Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-22 · Civilinė byla Nr. 2A-1707-467/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-22
Bylos Nr.
2A-1707-467/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-17487-2014-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
I. V.
Atsakovas
Vilniaus
Trečiasis asmuo
V. V.
Kategorijos
  • 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1707-467/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17487-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3; 121.21; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo I. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. V. ieškinį atsakovui Vilniaus regiono kredito unijai dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, tretieji asmenys – V. V., antstolis V. M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas I. V. 2014 m. gegužės 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti tarp ieškovo I. V. ir atsakovo Vilniaus regiono kredito unijos 2011 m. balandžio 14 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. 11-00024 vienašališką nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti, pakeisti tarp I. V. ir Vilniaus regiono kredito unijos sudarytos paskolos sutarties 2.15 punktą bei sumažinti 0,2 proc. dydžio delspinigius iki 0,01 procentų dydžio. Nurodė, kad 2011 m. balandžio 14 d. tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovui buvo suteikta 40 000 Lt dydžio paskola būstui renovacijai. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas buto, esančio (duomens neskelbtini), įkeitimu. Ieškovas mokėjo atsakovui paskolos grąžinimo įmokas, tačiau 2014 m. sausio 28 d. gavo antstolio V. M. raginimą bei 2014 m. gegužės 6 d. antstolio V. M. pranešimą dėl turto pardavimo iš varžytynių, remiantis nutraukta šalių kredito sutartimi. Ieškovas nebuvo gavęs iš atsakovo jokio raštiško įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo ar jos netinkamo vykdymo. Be to, jei atsakovas ir būtų pranešęs ieškovui apie ketinimus vienašališkai nutraukti sutartį, joje numatytas terminas trūkumams ištaisyti yra neprotingai trumpas. Dėl šių aplinkybių sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir naikintinas. Taip pat šalių sutartyje numatyta, kad už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas atsakovui įmokas bei palūkanas ieškovas už kiekvieną pradelstą dieną turi mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovo nuomone, tokios netesybos yra baudinės, jos turi būti pripažintinos nesąžiningomis ir sumažintos iki 0,01 procento.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus regiono kredito unija atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2011 m. kovo 25 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą priimti jį nariu į Vilniaus regiono kredito uniją bei savo gyvenamosios vietos adresu nurodė (duomens neskelbtini). Tą pačią dieną ieškovas pateikė paraišką vartojimo paskolai gauti, kurioje savo faktine gyvenamąja vieta taip pat nurodė (duomens neskelbtini). Paraiškoje šis adresas nurodytas ir kaip jo sutuoktinės gyvenamoji vieta, todėl būtent šis adresas nuo pat santykių su ieškovu atsiradimo dienos buvo laikomas kaip faktinė ieškovo ir jo šeimos gyvenamoji vieta. Paskolos sutarties 6.5 - 6.7 punktuose ieškovas įsipareigojo atsakovui reguliariai mokėti palūkanas už paskolą ir kiekvieną mėnesį grąžinti dalį paskolos. Įmokas ieškovas reguliariai mokėjo iki 2012 m. balandžio mėn., vėliau mokėjimai sutriko, o nuo 2012 m. spalio 22 d. - iš viso nustojo mokėti palūkanas bei grąžinti paskolą. Atsakovas 2012 m. liepos 3 d. raštišką įspėjimą dėl sutarties nevykdymo bei raginimą sumokėti įsiskolinimą išsiuntė ieškovo nurodytu adresu (duomens neskelbtini), sekantį įspėjimą tuo pačiu adresu išsiuntė 2012 m. gruodžio 17 d. Taip pat apie įsiskolinimus bei prievoles mokėti įmokas pagal grafiką ieškovui buvo primenama telefonu. Nežiūrint į tai, ieškovas savo įsipareigojimų nuo 2012 m. spalio mėnesio nebevykdė, su atsakovu nebendradarbiavo ir nesiūlė jokių kitų sprendimo būdų. Todėl atsakovas, nebegalėdamas tikėtis, kad sutartį ieškovas įvykdys ateityje, 2013 m. lapkričio 14 