Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei R. Č. dėl kompensacijos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėja konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

5. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi bylos šalims buvo pasiūlyta pateikti nuomonę dėl su aptartais šalių procesiniais dokumentais pateiktų rašytinių įrodymų priėmimo bei jų vertinimo. Atsakovės 2023 m. gegužės 5 d. nuomonėje dėl įrodymų priėmimo nesutinkama su apelianto pateiktų įrodymų priėmimu. Apeliantas 2023 m. gegužės 10 d. savo nuomonėje laikosi analogiškos pozicijos dėl atsakovės pateiktų įrodymų – prašo jų nepriimti, taip pat pateikia dar vieną naują rašytinį įrodymą – 2023 m. gegužės 2 d. Santa Polos savivaldybės pažymą apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą ir jos vertimą į lietuvių kalbą.

6. Bendroji taisyklė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje, neleidžia apeliacinės instancijos teismui priimti naujų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadinasi, asmuo, siekdamas pasinaudoti kuria nors išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą, ir jį pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam taikytina ši išimtis iš bendrosios taisyklės.

7. Įvertinus tai, kad nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje keliamas procesinis klausimas dėl teismų jurisdikcijos, o tokį klausimą teismui byloje su tarptautiniu elementu privalu išspręsti ir savo paties iniciatyva, visi įrodymai, galintys padėti identifikuoti prievolės įvykdymo vietą, su kuria siejama teisinė galimybė ginčą nagrinėti atitinkamos valstybės teisme, yra reikšmingi. Kadangi apelianto ir atsakovės pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos teisingam šios faktinės aplinkybės nustatymui, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja po skundžiamos nutarties priėmimo kilusią įrodymų pateikimo būtinybę ir visus šalių pateiktus įrodymus, kuriais yra įrodinėjamos ginčui aktualios aplinkybės, susijusios su apelianto nuolatine gyvenamąja vieta prievolės įvykdymo metu, priima.

9. Taip pat nepriimamas ir su apelianto 2023 m. gegužės 10 d. nuomone pateiktas naujas įrodymas. Priežasčių, kodėl šie deklaracijos duomenys negalėjo būti gauti ir pateikti kartu su atskiruoju skundu arba su 2023 m. balandžio 25 d. prašymu, apeliantas neįvardijo. Šio naujo įrodymo priėmimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes atsakovei turėtų būti sudaryta galimybė pateikti savo nuomonę dėl šio dokumento priėmimo į bylą poreikio bei jo vertinimo, o teismo posėdis nagrinėjamoje byloje jau buvo atidėtas, siekiant šalims suteikti teisę pateikti savo nuomonę dėl anksčiau į bylą jų pateiktų naujų įrodymų priėmimo bei jų vertinimo.

Dėl teismų jurisdikcijos nustatymo

10. Kaip minėta pirmiau, pagal CPK 782 straipsnio nuostatas teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar byla (pateiktas ieškinys) jam yra teisminga. Nurodytos teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementą, nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymo kitoje valstybėje galimybė.

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje pasisako, kad tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas kiekvienam byloje pareikštam reikalavimui atskirai pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės arba nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019). Jei atsakovas yra Europos Sąjungoje arba yra kitų 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų, jam taikomos šiame Reglamente įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, jei ne – nacionalinės jurisdikcijos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 27 punktas).

12. Nagrinėjamu atveju apeliantas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, dalį ginčui aktualaus laiko gyvenęs Ispanijos Karalystėje, kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovei, kuri taipogi yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuolat gyvenanti Ispanijos Karalystėje, dėl 90 000 Eur piniginės kompensacijos priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bylos teismingumui nustatyti taikytinos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės.

13. Pagal ginčui aktualaus Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iš sutarčių (7 straipsnio 1 dalies a–b punktai). Taigi, pagal bendrąją taisyklę ieškinys atsakovei, turinčiai nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje narėje, turėjo būti pareikštas Ispanijos Karalystės teisme.

14. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio faktinį pagrindą bei jo dalyką, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš sutarties, kurios sudarymo klausimą apeliantas kelia savo ieškinyje (t. y. jungtinės veiklos sutarties), todėl aktuali ir Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta specialioji jurisdikcijos taisyklė, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teisme. Kitaip tariant, pagal aptariamą specialiąją taisyklę bylą turi nagrinėti tos valstybės teismas, kurioje turėjo būti įvykdyta prievolė, dėl kurios ir yra kilęs ginčas.

