Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-168-316/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-11-16
Bylos Nr.: 1A-168-316/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-02361-2021-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Boleslovas Kalainis, Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
Nuteistasis: V. Š.
Nukentėjusysis: S. Š.
Advokatai: Mindaugas Klemenis, Kristina Adomavičienė

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-168-316/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02361-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.6.2.; 1.1.7.3.1.; 1.2.4.6.2.2.; 2.1.7.4.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.3.2; 2.4.6.5.1.; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. lapkričio 16 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,dalyvaujant prokurorei Rasai Valančienei,gynėjui advokatui Mindaugui Klemeniui,nuteistajam V. Š.,

nukentėjusiosios S. Š. atstovei pagal įstatymą D. Š. ir atstovei advokatei Kristinai Adomavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės, nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Klemenio apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (už veiką suduodant smūgį į nugarą) 50 MGL, t. y., 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) bauda;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį (už veiką suduodant smūgį į veidą) 60 MGL, t.y., 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir V. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 64 MGL, t. y., 3 200 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų eurų) bauda. Baudos sumokėjimui nustatytas 6 mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir 72² straipsniu V. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš V. Š. išieškota valstybės naudai proceso išlaidos už nukentėjusiajai S. Š. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą 799,28 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt devynis eurus 28 ct).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. Š. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. sausio 10 d. 15.04 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku, gyvenamajame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) tyčia ranka sudavė vieną smūgį mažametei dukrai S. Š., gimusiai (duomenys neskelbtini), į kairį skruostą, taip mušdamas sukėlė fizinį skausmą kartu gyvenančiam šeimos nariui – mažametei dukrai S. Š..

2. Taip pat, V. Š. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. sausio 10 d. 15.04 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir laiku, gyvenamajame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia ranka sudavė vieną smūgį mažametei dukrai S. Š., gimusiai (duomenys neskelbtini), į nugarą tarp menčių, taip mušdamas sukėlė fizinį skausmą kartu gyvenančiam šeimos nariui – mažametei dukrai S. Š..

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė Edita Ročytė prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl V. Š. paskirtų bausmių subendrinimo, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 63 straipsnio 1, 4 dalimis, V. Š. paskirtas bausmes – 60 MGL dydžio, t. y. 3 000 (trijų tūkstančių) eurų baudą, paskirtą už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, ir 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų baudą, paskirtą už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, subendrinti jas iš dalies sudedant – prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 110 MGL dydžio, t. y. 5 500 (penkių tūkstančių penkių šimtų) eurų baudą. Likusią Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

3.1. Skunde prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad V. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarė skirtingu laiku. Nors sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, tačiau būtina nustatyti, kad jos padarytos įgyvendinant vieną sumanymą. Šiuo atveju byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad V. Š. sudavė mažametei dukrai į kairį skruostą, nes pastaroji galimai šiukšlino prie kaimynės buto durų ir kitu atveju sudavė vieną kartą mažametei dukrai S. Š. į nugarą, dėl praleistų pamokų. Duomenų, kad V. Š. būtų iš anksto suplanavęs suduoti dukrai dėl praleistų pamokų, o vėliau prieš ją smurtauti, dėl galimo šiukšlinimo prie kaimynės buto durų, t. y. kad abi veikas sieja vienas bendras sumanymas, byloje nėra, juo labiau, kad suduodamas dukrai pirmu atveju, jis net negalėjo žinoti, kad dukra vėlesniu laiku galimai šiukšlins prie kaimynės buto durų, dėl ko jis vėl suduos dukrai, todėl pagrindo konstatuoti, kad padarytos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, nėra.

3.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ir bendrino bausmes dalinio sudėjimo būdu, nes toks bendrinimo būdas palankesnis nuteistajam. Pažymi, jog BK nenurodyta, kada teismas privalo bausmes bendrinti dalinio, o kada visiško sudėjimo būdu, tai yra įstatymo leidėjo palikta teismo nuožiūrai. Teismas pats sprendžia, kokiu būdu bendrinti bausmes konkrečioje byloje. Tačiau bendrindamas bausmes teismas atsižvelgia į BK 63 straipsnyje nurodytas bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisykles. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas bendrindamas bausmes neteisingai jas subendrino, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė per švelnią bausmę.

3.3. Skunde teigiama, kad BK 63 straipsnio 4 dalis nustato, jog pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Nurodo, kad BK 140 straipsnio 3 dalis nenustato baudos minimumo, todėl taikomos BK 47 straipsnio nuostatos. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog už nesunkų nusikaltimą taikoma nuo 50 MGL dydžio bauda. Šiuo atveju, pasak prokurorės, taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, prie griežtesnės bausmės – 60 MGL dydžio baudos, paskirtos už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, turėjo būti pridėta dalis baudos, paskirtos už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – t. y. minimali 50 MGL bausmės dalis, ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 110 MGL dydžio bauda.