d. išsiuntė raginimą, kuriame nurodė ieškovo įsiskolinimo sumą ir paprašė ją padengti per paskolos sutartyje numatytą 15 dienų terminą. Taip pat paragino susisiekti su atsakovu bei įspėjo, jog, nesureagavus į laišką per 15 dienų, atsakovas turi teisę paskolos sutartį nutraukti vienašališkai. Paskolos sutartyje numatytas terminas trūkumams ištaisyti buvo pakankamas, kadangi nuo 2012 m. birželio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. atsakovas ragino ieškovą tinkamai vykdyti sutartį, tačiau ieškovas nebendradarbiavo, nesikreipė į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, įsipareigojimų vykdymo peržiūrėjimo ir pan. Po patvarkymų iš antstolio gavimo ieškovas taip pat nebandė susisiekti su atsakovo atstovais. 2013 m. gruodžio 2 d. atsakovas kreipėsi į hipotekos sandorį patvirtinusį notarą dėl vykdomojo įrašo, o notaras, prieš atlikdamas vykdomąjį įrašą, 2013 m. gruodžio 2 d. išsiuntė ieškovui pranešimą hipotekos registre nurodytu adresu (duomens neskelbtini), kuriame nurodė atsakovo pateiktus duomenis (tame tarpe ir skolos sumą) bei pasiūlė ne vėliau kaip per 20 dienų sumokėti kreditoriui skolą ir apie prievolės įvykdymą raštu pranešti notarui arba pateikti duomenis dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimo nepagrįstumo. Tokiu būdu apie paskolos sutarties nutraukimą ieškovas buvo informuotas tiek 2013 m. lapkričio 13 d. raštu per paštą adresu (duomens neskelbtini), tiek ir notaro išsiųstu pranešimu. Po notaro pranešimo išsiuntimo ieškovas taip pat nesusiekė su atsakovu, nebendradarbiavo. Reikalaujamoje skolos sumoje delspinigiai sudaro tik 457,64 Lt arba tik 0,98 proc. bendros skolos sumos. Tokio dydžio delspinigių suma įrodo, kad atsakovas nepiktnaudžiauja savo teise ir visiškai nesiekia praturtėti ieškovo sąskaita.

Tretieji asmenys antstolis V. M. ir V. V. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas kvalifikavo tarp ginčo šalių sudarytą kredito sutartį kaip vartojimo sutartį ir ieškovui, kaip silpnesniajai šaliai, taikė įstatymuose numatytą padidintą jos teisių ir interesų apsaugos rėžimą, tačiau nurodė, kad tai nereiškia, jog vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Teismas nustatė, jog šalys sudarytoje paskolos sutartyje buvo sutarę, jog atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjęs ieškovą ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų, ir reikalauti, kad ieškovas grąžintų paskolą prieš terminą, sumokėtų palūkanas, delspinigius ir kitas mokėti priklausančias sumas, esant bent vienai iš sutartyje aptartų aplinkybių, tarp kurių - kai ieškovas ilgiau kaip mėnesį delsia sumokėti pagal sutartį mokėtinas įmokas ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo atsakovo pareikalavimo dienos, taip pat jeigu iškyla grėsmė, kad paskola nebus grąžinta laiku ir kt. Ieškovas nuo 2012 m. birželio mėnesio mokėjimus vykdė nereguliariai, o nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iš viso nevykdė mokėjimų, duomenų, jog ieškovas būtų ėmęsis veiksmų susidariusiai situacijai spręsti ar atsakovas būtų elgęsis nesąžiningai, nepateikė. Priešingai, teismas nustatė, kad, ieškovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas buvo geranoriškas ieškovo atžvilgiu, siekė išsaugoti sutartį, ne kartą ragino ieškovą sumokėti skolą, nesiėmė priverstinių skolos išieškojimo veiksmų ilgiau nei 1 metus, o ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu. Ieškovui jokia forma (nei raštu, nei žodžiu) nesureagavus į 2013 m. lapkričio 13 d. pranešime nurodytą pakartotinį raginimą, sutartis vienašališkai buvo nutraukta, pasibaigus pranešime nurodytam 15 d. terminui. Be to sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys sudarė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Sutarties vykdymo atnaujinimas negali būti savitikslis, jis turėtų būti orientuotas į ieškovo realias galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau tokių duomenų ieškovas nepateikė. