Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis, sekretoriaujant Renatai Girdvainytei, dalyvaujant ieškovui A. Z., jo atstovui advokatui M. B., atsakovei antstolei Linai Pužienei, atsakovės UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ atstovui advokatui Z. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovėms UAB „Vakarų Baltijos korporacija“, antstolei Linai Pužienei, tretieji asmenys UAB „SENEGA“, „BTA Insurance Company“ SE dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Toks sandoris nesukuria sandoriu siekiamų padarinių, tačiau tai nereiškia, kad dėl jo iš viso negali atsirasti ir apskritai neatsiranda jokių teisinių padarinių. Tokių padarinių gali atsirasti dėl niekinio sandorio vykdymo. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. S., UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-432/2008). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant klausimą dėl sutarties kaip vieno iš sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt. bylos Nr. 3K-3-523/2011). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, pagal kasacinio teismo praktiką lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant klausimą, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant klausimą dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Impronela Tours“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Busturas“, bylos Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams UAB „Bitė Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-523/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.

Pagal CPK 700 straipsnį turto pardavimas iš varžytynių yra procesinė turto realizavimo forma. Tai reiškia, kad turtas priverstinai perleidžiamas kito asmens nuosavybėn specialia įstatyme nustatyta tvarka ir tokiu perleidimu siekiama gauti lėšų atsiskaityti su skolininko kreditoriais. Šiuo procesiniu veiksmu nuosavybės teisių apsauga užtikrinama turto pardavimą varžytynėse vykdant pagal šiam veiksmui nustatytus įstatymo reikalavimus. Taigi šioje byloje turi būti patikrinta, ar tinkamai taikytos įstatymo normos, reglamentavusios turto pardavimo iš varžytynių eigą ir restitucijos taikymą.

CPK 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl 2006-06-08 turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Taigi, sprendžiant, ar teisingai taikytas civilinio proceso normas, reglamentuojančias varžytynių vykdymą, išieškotojo, skolininko bei antstolio ir kitų asmenų teises bei pareigas, turi būti vadovaujamasi 2002 m. Civilinio proceso kodeksu. Pagrindinis ieškovo argumentas yra tas, kad akcijos buvo perduotas už pernelyg mažą kainą, kuri aiškiai neatitiko tikrosios jo vertės. CPK 602 straipsnio 6 punkte (pirminėje šio punkto redakcijoje) buvo nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ši įstatymo norma liko nepakeista ir 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija, galiojančia nuo 2011 m. spalio 1 d. (Žin., 2011, Nr. 85-4126) padarius CPK pakeitimus ir papildymus. Kartu pažymėtina, kad nurodytu įstatymu padarius CPK pakeitimus ir papildymus nebuvo pakeistos CPK 713 straipsnio 4 dalies, 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies normos, t. y. tos normos, į kurias nukreipia CPK 602 straipsnio 6 punktas ir kurios susijusios su varžytynėse parduodamo turto kaina.

Kasacinio teismo nutartyse nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių. Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles: turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais; atsižvelgiant į tai, kad procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas, CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais; teismas turi įvertinti, ar varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia priemonė apginti pažeistas šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teises; teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (pavyzdžiui, CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl turto pardavimo kainos taikytinas ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su 681 straipsnyje nustatyta areštuojamo turto įkainojimo procedūra); teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga; turto įkainojimas turi atitikti realias rinkos kainas; įkainodamas areštuotą turtą antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus; nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo konstatavimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei; turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, taikytinos bendrosios restitucijos taisyklės; nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis); pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal jas; restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma, jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti.

Ieškovas teigia, kad neteisingai buvo įvertintos parduodamos akcijos. Pažymėtina, kad rinkos vertės ir kainos, už kurią turtas realizuotas varžytynėse, skirtumas, sudarantis pagrindą taikyti CPK 602 straipsnio 6 punktą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje nustatomas, atsižvelgiant į egzistuojančias reikšmingas aplinkybes. Kasacinėje praktikoje aiškinama, kad CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo konstatavimas ir varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Tai, ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos pirmiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Kasacinio teismo praktikoje nėra nustatyto konkretaus dydžio vertine ar procentine išraiška, kurio nepasiekus, visada pripažįstama, kad prieš tai minėtos proporcijos nepažeistos. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007, pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais; 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009, nustačius, kad turto pardavimo iš varžytynių kaina daugiau kaip 30-50 proc. mažesnė negu turto rinkos kaina, kainos skirtumas pripažintas esmingai mažesniu. Minėta, kad atskirose bylose aptarti kainų skirtumai sprendžiant kitas bylas yra orientacinio pobūdžio, į juos turi būti atsižvelgiama, tačiau jie nėra privalomi ir gali kisti tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Dėl to šių dydžių varijavimas ties tam tikromis ribomis nereiškia teismų praktikos nenuoseklumo ir prieštaringumo.

