog atsakovės advokato padėjėjui sumokėtas atlyginimas negali būti jai priteisiamas iš teisinį ginčą pralaimėjusios šalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. liepos 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.