3.4. Prokurorės teigimu, nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas) ir paskyrė V. Š. per švelnią bausmę, vertintinas kaip esminis baudžiamojo įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui priimti tinkamą sprendimą paskiriant bausmę, bei teisingai išnagrinėjant bylą, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis keistina dėl neteisingai pritaikymo baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Šalies argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Klemenis prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. Š. išteisinti. Išteisinus V. Š. priteisti jam iš valstybės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas

4.1. Skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas ir neteisingai nurodė, jog V. Š. savo kaltės nepripažino, nes teisiamojo posėdžio metu (2021 m. birželio 7 d.) jis nurodė, jog kaltę pripažįsta iš dalies. V. Š. dėl smūgio į veidą patvirtino, jog buvo kontaktas, kaip prisilietimas, tačiau ne smūgis. O dėl smūgio į nugarą kaltės nepripažino ir parodė, jog bandė sustabdyti nueinančią dukrą ir sugriebė už megztuko iš nugaros, kas šioje byloje nepagrįstai buvo traktuota kaip smūgis ir tyčinis skausmo sukėlimas. Teigia, kad liudytojų R. Ž. ir S. B. parodymai nepatvirtina nuteistojo V. Š. kaltės. Kuo kaltinamojo kaltę grindžia nuosprendyje pakartoti kitų liudytojų parodymai, apeliantams nėra aišku, nes nuosprendyje jie nėra tirti, aptarti ir įvertinti. Pažymi, jog šioje byloje tiesioginiai liudytojai tik du, t. y. nukentėjusioji S. Š. ir A. Š., kurie yra suinteresuoti asmenys, bei kuriuos jų motina D. Š. mokė meluoti. Todėl šių liudytojų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turėjo būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų asmenų parodymus. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas V. Š. kaltę iš esmės grindė dviejų liudytojų, t. y. jo paties vaikų parodymais, ypatingai dėl smūgio į veidą, nes smūgio į nugarą metu liudytojo A. Š. net nebuvo šalia.

4.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas V. Š. kaltę neteisingai nurodė, jog liudytojų parodymų teisingumu nėra pagrindo abejoti, neva jie vieni kitus papildo, dera tarpusavyje. Pažymi, jog liudytojo A. Š. parodymai, kuris pats net yra smurtavęs prieš nukentėjusiąją S. Š., ką pats patvirtino teismo posėdyje, kelia abejonių. Be to, motina, liudytoja D. Š., mokė vaikus sakyti tėvui, kad jie nežino kur ji yra, t. y. mokė meluoti ir apkalbėti tėvą. Pasak apeliantų, jos tikslas buvo patraukti V. Š. baudžiamojon atsakomybėn, kad jis sutiktų su visomis santuokos nutraukimo sąlygomis. Skunde analizuojami liudytojo A. Š. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, ir nurodoma, kad liudytojo A. Š. parodymai yra prieštaringi. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji S. Š. parodė, jog kai jai trenkė, buvo koridoriuje prie išėjimo durų. Kambaryje buvo brolis, neprisimena, ar jis matė tą įvykį. Tą pati patvirtino ir V. Š., jog konfliktas buvo koridoriuje, o ne kambaryje, ir A. Š. eidamas iš kambario esančio kairiau nuo koridoriaus ir eidamas į tualetą net negalėjo matyti V. Š. ir nukentėjusiosios S. Š.. Teigia, kad teisiamojo posėdžio metu buvo nustatyta, kad iš karto po konflikto tėvas su dukra išėjo sutvarkyti prie kaimynės durų, o ne į atskirus kambarius, kaip nurodė liudytojas A. Š.. Teismas nevertino to, jog liudytoja D. Š. tuo pačiu metu inicijavo skyrybų procesą, o V. Š. apkaltintas smurtu turėjo palikti namus, šeimą, kas įtakojo jo būseną bei sprendimų priėmimą sutinkant su jam siūlomu procesu užbaigimu, kurio esmės jis nesuprato. Pažymi, jog būtent dėl šių priežasčių V. Š. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, sutiko su proceso užbaigimu teismo baudžiamuoju įsakymu, nes nesuprato teisinių pasekmių. Tik gavęs teismo baudžiamąjį įsakymą V. Š. išsiaiškino, kad baudžiamuoju įsakymu gali būti sukeltos teisinės pasekmės ir kokios, todėl šį teismo sprendimą apskundė teismui ir prašė bylą nagrinėti bendra tvarka. Teisiamajame posėdyje V. Š. savo kaltę pripažino iš dalies, nurodė, kad tikslo sutrenkti ar sukelti skausmą dukrai neturėjo, galėjo sutrenkti per veidą gestikuliuodamas, rodydamas ranka eiti pasiimti šiukšlių kibirą.

