Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 7 dalį ir jam paskirta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta ? ir nustatyta 30 (trisdešimt) parų arešto bausmė, bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad 2017 m. rugsėjo 15 d., apie 16.01 valandą, Plungės rajone, Plateliuose, Žemaičių Kalvarijos gatvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatyta mažiausia koncentracija kraujyje 3.27 promilės etilo alkoholio, vairavo savo automobilį „Ford Escort“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) Apeliaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas advokatas I. Motužis prašo 2017 m. lapkričio 16 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti - panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. M. paskirtas areštas, ir skirti jam iki 60 MGL dydžio baudą, nustatant, kad nuteistasis ją privalo sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. M., nesilaikė BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 55 straipsnio reikalavimų, o tai lėmė per griežtos bausmės nuteistajam paskyrimą. V. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pirmą kartą, nusikaltimas, dėl kurio padarymo jis pripažintas kaltu, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl, vadovaujantis minėtomis BK 55 straipsnio nuostatomis, jam skiriant areštą (kuris, kaip nurodyta BK 49 straipsnio 2 dalyje, yra trumpalaikis laisvės atėmimas), teismas privalėjo motyvuoti, kodėl skiriama ne 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatyta švelnesnė bausmės rūšis - bauda, o būtent su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Vienintelis teismo nuosprendyje nurodytas argumentas skiriant su laisvės atėmimu susijusią bausmę V. M. buvo teismo manymas, jog paskyrus baudą, ji gali būti neįvykdyta, nes V. M. niekur nedirba, nėra duomenų apie jo turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358-303/2017, aiškindama BK 55 straipsnio nuostatas, yra pasisakiusi, kad skiriant su laisvės atėmimu susijusią bausmę esant BK 55 straipsnio sąlygoms teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe. Skundžiamame nuosprendyje nėra jokių arešto skyrimo motyvų, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu. Skiriant arešto bausmę, teismui taip pat nebuvo reikšminga V. M. asmenybė, o arešto bausmės paskyrimą nulėmė būtent teismo manymas apie baudos galimą neįvykdymą. Teismo motyvai skirti areštą buvo susieti ne su tam tikromis V. M. asmeninėmis savybėmis, rodančiomis jo susiformavusias antivisuomeniškas nuostatas ar kitokiu būdu patvirtinančiomis, kad šis pirmą kartą už nesunkų nusikaltimą teisiamas asmuo jau nusipelnė griežtesnės, nei paprastai BK 55 straipsnio tvarka skiriamos, bausmės, o iš esmės su jo turtine padėtimi. Iš nuosprendžio matyti, jog teismas laikė, jog nebūtų teisinga beturčiui ir nedirbančiam V. M. skirti baudą, ir dėl to ėmėsi sunkinti jo padėtį - skyrė jam griežtesnę bausmės rūšį. Nuteistojo gynėjo nuomone, toks bausmės skyrimo būdas neatitinka ne tik minėto BK 55 straipsnio nuostatų turinio, tačiau netgi BK 54 straipsnio 3 dalies, kur numatytas priešingas teismo veikimo būdas - jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Be to, toks kaltininko padėties sunkinimas nesuderinamas ir su BK 47 straipsnio 8 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad tik jeigu asmuo vengia savu noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas arešto bausmę skyrė įtardamas netgi ne būsimą vengimą, o galimą bausmės neįvykdymą.Bylos duomenys būtent patvirtina, jog bausmės individualizavimui reikšmingi kriterijai rodo nesant pagrindo V. M. taikyti tokią griežtą, su laisvės atėmimu susijusią bausmę. V. M. anksčiau neteistas, nusikaltimas padarytas netgi nesant galiojančių administracinių nuobaudų, iš viso jis tik kartą buvęs baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo, jog nusikaltimas nėra dėsningas jo gyvenimo reiškinys, o V. M. nėra linkęs nusikalsti. Teismas nustatė, jog V. M. atsakomybę švelnina jo kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Taigi visų šių aplinkybių visuma rodo, jog teismas, paskirdamas arešto bausmę V. M., netinkamai taikė BK 54 straipsnio 1, 2 dalis, 55 straipsnį ir paskyrė jam per griežtą bausmę. V. M. nuosprendžiu nustatyta 30 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, viena arešto para prilyginama dviejų MGL dydžio baudai. Taigi V. M. tinkamai parinkus bausmės rūšį, teisinga bausmė būtų BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis - bauda iki 60 MGL dydžio, tai neprieštarauja ir teismų praktikai skiriant bausmes tokio pobūdžio bylose. Tai, kad V. M. nuosprendžio priėmimo metu nedirbo, nebuvo duomenų apie jo turtą, savaime nereiškia, jog jis negalės ateityje uždirbti ar gauti lėšų baudai sumokėti.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio nuostatomis, nuteistasis privalo sumokėti baudą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas paskirtų nuteistajam apeliaciniu skundu prašomą bausmės rūšį - baudą, tam, kad bausmė pasiektų savo tikslus, t. y., kad šiuo metu nedirbantis ir turto, išskyrus skundžiamu nuosprendžiu konfiskuojamą menkavertį automobilį, neturintis nuteistasis turėtų realių galimybių baudos sumokėjimui (pvz. galėtų įsidarbinti ir uždirbti pinigų), tikslingas ženkliai ilgesnio nei dviejų mėnesių baudos sumokėjimo termino nustatymas.Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė I. Dačkauskienė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. M. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis niekur nedirba, neregistruotas darbo biržoje, nėra duomenų apie jo turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, todėl yra pagrindo manyti, kad paskirta bauda negalėtų būti įvykdyta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistojo V. M. gynėjas I. Motužis neginčija nusikalstamos veikos padarymo, nuteistojo kaltės ir veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su V. M. paskirta bausme, nurodo, kad teismas neįvertino nuteistojo asmenybės ir nepagrįstai pirmą kartą teisiamam asmeniui skyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę.BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Šiame BK 55 straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuojant sprendimą. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-138/2011, Nr. 2K-181/2014, 2K-208/2014). Taigi, jeigu straipsnio sankcijoje, pagal kurį asmuo teisiamas pirmą kartą, alternatyviai su laisvės atėmimo bausmėmis yra numatytos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, gali būti taikomas BK 55 straipsnis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį 30 parų arešto bausme. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. M. yra teisiamas pirmą kartą, jo padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl egzistuoja visos BK 55 straipsnyje nustatytos sąlygos ir teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. M., visų pirma, turėjo apsvarstyti galimybę skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tačiau pirmosios instancijos teismas, svarstydamas galimybę paskirti V. M. švelniausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą, įvertinęs tai, kad V. M. niekur nedirba, nėra duomenų apie jo turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, nusprendė, kad bauda gali būti neįvykdyta. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutikti negalima, nes iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pats nuteistasis V. M. nurodė, kad jis galės sumokėti jam paskirtą baudą (b. l. 76). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir nepagrįstai baudos skyrimo galimybę atmetė vertindamas jos galimo neįvykdymo perspektyvas. Iš BK 47 straipsnio matyti, kad bauda yra piniginė bausmė, kurią skiria teismas. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnį, ši bausmė vykdoma savanoriškai arba priverstinai, o iš šio straipsnio 2 dalies matyti, kad nuteistasis per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Taigi, nuteistajam yra suteikiama galimybė savo noru įvykdyti šią bausmę ir tik per nustatytą terminą šios pareigos neįvykdžius, bauda gali būti išieškoma priverstinai. Be to, BK 47 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis BK 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. pagal šio straipsnio 8 dalį, jeigu asmuo vengia savu noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą areštu. Taigi, nesuteikus asmeniui galimybės savo noru įvykdyti šią bausmę, negalima iš karto nuspręsti apie galimą jos neįvykdymą. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ši bausmė gali būti neįvykdyta, nesuteikia pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti V. M. skiriant tik su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Kaip jau minėta anksčiau, skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės. Šiuo atveju įvertinus V. M. asmenybę (anksčiau nebuvo teistas, administracine tvarka baustas tik vieną kartą, yra pakankamai jauno amžiaus, neigiamai jį charakterizuojančių duomenų nėra), bei nusikalstamos veikos pavojingumą, abejotina, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik izoliavus jį nuo visuomenės. Atvirkščiai, net ir trumpalaikis įkalinimas pirmą kartą nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų, todėl siekiant daryti teigiamą įtaką tokio asmens elgesiui, pasiteisina jauno žmogaus brandai tinkamos priemonės, o per griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą. Įvertinus anksčiau išdėstytus argumentus, skundą nagrinėjantis teismas mano, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant V. M. nuo visuomenės ir skiriant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

pakeisti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nuosprendį:

V. M., pripažintam kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, paskirti 60 MGL (2259,60 eurų) baudą. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir nustatyti V. M. galutinę bausmę – 40 MGL (1506,40 eurų) baudą.

Nustatyti, kad paskirta bauda savanoriškai turi būti sumokėta per keturis (4) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės Mokesčių inspekcijos sąskaitą (įmokos kodas 6801) ir Plungės rajono apylinkės teismo raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.