15. ESTT, aiškindamas Reglamento 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad sutarties sudarymas nėra toje nuostatoje numatytos specialios jurisdikcijos taisyklės taikymo sąlyga (ESTT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo Ordre des avocats du barreau de Dinant, C-421/18, EU:C:2019:1053, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto tam, kad būtų galima taikyti šią nuostatą, būtina identifikuoti prievolę, nes jurisdikcija pagal šią nuostatą nustatoma pagal vietą, kurioje atitinkama prievolė buvo arba turėjo būti įvykdyta. Šios taisyklės taikymas remiasi prielaida, kad asmuo turi laisva valia prisiimtą teisinę prievolę kito asmens atžvilgiu, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys (ESTT 2019 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Ordre des avocats du barreau de Dinant, C-421/18, EU:C:2019:1053, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

16. Taigi, siekiant teisingai išspręsti jurisdikcijos klausimą jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti nustatomas ginčo teisinis pagrindas. Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo prievolę, kurios pagrindu yra kilęs ginčas.

17. Kaip minėta, apeliantas savo reikalavimą priteisti iš atsakovės kompensaciją grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad 2009–2019 m. kartu su ja gyveno ir turėjo artimus šeiminiams tarpusavio santykius (vedė bendrą ūkį, augino vaikus), rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas, iš apelianto uždirbtų lėšų baigė statyti ir įrengti atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusi namą (duomenys neskelbtini), kurį pardavus atsakovės gautą dalį lėšų apeliantas prašo jam priteisti kaip jo investuotą į bendrą veiklą turto dalį.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareikšto ieškinio faktinį pagrindą, visiškai sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad apeliantas įrodinėjo buvusį jo ir atsakovės susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąja dalinę nuosavybę. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 17 punktas). Todėl teismo pozicija, kad prašymas priteisti piniginę kompensaciją laikytinas kilusiu iš jungtinės veiklos sutarties, yra pagrįsta ir apelianto nepaneigta.

19. Atskirojo skundo argumentai, kad šiuo atveju aktuali 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji jurisdikcijos taisyklė, kad bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinys turi būti pareiškiamas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, stokoja pagrįstumo. Apeliantas tik atskirajame skunde nurodė tokias naujas aplinkybes, kuriomis nebuvo grindžiamas jo ieškinio faktinis pagrindas (kad atsakovė jį apgavo, be jo žinios pardavė namą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos atsiradimą). Apeliacinis ar atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Be to, priešingai nei dabar teigia apeliantas, ieškinio faktinis pagrindas nesudaro pagrindo kitaip kvalifikuoti kilusio ginčo, nei skundžiamoje nutartyje jį kvalifikavo pirmosios instancijos teismas.

20. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ginčas kilo iš sutarties (dėl jos įvykdymo), todėl aktualios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, įtvirtintos Reglamento 7 straipsnyje. Teismas pagrįstai vadovavosi ir kasacinio teismo išaiškinimu, kad fizinių asmenų sudaryta jungtinės veiklos sutartis priskirtina Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytoms sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-1075/2018, 22 punktas).

21. Aiškindamas 1968 m. Briuselio konvenciją, kuri vėliau tapo 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, o šis savo ruožtu buvo pakeistas Reglamentu 1215/2012, ESTT pažymėjo, kad tam, jog būtų nustatyta prievolės įvykdymo vieta pagal konvencijos 5 straipsnį, vertinama prievolė, atitinkanti iš sutarties kylančią ieškovo teisę, kuria grindžiamas ieškinys (ESTT 1987 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 9 punktas). Be to, tokios prievolės įvykdymo vieta turi būti suprantama pagal reikalavimui taikytiną materialiąją teisę, o ši nustatoma pagal teismo, kuriame iškelta byla, tarptautinės privatinės teisės (kolizines) normas (ESTT 1987 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Hassan Shenavai prieš Klaus Kreischer, C-266/85, 7 punktas; 1976 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Industrie Tessili Italiana Como prieš Dunlop AG., C-12/76, 13–15 punktai; 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Falco Privatstiftung, Thomas Rabitsch prieš Gisela Weller-Lindhorst, C‑533/07, 46-56 punktai; Magnus, U.; Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 249, 252).