4.3. Pažymi, jog dėl nuteistajam V. Š. inkriminuoto smūgio į veidą paminėtina, jog nukentėjusioji S. Š. ikiteisminio tyrimo metu apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog buvo nemalonu, kažkiek skaudėjo, skausmą įvertino 4-5 balais. Dėl nuteistajam V. Š. inkriminuoto smūgio į nugarą nukentėjusioji S. Š. parodė, jog buvo nemalonu, skaudėjo mažiau nei tada, kai trenkė į veidą. Neprisimena su kuo trenkė, trenkė ranka, vieną kartą. Skausmą įvertino 2-3 balais. Į trenkimą nereagavo. Apeliantų nuomone, nukentėjusios S. Š. parodymai nepatvirtina, jog jai iš tikro buvo sukeltas skausmas, ar kad tas skausmas buvo toks, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teigia, kad smūgių sudavimas abejotinas, nors ir preziumuojant buvus smūgiams ar kontaktams, tačiau tai nepatvirtina ir neleidžia teigti, jog buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymi, jog fizinio skausmo buvimą užfiksuoti neįmanoma, o šiuo atveju apie įvykius pranešus net po kurio laiko, kai buvo inicijuotas skyrybų procesas, ypatingai kelia abejonių jų patikimumas. Pažymi ir tai, kad liudytoja R. Ž. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog dėl smūgio į nugarą S. Š. neminėjo ar jai skaudėjo. O smūgio į veidą skausmą įvardino nelabai stiprų. Tačiau teismas, pasak apeliantų, akcentavo tai, kad liudytoja nurodė, jog mergaitė kalbėdama apie patirtą smurtą labai jaudinosi, jos balsas pasikeitė, drebėjo. Pažymi, kad jaudinimąsi galėjo sukelti ir mergaitės reakcija į galimą motinos poveikį, ir tai jog ji galimai melavo, nes apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją kalbant apie smurtą jaudinimasis nefiksuotas.

4.4. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nurodyti įrodymai nesudaro pagrindo teigti, jog V. Š. padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus ir, kad jis turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pažymi tai, kad nors ir konstatavus buvus fizinį kontaktą, tačiau V. Š. atliktų veiksmų pavojingumas nebuvo toks didelis, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Dėl tariamo smūgio į nugarą iš viso nėra jokių įrodymų, kurie leistų neginčijamai patvirtinti nusikalstamos veikos požymių buvimą ir skausmo sukėlimą, nes kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio. Vienetinis kontaktas, konflikto metu (smūgis į veidą), kuris galimai atliktas net netyčia, o mojuojant rankomis, ranka atsitrenkus į sieną ir netyčia užgavus nukentėjusiosios veidą, bei neturint tikslo sužaloti ar sukelti skausmą, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

4.5. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog abiem atvejais V. Š. buvo piktas, barė dukrą, šaukė ant jos. Ir tai neva patvirtina, jog kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti prieš nukentėjusiosios sveikatą. Dukros barimas, auklėjimas dėl netinkamo elgesio negali būti prilyginamas veiksmams, nukreiptiems prieš nukentėjusiojo sveikatą. Taip pat nevertino liudytojos O. D. parodymų, kuri patvirtino, kad mergaitė buvo susinervinusi, truputi apsiverkusi, bet nebuvo sumušta. Apeliantų teigimu, akivaizdu, jog buvus smurtui, stipriam smūgiui, sumušimas būtų matomas ir kaimynė būtų pastebėjusi, ar nukentėjusioji net būtų pasiskundusi, kad ją mušė, tačiau to nebuvo. V. Š. iš dalies prisipažino kaltę dėl smūgio į veidą, nes patį smūgį jis pripažįsta, tačiau nepripažįsta, jog tai buvo tyčinis smūgis, siekis sukelti skausmą, t. y. įvykio aplinkybes jis pripažįsta, tačiau tai, ar veikos kvalifikavimas tyčinė ar neatsargi veika, nepriklauso nuo kaltinamojo valios. Mano, kad teismas, konstatavęs skausmo sukėlimą, kas yra labai abejotina, turėjo vertinti galimybę atleisti V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), nes buvo apklausta laiduotoja ir pateiktas jos prašymas.

Žemesnės instancijos teismas

4.6. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog V. Š. naudojo fizinį smurtą laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. sausio 10 d. 15.04 val., kas suponuoja išvadą, jog smurtas tarsi buvo tęstinis ir nenutrūkstamas. Nurodo, kad kaltinamasis V. Š. pateikė įrodymus, patvirtinančius tikslią įvykio dieną, tačiau teismas šių aplinkybių taip pat netikrino ir neištyrė.