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad, sudarydamas sutartį, o ir vėliau nemokėdamas įmokų, būtų prašęs atsakovo pakeisti delspinigių dydį, taręsis su atsakovu dėl šios sutarties sąlygos pakeitimo. Per sutarties galiojimo laikotarpį ieškovas nepareiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl sutartyje nurodyto delspinigių dydžio ir tik, pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, ieškovas kreipėsi į teismą dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, delspinigių sumažinimo bei vykdymo veiksmų sustabdymo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas I. V. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog ieškovas pats asmeniškai niekada nėra gavęs iš atsakovo jokio raštiško įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo ar netinkamo vykdymo. Apie sutarties nutraukimą ieškovas sužinojo tik iš antstolio, todėl atsakovas neįvykdė savo pareigos tinkamai informuoti ieškovą apie sutarties nutraukimą, kas laikytina sutarties nutraukimo sąlygų pažeidimu ir nesukuria jokių teisinių pasekmių kitai šaliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo grąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio. Teismas nepagrįstai atsakovo ieškovui suteiktą terminą ištaisyti sutarties nevykdymo pasekmes laikė tinkamu, o atsakovo elgesys, siuntinėjant raginimus, negali būti vertinamas geranorišku, kadangi jis nedėjo visų maksimalių pastangų, būtinų ginčui taikiai išspręsti. Pasisakydamas dėl sutartimi sulygtų delspinigių dydžio, teismas neįvertino fakto, jog jų dydį atsakovas nustatė vienašališkai, o kituose įstatymuose taikomas ženkliai mažesnis delspinigių dydis.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas Vilniaus regiono kredito unija su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, jog ieškovas pats prisiėmė iš sutarties nutraukimo kylančias teisines pasekmes, kadangi pats nesistengė susidariusios situacijos spręsti taikiai, nebendradarbiavo su atsakovu ir nuslėpė nuo jo sutarties sudarymui svarbias aplinkybes. Prašymas sumažinti delspinigių dydį yra neteisėtas, kadangi tokį dydį šalys sulygo sutartyje, ir, vertinant susiklosčiusias aplinkybes, jis negali būti laikomas dideliu.

Tretieji asmenys antstolis V. M. ir V. V. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo I. V. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudarytos kredito sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo ir šia sutartimi sulygto delspinigių dydžio pagrįstumo. 2011 m. balandžio 14 d. tarp ieškovo I. V. ir atsakovo Vilniaus regiono kredito unijos buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui 40 000 Lt kreditą, o ieškovas įsipareigojo periodiniais mokėjimais atsiskaityti su atsakovu, mokant paskolos sumą ir sutartą palūkanų dydį. Taigi pirmosios instancijos teismas paskolos sutartį pagrįstai kvalifikavo kaip vartojimo sutartį ir jos sąlygas ex officio įvertino pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 str. 5 d.). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.). Tačiau sutartyje nurodytas jos nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo išimčių (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti prisiimtų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi, jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama – pagal įstatymo nuostatas, įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas I. V. šalių sutartyje sulygtais terminais nemokėjo kredito, palūkanų ir dėl to susidarė įsiskolinimas. Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors ieškovas sutartinių prievolių pradėjo nesilaikyti 2012 m. birželio mėn., o visiškai nustojo mokėti 2012 m. lapkričio mėn., atsakovas vienašališkai sutartį nutraukė tik 2013 m. lapkričio 28 d. Atsižvelgiant į tai, kad sutartinių prievolių pažeidimas konkrečiu atveju nebuvo vienkartinis, tokiam pažeidimui negali būti taikoma apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, draudžianti nutraukti sutartį dėl vienkartinio kredito sutarties pažeidimo. Be to sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo (ieškovo) elgesys – nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki paskolos sutarties nutraukimo 2013 m. lapkričio 28 d. ieškovas apskritai neatliko nė vieno mokėjimo pagal paskolos sutartį, nors buvo įsipareigojęs tą daryti kiekvieną mėnesį, į žodžiu ir raštu teikiamus atsakovo raginimus vykdyti prievolę nereagavo, nebendradarbiavo su atsakovu, neieškojo galimų situacijos sprendimų - sudarė pakankamą pagrindą kreditoriui (atsakovui) nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