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šiuos ginčui aktualius ESTT išaiškinimus, padarė visiškai teisingą išvadą, kad, siekiant išspręsti jurisdikcijos klausimą, būtina nustatyti ginčo piniginės prievolės įvykdymo vietą pagal šiam reikalavimui taikytiną nacionalinę materialiąją teisę.

23. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nuodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. To paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. CK 6.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per 7 dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis).

24. Apeliantas neginčija tokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų pagrindu padarytų išvadų, kad žodžiu šalių sudarytoje jungtinės veiklos sutartyje nebuvo numatytas iš jos kylančių prievolių įvykdymo terminas, kad turtas, kuris, apelianto teigimu, buvo sukurtas bendromis lėšomis, buvo parduotas 2019 m. birželio 17 d., tačiau po jo pardavimo apeliantas su pretenzija dėl dalies jo investuotų lėšų grąžinimo į atsakovę nesikreipė iki buvo pateiktas nagrinėjamoje byloje ieškinys, kad prievolės įvykdymo momentas sietinas su ieškinio ir jo priedų atsakovei įteikimo momentu. Kadangi ieškinys atsakovei buvo įteiktas 2023 m. sausio 24 d., vadovaujantis CK 6.53 straipsnio 2 dalimi, 7 dienų terminas jai įvykdyti baigėsi 2023 m. sausio 31 d. Be kita ko, tokių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija ir atsakovė, todėl apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į apeliacijos ribas, pareiga šiais aspektais pasisakyti iš naujo nekyla.

25. Esminis ginčas byloje kilo dėl prievolės įvykdymo vietos, kuri, kaip minėta pirmiau, pagal nacionalinę teisę sutampa su kreditoriaus gyvenamąja vieta prievolės įvykdymo momentu, ir kurią, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, nes 2023 m. sausio 31 d. jis jau buvo išvykęs iš Ispanijos Karalystės, jo nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu jau buvo Lietuvoje, todėl ir prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo sutikti su tokiais atskirojo skundo argumentais.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sampratą ir jos nustatymo kriterijus, yra nurodęs, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-440/2022, 35 punktas).

27. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019). Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-1075/2018).

28. Viena vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas niekada nebuvo deklaravęs savo išvykimo iš Lietuvos, jo deklaruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje. Kita vertus, pats apeliantas ieškinyje įrodinėja, kad po ilgų atsakovės įtikinėjimų jis sutiko parduoti namą Lietuvoje ir už gautus pinigus įsigyti namus Ispanijoje, kad butą Ispanijoje jie įsigijo 2018 m. spalio 28 d. gavę iš banko paskolą. Apeliantas taip pat pripažįsta, kad 2018 metų pabaigoje su atsakove ir vaikais išvyko gyventi į Ispaniją.

29. Ir nors dabar, kilus ginčams su atsakove, apeliantas ėmė teigti, kad nuo 2021 m. liepos mėn. jau nebegyvena Ispanijoje, tačiau byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą padaryti kitokią išvadą. Visų pirma, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iš į bylą pateiktos Santa Polos savivaldybės pažymos apie gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimą matyti, kad apeliantas nuo 2019 m. sausio 4 d. savo gyvenamąją vietą įregistravo Ispanijoje esančiame jo ir atsakovės kartu įsigytame bute. Iš apelianto pateiktų ir apeliacinės instancijos teismo priimtų naujų rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas tik 2023 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Santa Polos savivaldybę su prašymu išregistruoti jį iš gyvenamosios vietos Ispanijoje. Prašyme nurodyta, kad jis 2023 m. balandžio 28 d. grįžta gyventi į savo šalį bei pridėjo prie jo tai patvirtinantį lėktuvo bilietą.

30. Iš atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateiktų ir priimtų įrodymų matyti, kad Elčės koronerio teisme 2023 m. balandžio 12 d. buvo priimtas sprendimas pradėti baudžiamąjį persekiojimą dėl lengvo pobūdžio nusikalstamos veikos pagal apelianto pareiškimą. Teismo sprendime nurodyta, kad buvo gautas apelianto skundas dėl jo atžvilgiu atsakovės laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2023 m. vasario 2 d. panaudoto psichologinio smurto. Pareiškime nurodyta, kad atsakovė nusikalstamą veiką atliko jų bendruose namuose Ispanijoje.