4.7. Skunde taip pat nurodoma, kad skirdamas bausmę teismas visiškai jos neindividualizavo, o bausmes subendrindamas nenurodė kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvų (BK 63 straipsnio 4 dalis). Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių buvimą, t. y. V. Š. tiesioginę tyčią, norą ir siekį sukelti fizinį skausmą. Pažymi, jog V. Š. tikslo sužaloti ar sukelti skausmą neturėjo. Šiuo atveju teismas neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos, neatsižvelgė į konfliktinę situaciją tarp šalių, skyrybų procesą ir liudytojų parodymų prieštaringumą, neįvertino gynybai svarbių ir aktualių įrodymų bei tai, kad S. Š. nepyksta ant tėčio, ir jam atleido bei susitaikė. Apeliantų nuomone, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl įrodymų vertinimo spragų. Jų skunde išdėstytos aplinkybės, pasak apeliantų, leidžia pagrįstai teigti, jog apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į Telšių apylinkės prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės apeliacinį skundą nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas Mindaugas Klemenis prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad prokurorė yra nenuosekli, nes pati teisiamajame posėdyje siūlė už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje skirti 50 MGL ir 60 MGL bausmes, ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirti subendrintą 105 MGL bausmę, o apeliaciniu skundu prašo skirti 110 MGL dydžio baudą. Teigia, kad prokurorės siūlomas subendrinimas yra ne dalinis bausmių sudėjimas, o visiškas bausmių sudėjimas, kuris turi būti motyvuotas, o šiuo atveju prokurorė to visiškai nemotyvuoja.

6. Atsiliepimu į nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Klemenio apeliacinį skundą nukentėjusiosios S. Š. atstovė D. Š. ir atstovė advokatė K. A. prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

6.1. Atsiliepime nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. Š. nurodė, kad dėl tėvų skyrybų labai išgyveno, apie tai sužinojęs net susigraudino. Akivaizdu, kad liudytojas buvo suinteresuotas, kad tėvų santuoka būtų išsaugota, todėl duodamas parodymus buvo objektyvus ir nepalaikė nė vienos pusės. Liudytojas nurodė, kad mama D. Š. vienu laikotarpiu buvo pasitraukusi iš namų jiems žinant, nes labiausia buvo nukentėjusi nuo konfliktų (su V. Š.). Tuomet teigė tėvui, kad nežinantis kur yra mama, siekėją apsaugoti, nes kai tėvas sužinojo kur yra mama, tai veržėsi pas ją. Teigia, kad minima aplinkybė nesuteikia pagrindo manyti, kad A. Š. ar S. Š. davė melagingus parodymus apie įvykių aplinkybes, kuomet S. Š. atžvilgiu buvo smurtaujama, suduodant smūgius į skruostą ir nugarą. Be to, 2021 m. sausio 10 d. policijos pareigūnai adresu: (duomenys neskelbtini), buvo kviečiami A. Š., nurodant, kad vyksta šeimyninis konfliktas, tėvai kelia balsą, tėvas yra neblaivus, pareiškėjas baiminasi. Ginčo aplinkybių neneigė ir nuteistasis. Teigia, kad aplinkybės, kurios buvo fiksuotos teisiamųjų posėdžių protokoluose neginčijamai leidžia daryti išvadą, kad A. Š. parodymai yra objektyvūs, nėra šališki.

6.2. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad teiginiai, kad V. Š. dėl vykstančio skyrybų proceso, taip pat vykdomo ikiteisminio tyrimo, kas paveikė jo būseną bei sprendimų priėmimą, negebėjo suprasti jam siūlomo proceso užbaigimo būdo (teismo baudžiamuoju įsakymu), todėl kaltę pripažino, nes nesuprato teisinių pasekmių, neatitinka realių aplinkybių. V. Š. raštiškai buvo informuotas apie proceso užbaigimą teismo baudžiamuoju įsakymu, su juo sutiko ir pasirašė. Tai 2021 m. rugsėjo 9 d. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja B. R., teigdama, kad prokurorė priėmė nutarimą baigti procesą baudžiamuoju įsakymu, V. Š. apie tai paskelbė, todėl mano, kad šis neturėjo priežasčių nesuprasti baudžiamojo įsakymo tvarkos ir pasekmių.

6.3. Teigia, kad nuteistojo ir jo gynėjo skunde teisingai atkreipiamas dėmesys, kad įstatyme nėra detalizuota, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Pažymi, jog baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, kurie leidžia kilti baudžiamajai atsakomybei, jei nusikalstama veika padaroma mažamečiui, vadovaujantis BK 140 straipsnio 3 dalimi. Teisminio bylos nagrinėjimo metu eilė liudytojų nurodė, kad S. Š. skundėsi patyrusi fizinį skausmą dėl tėvo suduotų smūgių. Nurodo, jog Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė R. Ž., kuri bendravo su S. Š., patvirtino, kad mergaitė pokalbio metu prasitarė apie patirtą fizinį smurtą, kad tėvas V. Š. konflikto metu sudavė jai delnu per veidą. Paminėjo, kad tai ne pirmas kartas, kad buvo dar vienas atvejis, kai pajuto smūgį į nugarą. Teigė, kad patyrė fizinį skausmą, liko raudona žymė. Mergaitė kalbėdama apie įvykį labai jaudinosi, jos balsas pasikeitė, drebėjo. Dėl smūgio į nugarą, tai mergaitė neminėjo ar jai skaudėjo po to smūgio. Apklausos pabaigoje R. Ž. patikslino, kad klausimas ar smūgio metu į nugarą pajuto fizinį skausmą, nebuvo užduotas. To paties teisiamojo posėdžio metu liudytoja S. B. nurodė, kad S. Š. pati, savo iniciatyva, pasakė, kad tėtis jai sudavė į nugarą. Pažymi, jog tai rodo, kad S. Š. teiginiai dėl jos atžvilgiu tėvo naudoto smurto nėra tik jos fantazijos, neutralių pokalbių metu su pašaliniais asmenimis ji išsakė ką yra patyrusi, kaip jautėsi. Liudytojų parodymai tokius S. Š. teiginius tik patvirtina.