Sprendžiant, ar varžytynėse pardavus turtą už mažesnę nei rinkos vertė kainą, savininko nuosavybės teisės apribojamos neproporcingai, dėl ko yra pagrindas taikyti CPK 602 straipsnio 6 punktą, be pagrindinio prieš tai aptarto kriterijaus – kainų dydžio skirtumo, gali būti atsižvelgiama, pavyzdžiui, į kainų kitimo rinkoje tendencijas, parduoto turto reikšmę skolininko kasdienių poreikių tenkinimui ir pan. Taip pat pažymėtina, kad CPK (634 straipsnio 2 dalis) įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija ir pardavimo teisėtumo sąlyga, nes varžytynėse kaina negali būti nustatinėjama šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008). Dėl to antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Areštuodamas turtą antstolis pirmiausia, t. y. prieš išklausydamas skolininko ir išieškotojo nuomones dėl turto vertės, turi nustatyti turto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota rinkos vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-46/2008). Vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas (CPK 681 straipsnio 2 dalis). Taigi, teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad turtas areštuotas 2005 m., areštuoto turto vertė nustatyta 2006 m. Akivaizdu, kad per septynerius metus rinkoje įvyko nekilnojamojo turto kainų pokyčių, todėl antstolio atliktas įkainojimas nepripažintas teisingu ir atitinkančiu rinkos kainas. Byloje nustatyta, kad 2006-04-21 antstolės paskirta ekspertė R. I. nustatė, kad 850 000 UAB „Senega“ paprastųjų vardinių akcijų rinkos vertė yra 1 137 000 Lt, o vienos akcijos rinkos vertė yra 1,34 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartimi buvo paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo 2007-03-09 sprendimas, kuriuo buvo nustatyta, kad UAB „Senega“ įstatinis kapitalas yra 778855 Lt, kuris padalytas į 778855 paprastąsias vardines 1 Lt nominalios vertės akcijas. Taip pat byloje nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-10-18 priėmė nutartį, kuria nutraukė civilinės bylos nagrinėjimą pagal antstolės L. Uniokaitės (Pužienės) prašymą - atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą dėl Turto perdavimo išieškotojui akto patvirtinimo, nes akto tvirtinti pas teisėją nebereikia. Po 2011-10-18 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarties antstolė L.Uniokaitė patvirtino 2006-06-08 Turto perdavimo aktą ir perdavė atsakovei nevertinusi perduodamo turto. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012 paliko galioti 2007-03-09 Klaipėdos apygardos teismo sprendimą, kuriuo buvo anuliuotos visos nuo 2005-05-10 papildomai išleistos UAB „Senega” akcijos. Taip pat iš pateikto VĮ Registrų centro 2013-11-25 išrašo matyti, kad UAB “Senega” turi 778855 akcijų, todėl konstatuotina, kad neliko dalies turto, kuris buvo perduodamas 2006-06-08 turto perdavimo aktu. Konstatuotina, kad antstolė Lina Uniokaitė turto arešto aktą sudarė 2005-02-08, turtą išieškotojai perdavė 2012 metais, todėl konstatuotina, kad per tiek laiko pasikeitė turto vertė ir antstolė privalėjo vadovaujantis LR CPK 681 str. nuostatomis areštuoto turto vertei perkainuoti.

Esant nurodytoms aplinkybėms 2006-06-08 turto perdavimo aktas pripažintinas negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d., CPK 602 str. 6 p., CPK 175 str., 185 str.).

Nustatyta, kad ieškovas sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 10). Trečiasis asmuo UAB „Senega“ sumokėjo 1815 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Klaipėdos apygardos teismo 2013-04-02 nutartimi ieškovas A. Z. atleistas nuo likusios 4766 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo (t. 1, b. l. 18). Tenkinus ieškinį, iš atsakovių UAB „Vakarų Baltijos korporacija“, antstolės Linos Pužienės priteistina: ieškovui po 100 Lt bylinėjimosi išlaidų; trečiajam asmeniui UAB „Senega“ – po 907,50 Lt; valstybei – po 2383 Lt (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu 2006-06-08 turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0109/04/01127, kuriuo išieškotojui UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ perduota 185000 paprastųjų vardinių UAB „Senega“ akcijų, priklausančių skolininkui A. Z., kurios vertė 1,34 Lt už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą už 198320 Lt.

Iš atsakovių UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir antstolės Linos Pužienės priteisti: ieškovui A. Z. po 100 Lt bylinėjimosi išlaidų; trečiajam asmeniui UAB „Senega“ – po 907,50 Lt; valstybei – po 2383 Lt

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.