31. Aptartų įrodymų visuma sudaro pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad teismo nustatytu prievolės, kurios įvykdymo ieškiniu reikalauja apeliantas, atsiradimo momentu (jeigu, žinoma, šalių ginčą iš esmės išnagrinėjęs teismas tokios atsakovės prievolės buvimą pripažintų), t. y. 2023 m. sausio 31 d., apeliantas vis dar gyveno ir savo ateitį siejo su Ispanijos Karalyste. Juo labiau kad Lietuvoje registruoto nekilnojamojo turto apeliantas neturėjo (tokių įrodymų nepateikta), o vieninteliai jo namai tuo metu buvo Ispanijoje, be to, ten gyveno ir jo dukros.

32. Apelianto pateikti įrodymai apie Lietuvoje esančias jo darbovietes kitokios išvados nesuponuoja, nes, kaip matyti iš į bylą pateiktos Sodros informacijos apie apelianto valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 15 d., net ir faktinio gyvenimo Ispanijoje metu (dėl ko ginčo nė nekyla), t. y. nuo 2018 metų pabaigos, jis buvo įrašytas į draudžiamų asmenų sąrašą, vadinasi, faktinis gyvenimas kitoje valstybėje jam nekliudė atlikti darbo pareigų. Be to, iš aptariamo įrodymo matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apeliantui buvo mokama ligos išmoka, o ne darbo užmokestis. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tokį faktą, kad pats apeliantas nurodė, kad pagrindinės jo pajamos susijusios su darbo užmokesčiu, kurį jis gauna už darbą Norvegijos Karalystėje.

33. Taigi, nors pagal bylos duomenis apeliantas turi sąsajų su trimis skirtingomis valstybėmis, tačiau byloje esančių tokių objektyvių ir subjektyvių veiksnių visuma, kad apeliantas 2018 m. pabaigoje su vaikais ir atsakove išvyko gyventi į Ispaniją, ten įsigijo nekilnojamąjį turtą, o vienintelį Lietuvoje esantį turtą pardavė, kad faktiškai jis dirbo Norvegijoje, tačiau visa jo šeima gyveno Ispanijoje ir jis ten grįždavo, leidžia konstatuoti, kad ir prievolės įvykdymo momentu jo interesų centas buvo būtent Ispanijos Karalystėje. Apelianto gyvenamosios vietos pokyčiai prasidėjo po 2023 m. sausio 31 d.

34. Taigi, prievolės, jeigu vėliau teismas ją patvirtintų, įvykdymo metu apelianto ir atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, o Ispanijoje, todėl tiek pagal bendrąją, tiek pagal specialiąją jurisdikcijos taisyklę (žr. šios nutarties 28, 29 punktus) ieškinys Lietuvoje neturi būti nagrinėjamas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti šio šalių ginčo, yra teisinga ir pagrįsta. Pažymėtina dar ir tai, kad pagal byloje esančius duomenis Elčės pirmosios instancijos teisme jau yra nagrinėjamas šios bylos šalių ginčas dėl jų nepilnamečių vaikų globos ir rūpybos, tėvų valdžios, įsipareigojimų, susijusių su šeimos namais, ir alimentų mokėjimo, taigi, užsienio valstybės teismas jau yra pripažinęs savo jurisdikciją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

35. Atmetus atskirąjį skundą, apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

36. Bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tokiu atveju apeliantui tenka pareiga kompensuoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju – tokį prašymą pateikusios atsakovės, patirtas dėl prasidėjusio apeliacinio proceso išlaidas.

37. Atsakovės prašoma priteisti 1 210 Eur suma už 2023 m. balandžio mėn. parengtą atsiliepimą į atskirąjį skundą yra didesnė, nei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatytas maksimalus 760,12 Eur tokio pobūdžio išlaidų dydis (1 900,30 Eur (užpraėjusio, t. y. 2022 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,4). Todėl atsakovei iš apelianto priteisiamas 760,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 760,12 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt eurų ir 12 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.