6.4. Nukentėjusiosios atstovių teigimu, viena iš būtinų sąlygų, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės yra visiška inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažinimas ir gailėjimasis. Nuteistasis nė vienos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino. Neigė sudavęs smūgius tyčia ranka, neigė, kad sukėlė mažametei nukentėjusiajai fizinį skausmą. Duodamas parodymus teisiamuosiuose posėdžiuose bei teikdamas apeliacinį skundą vis akcentavo, kad nukentėjusioji yra primokyta meluoti apie įvykius (kas leidžia suprasti, kad nuteistasis tam tikrais momentais aplamai neigia buvus tokiems įvykiams), kritiškai vertina nukentėjusios duotus parodymus, kad smūgiai jai sukėlė fizinį skausmą, neigia atitinkamą nukentėjusiosios reakciją po suduotų smūgių. Šių aplinkybių visuma suponuoja, kad kaltė nėra pripažinta. Teigia, kad analogišką nuteistojo poziciją dėl kaltės pripažinimo palaiko ir teisiamojo posėdžio metu apklausta galima laiduotoja R. K., nurodžiusi, kad mažametė S. Š. pati išprovokavo įvykį su tėvu, jog tėvas „maskatuodamas rankomis sudavė jai per žandą“. Dėl sudavimo ranka per nugarą, laiduotoja teigė, kad brolis kaltės nepripažįsta. Teisiamojo posėdžio metu R. K. nepagrindę savo pateikto prašymo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tinkamai neargumentavo savo galimybių daryti teigiamą įtaką broliui V. Š.. Pastaroji atsisakė atsakinėti į pateiktus klausimus. Pats nuteistasis atsisakė komentuoti bet kokius klausimus dėl sesers pateikto prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šios išvardintos aplinkybės, nukentėjusiosios atstovių teigimu, tik patvirtina teismo priimtą sprendimą, kad V. Š. negali būti taikomas BK 40 straipsnio nuostatos.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismo posėdyje nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, dėl prokurorės apeliacinio skundo nepasisakė, prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą D. Š. ir atstovė advokatė K. A. prašė nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, o prokuroro skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Klemenio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, prokurorės apeliacinis skundas atmestinas

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir mano, kad nuteistojo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas bausmes neteisingai jas subendrino, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė per švelnią bausmę.

Dėl nuteistojo V. Š. ir jo gynėjo apeliacinio skundo

9. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Š. ir jo gynėjas neigia, kad V. Š. sudavė savo dukrai S. Š. į nugarą, nurodydami, kad jis tik bandė sustabdyti nueinančią dukrą ir sugriebė jai už megztuko iš nugaros, todėl mano, kad šioje byloje tai nepagrįstai buvo traktuota kaip smūgis ir tyčinis skausmo sukėlimas. Taip pat apeliantai neigia, kad V. S. sudavimas mažametei nukentėjusiajai per veidą buvo tyčinis veiksmas, tvirtindami, kad tai buvo tik kontaktas, prisilietimas, tačiau ne tyčinis smūgis. Su šiais apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

10. Kaip matyti iš byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų, jog mažametės nukentėjusiosios S. Š. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodytas aplinkybes, kad tėtis buvo trenkęs per nugarą – dėl mokslų, patvirtino su mažamete nukentėjusiąja bendravusios liudytojos R. Ž. ir S. B.. Tai, kad mažametė nukentėjusioji S. Š. pasakojo, jog tėvas jai sudavė per nugarą, nurodė ir liudytoja D. Š. bei A. Š.. Tačiau nei vienas iš minėtų liudytojų tiesiogiai šio įvykio nematė. Tuo tarp apklaustas nuteistasis V. Š. tvirtino, kad jis tik bandė sustabdyti nueinančią dukrą ir sugriebė jai už megztuko iš nugaros, jog jokio smūgio į nugarą jis nesudavė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati mažametė nukentėjusioji S. Š. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu tvirtino, kad ji į trenkimą nereagavo, o skausmą įvertintų tik 2–3 balais.