Pažymėtina, kad byloje esantys įrodymai bei nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai įrodo, kad paskolos sutarties nutraukimo dienai iš CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytų esminių sutarties pažeidimo kriterijų konstatuotini bent keli pagrindai pripažinti ieškovo veiksmus bei neveikimą esminiu sutarties pažeidimu, taip: atsakovas nė karto nesikreipė į atsakovą dėl susidariusios situacijos, nesiūlė jokių abiems šalims priimtinų sprendimų, ilgiau nei metus nevykdė paskolos sutarties sąlygų, jas pažeidinėjo, nereagavo į atsakovo raštiškus ir žodinius raginimus vykdyti prisiimtą prievolę ir t.t. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas savo tariamai pažeistas teises pradėjo ginti tik antstoliui paskelbus įkeisti turto varžytynes.

Pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o, jei toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Šalių kreditavimo sutarties 5.11 punkte nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėją. Apelianto teigimu, teismas neįvertino esminės bylos aplinkybės, kad ieškovas negavo atsakovo siųstų raginimų bei pranešimo apie sutarties nutraukimą ir dėl šios priežasties sutarties nutraukimas negali būti teisėtu. Tačiau bylos duomenys tvirtina, kad 2012 m. liepos 3 d. bei 2012 m. gruodžio 17 d. atsakovas išsiuntė ieškovui raginimus adresu (duomens neskelbtini). Taip pat šiuo adresu atsakovas 2013 m. lapkričio 14 d. išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą. Tokį adresą prašyme priimti į Vilniaus regiono kredito unijos narius bei paraiškoje vartojimo paskolai gauti atsakovui nurodė pats ieškovas, todėl atsakovo teiginiai, jog, jis jokių įspėjimų nėra gavęs, negali būti laikomi pagrįstais. Paties ieškovo nerūpestingas elgesys - nesirūpinimas gaunamos korespondencijos priėmimu arba faktinio adreso korespondencijai gauti nepateikimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis vidutinio rūpestingo asmens standartus. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai nevertino atsakovo elgesio kaip pažeidžiančio sutarties nutraukimo tvarką.

Netesybos – viena iš sutartinės civilinės atsakomybės formų, kuriai būdinga, kad šalys gali iš anksto nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį, turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių, o taip pat savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes tai, jog, sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, dar nereiškia prieštaravimo viešajai tvarkai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo sumažinti šalių paskolos sutartimi sulygtų delspinigių dydį, nes jis nėra akivaizdžiai per didelis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.73 straipsnio 2 dalis numato galimybę teismui sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo vykdymo. Nagrinėjamu atveju delspinigių suma - 457,64 Lt bendroje ieškovo skolos sumoje sudaro tik labai mažą procentą visos skolos sumos. Ši delspinigių suma yra paskaičiuota už laikotarpį, kada ieškovas iš viso nemokėjo įmokų pagal paskolos sutartį. Tuo tarpu nuo sutarties nutraukimo praėjo jau pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl delspinigių suma, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas visiškai neatlieka jokių mokėjimų pagal paskolos sutartį, akivaizdžiai yra nežymi ir tik iš dalies kompensuoja atsakovo patiriamus nuostolius dėl prievolės nevykdymo. Apelianto nurodytos LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatos dėl delspinigių dydžio (ne daugiau kaip 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną) nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes nurodyto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad šios nuostatos netaikomos kredito sutartims, užtikrintoms hipoteka, kaip yra ginčo šiuo atveju.

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Romualda JanovičienėEglė SurgailienėAlma Urbanavičienė