11. Taigi aptariamame įvykyje tiesiogiai dalyvavo tik du asmenys, t. y. pats nuteistasis V. Š. ir mažametė nukentėjusioji S. Š.. Kitų asmenų parodymai šiuo atveju yra netiesioginiai įrodymai, daugiausia liudijantys tai, ką pasakojo mažametė, kad nagrinėjamo įvykio metu ji patyrė fizinį skausmą. Vis tik, vien šių aplinkybių nepakanka daryti neabejotinos išvados, kad V. Š. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. ranka sudavė vieną smūgį mažametei dukrai S. Š. į nugarą ir sukėlė jai fizinį skausmą, kadangi būtina nustatyti, jog tarp V. Š. ir S. Š. kilusios konfliktinės situacijos metu V. Š. prieš mažametę S. Š. naudojo fizinį smurtą, tuo sukeldama jai fizinį skausmą ir tai darė tyčia. Dėl šių aplinkybių nagrinėjamu atveju ir kyla ginčas, nes V. Š. neprisipažįsta nagrinėjamos konfliktinės situacijos metu tyčia sudavęs mažametei nukentėjusiajai vieną smūgį ranka į nugarą, tvirtindamas, kad jis tik nueinančiai dukrai sugriebė iš nugaros už megztinio. Pasak nuteistojo V. Š., jo dukra pasakoja apie jo fizinį smurtą prieš ją ir duoda tokius parodymus dėl jai D. Š. daromos įtakos bei dėl jo sūnaus A. Š. nusistatymo prieš jį.

12. Pirmosios instancijos teismas V. Š. kaltę padarius minėtą nusikalstamą veiką iš esmės grindžia tik liudytojų R. Ž. ir S. B. parodymais, kurių parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra išvestiniai, paremti mažametės nukentėjusiosios S. Š. pasakojimu.

Žemesnės instancijos teismas

13. Liudytoja R. Ž. apklausta teisme parodė, kad mergaitė prasitarė apie galimą patirtą fizinį smurtą iš atstovo pagal įstatymą, ji paminėjo, kad buvo smurto atvejis, pasak mergaitės ji pajuto smūgį į nugarą, tačiau šito atvejo mergaitė nedetalizavo.

14. Teisme apklausta liudytoja S. B. parodė, kad pasiteiravus mergaitės apie smurto atvejus, ji įvardijo, kad tėtis yra sudavęs į nugarą, tačiau apie patirtą skausmą ji nieko nesakė.

15. Teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja D. G., kuri bendravo su nukentėjusiąja S. Š. net keturis kartus, parodė, jog pirmo susitikimo metu ji bandė S. Š. paklausti apie jos santykius su tėčiu, tačiau ji tik įvardijo, jog tėtis šaukdavo, tačiau apie smurto atvejus ji nieko neminėjo.

16. Be to, kaip matyti iš Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2021 m. sausio 20 d. pranešimo apie galimą vaiko teisių pažeidimą D. Š. ir V. Š. šeimoje nurodytas aplinkybes, kad bendraujant su vaiku buvo nustatytas galimas smurtas prieš vaiką S. Š., pasak nepilnametės, V. Š. konflikto metu sudavė vien kartą per veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą (1 t., b. l. 19–20). Minėtame pranešime apie Š. Š. patirtą fizinį skausmą V. Š. jai sudavus į nugarą, nėra užsimenama. Taip pat šios aplinkybės nėra nurodomos ir 2021 m. sausio 22 d. įvykio registravimo duomenyse (1 t., b. l. 14–15).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų liudytojų parodymus, paties nuteistojo V. Š. ir mažametės nukentėjusiosios S. Š. parodymus duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei pirminius rašytinius duomenis, kuriuose buvo fiksuojamas mažametės patirtas fizinis smurtas, tačiau tik dėl smūgio sudavimo į veidą, nesant kitų objektyvių duomenų, negalima daryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis V. Š. sukėlė mažametei fizinį skausmą suduodamas vieną smūgį į nugarą. Abejones, jog V. Š. sudavė nukentėjusiajai smūgį į nugarą kelia ir tai, kad apie šį įvykį mažametė nenurodė nei mamai, nei broliui, o šias aplinkybes ji nurodė tik pradėjus šioje byloje ikiteisminį tyrimą dėl smūgio sudavimo jai į veidą, nedetalizuojant šio įvykio, o tik vėliau, apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, mažametė nukentėjusioji apie šį įvykį jau pasakojo plačiau.

18. Pažymima, kad nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, kurių negalima paneigti ar pašalinti byloje surinktais įrodymais, būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens – šiuo atveju, nuteistojo V. Š. naudai. Todėl, priešingai nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti neabejotiną išvadą, jog V. Š. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė mažametei dukrai į nugarą ir taip sukėlė fizinį skausmą. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl minėtos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, naikinama ir šioje dalyje V. Š. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas).

19. Nors nuteistasis V. Š. tiek apklausiamas teisme, tiek ir apeliaciniame skunde, tvirtina, kad sudavimas mažametei jo dukrai S. Š. per veidą nebuvo tyčinis veiksmas, jog tai buvo tik kontaktas, prisilietimas, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp V. Š. ir mažametės jo dukters S. Š. iš tiesų kilo konfliktinė situacija, kai V. Š. kaimynė pasakė, jog galimai jo dukra su drauge, prie jos durų pritrupino nuo šokolado popieriukų ir apelsinų žievelių, todėl jis nupaveikslavęs šiukšles, kurias norėjo parodyti dukrai, grįžęs iš karto aiškinosi su dukra apie tą įvykį. Nuteistojo V. Š. tvirtinimu, prieš nueinant pas kaimynę, jis dukrai nesudavė, jis ją tik netyčia kliudė, jog dukra daugiau streso patyrė dėl šio konflikto, to barnio, kurį išprovokavo pati, kai atsisakė sutvarkyti. Tačiau apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė nukentėjusioji S. Š. nurodė, jog dėl nesutarimų su kaimyne tėtis jai trenkė vieną kartą į veidą. Paaiškino, kad tėvas ant jos rėkė dėl nesutarimų su kaimyne. Daug neprisimena, atrodo, kad ji tėčiui kažką pasakė ir jis jai trenkė į skruostą. Trenkė delnu, vieną kartą į kairįjį skruostą. Buvo nemalonu, kažkiek skaudėjo, skausmą įvertino 4– balais. Skaudėjo apie 30 sekundžių ar minutę. Buvo paraudę. Tėvas jai sakė neatsikalbinėti ir paskui ėjo sutvarkyti, ką buvo padariusi su kaimyne. Kai sutvarkė, ėjo į kambarį. Jausmas nebuvo malonus – jai nepatiko (1 t., b. l. 48–49). Tai, kad mažametei nukentėjusiajai S. Š. buvo suduotas smūgis į veidą, jog matėsi paraudęs žandas, patvirtino liudytojas A. Š.. Nors liudytojas A. Š. dėl šio įvykio negalėjo tiksliai nurodyti dėl kokių aplinkybių jo seseriai buvo suduotas smūgis, tačiau tai nepaneigia, kad jis matė kaip tėvas sudavė vieną smūgį S. Š. į veidą. Liudytojo A. Š. ir nuteistojo V. Š. nurodomos aplinkybės, kad jie tarpusavyje nesutaria, neduoda pagrindo abejoti liudytojo A. Š. parodymais, kadangi jo nurodytos aplinkybės atitinka S. Š. nurodytas aplinkybes, šių aplinkybių neneigė ir pats nuteistasis V. Š..

21. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja O. D. patvirtino, kad 2020 m. gruodžio mėnesį prie jos durų buvo pritrupinta nuo šokolado popieriukų ir apelsinų žievelių. Ji sutiko laiptinėje kaimyną V. Š., pakėlė kilimėlį, parodė ir pasakė kaimynui, gal čia jo vaikas. Tada jis nubėgo namo ir po to atėjo su dukra už kelių minučių. Taip pat liudytoja parodė, kad ji matė visą drebančią mergaitę, ji stovėjo per tris laiptelius viršiau, tėvas stovėjo šalia, ta mergaitė kažką pralemeno, kaip ir atsiprašymą. Mergaitė buvo susinervinusi, išraudusi, drebanti. Nors ir netiesiogiai, tačiau šie liudytojos parodymai patvirtina mažametės nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kad ji su tėvu pas kaimynę atėjo jau po vykusios konfliktinės situacijos, ko neneigė ir pats nuteistasis V. Š., o liudytojos apibūdinta mergaitės būsena, akivaizdžiai parodo, kad tai buvo ne vien mergaitės pyktis ar baimė dėl tėvo reikalavimo eiti pas kaimynę, bet ir dėl jos atžvilgiu panaudoto smurto.

22. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. Ž. parodė, kad ji bendravo su S., kai ji apsilankė gyvenamoje vietoje. Mergaitė prasitarė apie galimą patirtą fizinį smurtą, kurį galimai patyrė iš atstovo pagal įstatymą. Ji paminėjo, kad tikslios datos nepamena, kad tai galėjo būti 2020 m. lapkričio, gruodžio mėnesį, įvyko konfliktas tarp jos ir jos draugės su kaimyne. Lyg tai ji paliko šiukšles po kilimu. Kaimynė kreipėsi į tėtį, tėtis labai supykęs, įvyko žodinis konfliktas ir konflikto metu jai buvo suduota delnu per veidą. S. sakė, kad ji patyrė fizinį skausmą, skausmą įvardino nelabai stiprų, teigė, kad liko raudona žymė.

Žemesnės instancijos teismas

23. Teismo posėdyje apklausta liudytoja R. K., kuri yra nuteistojo V. Š. sesuo nurodė, kad jai brolis sakė, jog dukra su drauge prikišo kaimynei į duris apelsinų, pridėjo šiukšlių, jis net nuotrauką rodė. Jis norėjo sudrausminti dukrą, kad nebūtų gėda, bet ji pradėjo atsikalbinėti, neklausė ir gavosi taip, kad išprovokavo tą įvykį. Jis pasakė, kad įvyko įvykis, jie pykosi ir jis maskatuodamas rankomis sudavė jai per žandą.

24. Nuteistojo V. Š. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2021 m. sausio 20 d. pranešime apie galimą vaiko teisių pažeidimą ir 2021 m. sausio 22 d. įvykio registravimo duomenyse užfiksuotos aplinkybės, kad bendraujant su mažamete S. Š., ji nurodė, kad jos tėvas V. Š. ranka trenkė jai per veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie aptarti įrodymai papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo V. Š. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Taigi išteisinti nuteistąjį V. Š. dėl šios jam inkriminuotos veikos, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nuteistąjį V. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

26. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

27. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra ir tokių precedentų, kai, pavyzdžiui, neintensyvūs smurtiniai veiksmai buvo pripažinti mažareikšme veika dėl abiejų konflikto dalyvių provokuojančio konfliktinio elgesio, taip pat atsižvelgus į atliktų veiksmų spontaniškumą, trumpalaikiškumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

28. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Kita vertus, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-219-303/2021).

29. Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktinė situacija kilo dėl mažametės nukentėjusiosios S. Š. elgesio, t. y. dėl sumestų šiukšlių prie kaimynės durų, jog V. Š. liepdamas dukrai S. Š. eiti atsiprašyti kaimynės ir surinkti šiukšles, o jai atsikalbinėjant, S. Š. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai per veidą. Kaip tvirtino pati mažametė nukentėjusioji, suduotas smūgis nebuvo labai stiprus, patirtą skausmą ji vertino 4–5 balais, skausmas praėjo per 30 sekundžių ar minutę, buvo paraudęs žandas. Tai, kad suduotas smūgis nebuvo itin stiprus rodo ir tai, kad į tokius V. Š. smurtinius veiksmus niekaip nesureagavo namuose buvęs ir įvykį matęs liudytojas A. Š.. Be to, kaip matyti iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų D. G., R. Ž., S. B., jokių ilgalaikių neigiamų pasekmių mažametei nukentėjusiajai šis įvykis nesukėlė. Mažametė nukentėjusioji S. Š. 2021 m. kovo 10 d. bendraudama su psichologe D. G. apie patirtą smurtą nieko neminėjo, nepasakojo. Taigi nekyla abejonių, kad nuteistasis V. Š. šiuo nagrinėjamu atveju pasirinko netinkamą kilusios konfliktinės situacijos sprendimo būdą, tačiau V. Š. veiksmai nebuvo nukreipti į sąmoningą nukentėjusiosios žalojimą, jie buvo spontaniški, trumpalaikiai ir neintensyvūs.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad V. Š. veika, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų tikslinga V. Š. už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl jis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

31. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistajam V. Š. paskirta bausme, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas bausmes neteisingai jas subendrino, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė per švelnią bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis V. Š. dėl vienos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, išteisinamas, o dėl kitos veikos jo atžvilgiu byla nutraukiama BK 37 straipsnio pagrindu, t. y. teisėjų kolegijai priėmus tokį procesinį sprendimą, prokurorės apeliacinis skundas nebegali būti nagrinėjamas, todėl atmestinas.

Dėl proceso išlaidų

32. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, mažametės nukentėjusiosios S. Š. įgaliota atstovė advokatė K. A. pateikė teismui prašymą priteisti iš V. Š. valstybės naudai už antrinės teisinės pagalbos teikimą mažametei nukentėjusiajai S. Š.. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino ir skundžiamu nuosprendžiu priteisė iš V. Š. už nukentėjusiajai S. Š. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą 799,28 Eur. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, mažametės nukentėjusiosios S. Š. atstovė advokatė K. A. pateikė prašymą priteisti iš V. Š. 450 Eur nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą D. Š. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

33. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Taigi atsižvelgiant į tai, kad teismas turi teisę priteisti proceso išlaidas tik tuomet, kai kaltinamąjį pripažįsta kaltu, priėmus procesinį sprendimą V. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, proceso išlaidos iš jo negali būti priteisiamos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-489/2020).

34. V. Š. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios (1 t., b. l. 124–126, 130-132), panaikinamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 327 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Editos Ročytės apeliacinį skundą atmesti.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (už veiką suduodant smūgį į nugarą) panaikinti iš šioje dalyje priimti naują nuosprendį – V. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje (už veiką suduodant smūgį į veidą) panaikinti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, V. Š., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą šioje dalyje V. Š. atžvilgiu nutraukti.

Panaikinti V. Š. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios.

Neišieškoti iš V. Š. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 799,28 Eur išlaidų už mažametei nukentėjusiajai S. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.

Nepriteisti iš V. Š. mažametės nukentėjusiosios S. Š. atstovei pagal įstatymą D. Š. jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Boleslovas KalainisNijolė MatuzevičienėGražvydas Poškus